Valentino Masalskio talentas – vie­nas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masals­kis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo pro­fesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskai­tos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuo­jantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.

Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („…su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.

Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja V. Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei spektaklis ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę. V. Masalskį bet kokiu atveju malonu stebėti, žiūrėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru, mąsto juo, miršta jame.

Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.

Keletas ištraukų iš knygos „Valentinas Masalskis: Ieškau teatro“

Aš netikiu narcisizmu, savimyla. Užmušti savy egoizmą – svarbiausia. Dėl to man artimas psichologas Alfredas Adleris. Jis apie tai kalba. Mes visi linkę į egoizmą.

Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi lamingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry „Karaliuje Ūbe“, bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui.

Apie mirtį galvoju dažnai. Man atspirties taškas yra mirtis, todėl man lengva gyventi. Aš iš gyvenimo nieko ypč daug nenoriu paimti. Kai tik pradedu galvoti, kad esmė yra gyvenimas, tampu plėšrus: man reikia to, man reikia ano. O kai atskaitos taškas – mirtis, daug ko nebereikia. Pradedu kontroliuoti norus, imu nebeužgauti žmogaus, nesakyti bjaurasties, atsiranda noras dirbti. Bet kai pradedu galvoti apie gyvenimą ir užmirštu mirtį, noriu tik imti ir patenkinti begalinį savo ego. Paradoksas: kai galvoji apie mirtį – labai lengva gyventi.

Kai Vaitkus repetavo „Ūbą“, aš sėdėjau narvelyje. Vaitkus man davė paukščiuko vaidmenį. Įsivaizduok, aš tiek durnas, kad, penktadienį gavęs šitą vaidmenį, per savaitgalį pasidariau narvelį su virvutėmis, kurį po to patobulino dailininkė, ir iki išprotėjimo laukiau antradienio. Kai aktoriai atėjo į repeticiją skaityti tekstų, aš atsinešiau narvelį. Nes man čia jokio teksto netrūksta. Aš atsinešiau narvelį, įlindau į jį. Visi skaito tekstus, o sėdžiu tame narvelyje. Taip prasidėjo mano režisūros mokslas.

Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu.

Prieš pusantrų metų suvokiau, kad per tą tiesos sakymą daug praradau. Bent jau per įsivaizduojamos tiesos sakymą: man tai yra tiesa, kitam gal tai yra melas. Aš praradau draugus. Kartais net susimąstydavau, kas čia diriguoja, kad žmonės pradeda manęs vengti. Manydavau, kad gal yra piktas žmogus, kuris tai inspiruoja. Paskui pajutau, kad paprasčiausiai skirtingi žmonių idealai. Kitaip gyvenantis žmogus nenori su manim bendrauti.

Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų… Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija.

Man atrodo, daugelis jų [aktorių] bijo, kad jiems reikės keistis. Daugelis bijo repetuoti, nes žino, jog teks atsisakyti reklamų, papildomo uždarbio, reikės vieną kitą knygelę paskaityti. Labai gerai yra pasakęs Kremeris: „Aukos tie, kurie su manimi irgi nėjo.“

Aš labai myliu visą aptarnaujantį personalą. Jeigu kartu su žmonėmis analizuoji vieną ar kitą problemą, atsiranda visai kitas santykis. Jeigu, pavyzdžiui, savo sumanymą išdėstai kokiam nors techniniam darbuotojui, jis tau, likus daugiau nei dviem mėnesiams iki premjeros, pasiūlys greitesnę darbų eigą, nors įprastai tokie darbai užbaigiami likus dviem dienoms iki premjeros. Arba girgždančias duris akimirksniu suteps, nors normalu būtų laukti savaitę.

Aš vaikystėje mėgau virtis saldainius (nes jų nebuvo), visokias manų košes. Kariaudavau aš tose košėse: uogas skandinu, jos skęsta, kariauja su manimi, aš užkariauju, valgau jas…

Man labai patinka vegetarai, aš galbūt irgi norėčiau toks būti. Bet neturiu teisės. Aš atsakingas žiūrovui, duodu jam ataskaitą, todėl privalau turėti energijos. Jeigu aš neužėdu – tikrąja to žodžio prasme – mėsos (valgau jos kiekvieną dieną), dingsta mano energija.

Dabar visai nenoriu būti jaunas. Būdami keturiolikos metų mes norime suaugti, kad galėtume parūkyti, išgerti vyno, kad mus leistų į kiną. O kai sulaukiame trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, sakom: „O, jei aš būčiau jaunas.“ Vadinasi, mes neteisingai gyvenam, neevoliucionuojam, kažkas mumyse sustojo. Mūsų draugai, penkiasdešimtmečiai, kalba apie knygas, kurias perskaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų. Kalba apie muziką, kurią girdėjo nuotrupomis arba kažkur apie ją perskaitė. Jie sustojo. Miltinis gražiai pasakė: „Auginkit savo sielą, kūnas tegul sensta.“ Jis turi senti, tai normalu.

Elitas yra tie žmonės, kurie reikalauja iš savęs daugiau, negu reikalauja aplinkybės. Tai yra motoras. Trumpai kalbant, elito atstovas yra fanatikas, amžinas studentas. Elito pasaulyje yra mažai.

Pastaruoju metu daug galvoju apie Euripido „Medėją“, moters ir vyro santykius. Šiandieniniame pasaulyje jie yra pakrikę, ligoti, neteisingi. Man, pavyzdžiui, rūpi, kodėl tūkstančiai įdomių moterų neranda sau partnerio? O tuščiavidurė mergaitė, turinti Barbės figūrėlę – randa. Hedonizmas pasiekė tokį lygį, kada per savo kūrinį menininkas bando spręsti asmenines problemas. Taip nebūna. Mes turime spręsti kitų problemas, visuomenės problemas. Jeigu menininkui neskauda, kas skauda kitam, prasideda saviraiška.

O jei man kas duotų 100 tūkstančių honoraro, vis tiek neužtektų. Duotų milijoną, aš jį išleisčiau taip pat sėkmingai, kaip ir tą 100 tūkstančių. Pinigai filosofinės problemos neišsprendžia. Mano draugai, išvažiavę į užsienį savęs pardavinėti, nieko neišsprendė. Parodyk nors vieną prostitutę, kuri yra turtinga materialiai? Nė vienos. Netgi jeigu jinai susikaupia kokį turtelį, ją sąvadautojas apiplėšia. Parsidavinėdamas nepraturtėsi. Bet kai tu įgyvendini savo idėjas, pinigų atsiranda natūraliai.

Dėl to man įdomu, kas privertė Medėją taip elgtis. Šiandien tokių moterų kaip Medėja yra daug. Seniau gal tai buvo atsitiktinumas, o dabar vaikus net į šulinį meta. Manęs nebedomina mergaitė, įmetusi vaikus į šulinį. Mane domina tai, kodėl šiandien ir būtent čia taip atsitiko.

O kas vyksta su moters kūnu? Aš nustebęs, kodėl moterys tiek daug kovodamos už savo teises, nekreipia dėmesio į tai, kad moters kūnas televizijoje ir visur kitur išnaudojamas gal ir gražiai, gal ir patogiai, bet tik tam, kad būtų pritraukiama prekė. Prekę geriau pirks, jeigu šalia bus graži moteris. Vyksta viešas prekiavimas moters kūnu, o mes tylime. Tai yra giliai paslėpti, subtilūs dalykai. Visa reklama laikosi ant septynių didžiausių žmonijos ydų, viena iš jų – puikybė.

Šiandien teatre sprendžiama daug socialinių problemų, kurios turėtų būti sprendžiamos visai kitoje vietoje, ir nematau, kad būtų sprendžiami egzistenciniai klausimai: jeigu nėra būties klausimo – „vardan ko mes čia esame“, jeigu nėra amžino klausimo „kodėl“ – liūdna. Jeigu visą gyvenimą galvosi, kaip sukasi žemė, rasi atsakymą. Jeigu galvosi, kodėl ji sukasi, būsi pasmerktas, apšauktas kvailiu, atstumtas, apspjautas – bet būsi kūrėjas.
Gyvenime būtina suasmeninti klausimą „kodėl“ ir niekada su juo nesiskirti.

Gal aš ne tos kartos žmogus, bet stebint šiuolaikinį postmodernistinį meną jo reliatyvumas be atskaitos taško mane pradeda erzinti, pradeda įgristi. Tai menas be krantų. Specialiai, lyg tyčia, užgožiama pozicija, specialiai, lyg tyčia, bijoma moralizuoti, įsipareigoti. Labai patogu plaukti pasroviui. Mene mes negalime atsisakyti paties svarbiausio dalyko – vilties. Jeigu mene nėra vilties, jis praranda egzistencinį klausimą. Viltis menui suteikia gyvybingumo, ilgesio, liūdesio… Klausimas tik, kiek mes tos vilties turim suteikti? Jeigu jos per daug, išeina kičas, per šviesu. Svarbu proporcijos. Kuriantis žmogus privalo išmokti jas jausti ir išlaikyti.

Kuo gyvenimas panašus į teatrą? Jeigu gyvenime pasibaigia veiksmas, pasibaigia ir gyvenimas. Jeigu lieka tik televizijos žiūrėjimas, gilinamasi vien į savo praeitį, nuotraukų sklaidymas, savo draugei pasakojant apie gyvenimą, jeigu atsiranda savimeilė, tuomet gyvenimas sustoja. Jeigu atsiranda įpročio jėga, gyvenimas sustoja. Gyvenimas yra veiksmas, judėjimas. Čia viskas kaip teatre. Jeigu mes teatre imituojame judėjimą, jis sustingsta, tampa negyvas.

Aktorius, režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis

Kolegos – apie V. Masalskį:

Aktorius Šarūnas Puidokas: Valentino Masalskio darbo metodika – visiškai priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo. Jis nekuria jokios hierarchijos: aš – režisierius, tu – aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi.

Kompozitorius Tomas Kutavičius: Masalskis yra spektaklio šerdis. Man rūpi ne iki tos šerdies prasibrauti, o tarsi įvilkti ją į muzikinį garsą. Aš ilgai galvą sukau, kaip tai padaryti. Tai – nepaprastai sunku.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė: Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo – vienas didesnių įvykių mano gyvenime.
Aktorius Marius Jampolskis: Tai žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kas nors panašaus.