Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/14649/pietums--poezija-pokalbis-su-kauno-poetautoju-klubo-iniciatore/

Data: 2013-12-11, 13:40

Pietums – poezija. Pokalbis su Kauno „Poetautojų“ klubo iniciatore

Laikas.lt
Rima Lincevičiūtė

Prisipažinkite, ne vienas esate susidūrę su „išplaukusiu“ menininku, gyvenančiu savame pasaulyje, viską matančiu kitokiomis spalvomis. Ir lygiai taip pat ne vienas esate su pasimėgavimu atsipalaidavę skaitydami, o gal ir klausydami talentingų žmonių kūrybos. Vieną iš tokių žmonių pavyko sutikti Kaune. Rūta Vyžintaitė – neseniai Kaune įkurto klubo „Poetautojai“ viena iš iniciatorių, jauna poetė ir tiesiog gyvenimą mylinti mergina sutiko atskleisti, kas kūrybinę gyslelę turinčius žmones įkvepia.

Rūta, papasakok šiek tiek apie save: ką veiki gyvenime, ką mėgsti ir ko nekenti, kur tave dažniausiai galima sutikti?

Šiuo metu studijuoju Viešąją komunikaciją Vytauto Didžiojo universitete, ketvirtame kurse. Likusiu laiku irgi aktyviai komunikuoju – organizuoju renginukus, dalyvauju kitų organizuojamuose, skaitau, rašau, o kad palaikyčiau ne tik dvasinę, bet ir fizinę sveikatą, sportuoju kyokushin karate. Mėgstu atvirumą, nemėgstu arogancijos, o dažniausiai mane galima sutikti skersuojant per Laisvės Alėją ar „Džem Pub“ balkone – atsiveria nuostabus vaizdas į Kauną.

Ką Tau reiškia žodis „kūryba“?


Kūryba – tai memuarai apie pasaulio ir kuriančio žmogaus santykį. Tartum dviejų objektų tarpusavio cheminė reakcija. Man šias puikias chemines reakcijas norisi įamžinti. Kūryboje žavu dar ir tai, kad ji yra net tada, kai nieko neturi. Tu gali pagimdyti kažką nuostabaus tiesiog iš savo galvos. Sėdėdamas karceryje, tu gali kurti ir taip nematomą paversti matomu.

Kiek laiko jau „poetauji“?

Poetauju nuo dešimties metų, bet kalbant apie „Poetautojų“ klubą – tai tik šios vasaros galo įkvėptas projektas.

Kas įkvepia tave rašyti?

Pamačiusi gražią akimirką (graži akimirka gali būti ir liūdna) noriu ją parsinešti stiklainėlyje ir įsiamžinti. Deja, tai neįmanoma. Todėl ją aprašau. Dažnai aprašau Kauną, nes jį myliu ir noriu pavaizduoti jį mylimą. Kaskart labai įkvepia išeinanti vasara.

Kaip manai, visuomenė pakankamai dėmesio skiria menui?

Manau, kad ta visuomenės dalis, kuri domisi menu (kalbant apie Lietuvą), dėmesio skiria pakankamai ir intensyviai. Kita dalis jo skiria tiek, kiek yra supažindinta. Juk ir nepažįstama kalba domimės mažiau. Šiuo atžvilgiu, mases reikia šviesti, mokinti meno kalbos jau nuo mokyklos. Tada ir dėmesio bus daugiau.

Kaip kilo mintis įkurti „Poetautojų“ klubą?

Seniai norėjau suburti bičiulių, mėgstančių poeziją, ratą. Bet visi buvo pasislėpę, nedrąsūs. Galbūt prisiskaičiau per daug knygų su prancūziškais herojais, drebiančiais poeziją prirūkytuose rūsiuose, bet juk tai yra žavu. Bohema turi susitikti ir pakunkuliuoti. O garas, kuris kyla kunkuliuojant, šildo visą miestą ir jo kultūrinį gyvenimą. Norėjau pašildyti šią nišą (ir ne tik poetinę) gimtajame Kaune, o, atliekant praktiką Kultūros centre „Tautos Namai“, atsirado puiki proga tai įgyvendinti (t. y. patalpos, parama).


Poezijos degustacija

Su kokiais sunkumais teko susidurti ieškant erdvės susitikimams?

Stengiamės erdvių minusus paversti pliusais – štai klubo atidarymas vyko ant senų laiptų, gana pilkame ir niūriame „Tautos Namų“ koridoriuje. Bet šiuos laiptus mes pavertėme scena. Kitose viešose erdvėse žmonės dažnai baidosi poezijos. Galvoja, kad bus nuobodu: valanda nesuprantamų monologų. Todėl stengiamės būti originalūs ir įdomūs – provokuoti, sudominti.

Kiek turite nuolatinių dalyvių?

Apie dešimt, bet jų vis daugėja.

Kaip gimsta idėjos susitikimų temoms?

Visiškai atsitiktinai. Pačios geriausios idėjos slypi pasąmonėje ir išlenda, kai jų labiausiai reikia. Šiaip mus veikia metų laikai, paslaptingos erdvės ar tiesiog pamatyti filmai. Vienas iš vakarų vyko filmo „Prisukamas apelsinas“ motyvais. Buvome poetiška „mafija“, baudėme nepaklusnius poetus, gėrėme pieną ir valgėme apelsinus.

Ar aplink tave daug kūrybingų žmonių ir ar jie drąsiai reiškiasi?

Taip, kūrybingų žmonių daug , bet jie kaip atskiros „lego“ kaladėlės – po vieną lengvai pasimeta ir
ne visada matosi. Todėl ir svajoju sukonstruoti tą „lego“ į vieną gražų namą.

Kaip manai, kokia dar nauja erdvė galėtų pagyvinti Kauno jaunimo gyvenimą?

Tų erdvių (valio!) daugėja ir daugėja. Bet, manau, dar vienas geros gyvos muzikos klubas tikrai nepakenktų.

Be kokio daikto poetas neišgyventų nė dienos?


Be galvos ir širdies.

Kokį geriausią patarimą gyvenime esi gavusi?

„Skaityk knygas“. Dar, pamenu, fizikos mokytojas kokiai nors klasiokei dėl niekio susierzinus, sakydavo: „Sakykite, kuo ši smulkmena pakeis jūsų likusį gyvenimą?“ Padeda nusiraminti.

Kokie Tavo ateities planai? Ar sieji juos su kūryba?

Noriu įvairiausiomis formomis kurti gėrį Lietuvoje ir ypač Kaune. Kad žmonėms būtų gražu ir įdomu išėjus į gatvę. Noriu aprašyti visą tą gėrį. Turiu svajonę apie tematinę poezijos knygą, bet tai kol kas paslaptis.

Šilta, energinga ir žodžio kišenėje neieškanti mergina, tikėtina, praskaidrino Jūsų, mieli skaitytojai, nuotaiką. Linkime Rūtai didelės sėkmės, įkvėpimo ir dar daugiau puikių iniciatyvų. O kad jau artėja Kalėdos, štai ir Rūtos dovana – trupinėlis kūrybos. Skanaus.

Išsitepiau aš Santakos saulėlydžiais rankoves
Ir vėstančiom senamiesčio balom,
Ėjau krantan, kur žiemą gulbės kovės,
Meldžiaus žuvims, berniūkščio sugautom.

Bažnyčios bokštui atspindy meldžiausi,
Įmerkus batraištį į tamsią upę,
O debesys, pasaulyje balčiausi,
Ant bokšto, man po kojom tūpė.

Dumblu ir akmenim kvepėjo vėjas,
Drėgme garavo žemė, ir gitaros
Iš pievų spinduliais raudonais liejos,
Lyg tyliai liūdinčios cikados…

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.