Search Results for: "vilkolakiai"
Nuo XVIII a. išplitus gotikiniam žanrui, žmonių vaizduotę užvaldė vampyrai, vilkolakiai, monstrai, vaiduokliai, antrininkai ir kt. būtybės. Mūsų žurnalistė Živilė sugebėjo atkapstyti šiuos sutvėrimus egzistuojant ir Lietuvoje.
XX a. priešaušry Bramas Stokeris pasauliui davė naują personažą – grafą Drakulą. Šio romano pagrindu 3-iajame dešimtmetyje gimė tyliojo kino šedevras „Nosferatu“. Pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, Drakula vis prisikelia kas kelis dešimtmečius: 4-ajame dešimtmetyje pasaulį sužavėjo Bela Lugoši, amžiams įėjęs į žmonių atmintį kaip grafas Drakula. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose Drakula vėl atgimė, pažerdamas pasauliui daug kinematografinių variantų. 9-ajame dešimtmetyje, suaktyvėjus gotų judėjimui, pasaulis vėl ėmė domėtis kraugeriais, o Anne Rice pradėjo vieną garsiausių vampyriškų epopėjų – „Vampyrų kronikas“. Šiandien vampyrai prisikėlė tokiais pavidalais kaip „Saulėlydis“, „Tikras kraujas“, „Vampyrės dienoraštis“ ir kt., o pasaulio universitetuose šiems personažams skiriama vis daugiau dėmesio. Vienas geresnių pavyzdžių – lapkričio pradžioje organizuojama konferencija „Vampyrai: praeities ir ateities mitai“ Londono universitete.
Atrodo, kad vampyrai ir kitos mitinės būtybės Vakarų kultūroje gan gajos, tačiau kaip su lietuviškais variantais? Ar turėjome mes vampyrų bei vilkolakių?
Pagoniškuose mituose, pasakose gausu mitinių būtybių. Dažniausiai mūsų tautosakoje dominuoja velniai, raganos ir dievai, todėl tokios būtybės kaip vilkotakai, kraugeriai ar numirėliai, prisikeliantys iš kapų, yra rečiau sutinkami. Tačiau jų tikrai būta.
Dažnai tokios būtybės tautosakoje atsiranda ne iš paikystės, bet iš siekio suprasti ir paaiškinti anapusinį pasaulį, nugalėti mirties baimę. Siaubo pasakomis, kurių gausu mūsų kultūroje, stengtasi žmogų sudrausminti ir pamokyti, ar tikrai verta kištis į kitus pasaulius, stengtis juos pažinti ir ką tokia išmintis gali gera atnešti.
Nedėkokite už vandenį, vilkolakiu pavirsite
Baltų mituose sutinkame deivę Žvėrūną – miško ponią, kuri mėgdavo lakstyti vilkės pavidalu su savo vilkų arba vilkotakų/vilkotrasų ruja. Vilkotakai – tai žmonės, kurie užėjus ūpui galėdavo pavirsti vilku ir bėgioti miškuose. Tačiau į tikrų vilkų gaują galėdavę patekti tik būnant gūdžiai tamsai, nes tikri vilkai atpažindavo vilkotakus ir juos sudraskydavę. Tikėta, kad vilkotaku galima pavirsti, kai šis pasiūlydavęs paprastam žmogeliui vandens ir sakydavęs „Sveikas“, o žmogelis, atsakydamas „Dėkui“, perimdavęs užkratą. Tikėta, kad vilkotaką apliejus šaltu vandeniu iš pasturgalio arba burnos kyšteldavo uodega. Tad dažnai vilktakai, besimaudydavę pirtyse, nemėgdavo smagintis su jaunimu apsiliejant šaltu vandeniu. Žvėrūna vilkotakais taip pat dažnai paversdavo iš bažnyčios grįžtančią jaunosios palydą. Žvėrūna, nekęsdama vedybinio ir seksualinio gyvenimo, paleisdavo visą „veseliją“ vilkais lakstyti. Vaikai, kurie gimdavo su keistomis žymėmis taip pat buvo laikomi vilkolakiais.
Tikėta, kad Šiaulių rajone Ginkūnuose lankydavęsis vilkolakis, kuris kasdien ateidavęs pas avis ganiusį piemenį ir klausdavęs avių kainos.
Paslaptingosios Šiaulių senosios kapinės
Gan dažnas motyvas mūsų pasakose, kaip numirėlis iš kapų grįžta pas mylimąją, arba numirėliai vejasi naktimis gyvuosius, prašo panešioti juos aplink kapines, gelbėja geraširdžius žmogelius, prašo tekėti jaunų mergelių, o jei šios per daug užsiprašo dovanų, numirėliui išdygsta dantis ir auką sudrasko. Kad įsitikintumėte, kad tokios istorijos iš tikrųjų buvo sekamos senolių, tereikia atsiversti „Siaubo pasakas“ (sud. Rita Repšienė).
Tuo tarpu Šiauliuose, pasak tyrinėtojo Viliaus Purono „Įdomiojoje Šiaulių istorijoje“, miesto kapinės turi daug paslapčių. Sklido legendos, kad tarpukariu naktimis mieste siautėjo zombė Jadvyga, kuri žudydavo Šiaulių gražuoles. Dar ligi šiolei daugelis šiauliečių domisi, kuri iš senųjų kapinių kriptų slepia Jadvygos karstą, bet nieks nesiruošia į tokį nuotykį. O jeigu kas prikels baisiąją zombę naujoms žudynėms?
Tos pačios kapinės turi ir paslaptingą kapą, kurio plokštė pakrypusi. Ir jei tik kas stengiasi ją pakreipti į reikiamą kryptį, plokštė paslaptingai pakrypstą atgal į senąją kryptį.
Šiauliai garsėja taip pat ir savo vampyre Lemperkike arba kitaip vadinama Rygos gatvės pana. Šioji gatvė anksčiau prasidėdavusi nuo senųjų kapinių. Naktį pravažiuojant pro jas, arkliai neramiai prunkšdavo ir stodavosi piestu. O tamsią naktį prie mažųjų vartelių į kapines vežikus visada stabdydavo tamsi moteris, prašydavosi pavėžėti, o sumokėjus stambiu banknotu greitai išnykdavo naktyje. Ryte vežikai rasdavo sudžiūvusį lapą vietoj įduoto banknoto. Ir kai miesto vežėjai sukluso, kilo įtarimų dėl vaiduoklių. Ir buvo prisiminta, kad už kapinių buvo palaidota mergina, nusižudžiusi dėl nelaimingos meilės. Greitai buvo atkastas merginos kapas ir visų nustebimui rastas lavonas buvo kaip gyvas, nepakitęs. Visi suprato, kad ji – vampyrė, todėl pervėrė jos širdį mediniu kuolu, nukirto galvą, kurią padėjo ant kojų, ir pripylė aguonų, kad prisikėlęs lavonas būtų užsiėmęs skaičiuodamas sėklas ir negąsdintų naktimis žmonių. Taip ir ligi šiolei šis kapas tebėra senosiose kapinėse, o iš to kuolo, pervėrusio vampyrės širdį, dabar išaugęs didelis medis.
Vampyrai ir velniai išnyko?
Etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, kuri daktaro disertacijoje tyrinėja vampyrus lietuvių mitologijoje, teigia, kad „vampyras yra naujesnių laikų veikėjas. Egzistuoja toks žanras kaip šiurpės ir jos skirtos vaikams gąsdinti, patirti kolektyvinę baimę. Ir vampyras atsiranda tose šiurpėse. Archyvuose teko rasti tik 19 sakmių su vampyrais. Apskritai, mūsų sakmėse dažniau sutinkamas gyvasis numirėlis, tačiau jis nevalgo žmonių, gyvena savo gyvenimą mitiškai nesaugiose vietose. Pasak mokslininkų, vampyras yra atėjęs iš slavų tautosakos. Net toks terminas kaip vampyras nesutinkamas mūsų sakmėse, tačiau vartojami slaviški pavadinimai kaip upiras, upioras, upijoras ir pan. Dažniausiai vampyras sutinkamas naktį prie kapinių, miškuose ir susiradęs pakeleivį, keliauja iki tam tikros vietos. Su tuo pakeleiviu įėjęs į namą susiranda auką, dažniausiai miegančią moterį. Tačiau vampyras visada yra nužudomas: nukertama galva padedama ant kojų, širdis perveriama šermukšniniu kuolu, būna, kad atkasus kapą ir radus nesuirusį kūną, šis užpilamas švęstu vandeniu ir vampyras sudūlėja. Bet dažniausiai tas pakeleivis neilgai išgyvena po vampyro mirties. Susidurti su kitu pasauliu yra pavojinga.“
Kyla klausimas, ar vampyrai galėjo iš tikrųjų egzistuoti, nes jaunoji mokslininkė teigia, kad „sakmių išskirtinis bruožas – kad jos pasakojamos kaip tikras įvykis ir nevalia netikėti žmogaus pasakojimu, nes pasakojantysis tiki, kad sutiko velnią, raganą ar vampyrą. Dažniausiai tokios istorijos yra skirtos ne tik baimei sukelti, bet ir mokyti elgesio taisyklių, negeisti žinoti daugiau nei pridera. Žmonės taip pat labai dažnai negalėdavo tiksliai paaiškinti tam tikrų reiškinių, tad neretai paprasti dalykai, kurie mums šiandien savaime suprantami, žmonėms buvo suvokiami mitiškai. Žmonėms net ir šiais laikais labai svarbu turėti kažką kitokio, svetimo iš kito pasaulio. Tad šiandien raganas, velnius pakeičia robotai, ateiviai ir t. t.“
Tad paklausius išmintingųjų patarimų, naktimis pasisaugokime kapinių, miškų ir bažnyčių, nesisveikinkime su tamsiomis žmogystomis ir nebandykime pavėžėti jų ar palydėti. Nežinia, kas gali nutikti naktimis, kai vėlės, raganos ir vampyrai išeina ieškoti aukų.
Živilė Kapaitė
Vampyrai.blogspot.com
Kas yra vilkinis šuo, ko gero, žinome visi. Tačiau JAV veisėjai atvėrė ir vilkinių katinų epochos duris. Jungtinėse Valstijose išvesta nauja kačių rūšis, kurios individai savo išvaizda primena vilkolakius, o elgiasi kaip šunys. Išvertus iš graikų kalbos, jų veislės pavadinimas reikštų „vilkokatės“. Vis dėlto tai – katės.
Viena populiariausių kūrėjų ir atlikėjų Lietuvoje Jurga Šeduikytė kartu su gyvenimo bei scenos partneriu, režisieriumi ir muzikantu Vidu Bareikiu gerbėjams pristato naują, „žiema kvepiantį“, itin nuotaikingą kūrinį „Trys Kanados“.
Pasiruošęs siaubingiausiai metų nakčiai? Turi nuotaiką, kostiumą bei kompaniją, tačiau dar nežinai, kur šiandien Vilniuje vyksta vakarėliai? Skubame į pagalbą ir pateikiame sostinės renginių gidą!
Baigiantis spaliui, minime ne tik rimtas lietuviškas šventes, bet ir pramogaujame švęsdami Heloviną. Kviečiame atšiaurų spalio 31 d. vakarą šiltai įsitaisyti namuose ir išsirinkti šiurpų vakaro filmą… Štai mūsų pasiūlymai.
Festivaliui kruopščiai atrinkti tik tie siaubo filmai, kuriuose dominuoja roko ir/ar metalo muzika.
Lietuvos kino teatrus gegužės 11 dieną pasieksiantys „Nakties šešėliai“ žiūrovams pasiūlys pasimėgauti išties ekscentriška fantastine komedija, kurios centrinė figūra – vampyras Barnabas (akt. J.Deppas). Filme netrūksta ir kitų ryškių kino žvaigždžių, tokių kaip Michelle Pfeiffer, Helena Bonham Carter, britų aktorius Jonny Lee Milleris, amerikietis Jackie Earle Haley, žavioji Eva Green bei jaunoji žvaigždutė Chloe Grace Moretz.
Maži miesteliai, saugantys bauginančias paslaptis, mistines žmonių dingimo aplinkybes, keistos vietovės, kur sutinkami neregėti padarai – kartais visa tai yra tik vaizduotės vaisius, o kartais – paveldas, legendos, primenančios apie save gyviesiems. 2005 m. televizorių ekranuose pasirodęs serialas „Išrinktieji“ (angl. Supernatural) sukurtas šių legendų pagrindu. Kadangi mistika ir baimė mažomis porcijomis itin mėgstama, serialas sulaukė tokio populiarumo, kad buvo rodomas net septynis sezonus.
Miške buvo trobelė. Trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę. Ta dukrelė išėjo pasivaikščioti ir paklydo. Ėjo ėjo, pamatė trobelę. Toje trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę…
Pasakos – tai ne tik fantazijos kurstytojos, jos turi ir kilnią misiją – auklėti, ugdyti visuomenės narį, padorų pilietį. Dažniausiai šie kriterijai priklauso nuo laikotarpio, valstybinės santvarkos, gyvenimo aktualijų. Daugelis pasakų remiasi pagrindinėmis moralės nuostatomis. Šiame straipsnyje pabandysime atverti pasakos „duris“ ir pasistengsime patekti į labirintą, į gilų triušio urvą, kuriame slepiasi žmogaus psichologijos subtilybės, simboliai, dabartis ir praeitis, vertybės ir kultūra.
Pasakos – gyvenimo dalis
Žinia, pasakos nėra šiuolaikinio žmogaus išradimas, jos atkeliavo iš seniausių laikų tautosakos koridoriais. Psichologas Karlas Gustavas Jungas tikriausiai pasakytų, kad pasakos ateina kaip kolektyvinės pasąmonės apraiška, „pasiramsčiuodamos“ simboliais. Žymiojo Čipolino autoriaus Gianni Rodari nuomone: „Simbolis gyvena savarankišką gyvenimą, jį galima pritaikyti daugybėje tikroviškų situacijų“. Simboliai jose sugulė dar nuo tų laikų, kai pasakas sekė valstiečiai, nemokėdami rašto.
Vėliau pasakos būdavo perpasakojamos atskirų autorių, modifikuojamos, pritaikomos atitinkamam laikotarpiui. Daugelis senųjų pasakų šiuolaikiniam vaikui ar net suaugusiam keltų siaubą („Motušės Žąsies pasakos“ ir kt.). Nagrinėdami pasakas ir jų simboliką nesnaudžia ir psichoanalitikai, pastarieji daugiau aiškina jų simbolių reikšmes. Antai, Raudonkepuraitė nagrinėjama kaip bręstanti mergaitė, raudona kepurė simbolizuoja menstruacijų pradžią, vilkas – vyriškis besikėsinantis į jos nekaltybę ir t. t.
Dabar pasakos vis rečiau skaitomos, prioritetas teikiamas vaizdinėms priemonėms, kurios kaip gardus patiekalas yra patiekiamas ant lėkštutės su visais personažais, jų atvaizdais, charakteriais, – čia lieka labai mažai vietos vaizduotei. Taip iš lėto „žudoma“ vaikų vaizduotė: vaizdai jų galvoje jau sukurti televizijos, spaudos ir kitų vaizdinių priemonių. Sumenkus vaizduotei, žmogus pradeda svajoti pažįstamais atvaizdais, tai gali būti net reklaminiai vaizdai, paveikslėliai ir kt. Kaip yra minėjęs prof. G. Mažeikis: „Taip visuomenėje išvengiama revoliucijų, nes žmogus nesukuria pats tokios gerovės vizijos, dėl kurios kiltų į kovą“.
Formuojami modeliai
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, pasakos nėra tik pasakojimai prieš miegą, jos turi ir kilnią misiją – auklėti ir ugdyti padorų pilietį. Galima pastebėti, kad pasakose žmogus ugdomas priklausomai nuo laikotarpio moralės normų: gerąjį veikėją dažniausiai vaizduoja kaip teisingą, vyrauja gėrio pergalė prieš blogį ir pan.
Pasakos daro stiprią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi, todėl šiuolaikinėje psichologijoje taikomi įvairūs pasakų terapijos metodai, leidžiantys atskleisti suaugusiam žmogui kilusios psichologinės problemos šaknis. Literatūrą nagrinėjantys mokslininkai aprašo įvairias pasakų formuojamas socialines konstrukcijas, į kurias įeina nelaimingos moterys, namų šeimininkės, kaip princesės, kuriomis reikia rūpintis, o pačios esančios tik aplinkybių aukos, jų gelbėtojai – „princai“, turintys jomis pasirūpinti. Realybėje pastarųjų nesulaukusios tampa nelaimingomis, nusivylusiomis vyriška gimine. Pamotės tipažas pasakose susijęs su svetimo baime, nepažįstamas prilyginamas blogam personažui. Tokiomis priemonėmis pasąmoningai konstruojama socialinė žmogaus pasaulėžiūra, vertybės. Dažniausiai tokios pasakos yra skirtos gyvenimo būdo formavimuisi.
Pasaka ir ideologija
Kaip tautosakos pasakos daug pasako apie tuometinių žmonių pasaulio suvokimą, taip autorinių pasakų modifikacijose kartais galima įžvelgti nemažai ideologinės įkrovos. Pastarosios siejasi su socialine inžinerija, savotiška propaganda.
Pasakos „Čipolino nuotykiai“ autorius G. Rodari, italų žurnalistas, rašytojas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui priklausė fašistų partijai. Vėliau perėjo į kitą barikadų pusę, įstojo į Italijos komunistų partiją. Jo biografinis apsiaustas, įsitikinimai, be abejo, darė įtaką ir jo kūriniams. G. Rodari tikėjo tokios santvarkos teisingumu ir tai perteikė savo pasakojimuose. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba yra rašęs, kad daug Lietuvoje skaitomų Rodari kūrinių buvo versti iš rusų kalbos, „jie čia pateko „per Maskvą“: galima sakyti, jog Rodari buvo vienas iš pirmųjų mūsų vaikams „leistų“ skaityti užsienio rašytojų“.
Pasaka be moralo, beveik neįsivaizduojama, o kur slypi jos moralas, ne visada galima suprasti, kiekvienas jį įžvelgia per subjektyvumo žiūronus. Jei jau pradėjome kalbėti apie G. Rodari, tai trumpai apžvelkime „Čipolino nuotykius“. Ši pasaka gerai žinoma daugeliui. Pasakojime apie Čipoliną paliečiamos sovietmečio socialinio gyvenimo aktualijos, tai savotiška realybės alegorija. Pagrindinis herojus Čipolinas yra vienas iš darbininkų klasės atstovų (metafotiškai), jo draugai taip pat. Pagrindiniai, gerieji herojai yra neturtingi, paprasti ir darbštūs, o valdantieji – pikti, turtingi, valdantys nelogiškais sprendimais (skelbiamas mokestis už orą ir pan.). Darbininkų klasė sukyla ir pasipriešina aristokratijai, turtingiesiems valdininkams. Čia galima įžvelgti kapitalistinės visuomenės kritiką ir komunizmo santvarkos išaukštinimą. Nepaisant to, „Čipolino nuotykiuose“ diegiamos vertybės nėra prieštaraujančios moralės principams, nors joje galima rasti ir propagandos prieskonių. Ne veltui ši pasaka buvo tokia populiari Sovietų sąjungoje. Tarp panašaus pobūdžio pasakų buvo ir „Buratino nuotykiai“, „Obuolių maišas“ ir daugelis kitų.
Pagonybės laikais vyravo dar kitos vertybės, kurių nuotrupų yra išlikę pasakojimuose apie velnius, raganas, kaukus ir kt. Velniai, kaip blogieji veikėjai, dažnai girtuokliaudavo, meluodavo, tinginiaudavo – čia per velniškumą pabrėžiamos šių ydų blogybės. Pasakose buvo daug bauginimo elementų, taip bandant apsaugoti vaikus, juk namai – saugi erdvė, baiminamasi kitoniškumo.
Viename iš straipsnių apie pasakas Rolandas Maskoliūnas teigia: „Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę, pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio, ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos.”
Pasakų ideologija, moralinė įkrova labai priklauso nuo laikotarpio, todėl vienos taisyklės negalima pritaikyti visoms, jos visada buvo modifikuojamos, kai iš tautosakos buvo perimtos į atskirų autorių rankas. Vis tik, pasakose skiepijamas tikėjimas laiminga pabaiga vaikui padeda suformuoti gyvenimo prasmės viziją, skatina optimizmą, sukuria erdvę svajonėms.
Lina Sabaitytė
Lietuvė Alesandra jau septynerius metus užsiima kūno tapyba chna dažais: „Man tai ne tik piešimas, bet ir gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo rytų kultūros bei filosofijos.“ Piešti chna Alesandra pradėjo po to, kai pamilo Senovės Indiją, įsileido vedų tradicijas į savo kasdienybę.