Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/18929/fotografas-vytautas-dranginis-iamzindamas-begimo-rengini-iveikia-ir-virs-30-kilometru/

Data: 2017-06-04, 15:00

Fotografas Vytautas Dranginis įamžindamas bėgimo renginį įveikia ir virš 30 kilometrų

Asmeninio archyvo nuotr. Nuo nedidelių bėgimo renginių iki Dakaro lenktynių – šiuose renginiuose nepakartojamus kadrus stengiasi užfiksuoti Vytautas Dranginis. Bet ar kada susimąstėte, kiek ištvermės ir jėgos reikia pačiam fotografui? Kokius namų darbus reikia atlikti fotografui prieš renginį? Ir ką daryti, kad bėgimo renginiuose dalyviai neišsigąstų savo nuotraukų?

Apie tai kalbėjomės su fotografu. Daugiau jo nuotykių ir minčių bus galima išgirsti birželio 10 dieną, 15 valandą „Citadele Kauno maratonas EXPO“ renginyje, „Žalgirio arenoje“ Kaune.

Objektyvu gaudote daug sportininkų, o ar pačiam lieka laiko sportui?

Kuo daugiau fotografuoju tuo mažiau laiko lieka sportui, pats nebėgioju. Tik kiek tenka per bėgimo renginių fotografavimą (juokiasi). Man labiau patinka greičiau besikeičiantys vaizdai, todėl jei turiu laisvo laiko – renkuosi dviratį. Tačiau sporto fotografija supažindino mane su viena iš įdomesnių sporto šakų artimiau. Pradėjus fotografuoti vandenlenčių sportą (ang. – wakeboarding), dabar bent 3-4 kartus per savaitę, o kartais ir daugiau, pats mėgaujuosi šio sporto malonumais.

Ar labai svarbu fotografui būti sportiškam?

Tai iš esmės yra labai svarbu. Mūsų darbas nėra iš lengviausių ir dėl technikos svorio, ir dėl aktyvaus darbo principo. Tai itin jaučiasi per sporto renginius, kada lakstai tikrai nemažai ir pats. Taip pat ne visada yra pakankamai laiko pietų pertraukai arba tenka ją eikvoti, kad paruoštum bent dalį reportažo organizatoriams. Tad gera savijauta, ištvermė ir sportiškumas – vieni iš mūsų darbo ingredientų.

Kiek technikos tenka neštis, kilometrų nukeliauti fotografuojant?

Dažniausiai mano kuprinė sveria apie 15 kilogramų. Tad jei tik galiu, stengiuosi ją saugiai palikti kažkur, o pats pasilieku tik su dviem kameromis. Tačiau jei žinau, jog kažkuriuo metu prisireiks kompiuterio, tenka dirbti su kuprine ant nugaros. Taip pat priklausomai nuo renginio tipo neretai tarp renginio įvairių vietų važiuoju dviračiu. Visada įdomumo dėlei įsijungiu programėle telefone, kuri seka mane visą „darbo dieną“. Kol kas rekordas buvo pasiektas praėjusių metų Vilniaus maratone – 38 kilometrai. Čia sudėjus lakstymą kojomis ir pervažiavimą į kitą vietą su dviračiu.

Kokią sporto šaką Jums įdomiausia fotografuoti?

Pakankamai sunkus klausimas. Kiekviena sporto šaka savaip įdomi. Žinoma visada įdomu išbandyti kažką naujo ir nepažinto, kaip trekas, šaudymas ar buriavimas. Tačiau įdomiausia, tai kur būni „arti“ veiksmo. Kaip fotografuojant krepšinį – sėdėdamas per metrą nuo baudos aikštelės rodos jauti sportininkų kvėpavimą. Taip pat ir su bėgimo renginiais – būdamas oficialus renginio fotografas, gali įeiti į trasą ir būti šalia bėgikų vos per metrą. Jiems prabėgant girdi jų kvėpavimą, iš akių matai jų nusiteikimą ir kovą dėl paskutinių 50 metrų.

Visgi, didžiausio malonumo suteikė fotografija Dakare. Ten sportiniai automobiliai praskrieja pro tave maksimaliu greičiu, kartais pralekia už keleto metrų, palikdami apkurtintas ausis ir kurį laiką nesisklaidantį dulkių debesį. O ir + 44 laipsniai karščio suteikia pilną saują išbandymų, kurie veda prie kiekvieno kadro išgyvenimo, it pats būtumei sportininkas.

Kiek fotografas turi atlikti namų darbų, prieš eidamas fotografuoti sporto renginį?

Namų darbų yra pakankamai. Pradedant pačių sportininkų pažinimu, kad atpažintum lyderius bėgimo trasoje. Taip pat reikia pažinti pačią bėgimo trasą, visada prieš bėgimą su dviračiu apvažiuoju visą trasą, kad žinočiau, kur galima padaryti geriausius kadrus. Svarbu susiplanuoti, kada ir kur būti, kad spėtum grįžti į finišo liniją, nufotografuoti pirmuosius atbėgančius.

Kalbant apie kitas sporto šakas, kiekvienoje yra savų niuansų. Tad svarbu žinoti bent jų pagrindines taisykles ir varžybų principą, kad galėtum ir pats „žaisti“ pagal taisykles ir pagauti svarbiausius momentus su fotokamera.

Visgi nuovargis ir bėgimas nėra itin malonus akiai (bent jau bėgikui), sunkus alsavimas, prakaitas ir nuovargis tikrai atsispindi fotografijose. Ar dažnai dalyviai vengia Jūsų objektyvo?

Būna visaip. Bet mano praktika parodė, kad labai svarbu namų darbai, kurie atliekami net ir valanda iki bėgimų startų. Kada vyksta apšilimai, labai svarbu užmegzti bent jau akių kontaktą su bėgikais nuo pat ryto, kada jie ateina, persirengia ir ruošiasi bėgimui, kada apšilinėja.

Jei su maksimaliai daugeliu bėgikų pasidalini šypsena, praktiškai visi, iki vieno, bėgdami ir pamatę atpažįsta ir nevengia tavęs. Kitas svarbus niuansas, palaikyti bėgikus – kada ne tik juos fotografuoji, bet atbėgant juos paragini, pajuokauji ar tiesiog palaikai. Jie reaguoja natūraliau, dėl to ir kadrai būna estetiški. Kita vertus, jei bėgikas net ir nekreipia dėmesio į objektyvą, gali padaryti puikų, kovingą kadrą, žmogaus, siekiančio finišo linijos. Tačiau grįžčiau prie svarbiausio – požiūrio į bėgiką ar bet kurį sportininką ir jo palaikymo, bei būvimo šalia jo, o ne prieš jį.

Gal turite patarimų, kaip gražiai atrodyti bėgant, kad ir nuotraukos gražios gautųsi?

Mėgautis bėgimu. Bėgikų užduotis yra atbėgti, mūsų, fotografų, užduotis - padaryti gražią nuotrauką. Todėl visiems maksimaliai gerai atliekant savo užduotis, geras rezultatas neišvengiamas.

 

Daugiau informacijos – http://www.kaunasmarathon.lt/

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.