Search Results for: "vestuvių tradicijos"
Tinkamoje vietoje, tinkamu metu – taip sakoma apie žmones, kuriems kažkas pasiseka dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių. Pasirodo, tai būtų galima pritaikyti ir vestuvių tradicijoms, kurias pakartojus netinkamu metu, netinkamoje vietoje atrodysite mažų mažiausiai keistai. Klausiate kodėl? Pažiūrėkite žemiau esantį video ir suprasite…
Vestuvių, kokias mes pažįstame šiandien, tradicijos siekia senus laikus, o kai kurios jų – net ir pačios žmonijos pradžią. Paradoksalu tai, kad dauguma jų yra gana šovinistinės ar religinės. Mat, būtina suvokti, kad dabartinė šeimos samprata yra palyginti labai nesena ir nesiekia net niekingų 150 metų, jungtuvės bažnyčioje prasidėjo tik XV amžiuje, o moteris teisę atsisakyti tekėti įgijo tik X amžiuje…
Kokią suknelę rinktis? Baltos ar mėlynos gėlės? O kaip dėl limuzinų? Panašūs klausimai iškyla daugeliui sužadėtinių. Tačiau nuo jų gelbsi ne vien vaistai nuo galvos skausmo, bet ir vestuvių planuotojos, kurios kaip gerosios fėjos yra nematomos, tačiau labai reikalingos. Laikas.lt susirado ir pakalbino vestuvių planuotoją Laurą Vagonę arba dar kitaip Lapę, kuri net nebesuskaičiuoja, kiek vestuvių yra suorganizavusi.
Vasara – pats darbymetis ne tik vestuvių planuotojams, muzikantams, bet ir floristams, be kurių darbo šiuolaikinėse vestuvėse apsieinama retai. Dažna pora, norinti stilingos ir puošnios šventės, puošybos dalį patiki profesionalams.
Dovanos ir dovanojimas – neatsiejama vestuvių šventės dalis. Ši tradicija gyvuoja jau nuo senų senovės, tačiau kaip ir viskas, laikui bėgant kinta. Gyvenimo tempas didėja, tad to pasekoje mažiau dėmesio skiriama vestuvių dovanų ritualams, o daugiau – jų vertei.
Pasaulis nekantriai laukia šį penktadienį vyksiančių princo Williamo ir jo sužadėtinės Kate Middleton karališkųjų vestuvių. Apie tai, ką anglams reiškia karališkoji šeima, ar tikrai būsimoji princesė yra „paprasta mergaitė“ ir kodėl daugelis nori, kad šios vestuvės žibėtų deimantais, kalbame su daugelį metų žurnalistu Didžiojoje Britanijoje dirbančiu ir knygų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, „Kelionių istorijos” ir „Prijaukintoji Anglija” autoriumi Andriumi Užkalniu.
Kovo 3–13 d. Vilniuje kino centruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ vyrų režisierių filmai džentelmeniškai užleis ekranus damoms – čia svečiuosis šeštasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Šiemet jis atvyksta su dar didesniu kino juostų ir renginių bagažu bei provokuojančiu šūkiu „Iš jos gali tikėtis visko“.
„Iš jos gali tikėtis visko“ – pasirinkę šį žavingai ir nenuspėjamai moteriai tinkantį apibūdinimą supratome, kad šūkis puikiai atspindi festivalio idėją ir turinį: programa labai įvairi ir spalvinga tiek temomis, tiek asmenybėmis. Čia mielą savo širdžiai filmą ras ir moterys, ir vyrai, o parodų ir renginių gausa festivalis tikrai turtingesnis nei bet kada prieš tai. Taigi ir iš jos, ir iš „Šeršėliafam“ galima tikėtis tikrai visko“, – pasakoja festivalio sumanytoja Greta Akcijonaitė.
Šiemet festivalio programa išaugo iki 35 filmų, atvežtų iš įvairių pasaulio vietų. Šalia pagrindinės ir konkursinės programų, festivalis supažindins su ispanišku moterų režisierių filmų rinkiniu „Katalonijos moterys“, režisierių Janinos Lapinskaitės ir Algimanto Puipos filmų ciklu „Moteris ir vyras“, aktorės Juliette Binoche retrospektyva bei lietuviškomis kino premjeromis.
Pagrindinė programa
Pagrindinėje festivalio programoje – 8 skirtingų nuotaikų ir temų filmai, kurių režisierės už savo kūrybą yra pelniusios apdovanojimų svarbiausiuose kino festivaliuose. Vienas ryškiausių šios programos filmų – prancūzų režisierės Julie Bertucelli „Tėve mūsų, kuris esi medyje“, uždaręs 2010-ųjų Kanų kino festivalį, bei, kalbama, palydėtas penkias minutes trukusiomis ovacijomis. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė aktorė ir dainininkė Charlotte Gainsbourg.
Garsios švedų aktorės Pernillos August pirmasis pilnametražis filmas „Anapus“ jau laimėjo beveik 10 apdovanojimų, tarp jų – Venecijos kino festivalio kritikų žiuri prizą. Kino festivalių žiūrovams puikiai pažįstama danų režisierė Pernille Fischer Christensen „Šeršėliafam“ pristatys jausmingą dramą „Šeima“. Po festivalius keliauja bei prizus raško ir Belgijoje gimusios Dorothée van den Berghe drama „Mano karalaitė Karo“. Festivalis „Šeršėliafam“ supažindins ir su dviem naujokėmis režisierėmis iš Sandanso kino festivalio – kanadiete Adriana Maggs („Beveik kino žvaigždė“) ir Katie Aselton („Viena naktis laisvės“). Romantiškai nusiteikę festivalio žiūrovai neprašaus pro šalį apsilankę vokiečių režisierių filmuose: Doris Dörrie romantinėje dramoje „Vyšnių žydėjimas“ ir Neele Leana Vollmar komedijoje „Itališka vestuvių karštinė“.
Konkursinė programa
Pernai pirmąkart festivalyje surengta konkursinė programa, šiemet joje dalyvauja 5 moterų režisierių debiutai. Tai – stilingas, burbonu ir cigaro dūmais kvepiantis prancūzų rašytojos Laure Charpentier filmas „Žigola“ ir Elise Girard su filmu „Belvilis-Tokijas“, Kosta Rikoje gimusi Paz Fabrega ir jos subtilus darbas „Šaltas jūros vanduo“, italų režisierė Laura Luchetti ir jos vintažinė „Šienligė“ bei vokietė Ina Weisse, debiutuojanti su kino juosta „Architektas“. Konkursinės programos laimėtojo rinkimas tradiciškai patikėtas įžvalgiems vyriškosios lyties atstovams – šiais metais filmus vertinanti žiuri: kino laidų guru Rolandas Maskoliūnas, režisierius Marat Sargsyan ir Ispanijos karalystės ambasados misijos vadovo pavaduotojas Manuel Hernández Gamallo.
„Katalonijos moterys“
Ispanišku temperamentu dvelkianti kino festivalio „Šeršėliafam“ naujiena – programa „Katalonijos moterys“ su penkiais ispanių režisierių kūrybos darbais. Joje sutilpo net trys žinomos režisierės Isabele Coixet filmai – „Dalykai, kurių tau niekad nesakiau“, „Paslaptingas žodžių gyvenimas“ ir „Elegija“. Kiti programos kūriniai – Judith Colell drama „53 žiemos dienos“ bei iš Peru kilusi Claudia Llosa su praėjusiais metais kino festivalyje „Kino pavasaris“ jau rodytu filmu „Liūdesio pienas“. Katalonijos regiono kultūros tema plėtojama ir festivalio „Šeršėliafam“ renginių programoje.
Juliette Binoche retrospektyva
Šiemet prancūziško kino gerbėjus džiugins talentingos prancūzų aktorės Juliette Binoche retrospektyva. Nors festivalis kvies pasimėgauti tik maža dalele Binoche vaidmenų, tačiau tarp jų – keletas lemtingų posūkių jos kino karjeroje. Retrospektyvoje – nuo Leos Carax „Pont Nef meilužių“, Krzysztof Kieslowski filmo „Trys spalvos: mėlyna“ iki mažiau Lietuvoje rodytų André Téchiné „Pasimatymo“, Amos Gitai „Išsiskyrimo“. Į programą įtraukta ir komedija „Laiko skirtumas“, kurioje Binoche vaidina kartu su Jean Reno, bei drama „Paryžius“, kurioje aktorės partneris buvo naujoji prancūzų kino žvaigždė Romain Duris.
Moteris ir vyras
Dar viena maloni festivalio naujiena laukia programoje „Moteris ir vyras“. Pirmą kartą rengiama programa dedikuota tvirtam tandemui šeimoje ir kūryboje: Janinai Lapinskaitei ir Algimantui Puipai. Festivalis ne tik parodys A.Puipos filmus „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Vilko dantų karoliai“ bei „Elzė iš Gilijos“, prie kurių sukūrimo prisidėjo ir J.Lapinskaitės ranka. „Šeršėliafam“ kvies prisiminti J.Lapinskaitės dokumentinius filmus, kurių daugumos idėjos kilo iš bendros dviejų režisierių kūrybos. Tarp asmeninio gyvenimo ir darbo ryškaus brūkšnio nebrėžiantys J.Lapinskaitė ir A.Puipa festivalyje pristatys ir naujausią bendrą kūrinį – ištraukas iš naujausio režisieriaus filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“. Pagrindinį vaidmenį šiame, pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtame, filme atlieka J.Lapinskaitė. Filmų seansuose dalyvaus ir su žiūrovais bendraus abu režisieriai.
Lietuviška programa
Festivalio žiūrovai pirmieji turės galimybę išvysti dvi lietuviškas dokumentines premjeras – režisierės Dali Rust filmą „Nadiežda“ ir Giedrės Žickytės „Paskui saulę ir ožkas“. Tuo tarpu animacijos programoje „Šeršiukai“ bus parodyti net šeši jaunosios kartos lietuvių moterų animatorių – Rasos Jonikaitės, Gabrielės Baltrušaitytės, Darijos Čiuželytės, Sigitos Kučikaitės, Redos Bartkutės bei Ievos Miškinytės – kūriniai.
Kiti renginiai
Katalonijos kultūros pėdsakų galima aptikti ne tik filmų programoje – renginiuose taip pat bus atskleidžiamos šio regiono tradicijos vietinių moterų akimis. Šokio spektaklyje „Cukrus“ choregrafė ir šokėja Noelia Liñana jausmingai perteiks savo gyvenimo kovą su „uždrausto vaisiaus“ vilionėmis. Norintys pasisemti įkvėpimo iš choreografės asmeninių atradimų, galės save išbandyti šokio kūrybinėse dirbtuvėse. Ispanų menininkė Ariadna Parreu pakvies į interaktyvų projektą „Teleportretai“, kuriame pagal nepažįstamų ir niekada gyvenime nematytų žmonių pateiktą 10 sakinių žmogaus fizinių bei charakterio savybių aprašymą autorė sukūrė portretus. Festivalio metu gurmanams bus surengta Katalonijos vynų degustacija. Dar vienas festivalio renginys prasidės tik kovo 31 d., kai galerijoje ARKA bus pradėta eksponuoti ispanų fotografės Ouka Leele paroda. Lietuvišką atspaudą į festivalio renginius įspaus fotografė Vaiva Abromaitytė, pristatydama parodą „Iš vandens“. Kovo 6-ąją kino teatras „Pasaka“ kvies į „Šeršėliafam turgelį“, kuriame bus galima mainytis, parduoti ar dovanoti įvairius rankdarbius ir kitus daiktus. Mobiliųjų aplikacijų pritaikymo kino bei audiovizualinės industrijose galimybes pristatys seminaras – dirbtuvės „Šeršėliomobil“. Dar vienas festivalio renginys prasidės kovo pabaigoje
Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ kovo 3–13 d. vyks kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje, vėliau kelsis į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Nidą bei Palangą. Kituose miestuose bus parodyta po kelis festivalio filmus.
Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą. Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą. Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos. Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos. Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka. „Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų. Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų. Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
Šlapdribingi ankstyvo pavasario vakarai neretai kiekvieną iš mūsų prikausto prie sofos, arbatos puodelio ir kino filmo ar knygos puslapių. Tačiau galimas ir kitoks scenarijus, kur pojūčiai aštresni ir egzotiškesni: žvaigždėtas dangus, lengva dulksna ant nuogų pečių, garuojantis kubilas ir gera kompanija. Pabandom?