Kauno mažasis teatras naująjį, septynioliktą sezoną pradeda simboliškai skambančia premjera „Septyniolika”. Tai subtilia ironija žaižaruojanti kelionė žmogiškosios prigimties labirintais, kasdien brangstantis ir netenkantis vertės gyvenimas, gyvybė, tikrieji jausmai ir vertybės. Spektaklis šokiruoja, stebina ir kartu linksmina žiūrovą.
Spektaklyje vaidina Lijana Bakevičiūtė, Arūnas Žemaitaitis ir Evaldas Leskauskas. Pastarieji du aktoriai yra apdovanoti „Fortūnos-2008” diplomu už duetą „Septyniolika”. Pjesės autorius Mindaugas Valiukas pateko tarp pretendentų tapti geriausiu Lietuvos teatro menininku nominacijoje „2008 m.„Auksinio scenos kryžiaus“ geriausios nacionalinės dramaturgijos autorius

Pjesės „17” autorius M.Valiukas, baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, iki šiol buvo žinomas kaip poetas, išleidęs 3 poezijos knygas. Šįkart jis debiutuoja kaip dramaturgas Kauno Mažajame teatre.
Mindaugo Valiuko „17” – intelektuali ir, kaip pats autorius juokauja, „supainiota ” pjesė, visų pirma patraukli savo kalbine stilistika – lengva žodžių, prasmių ir dviprasmybių žaisme, poetiniu subtilumu.
Daugiasluoksnė, labai šiuolaikiška ir aktuali pjesės tematika, skaitant ir interpretuojant atsiverianti palaipsniui, lyg atidarytum vienas duris, po to kitas ir dar…ir vingrus slapukaujantis siužetas, fragmentiškai įgaunantis tai absurdo „belaukiančiųjų godo”, tai komiškai įmantraus detektyvo ar mistinio, juoką keliančiais siaubais apkaišyto trilerio (o gal pasakos?), bruožų.
Spektaklis prasideda dviejų personažų atsitiktiniu susitikimu. Po pirmų bendravimo akimirkų pasirodo, kad vienas, „atpirkimo ožys“, yra drąsus ir sugeba muštis, kitam labiau patinka būti žeminamu ir mušamu. Taip personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, savo vaidmenimis, kažkieno gyvenime primestais ar pačių klaidingai susikurtais, ir įsivaizduoja atradę savąjį „aš“. Tačiau sykiu jie tampa vienas nuo kito priklausomi.
Vėliau spektaklyje abu personažai tampa tarsi vieno žmogaus vidinėmis kaukėmis.
Spektaklio erdvė ir laikas – suakmenėjusi, laiko dulkėmis užnešta aštunto, devinto dešimtmečio groteskiška vaikystės panorama, išnyranti iš prisiminimų senu „VEF” aparatu, „Šileliu”, vaikų darželių ir kiemų „estetikos” detalėmis: iki pusės įkastų į žemę padangų ar vis dar daugiafunkciniu metaliniu karkasu-karstykle…