Search Results for: "varnas"
Balandžio 24-25 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Bakchantės“ premjera. Po trylikos metų pertraukos režisierius į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžta kartu su sensacinga Antikos laikų dramaturgo Euripido pjese. „Bakchantės“ – ne aistrų, o filosofinė drama, ieškanti atsakymų: Ar mirtingieji dievą turi pažinti protu, ar pajusti mistine nuojauta? Ar dievui tinka rūstauti ir keršyti nusidėjusiems žmonėms, ar jis turi būti be galo geras ir atlaidus?
Ruduo į teatrus atneša išskirtinį šurmulį – tai kūrybinio derliaus metas. Rugsėjo pabaigoje Juozo Miltinio dramos teatre – išskirtinė premjera, H. Ibseno paskutinė kūrybos drama „Kai mes mirę nubusim“. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad šioje dramoje H. Ibsenas rašė apie save ir savo gyvenimo patirtis. Parašęs šią pjesę, dramaturgas padėjo kūryboje „ tašką“. Turbūt todėl šis kūrinys reikalauja išskirtinės brandos iš režisieriaus ir aktorių.
Apie būsimą spektaklį kalbamės su režisieriumi Sauliu Varnu.
Garbė teatrui, kurio repertuarą puošia H. Ibseno dramos. Kaip H. Ibseno dramaturgiją supranta šiandieninis žiūrovas? Kaip manote, kodėl jo dramos tokios populiarios?
Galiu sutikti su teiginiu, kad yra garbė teatrui, pasirižusiam prisiliesti prie H.Ibseno dramaturgijos. Teatrui tikrai tai nėra lengvas pasivaikščiojimas šio autoriaus dvasios labirintuose – tokio pasirinkimo apsisprendimas byloja ir apie teatro kolektyvo brandą. Suprantama, kad savąja teatrine kalba mes prisiliečiame vos tik prie kelių autoriaus temų, todėl prie šio autoriaus kūrinių grįžtama vis iš naujo ir iš naujo, ieškant tiek savosios teatrinės kalbos, tiek ir savųjų temų.
H. Ibseno paskutinioji pjesė „Kai mes mirę nubusim“ buvo parašyta Kopenhagoje 1899 metais gruodžio 19d. ir tuojau pat susilaukė daugybės vertimų bei spektaklių interpretacijų geriausių to meto režisierių įvairiausiose pasaulio šalyse. Jau vien tik 1900 metais pagal šią pjesę buvo sukurti spektakliai Kopenhagos Karališkajame teatre, Berlyno Vokiečių teatre, Charkovo dramos teatre, Maskvos dailės teatre ( rež. Nemirovičius Dančenko) ir taip toliau.
Mane H.Ibseno kūryboje domina bandymas atskleisti metafizinę meilės prasmę, jo personažus užgriuvę įvykiai verčia juos momentaliai priiminėti sprendimus. Personažai, nenusileisdami net Makbetui, yra pasiruošę net patį likimą iškviesti į žūtbūtinę kovą, bet jie pralaimi, nes nekreipia dėmesio į gyvenimo jiems rodomus ženklus. Patiria pralaimėjimus… Tarp H.Ibseno vyrų ir moterų egzistuoja begalinei aistringa trauka, bet ir nemažiau aistringa ir nuožmi kova.
H. Ibsenas vertinamas ne vien kaip rašytojas, bet ir kaip mąstytojas, moralės filosofas. Kas Jus ypač jaudina rašytojo kūryboje ir asmenybėje?
Man patinka, kad jo vyrai turi tvirtą savąjį moralės kodeksą ir jo laikosi, jie yra aukščiau gerovės – jiems dvasinės vertybės yra virš materijos pasaulio. Šiandien Lietuvoje formuojamas priešingas požiūris – „naujomis vertybėmis“ tapo valdžia ir pinigai, todėl susvetimėjimas ir atskirtis visų mūsų tėvynėje padidėjo: tautiečiai laimės ieško svetimuose kraštuose, nes dėl keistų politikų sprendimų savojoje tėvynėje žmogus jaučiasi vien tik žeminamas.
Traukia H. Ibseno vyrų vidinė jėga, jo moterų šventumas bei jų demonizmas, o užburia jų žūtbūtinė, o dažniausiai beviltiška kova už savąją svajonę – už savąją Meilę.
Išsiskiriate tuo, kad savo spektakliuose visada gilinatės į personažų dvasinį gyvenimą. Kodėl Jums tai yra taip svarbu?
Panašu, kad H.Ibseną domina daugiau dvasinės problemos nei psichologija, mane taip pat ir dar šis tas – H.Ibseno dramose labai daug informacijos palikta už žodžių ribų – tai yra metafizikos sferoje, tai man ypač įdomu, nes tik taip galima pabėgti nuo tarnystės žodžiui ir kurti tarpusavio santykius bei atmosferą, paremtą grynai teatrinėmis priemonėmis.
Esate pasakęs, kad H. Ibsenas yra dvasios revoliucionierius, kviečiantis į kovą net patį likimą… Šis konfliktas dramose vyksta per moters ir vyro santykį. Spektakliuose akcentuojate personažų konfliktą, bet atsakymų nepateikiate. Ar režisieriui svarbu, kokios mintys gimsta žiūrovui, pasibaigus spektakliui? Ar jaučiate žiūrovą?
Kai kuriu spektaklį, galvoju tik apie tai, ką noriu pasakyti žiūrovui, kaip jį išprovokuoti ir kokiomis priemonėmis galėčiau tai padaryti. Pašnekesio temą siūlau aš – jau pasirinkdamas tą ar kitą pjesę, tuos ar kitus aktorius, scenografą, kompozitorių… O apie režisieriaus atsakomybę labai rimtai susimąsčiau po dviejų įvykių, susijusių su vienu iš mano pastatymų spektaklių, taip pat pagal H.Ibseno dramaturgiją – tai buvo „Moteris iš jūros“ ir tai buvo taip pat Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre prieš daugelį metų. Dvi žiūrovų poros (vėliau išsiskyrusios) man pasakojo, kad, pasižiūrėję spektaklį, priėmė sprendimą skirtis – tą aš sužinojau jau daug vėliau iš jų pačių, kai jos jau buvo iširusios ir sukūrusios naujas laimingas šeimas… Taigi, kiek žinau jos ir dabar gyvena kartu ir, tikiuosi, kad vis dar laimingai. Žinoma, jos jau turėjo būti subrendusios šiems savo gyvenimo pokyčiams, o spektaklyje bei dramaturgijoje gvildenamos temos tiesiog padėjo joms priimti galutinius sprendimus. Taigi, tas mūsų vaizduotės žaidimas nėra jau toks nekaltas ir negali būti neatsakingas. Destrukcija – pavojinga visur: ir mene, ir politikoje, ir mūsų kasdieniniame gyvenime.
H. Ibsenas yra pasakęs, kad žmogaus laimė priklauso nuo to, ar jis moka būti pats savimi, ar turi jėgų apginti savo individualybę. Ar pritariate šiai minčiai? Kaip Jums sekasi išsaugoti savo kaip režisieriaus individualybę?
H.Ibsenas buvo žmogus be kompromisų (bent jau be didelių kompromisų) su savąja sąžine. Žinoma, kad jis paliko ir tėvų namus, ir teatrą, ir tėvynę, kai nusprendė, kad tai reikalinga jam. Kaip ir kiekvienas autorius, H.Ibsenas taip pat yra atpažįstamas savuosiuose kūriniuose. Rubeko vaidmuo šioje pjesėje labai daug kuo susišaukia su paties autoriaus gyvenimu bei jo charakteriu. Man nėra svetimas H.Ibseno maksimalizmas bei fatalizmas.
Kažkas yra gražiai pasakęs, kad režisierius – tai tas žmogus, kuris vaikšto per raudoną šviesą, o tai yra ne visada paprasta.
Kaip manote, ar teatras gali padėti žmogui išgyventi, ar moko mus gyvenimo išminties?
Šiame gyvenime galima tik išmokti, išmokyti, bet jeigu to žmogus nenori, negalima nieko. Žiūrovas, einantis į teatro spektaklius, kuriuose yra keliamos būties problemos, yra mąstantis, todėl jis visada ras susilietimo taškus saviesiems apmąstymams, o laikui bėgant – ir savuosius atsakymus į jį dominančias problemas, nes tik žmogaus pasirinkimas ir formuoja jį patį. Kaip sakoma, „Dhamapadoje“ – „Kas mes esame šiandien, tai – praeities dienų mūsų minčių rezultatas, o mintys, kuriomis gyvename šiandien, formuoja mūsų rytdienos gyvenimą; taigi, mūsų gyvenimas yra kuriamas mūsų pačių minčių.“
Š. m. birželio 21 d., Valstybinio jaunimo teatro „Salėje 99“ įvyko premjera „Apsėdimas“. Spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ kūrė jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas. LMTA teatro režisūros magistro studijas tęsiantis menininkas yra režisieriaus Gintaro Varno mokinys. Premjeros dieną jį kalbino teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Jokubaitienė.
Gegužės 12 – 18 dienomis Vilniuje vyks Tarptautinis teatro debiutų festivalis „TYLOS!”. Jau aštuntus metus laukiamiausias gegužės mėnesio festivalis ištikimas savo misijai – į teatrą pritraukti naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. 2015 „TYLOS!“ programoje – trys premjeros bei keturi jau įvertinti jaunųjų spektakliai. Šiemet festivalyje dalyvauja teatro kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, bei Italijos-Didžiosios Britanijos jungtinis projektas.
Gegužės 12 – 18 dienomis Vilniuje vyks Tarptautinis teatro debiutų festivalis „TYLOS!”. Jau aštuntus metus laukiamiausias gegužės mėnesio festivalis ištikimas savo misijai – į teatrą pritraukti naują, ambicingiausių ir drąsiausių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. 2015 Tylos! programoje – trys premjeros bei keturi jau įvertinti jaunųjų spektakliai. Šiemet festivalyje dalyvauja teatro kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, bei Italijos-Didžiosios Britanijos jungtinis projektas.
Teatro ir muzikos akedimijos Sluškų rūmai – čia sutartą valandą susitinkame su jaunu režisieriumi Povilu Makausku. Ši kultūros ateities kalvė labiau primena gūdžių sovietinių laikų palikimą nei modernią meno meką. „Norime pakviesti visus valdžios atstovus čia apsilankyti: pamatyti, pabendrauti su mumis, užeiti į mūsų auditorijas“, – apie prastą situaciją ironizuoja Povilas. Panašu, jog režisieriaus Gintaro Varno vadavaujamo kurso studentui tikrai nenuspjauti, kas vyksta ne tik Lietuvos politinėje padangėje, bet ir viso pasaulio neteisybė – bent jau tokios mintys kilo išvydus visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatytą darbą „Yolo“ (akronimas frazės „you only live once“ – gyveni tik kartą). Likus kelioms dienoms iki antrosios peržiūros, vyksiančios spalio 20-ąją, pristatome pokalbį su darbščiu, perspektyviu ir visa esybe teatrui atsidavusiu P. Makausku.
Rugsėjo 22 dieną, pirmadienį, 19 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės debiutinis spektaklis „Sapnas“, pagal garsaus švedų dramaturgo Augusto Strindbergo to paties pavadinimo pjesę, parašytą 1902 metais. Spektaklyje vaidina Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Danas Kamarauskas, Gytis Laskovas, Gražvydas Staigvilas, Mantas Zemleckas, kostiumų dailininkė – Liucija Kvašytė. Šis darbas įgyvendinamas bendradarbiaujant trims institucijoms – teatrui „Utopija“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.
„Nekenčiu šitos valstybės… Nenoriu nieko bendro su ja turėti… Ji taip dažnai demonstravo visišką charakterio neturėjimą, kad prarado garbę… Ši valstybė yra be charakterio ir be gėdos, nors ji niekada to nesigėdijo“ – taip apie gimtąją Austriją rašė Thomas Bernhardas savo paskutiniame romane „Ištrynimas“. Šiandien, kai pasaulyje naują karą kursto brutali imperinė jėga, šie rašytojo žodžiai apeliuoja ne vien į civilizuoto pasaulio vadovus, bet ir į kiekvieną mąstantį žmogų. Ar turiu charakterį? Ką renkuosi – gerbūvį ar garbę? Kaip išreiškiu savo poziciją? Esamasis laikas meta iššūkį teatrui, kaip jautriausiam meniniam supančios tikrovės barometrui. Ar teatras pasirengęs jį priimti? Ir išsaugoti nepriklausomą požiūrį, neužsiimti jokio plauko propaganda.
Rugsėjo 6 dieną, šeštadienį, 19 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – intriguojanti premjera. Žiūrovai turės galimybę išvysti jauno režisieriaus Povilo Makausko, Gintaro Varno mokinio, debiutinį spektaklį „Yolo“ (You only live once / Gyveni tik vieną kartą). Šis darbas įgyvendinamas bendradarbiaujant trims institucijoms – teatrui „Utopija“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.
Vienuoliktojo tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai-aš“ koncertų bumas tik prasideda. Vienas iš daugiausiai dėmesio susilaukusių koncertų, tai Andriaus Kulikausko kuruojama diskoteka „Šis tas netikėto“, kurios metu gyva bardų muzika bus pritaikyta šokiams. Daugumai tai atrodo neįtikėtina, tačiau tik diskotekos vedėjas A. Kulikauskas neįtikėtinus dalykus geba paversti tikrais (interviu su A. Kulikausku skaitykite čia).