Laikas.lt

Paimta iš:
https://laikas.tv3.lt/lt/info/10448/festivalio-tai--as-sveciai-is-baltarusijos-daina-yra-daugiau-nei-vien-tekstas/

Data: 2012-10-13, 14:49

Festivalio „TAI – AŠ“ svečiai iš Baltarusijos: „Daina yra daugiau nei vien tekstas“

Agnė Gecevičiūtė
Nuotraukoje - Aleksandras Blokhinas
Organizatorių nuotr.

Tatjanos Solovjovos ir Aleksandro Blokhino duetas yra šiuolaikinės muzikos žanrų maišymo ir kitimo pavyzdys. Tatjana savo kūryboje naudoja aibę skirtingų muzikos stilių, savo balsui profesionaliai pritardama klasikine gitara. Aleksandras kūrinių aranžuotes išpildo pasitelkdamas savo paties pasigamintus medinius mušamuosius ar pučiamuosius instrumentus. Prieš keletą metų tarp šių dviejų ryškių atlikėjų užsimezgusi muzikinė draugystė gimdo jautrias ir prasmingas kompozicijas. Savo bedrą veiklą pradėję nuo baltarusių liaudies dainų, toliau kartu rengia pasirodymus ir dalyvauja įvairiuose dainuojamosios poezijos festivaliuose, taip į šį žanrą įnešdami naujų vėjų. Spalio 15–21 d. juos galėsite išgirsti ir Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „TAI–AŠ“.

Kaip susikūrė Jūsų duetas?

Aleksandras: Prieš kelis metus pamačiau Tatjaną grojančią viename muzikos festivalyje. Ji išsiskyrė iš visų kitų dalyvių savo atlikimo maniera, melodijomis, balsu ir dainų tekstų kokybe. Praėjus keletui metų po mūsų pažinties, Tania parodė savo liaudies dainų aranžuotes ir paklausė, ar negalėčiau prisidėti. Taip mes sukūrėme pirmąją bendrą koncertinę programą.
 
Tatjana: Aleksandras kartu su savo grupe „Nemo“ visada buvo ryškūs, spalvingi, pilni gyvybės ir natūralių emocijų kūrėjai. Taigi, kai man kilo noras groti liaudies dainas, nusprendžiau kreiptis į jį. Turėjau idėjų, kurioms įgyvendinti neužteko vien tik mano balso ir gitaros. Kad iki galo išpildyčiau savo aranžuotes, man mirtinai reikėjo kažkokių kitų instrumentų. Su Aleksandru nusprendėme paeksperimentuoti – tai buvo proga praturtinti dainas, kurias prieš tai atlikdavau viena.
 
Tatjana, savo kūryboje mėgstate eksperimentuoti su įvairiais muzikiniais žanrais ir juos maišyti. Visgi, kuris muzikos stilius Jums artimiausias?

Klausau įvairios muzikos. Pradedant Bachu, baigiant begale liaudies muzikos sintezių. Kartais – džiazo, art roko. Dažniausiai net nežinau kaip tiksliai vadinasi stiliai, kurių klausau!
 
Taip pat aranžuojate ir atliekate baltarusių liaudies dainas. Kaip atradote šią muziką?

Tatjana: Pasakysiu paprastai – mes ne pirmi ir tikrai ne paskutiniai tai darantys. Liaudies dainų aranžavimas yra gana plačiai išsivysčiusi muzikinė veikla. Daugelio liaudies dainų įrašus yra nesudėtinga rasti tiek autentiško atlikimo, tiek ir su moderniomis aranžuotėmis. Naudoju ir nemažai spausdintos medžiagos, kuri yra surenkama iš mažų Baltarusijos kaimelių.
 
Aleksandrai, daugumą instrumentų gaminate pats. Kaip to išmokote?

1998 metais Grodno mieste sutikau Marianą Skramblevičių, kuris gamina pučiamuosius liaudies instrumentus ir daug eksperimentuoja. Šis netikėtas susitikimas mane įkvėpė ir padėjo surasti vietą gyvenime, nes iki tol niekada į save, kaip į muzikantą, rimtai nežiūrėjau.
 
Iš tikrųjų, pradėjau nuo instrumentų, pavyzdžiui, sulūžusios gitaros, taisymo. O jų gaminimo ėmiausi norėdamas į savo grupės muziką įnešti specifinio, neįprasto skambesio. Iš pradžių tai buvo įvairios perkusijos. Šiais laikais rasti informacijos apie instrumentus nėra sudėtinga. Bet net detaliai įsivaizduojant, kaip tai turėtų būti padaryta, gero rezultato niekas negarantuoja. To išmokstama tik darant.
 
Tatjana Solovjova ir Aleksandras Blokhinas (organizatorių nuotr.)


Kokie jausmai užplūsta pagaminus instrumentą?

Jeigu rezultatas mane tenkina, užplūsta džiaugsmas. Kartais nuostaba. Dirbdamas su mediena, niekada nesi tikras, kas iš to gausis. Gali turėti didelių lūkesčių dėl vienos ar kitos medžiagos, bet išeis kažkas elementaraus. O paprasčiausia bambuko lazdele gali išgauti tobulą garsą. Būtent dėl to šis užsiėmimas niekada netaps rutina. Tai – nuolatinis mokymasis ir eksperimentavimas.
 
Ar yra skirtumas tarp grojimo instrumentu, kurį pasigaminote pats, ir kažkieno kito pagamintu instrumentu?

Muzikoje aš esu tik mėgėjas. Profesionalai kalba apie „užaugimą iki instrumento“ arba „instrumeto išaugimą“. Jie ieško instrumento, kuris „atitiktų jų lygį“. Toks mąstymo būdas ne man. Liaudies instrumentai gali būti primityvūs ir vis tiek turėti savitumo. Yra sakoma, kad tikras muzikantas pagros ir su kibiru. Kitų pagaminti instrumentai man taip pat įdomūs ir aš nuolat ką nors nusiperku. Bet dar įdomiau yra kalbėtis su juos gaminančiais žmonėmis.

Ar sunku išsiskirti su pagamintais instrumentais?

Išsiskyrimas nėra skausmingas. Priešingai – kai kas nors kitas groja tavo instrumentu, tai suteikia džiaugsmą. Kartais man patinkantiems muzikantams ką nors padovanoju. Jaučiu pasididžiavimą, kad tokie atlikėjai kaip „Troitsa“ ir „Alexandra & Konstantin“ naudoja kai kuriuos mano instrumentus savo koncertų ir įrašų metu. Tačiau dalį pasilieku tik sau – tarp mūsų užsimezga ypatingas ryšys.

Pernai, kaip duetas, dalyvavote festivalyje „Senamiesčio žiogas“ Lietuvoje. Kokius įspūdžius parsivežėte?

Aleksandras: Man tai buvo kaip tikros atostogos. Apskritai, labiau mėgstu klausytis, nei groti. Kai kurie muzikantai mane nustebino. Dauguma jų buvo labai jauni ir skambėjo tikrai puikiai. Buvo gaila tik dėl to, kad nesupratau dainų tekstų.
 
Tatjana: Likau sužavėta festivalyje dalyvavusių atlikėjų įvairove ir aukšta muzikos kokybe. Nors ir negalėjau suprasti žodžių, tačiau labai mėgavausi festivaliu. Dalyvaujant tokiuose renginiuose pajuntu, jog man dar tikrai yra ko pasimokyti.
 
Kaip galėtumėte įvertinti Lietuvos dainuojamosios poezijos festivalius kitų festivalių kontekste?

Tatjana: Visų pirma, Lietuvoje buvome sužavėti tokio didelio kiekio žmonių, atėjusių pasiklausyti koncerto. Dauguma renginių, kuriuose mums teko dalyvauti, pritraukdavo maždaug triskart, o kartais ir dar mažiau žiūrovų. Taip pat buvo malonu atrasti plačią bardiškų dainų atlikimo koncepciją, kuri atsispindėjo festivalyje. Kažką panašaus esame matę tik Varšuvoje. Stilių maišymas yra bendra tendencija daugumoje modernaus meno rūšių.
 
Rusijoje ir Baltarusijoje daugybė žmonių vis dar demonstruoja tam tikrą pasipriešinimą idėjai, kad bardų dainos turi teisę kisti ir būti kitokios nei kad prieš daugybę metų. Ir kai kuriuose festivaliuose šią „gryną stilistiką“ yra stengiamasi išsaugoti. Kartais tai daroma net labai dirbtinai. Manau, kad jeigu autorius turi tobulą tekstą, bet nepaiso muzikos stiliaus, charakterio, garsų aliuzijų, kaip vienodai svarbaus ir reikšmingo elemento, tuomet jis yra ne dainos autorius, o poetas. Daina yra daug daugiau nei vien tik tekstas.
 
Spalį dalyvausite Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ Lietuvoje. Kokių įspūdžių tikitės?

Aleksandras: Myliu muziką, todėl tikiuosi dar vienų atostogų širdžiai. Kalendorinės atostogos man nesuteikia tiek gerų išgyvenimų, kiek jų suteikdavo vaikystėje. Tai yra paprasti laisvadieniai. O žodis „festival“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „atostogos“. Geras festivalis gali suteikti džiaugsmo ir naujų atradimų. Sužinojau, kad jame dalyvaus Neda Malūnavičiūtė. Labai laukiu, kada galėsiu vėl ją išgirsti, nes jos pasirodymu Kaune likau sužavėtas.
 
Tatjana: Laukiu dar vienos porcijos šviežios muzikinės patirties ir susitikimų su daugybe naujų žmonių. Tokie renginiai visada būna impulsu kurti kažką naujo, eksperimentuoti. O lietuviškų dainų atmosfera šiam tikslui yra tobula.
© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.