Search Results for: "zarina"

Rodos, taip neseniai anapilin pasitraukė aktorius ir režisierius Vytautas Grigolis, kuriam kovo 7 dieną būtų sukakę šešiasdešimt metų. Jis sukūrė ne tik daugybę ryškių vaidmenų, bet ir prisiminimus apie didžiąją teatro kultūrą ir etiką, kurios, deja, vis dažniau pasigendame šiandienos teatro pasaulyje.

Vytautas Grigolis 1969–1973 studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Algė Navickaitė ir Henrikas Vancevičius). 1973–1998 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1998-ųjų buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Teatro scenoje V. Grigolis sukūrė per 90 vaidmenų. Kauno teatre jis gyveno režisierių Lidijos Kutuzovos, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo sukurtuose pasauliuose, vaidino Henriko Ibseno, Alfredo Jarry, Sauliaus Šaltenio, Juozo Grušo, Jordano Radičkovo pjesėse. Buvo norvegas, vokietis, lietuvis…

Dar 1994 metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė V. Grigolį Šmulės Senderio vaidmeniui Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Nusišypsok, mums, Viešpatie”. Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią spektaklio atmosferą ir savitumą. Šiame spektaklyje V. Grigolis buvo lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis. Po šio spektaklio tapo aišku, kad aktorius bus reikalingas Vilniaus scenai, todėl po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Maskaradas”, kuriame V. Grigolis suvaidino Kazariną, jam buvo pasiūlyta persikelti nuolatiniam darbui į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje V. Grigolis dirbo aštuonerius metus. Kūryba ir naujų įdomių vaidmenų troškimas jam buvo svarbiau už ramų, patogų asmeninį gyvenimą.

Teiresijas „Edipe karaliuje“, Ričardas III „Ričarde III”, Klotaldas „Gyvenime ir sapne”, Kunigas Orfulsas; Imperijos karininkas; Imperijos ministras Ipšteinas; Imperijos ministras Hardenšteinas; Imperijos ministras Falengotas; anatomas Grundfeltas; akademikas Arstas „Europiečiuose“, Vaistininkas Ome „Madam Bovari“, Arkadijus Sergejevičius Islajevas „Mėnuo kaime“, Džordžas Tolbotas „Marijoje Stiuart“, Archijeriejus „Demonuose“ – ryškūs, sudėtingi vaidmenys, įprasminę aktoriaus kūrybinius lūkesčius. V. Grigolio personažai neturėjo nė kruopelės dirbtinumo, manieringumo, statikos.

Tarp rimtų, mąslių Grigolio sukurtų vaidmenų išsiskyrė bravūriški ir šmaikštūs komediniai personažai – Žakas „Šykštuolyje”, Leonas „Bamboje“, Inspektorius Porterhauzas „Meilėje pagal grafiką“. Savo organiška sceniška būtimi aktorius prikaustydavo dėmesį net tada, kai, rodos, veiksmas būdavo sutelktas į visai kitus, toli nuo jo veikiančius personažus.

Vytauto Grigolio talentas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje įgavo naujų atspalvių, dar labiau išryškėjo jo vaidmenims būdinga tragiškumo ir trapaus, švelniu humoru nuskaidrinto lyrizmo dermė, kuri priartino aktoriaus kūrybą prie pagrindinių šiuolaikinės kultūros temų.

V. Grigolis sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir TV spektakliuose. Įkūrė satyros trupes „Šlipsas” (1980), „Briliantinas” (1992), kurioms rašė šmaikščius dainų tekstus. Yra pastatęs keletą spektaklių, iš kurių garsiausias – „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius; 2004). Paskutinis Vytauto Grigolio kūrybinis darbas – Tarptautinės teatro dienos režisūra 2006 m. kovo 27 d. Nacionaliniame dramos teatre.

2006 metais Vytautas Grigolis apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija.

***

Talentingo, į Anapilį išėjusio artisto jubiliejaus proga pateikiame Vytauto Grigolio minčių, kritiko Egmonto Jansono, režisieriaus Jono Jurašo, pedagogės Algės Savickaitės apmąstymų.

Vytautas Grigolis.
Niekada neturėjau ir, tikiuosi, nebeturėsiu tokio komplekso, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai kitame spektaklyje negali į sceną išnešti padėklo. Baisiausia yra susirgti žvaigždžių liga.

Niekada nemaniau esąs genijus, niekada neturėjau didelių ambicijų ir netroškau būti Hamletas nei gyvenime, nei scenoje, – man neaktualus jo klausimas.

Nemėgstu gryno žanro. Ir konservatorijoje, ir teatre į mane žiūrėjo kaip į komiką – pirmiausia pramogos prasme. O aš visą laiką norėjau kurti vaidmenis, kuriuose komizmas būtų susipynęs su dramatizmu, lyrizmu.

Kas Jums yra teatras?
O kas yra žemdirbiui žemė, lakūnui – lėktuvas (nesakau “dangus”), gydytojui – ligoninė?
Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis. Žodžiu – gyvenimas.

Apie W. Shakespeare‘o „Ričardą III“.
Shakespeare’as duoda begalinę laisvę įvairioms traktuotėms, nors jis pats Ričardą III traktavo kaip kvestionuojamą blogį. Jokios užuojautos jam dramaturgas nejaučia. Pats Ričardo III charakteris dideles teikia galimybes. Įsigilinęs į šį charakterį, supratau, kad tai yra labai azartiškas žaidėjas, kuris ieško progų žaisti, viską stato ant kortos. Jis man panašus į žmogų, kuris sėdi kazino prie ruletės ir visas išprakaitavęs, drebančiom rankom stato paskutinius pinigėlius, žetonus ant kažkokio skaičiaus tikėdamasis, kad tas skaičius laimės. Ir jis laimi – iki tam tikros ribos. Jis nori vis daugiau ir daugiau, jis nustebęs, kad jam laimė eina į rankas. Kol ruletė padaro savo: jis pralošia viską: ir savo sielą, ir savo kūną. Šis įspūdis ir šiandien manęs nepalieka.
Ričardas – žaidėjas artistas. Jis režisuoja spektaklį – kiti yra atlikėjai. Ričardo žavesys ir artistizmas traukia visus. Kodėl juo iš karto neatsikrato? Jis turi beprotišką įtaigą. Shakespeare‘as naudojosi įvairiausiomis priemonėmis – ir comedia dell arte, ir misterija. Nuo pat pirmo monologo jis vaidina publikai. Jam tarsi aktoriui reikalinga publika, o ne kontempliacija ir savianalizė.

***

Egmontas Jansonas.
Visų pirma, Vytautas Grigolis – nuostabus žmogus, draugas ir talentingas Artistas. Toks ir atvyko į sostinę. Ir – prigijo. Tapo iš pradžių „akademiku“, o vėliau „nacionalu“. Geras dešimtmetis – Nacionalinio dramos teatro pasididžiavimas. Bene darbščiausias, drausmingiausias, bene labiausiai atsidavęs savajam teatrui, savo kolegoms, savo profesijai Artistas. Jis – „anos“ mokyklos, „anos“ kartos atstovas,– jiems teatras, kūryba scenoje, etika įsismelkę į kraują, nervus, širdį, smegenis. Jais ir kuriami vaidmenys, teatru – gyvenama. Vytautas Grigolis (ir ne vienas jo kartos kolega) nėra, kaip sakysim, vienas jaunesnysis kolega, “žvaigždė”, kuri iš tikro tėra planeta, šviečianti tik tiek, kiek ant jos nukrenta išradingo statytojo nukreiptos šviesos.
Vytautas Grigolis – Artistas. Tai – nuo Dievo, nuo paties Vytauto. Talentas – kaip pinigai: arba jų yra, arba nėra. Truputį talentingų nebūna. Vytautas Grigolis – talentingas Artistas.
2001

***

Jonas Jurašas.
Apie Vytą aš galiu pasakyti tiktai gerai, ir ne dėl to, kad apie mirusius gali pasakyti tik gerai arba nieko, bet aš apie jį taip galvojau ir sakiau jam gyvam esant. Jis – idealus aktorius režisieriui. (Aš apie jį ir šiandien galvoju esamajame laike. Negaliu net įsivaizduoti, kad reikia būtajame kalbėti.) Vytas – aktorius, suderinantis savo išskirtinę ir aštrią individualybę, turintis didelį intelektualinį potencialą, sugebantis įsiklausyti ir įsipiešti į režisieriaus koncepciją, nekišdamas savęs, netraukdamas antklodės į savo pusę. Su juo buvo labai malonu dirbti, nes jis mokėjo susižavėti idėja – arba autoriaus, arba režisieriaus, dažniausiai – ir vieno, ir kito. Jis buvo patikimiausiais žaidimo dalyvis spektaklio kelionėje į visumą. Su juo dirbti – vienas malonumas. Man bent tai buvo ir yra idealus aktorius. Kažkada anksčiau gal patogiau buvo dirbti su aktoriais, kurie, kaip sakoma, yra daugiau įrankiai, o jis turi savą pasaulį, kuris yra originalus ir savitas, priverčiantis tave modeliuoti aplink jo individualybę. Dirbant tai yra ideali proporcija. Man visiškai neįdomu dirbti su aktoriais, kurie neturi ką pasakyti, arba su aktoriais, kurie įsivaizduoja esantys pasaulio bamba, mano, kad reikia aplink juos šokti šokį. Vytas – aktorius, kuris tarsi ir neturėjo ryškių fizinių savybių: įspūdingo stoto ar pan. Gatvėj sutikęs net nežinotum, kad tai aktorius. Panašiai ir su Rūta Staliliūnaite – net geriausiais jos laikais, kad ji galėjo būti tokia karališka scenoje. Tą patį galima pasakyti ir apie Vytą Grigolį.
Jis turėjo labai gražų balsą – išskirtinį instrumentą, kurį labai mokėjo valdyti. Antras dalykas – jis buvo intelektualas: pats sugebėjo kurti ir rašyti. Jis buvo puikus improvizatorius. Prisimenu Kauno laikus, kai statydamas kabaretinio stiliaus spektaklius, rodos, iš nieko sukurdavo labai juokingus kūrinėlius. Jis turėjo nepaprastą humoro jausmą, kas lietuvių aktoriams visai nebūdinga. Jie valdo daugiau bufonadinį humorą, o Vytas – labai subtilus: jis viską darydavo rimtu veidu, bet beprotiškai juokingai. Sunku buvo net patikėti. Jeigu jis nebūtų buvęs per daug kuklus žmogus, jis būtų buvęs tikrai geras režisierius. Jis jau ėjo tuo keliu. Humoro jausmas, labai stiprus intelektualinis pamušalas, aktorinis paslankumas… Pagal amplua jis buvo charakterinis aktorius, o tuo pačiu galėjo netikėtai atskleisti daug visokių kitokių briaunų.
Kai aš jį pasirinkau „Ričardui III“, daug kas sakė, kad tai nesąmonė, esą jis – tik komedinis aktorius. Aš pradėjau dirbti tik su viena sąlyga, kad Grigolis bus atitemptas į Vilnių. Vieną vakarą susėdę ilgai kalbėjomės, dėl to spektaklio jis sutiko visai pakeist gyvenimą: išsikraustyti iš Kauno. Atrodė, kad iš pradžių jis nebuvo sutiktas aktorių išskėstom rankom. Grigoliui buvo nelengva suktis. Kaip aktorius jis man buvo labai ištikimas. Jis turėjo atlaikyti didelį spaudimą to viso mėšlo, kuris tuo metu sukosi teatre. Aš darbą vieną kartą pradėjau ir nutraukiau, matydamas, kad neįmanoma statyti, po metų vėl iš naujo pradėjau, darydamas didelę klaidą, nes situacija nepasikeitė, o tik pablogėjo. Teatro „asai“ tuo metu per mėnesį galėjo „duoti“ tik po penkias dienas repeticijų, jie dirbo visur, o Grigolis atsisakė visko tam, kad galėtų repetuoti. Tuo labiau jis dar Kaune turėjo daug spektaklių, jo krūvis buvo labai didelis. Tai, be abejo, jo sveikatai labai atsiliepė. Vilniuje jis taip pat buvo įtrauktas į sūkurį.
Grigolis, niekada savęs nestatydamas aukščiau kitų, stengdamasis būti savo vietoje, visada išlikdavo atrama: jis nebijodavo nieko. „Ričarde III“ aš jam siūliau be galo daug charakterio kūrimo variantų. Buvom sugalvoję be galo įspūdingą finalą: jį pašarvojus, motina ant akių jam turėjo uždėti sidabrines monetas – nepakartojamas įvaizdis: sklindantis šviesos spindulys. Kūrėme begalinio intensyvumo personažą. Mažame kūne – begalinė ekspresija. Jis nebijojo šokti nei į karštą, nei į šaltą vandenį.
Grigolis buvo be galo muzikalus. Jo balsas – muzikinis instrumentas.
Atsimenu, kai dirbant jis susirgo. Mes kalbėdavom telefonu valandų valandas. Mes dalindavomės mintimis net vidurnaktį. Aš jam į repeticijas nešdavau tonas medžiagos, jam versdavau iš anglų kalbos, pasakodavau, kaip jo tekstas suprantamas Anglijos, Amerikos aktorių. Kalbos ritme yra užkoduota prasmė. Vytas tai suprato. Repetuodamas jis tarytum ėjo prieš srovę. Kiekviena jo repeticija buvo lyg grynas vanduo. Jam buvo begalo sunku. Aš girdėjau, kaip už jo nugaros vyksta formaliai girtų aktorių balaganas. Dirbti tokioj aplinkoj ir būti ištikimam kūrybiniam bendradarbiavimui buvo labai sunku. Kitom aplinkybėm tai galėjo būti išskirtinis reiškinys. Deja, taip neįvyko. Kūrybinis procesas tuomet kliudė kitiems – komerciniams, kitų teatrų gastrolių – interesams.
Grigolis sugebėjo ypatingai nepalankiomis aplinkybėmis kūrybiškai užsiangažuoti. Tai retas dalykas lietuvių teatre. Aš buvau įpratęs dirbti su aktoriais, kurie bendražygiai buvo nuo pradžios iki galo.
Pirmas mūsų kontaktas buvo „Smėlio klavyruose“. Grigolis jau tada buvo rimtas ramstis. Jis palaikė visą aktorių grupę, kurių vaidmenys buvo mažiau išrašyti. Jis daug improvizavo, į spektaklį daug dalykų atėjo iš jo. Jis buvo nepaprastai lankstus. Vaidindamas kareivį, galėjo būti beveik nematomu „fonu“, ženklu. O jis buvo blykstelėjimas, akcentas. Grigolis galėjo būti ir spektaklio ašis, ir dar kurti daug kitokių vaidmenų. Kai svajojau kurti teatrą su nedidele trupe, jis buvo toje trupėje. Jis buvo visapusiškas, daugiabriaunis aktorius.
Aš kalbu ne panegiriką. Aš neatsimenu momento, kada tarp mūsų būtų iškilusi konfliktinė situacija.
Atsimenu tik vieną momentą: su „klavyriečiais“ mes turėjom ypatingą ryšį. Buvo prabilta, kad kai kuriems reikia trauktis iš teatro, o Grigolis prisipažino: „Man šitos sienos – prisigėrusios ir negatyvo, ir prisiminimų, man jos brangios, aš iš čia trauktis negaliu”. Jis nuoširdžiai prisipažino, kad jam Kauno teatro sienos brangios.
Vilniuje jis turėjo kiekvieną dieną stoti po skepsio pilnu mikroskopu.
Kartais aš neatsimenu datų, neatsimenu vardų, bet atsimenu žmones įvairiose situacijose. Man labai svarbu aktoriaus patikimumo koeficientas režisieriui. Bet ką statant režisierius savo idėjas gali patikrinti tik per aktorių. Tik tuomet režisierius gali auginti, brandinti savo sumanymą, antraip jis pasijunta vienišas ir turi pasitraukti. Tokių žmonių buvo Kaune, su jais buvo įdomu dirbti, išliko šviesūs prisiminimai. Vienas iš jų ir buvo Grigolis.
Su „Smėlio klavyrais“ gastroliuojant Hamburge, Lietuvoje prasidėjo pučas. Situacija buvo be galo įtempta. Aš pasiūliau Grigoliui ir Valašinui savarankiškai pradėti darbą – repetuoti Pinterio „Kalnų kalbą“. Kai atvykau, aktoriai buvo ir tekstus jau išmokę… Niekad nepamiršiu, kai sutiktuvėms Grigolis suorganizavo procesiją: jie buvo įdomiai apsirengę, jis sukūrė specialią dainą. Tarp mūsų buvo tikra kūrybiška draugystė.
Man tuo metu rūpėjo teatras, išvestas į žiauresnę aplinką. Spektakliai, pastatyti alternatyviose erdvėse, ko kritikai tuomet neakcentavo, tik rašė, kad aš noriu šokiruoti žiūrovą. Grigolis buvo vienas iš tų, kuriais aš galėjau pasitikėti. Jis dirbo nuosekliai, todėl galima buvo veiksmą projektuoti ir laike, ir skirtingose vietose.
Labai įdomus kūrybinis kontaktas buvo repetuojant „Mirtį ir mergelę“. Jis turėjo nedėkingą vaidmenį – tarytum tylus daktaras-kankintojas, vaikščiojantis ant peilio ašmenų. Tuo metu teatre virė aistros. Grigolis buvo vienas iš nedaugelio, kuris turėjo atlaikyti patyčių spaudimą. Jis vaidino gerai, girdėdamas kolegų juoką. Rizikos, priešiškumo laipsnis dažnai lydėjo šį aktorių. Grigolis visada išliko patikimas, niekada nekėlė abejonių.
2006

***
Algė Savickaitė.
Vyto mirtis mane palietė ypatingai. Žmogiška prasme jis – didelė išimtis. Studijuodamas jis buvo kurso seniūnas, ypatingai darbštus, kuklus, visada jausdavosi atsakingas už įvairius įvykius. Dirbdamas teatre jis nepasipūtė, nekilo karjeros laiptais per kitų galvas; jis viską pasiekė savo nuosekliu darbu. Ačiū Dievui, šį rudenį jis gavo šiokį tokį Vyriausybės apdovanojimą, nors pats asmeniškai tuo tikrai nesirūpino. Moralinis Vytauto imperatyvas – vienas iš aukščiausių iš man žinomų aktorių. Jam svarbiausia buvo darbas, etiniai teatro pagrindai. Jis save eikvojo maksimaliai. Šalia teatro egzistavęs „Šlipsas“, „Briliantinas“, Vyto veikla įvairiuose kolektyvuose buvo maksimali. Pirmiausia jis buvo pagarbus menui, antroj eilėj – kolegoms. Jam rūpėjo ne pripažinimas, o noras išsisakyti, padaryti kažką svarbesnio. Toli gražu ne visi teatro žmonės turi šią savybę. Jo kolegos neretai turi nemažai narcisizmo, kuris Vytui buvo svetimas. Jam svarbiausia buvo imponuoti savo darbu, o ne savimi.
Vytautas vaidmenis „lukštendavo“ atsargiai, pamažu, rimtai. Savo vaidmenims jis ilgai rinkdavo duomenis. Sunkus jų kūrimo kelias ypač gerai matėsi spektakliuose „Lozoriaus giedojimai“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Pirmuose spektakliuose galėjai justi ypatingą proto kontrolę, o vėliau, sutvirtėjus vaidmeniui, absoliutų išlaisvėjimą. Jis vaidmenis kūrė nei lengvai, nei greitai, todėl sukurti jie ir neišgaruodavo nei lengvai, nei greitai. Aišku, buvo ir lengvai gimstančių vaidmenų, bet ir jie buvo kuriami, atliekami sąžiningai ir atsakingai. Sunkus kelias į vaidmenį taip pat liudija Vyto pareigingumą, sąžiningumą ir savo, ir kolegų atžvilgiu. Jeigu kas nors jam nepasisekdavo, jis niekada nėra apkaltinęs nė vieno kolegos. Profesinis Vyto padorumas buvo aukščiausio lygio.
Kaip studijų metais, taip ir teatre Vytas augo nuosekliai. Labai svarbu pabrėžti šio aktoriaus amplitudę. Lyg ir neišsiskiriantys fiziniai duomenys vis dėlto leido jam vaidinti ir komiškus, ir giliai tragiškus vaidmenis. Manau, per mažai įvertintas jo vaidmuo – Ričardas III. Jį Vytautas vaidino ypač meistriškai. Tai buvo labai įdomi, savita traktuotė. Į kritikų akiratį jis nepateko dėl to, kad buvo nekonjuktūrinis aktorius. Žmogus išėjo, o puikūs vaidmenys nepelnytai liko neatspindėti. Vytautas rašė puikius scenarijus, režisavo grandiozinius spektaklius prie Kauno pilies. „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ – ypatingas darbas. Jauno, besiblaškančio kario kelias į filosofinį lygmenį – labai įdomus sumanymas. Inscenizacijoje pabrėžti žmogaus gyvenimo lūžiai, įvairūs jo etapai leido aktoriams sukurti gerus, pavykusius vaidmenis (Vytauto Rumšo, Evaldo Jaro). Gaila, kad šis spektaklis nurašytas, neįžvelgus jo gerųjų pusių. Šis spektaklis turėjo įdomią istorinę slinktį, savitą požiūrį į asmenybės vaidmenį istorijai..
Ką Vytautas bedarė, ką berašė, visada išlikdavo intelektualus. Netgi kurdamas „Šlipsui“ jis niekada neperaugo į jokią pornografiją, jis net populiariąją kultūrą stengėsi kilstelti aukščiau tų lengvų pagundų.
Gyvenime jis „nesirgo“ kokia nors draugų atranka. Tiems, su kuriais rado bendrą kalbą, liko ištikimas visą gyvenimą. Jis niekada neieškojo ko nors ypatingo.
Taip susiklostė, kad mes šiek tiek bendravome ir šeimomis. Galiu pasakyti, kad šeimoje, kaip ir teatre, jis visada išlaikė aukštus etinius santykius. Jis niekada savo problemų neužkraudavo kitiems, viską nešiojosi savyje.
Paskutinė Teatro dienos šventė, kurią Vytautas režisavo, buvo ypatingai subtiliai sumanyta, Tai buvo graži literatūrinė stilizacija. O į pasikandžiojimus ir apsispardymus spaudoje kaip ir į sudėtingas situacijas teatre, jis viešai niekada nereaguodavo, tačiau visas šias nuoskaudas labai jautriai išgyveno, nors niekam nieko nesiskundė. Manau, kad liga ir per greitas jo išėjimas yra mūsų visuomenėje vyraujančios gabių žmonių netausojimo, netoleravimo, besikeičiančios teatro politikos rezultatas.
Vytautas Grigolis buvo tikrasis teatro riteris.