Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/11167/ese-konkursui-istrauk-mane-is-stalciaus-kasdieniu-paklydimu-dieve-duok/

Data: 2013-01-02, 11:51

Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Kasdienių paklydimų, Dieve, duok...

Ernesta Dambrauskaitė

Išeidama iš bibliotekos ji atsegė piniginę ir į kortelėms skirtą skyrelį įdėjo skaitytojo bilietą. Tokį žalią, ploną, tarsi visai ne dokumentą, kuriame slypi asmeninė informacija. Vardas, pavardė, namų adresas, telefono numeris. Ko ši informacija verta, jei Gabrielė nebežino, kas pati tokia yra? Jei nebesugeba išsirinkti paprasčiausios knygos, kuri sudomintų... Ir vėl tuščia išėjo. Tuščia ne dėl to, kad be knygos, tuščia, nes jau nebemoka gyventi. O niekada ir nežinojo, ar verta.

Kartais ji pamiršta, koks dabar metų laikas. Neretai, įsisiautusi į šiltą skraistę, šlaistosi miesto gatvėmis. Ilgai sėdi miesto parke. Iki išnaktų. Pradėjo baisiai rūkyti, nors dar taip neseniai buvo pasižadėjusi mesti. Išmetė mobilųjį telefoną, taip atitolindama bet kokį ryšį su tais, nuo kurių bando pabėgti. O iš tiesų ji slėpėsi nuo savęs. Bet miestas per mažas, kad pridengtų širdyje žiojėjančią skylę, ir per ankštas, kad čia išsitektų jos rauda...

Gabrielė visą gyvenimą jautėsi palikta ir nustumta į šalį. Visuomet norėjo tam, palikusiam ją, rašyti laiškus, dienoraščius, eiles... Grafomanija? Vargu. Greičiau tikėjimas, kad tuos raštus kas nors ras, perskaitys ir supras ją. Pradedant odos raukšlelėmis, nervinių audinių voratinkliais, baigiant apsnūdusios sielos išnaromis. Bet neranda niekas. Nes neranda ir ji. Nėra tų užrašų. Nė jos čia nėra. Išsidraikę plaukai, katiniškos akys ir rūbai, į kuriuos įvyniotas Gabrielės kūnas — ne ji, ne ji, ne ji. Ir tas, kuris ją paliko — ne kūnas. Visiška dievybė.

Prabudusi iš savo dieviškojo transo, mergina nusipurtė paskutines mintis, netikėtai nusišypsojo pati sau ir patraukė Dovydo namų link. Ten visada rasdavo prieglobstį. Tuose namuose nebuvo teisiančių žodžių ar įtampos. Viskas ten buvo persmelkta brandžia ramybe ir meile aplinkiniam pasauliui. Gabrielę nuolat masino tuose namuose tūnantys kvapai. Kartais atėjusi užuosdavo cigarečių dūmų ir smilkalų kvapą. Jis būdavo savotiškas ir maloniai kutendavo nosį. Dar kartais jos uoslę pasiekdavo virtuvės kvapai. Arba svaigus, gomurį kutenantis kavos aromatas, besisunkiantis iš kiekvieno tuose namuose tūnančio daikto — puodelio, knygos, antklodės ar sieninio kalendoriaus. Būdama arčiau Dovydo, mergina užuosdavo odekoloną po skutimosi, o kartais, kai apkabindavo, ją užliedavo cinamono dvelksmas. Tas odos gaivumas, sumišęs su ką tik iškepto meduolio kvapu, merginą visuomet jaudindavo.

Įėjus į miegamąjį buvo nesunku pajusti šiek tiek aitroką vyriško prakaito kvapą, tačiau netrukus jį nustelbdavo citrinų gaiva, o kartais — kitos moters kvepalai. Gabrielė žinojo, kad nesilanko vienuolio celėje ir kad Dovydui nėra svetimos aistros, tačiau kiekvienąkart užuodus jai nepažįstamą kvapą, merginos veidas apsiniaukdavo ir akys įtariai imdavo lakstyti po visus kambarius, ieškodamos įkalčių. Bet jų niekada nebūdavo.

Iš vienos pusės tai džiugino, nes pėdsakų nebuvimas davė suprasti, kad moterys čia ilgai neužsibūna. Kita vertus, nuolat iškildavo daug klausimų ir abejonių. Ką ji reiškia Dovydui? Ar yra tik viena iš daugelio jo viešnių, kuri ateina tik tam, kad galėtų uosti jo namų kvapus ir lyg seklys šniukštinėtų po intymiausius šeimininko namų kampelius?

Vedina tokių minčių ji ėjo atokiomis, ką tik pavasario lietaus išpraustomis gatvėmis. Kasdienybė jų — pagyvenusių moterų aukštakulnių kaukšėjimas, ledinis žiemos sąstingis ir tvankus vasaros tirpsmas, persipynęs su mėnesienoje praūžiančių automobilių gausmu, kai visų namų languose ilsisi šviesos. Kada bepažvelgsi, tos gatvės vis tiek vienodai purvinos, pilkos, bedvasės. Ir net jei nuspalvintum jas ryškiausia akvarele, niekas čia nesijuoktų, ir vaikinai merginoms čia neskirtų pasimatymų, nes gatvės, kad ir kokios jos būtų, lieka tik gatvėmis...

Gabrielė užsuko į vieną iš daugelio daugiabučių, užlipo į trečią aukštą ir sustojo priešais šešioliktu numeriu pažymėtas duris. Pirštų galiukais perbraukė per jų medinį paviršių, tada iš visų jėgų nuspaudė skambutį. Laukė. Girdėjo, kaip tingiai, nieko nelaukdama, žmogaus figūra artėjo prie durų. Buvo penkta valanda popiet — laikas, kai visi dirbantys lengviau atsipučia ir nustumia darbus į šalį, palikdami juos kitai dienai. Dovydas neprisiminė nė vieno žmogaus, kuris tokiu metu galėtų pas jį užsukti. Stengdavosi dirbti studijoje arba klientų namuose. Tik pačius lojaliausius klientus pasikviesdavo į namus, bet šiandien ketvirtadienis, laisva diena, ir jis su niekuo nesusitaręs. Draugams pasimatymus dažniausiai skirdavo miesto skveruose, kavinėse ar tuo metu vykstančiose parodose, taigi jie taip pat čia retai lankydavosi. O moterys... Moterys.

Vien jau šiam žodžiui reikia atskiros pastraipos. Moterys čia užsukdavo dažnai. Vaikinas niekada neslėpė šios savo aistros. Jam patiko visokios. Lieknos šviesiaplaukės ir raudonskruostės drovuolės, kurios besijuokdamos delnu prisidengdavo burną. Mylėjo tas moteris, kurios jo namuose apsvaigusios nuo vyno sėdėdavo tamsioje virtuvėje ir filosofuodamos rūkydavo cigaretę po cigaretės. Ir tokias, kurios nesidrovėdamos jo akivaizdoje nusimesdavo visus rūbus, o po to kantriai pozuodavo jas tapančiam vaikinui. Dovydui patiko ir tokios moterys, kurios, atsiribojusios nuo viso pasaulio, sėdėdavo autobuse ir savo kava dvelkiančiais pirštais vieną po kito versdavo knygos puslapius. Jam patiko ir gatvės muzikantės, moksleivės ir nuobodžios biuro darbuotojos, vakarais laiką leidžiančios prie televizoriaus ekrano. Jis mylėjo moteris.

Ir nors pažinojo jų visą gausybę, negalėjo įsivaizduoti, kuri iš jų stovi už durų. Net nepažiūrėjęs, kas atėjo, Dovydas abejingai atrakino duris ir jas atsargiai, gal net kiek nenoriai pravėrė. Pats nenorėdamas nustebo:

— O, čia tu, Gabriele! Kaip netikėtai! Ko anksčiau neužėjai? Galėjai pranešti, kaip sekasi.

Susivokęs, kad ji vis dar tebelaukia, pakvietė užeiti. Ji įėjo. Šįkart čia kvepėjo šviežiomis apelsinų sultimis. Namai alsavo kažkokiu šalčiu. Viešnia, skubiai nusimetusi švarkelį, nuslinko į virtuvę. Ant stalo, lyg neradę vietos, netvarkingai gulėjo trys apelsinai. Dar vienas buvo nuluptas ir padalintas į skilteles. Priminė ledinukus. Gabrielė vieną skiltelę pačiupo ir įsimetė į burną, ėmė kramtyti, tada priėjo prie lango ir pažvelgė į lauke, smėlio dėžėje, žaidžiančius vaikus. Jie atrodė linksmi ir nerūpestingi. Buvo galima pamanyti, kad nėra nieko svarbiau nei pastatyti smėlio pilį.

Mergina nusisuko nuo lango. Jos žvilgsnis susitiko su Dovydo. Vaikino akys ieškojo ženklų,
kurių dėka galėtų suprasti, ką mergina šiuo metu galvoja. Niekada jos nesuprasdavo. Turėdavo klausytis jos nutylimų žodžių, sakinių, pasakojimų, ištisų tekstų, kurie nenutrūkstamais srautais plaukdavo jos akimis. Ir šįkart, neradęs nė vieno menkiausio ženklo, Dovydas kiek per šiurkščiai paklausė:

—Tai ką papasakosi?

Tikriausiai tonas buvo pernelyg aštrus, mat, staiga jį pajutusi, Gabrielė užsiplieskė ir įžeidžiai,
šaižiu balsu drėbė:

— Klausyk, aš galiu išeiti. Jei trukdau, tik pasakyk. Išeisiu.

— Baik, mergaite. Pati žinai, kad netrukdai. Ar atrodo, kad būčiau veikęs ką nors svarbaus? Nusiramink. Gal kavos? Pašnekėsim.

— Taip, kavos noriu.

Ji vėl tapo ta pačia naivia mergaite, galinčia nesunkai sugerti visas pasaulio pasakas, nuodus, muziką, visą orą ir šleikštulį, kuris aplinkui tvyrojo. Gabrielė nuėjo į Dovydo miegamąjį, kuriame kiekvienąkart pasijusdavo saugi, tarsi įsčiose. ,,Ar ir kitos čia taip jaučiasi?“— toptelėjo jai. Kuo skubiau nuvijo šias bjaurias mintis šalin. Prisiminė, kad aplink kojas vis dar vyniojasi nuo permainingų pavasario orų saugantys aulinukai. Paskubomis juos nusiavė. Pamažu ėmė jaukintis tą nedidelę erdvę, kurioje dabar buvo. Pastebėjo, kad nuo paskutinio apsilankymo čia beveik niekas nepasikeitė. Aplink vyravo jaukus chaosas. Ant grindų mėtėsi įvairios eilėraščių nuotrupos ir laiškai. Prie lovos stovėjo į aplinką įsiliejantis naktinis stalelis, kitoje pusėje išdidžiai pūpsojo stalinė lempa, šalia jos mėtėsi žiebtuvėlis. Grindys buvo švarios, atrodė neįprastai vėsios.

Ant sienų kabėjo tie patys paveikslai ir fotografijos. Pastebėjo, kad ant lovos (kaip visada išdavikiškai sujauktos) guli fotografija. Gabrielė priėjo artyn ir atsargiai ją pakėlė, ėmė apžiūrinėti nuotrauką. Joje buvo šviesiaplaukė, mėlynakė, švelnių veido bruožų mergina. Lūpos, kaip ir skruostai, ant kurių žaidė strazdanėlės, atrodė putlios ir neįnoringos. Mergina spinduliavo džiaugsmą ir meilę. Gabrielė suirzo. Ji norėjo, kad ta nuotrauka būtų tik atsitiktinumas, bet suprato, kad taip nėra.

Kaip tik tuo metu atėjo Dovydas, nešinas padėklu su dviem puodeliais kavos. Atsargiai juos padėjo ant stalelio ir klestelėjo ant lovos. Mergina pasekė jo pavyzdžiu ir prisėdo šalia. Tuomet naiviai, lyg jai tai visai nerūpėtų, paklausė:

— Tu ją myli?

— Ką?—nesuprato Dovydas.

— Tą merginą iš nuotraukos. Šviesiaplaukę.

— A, tu apie Ievą,— atsiduso vaikinas. —Ji miela mergina....

— Bet ar tu ją myli?

—Taip. Ne... Nežinau. Nežinau, Gabriele.

— Kur jūs susipažinote?

— Mano studijoje, — kaltai nuleido akis.

— Gal ir man ateiti į studiją, kad... Kad pamiltum mane, kad...

— Gabriele, tu pati žinai, kad kalbi niekus. Žinai, kad mūsų gyvenimai persipynę, bet nesusiję. Negalime sau meluoti, kad ir ką jaustumėm. Be to, žinai, kad myliu tave.

—Taip,— nutęsė,— myli. Lengvabūdiškai. Galiu lažintis, kad man sakai tą patį, ką ir visoms kitoms.

—Tu klysti. Visoms kitoms sakau tą, ką nutyliu su tavimi būdamas...

— Ir kas tai galėtų būti?— Gabrielė kilsteli antakį.

— Joms sakau: ,,Ryte manęs laukia svarbus susitikimas.“ O tau nesu niekada to pasakęs. Su tavimi jaučiuosi laisvai. Kai būname kartu, nekyla minčių pasprukti ir pasislėpti. Tu susilieji su erdve, ir aš nieko nejaučiu. Tada bijau, kad visai neišnyktum.

Dovydas nutilo. Gabrielė paėmė jo ranką ir priglaudė prie savo veido. Štai taip ketvirtadienio tyloje jie sėdėjo ir mylėjo vienas kitą. Nebereikėjo žodžių. Godžiai lietė, glamonėjo vienas kito kūną. Skubėjo, kad išvengtų kaltės, manė pabėgsią nuo jos... Aistra buvo tokia griaunanti, kad draskė odą, rovė plaukus, kandžiojo lūpas, kaklą, krūtis, pilvą. Ji buvo tokia siautulinga ir nesuvaldoma, kad išėdė visą vidų, išgraužė susilaikymą, kantrybę. Viduje neliko nieko švento ir brangaus. O juk Gabrielė tik dėl to ir apsilankė, kad prisimintų ilgesį keliančias akimirkas ir visas neišmiegotas naktis, nuo kurių tarsi vaškas krito tiršti šešėliai. Neliko nieko.

Dovydas Gabrielę visada prisimindavo kaip didžiausią netektį. Nesvarbu, kur ji būtų — kitame pasaulio krašte ar šalia jo — visuomet atrodydavo, kad ši mergina yra aukščiau visko. Nepasiekiama, nepagaunama. Ir kaskart, kad ir kiek būdavo nematęs, turėdavo iš naujo prisijaukinti ją. Baugštus, į kampą įspraustas žvėris. Ji niekada neturi pasirinkimo, tik vienintelį kelią, kuriuo gali ne eiti, bet kristi. Vis žemyn ir žemyn.

Vos pamatęs merginą, Dovydas iškart suplanavo šį vakarą. Jis norėjo jaukiai, žvakių šviesoje pavakarieniauti. Gerti vyną ir klausytis stebuklingos Jan Tiersenn muzikos. Jis manė galėsiąs iš naujo pažinti Gabrielę, prisiminti ją, o vėliau išmokti atmintinai. Kad niekada nepamirštų. Dovydas įsivaizdavo, kaip rūpestingai ją maitins vynuogėmis. Atsargiai, gal net kiek erzinančiai vynuogės uoga apves lūpų kontūrus, vėliau pereis visą dykumą per tūkstančius mikroskopinių gijų jos lūpose. Tuomet šios godžiai prasižios ir savo vidun priims tą nuostabų dievų maistą. Jis manė galėsiąs prisipažinti, kad labai pasiilgo jos. Tačiau, kaip visada, planai subyrėjo, jis paniro merginos glėbin ir liko tik apmaudas ir išgąstis dėl nedovanotino skubėjimo, nunešusio juos į dvasios pražūtį...

Po vidurnakčio dingo net Gabrielė. Vienintelis pėdsakas — ant stalelio gulintis raštelis, kuriame buvo nupaišytas viską pasakantis žodelis ,,Atsiprašau“ . Rašydama šį žodį, mergina galvojo apie vieną nutikimą praėjusią vasarą. Vieną dieną, turbūt rugpjūtį, nes aplinkui buvo gausybė žvilgančių voratinklių, ji sėdėjo pamiškėje. Dažnai ten nueidavo, kai nuvykdavo į užmiestį. Tada Gabrielė žiūrėjo į mažą juodą vabalėlį, kuris ropojo tarp jos krūtų ir stebėjosi: jei vienas menkutis padarėlis sukelia tiek jausmų ir pojūčių (kutulį, menką susierzinimą, smalsumą, akimirkos žavesio suvokimą), tai ką gali žmogus? Ir tada ji suprato, kad jis nieko negali. Negali, nes nenori. Visą gyvenimą lenkdamas į save pirštus, jis užmiršo kitiems ištiesti delnus. Ir tik tada, kai paspringsta visomis savo pinigų, pašto ženklų, meno dirbinių bei perkamos meilės egzempliorių kolekcijomis, žmogus trumpam atitoksta. Akyse lyg ir prašviesėja, lyg ir ima suprasti, kad viskas, ką turi, tai niekai, palyginus su tuo, ko jis niekada neturėjo — meilės, atjautos, dvasios laisvės. Bet suvokę, kad šito nenusipirks, tokie žmonės tampa patys sau kalėjimu. Amžinai šaltais, visada su grotomis, be išėjimų.

Todėl tokiu būdu atsiprašydama Gabrielė pasakė daugiau nei kada galėjo pasakyti. Atsiprašydama ji pirmą kartą prisipažino klydusi ir net neslėpė, kad to gailisi. Ji pirmą kartą pabandė atrakinti savąjį kalėjimą....

Tyliai užvėrusi duris, mergina prisėdo toj pačioj laiptinėj. Gabrielė nežinojo, ką tokio bjauraus Dievas pamatė tą dieną, bet ją, niekuo neišsiskiriantį angelėlį, ištrėmė į žemę. Tada, net ir žinodama, kad Dievas yra, nustojo juo tikėti. Nebeliko angelų, amžinojo gyvenimo, vakarinių maldų. Tik baisi, gili, visa apimanti tuštuma. Bet ir toji nemateriali — gyvena Gabrielėje ir plečiasi, plečiasi, plečiasi. Ieško jos sieloje šaltinių, kuriais galėtų misti. Ir kaip džiaugiasi, kai randa liūdesio, melancholijos, pasišlykštėjimo savimi. Nuolat pamaitinama, paglostoma, ašaromis aplaistoma tuštuma veši, žydi. O Gabrielė nyksta. Tik kvailys gali nenorėti rojaus. O ji, tame rojuje gyvenusi, ilgėjosi jo visa savo žmogiška širdimi...

Rojus, kaip daugelis įsivaizduoja, nėra tik Dievo vartai ir melsvi debesys, kuriais viskas baigiasi. Rojus — erdvė, kurioje išnyksta žmogaus tapatumas, ta riba, kai užmiršti, kas esi ir pradedi prisiminti, kuo niekada nebuvai. Jausmas, kai nenusakomu greičiu krenti žemyn ir žinai, kad niekada nenukrisi. O jei taip ir nutiktų, taptum šaltinio vandeniu, kurį tvankiomis popietėmis gertų miško žvėrys. Rojuje turi galimybę tapti lietaus lašu. Atrodo, kas čia tokio? Bet kaip nuostabu per vasaros liūtį glostyti savo pirmųjų namų langus... Arba nukristi ant kadais mylėto žmogaus blakstienos. O dar galima pavirsti upe ir tekėti. Galima plukdyti kitus ir gaivinti ištroškusius ar sukaitusius, galima sukurti gyvybę arba sunaikinti ją. Svarbu ne kuo pavirsi, o kas būsi. O Rojus geriausias tuo, kad jame nėra jokios atsakomybės, kurios taip bijo eilinis žmogus. Esant Gamta jau nebereikia atsakyti už save. Viskas nulemta dėsnių, ir neteisingų pasirinkimų čia niekada nebūna, ir tornadai čia nevirsta pasaulio pabaigomis... Apatija sau, nes tavęs jau nėra. Tu —niekas. Mažiau nei Visatos dulkė.  Kiek tai pilnatvei reikia...

Tie keisti, naivūs Žemės gyventojai sako, kad pilnatvę galima patirti tik mylint. Bet ką jie išmano? Jie galvoja, kad meilė būna tada, kai kitą pririši prie savęs priesaikomis, namais, pasižadėjimais, prisipažinimais, santuokos liudijimais, vaikais. Galvoja, kad meilė — tai brangios vakarienės restoranuose, kuriuose niekada nevalgys Afrikos vaikai, ir prašmatnios vestuvės, kurių nuotraukos pateks ant populiariausio šalies žurnalo. Jie mano, kad užtenka prisiminti mylimojo gimimo datą ir retkarčiais padovanoti automobilį. Bet čia — ne meilė. Tuščia jos. Plaukiodami dokumentacijų ir kitų saitų pagrįstais santykiais tie žmonės užmiršta pasimelsti prie vakarienės stalo ir padėkoti šalia sėdintiems už jų buvimą. Jie nebemoka mylėti darbais. Bijo susvilinti blynus ir sau, o ne kam kitam, sugadinti nuotaiką, bijo ir rankas susibadyti erškėtrožes skindami. Jie, bijodami būti palikti, niekada taip ir nesupras, ką reiškia būti laisvam nuo kito žmogaus, bet kartu suvokti, kad jam priklausai kaip pats sau. Jie nesupras tikinčiųjų džiaugsmo. Nesupras, kaip galima mylėti vien tik gryna meile.

Todėl Gabrielė ir nemyli. Nemyli taip, kad galėtų užmiršti Rojų. Bet ją mylėjo. Skaudžiai, godžiai ir negailestingai. Taip, kaip ir visos dievybės. Bet ką ji supranta? Ji tik mažas angelėlis, tremtinys šioj Žemėj.

Gabrielė pakilo nuo laiptų pakopos, pasitaisė švarkelį ir paskutinį kartą žvilgtelėjusi į buto duris, laiptais nusileido žemyn. Išėjusi laukan pajuto ant pečių, veido bei rankų nugulusią pavasario nakties vėsą. Giliai įkvėpė ir pabandė sugerti ją ne tik uosle, bet ir visu pavargusiu, bedvasiu kūnu. Kad ir kaip į save traukė šią vėsą, oro jai trūko ir trūko Tuomet liūdnai šyptelėjo ir patraukė į priešingą pusę nei jos namai. Trupiniuotu asfaltu.

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.