Search Results for: "vandens sportas"
Tarp Anykščių ir Kupiškio besidriekianti Šimonių giria XX a. viduryje buvo tapusi kovotojų už laisvę prieglobsčiu. Čia veikė bene reikšmingiausia Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities Algimanto apygarda, kurios būriai kartais pasiekdavo net Šiaulių bei Utenos apskričių teritorijas. Šimonių girios priedanga naudojosi Rytų Lietuvos partizanai: Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus – Montė, bei visos Rytų Lietuvos srities vadas Antanas Slučka – Šarūnas. Tokią teritoriją 2017 metų renginiui pasirinko nuotykių lenktynių „Nykštietiškas Triatlonas“ organizatoriai. Šių nestandartinių varžybų sumanytojai žada, kad pats renginys taip pat nestokos partizanų tematikos, o kad būsimos lenktynių trasos būtų ne tik įdomios, bet ir reikšmingos jas rengti padėjo šio krašto partizanų veiklos žinovas, kraštotyrininkas Raimondas Guobis.
Lietuviai tradiciškai atostogų kryptims linkę rinktis tokias šalis kaip Egiptas, Ispanijos salos ar Turkija. Tačiau kol vieni svarsto, kuriam paplūdimyje šildysis, kiti renkasi aktyvias ir ne dažnai lietuvių lankomas vietas. Nuotraukos, kaip iš atvirukų, įspūdingi kraštovaizdžiai, ramybė, geros emocijos ir linksmi nutikimai, kuomet estai neatpažįsta lietuvių – tokiais prisiminimais dalinasi aktyvaus poilsio propaguotojas Laimontas Rakauskas, kuris su savo žmona Daiva leidosi į kelionę dviračiais po Alandų salyną (Suomija). Ar tikrai reikia daug pinigų tokiai kelionei? Kaip galima sutaupyti ir kokius dar patarimus verta išgirsti išsiruošus į tokią kelionę dviračiais? Apie tai ir dar daugiau pokalbyje su p. Laimontu, prekės ženklo „Idėjos sportui“ kūrėju.
Pirmąjį Lietuvos istorijoje medalį pasaulio vandens slidinėjimo čempionate Floridoje pelniusio Ričardo Lažinsko sėkmės paslaptis – geras miegas, taisyklinga mityba ir nuolatinės treniruotės. Pasak R. Lažinsko, pasirengti varžyboms reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, todėl geriausia pradėti sportuoti nuo pat mažens.
Ketvirtadienį, rugpjūčio 8-ąją startuosiantis 7-asis festivalis „Satta Outside 2013“ jau baigė skebti muzikinę 7 scenų programą. 135 atlikėjų sąrašą vainikavo leidyklos „Planet Mu“ atstovaujamas škotas Rudi Zygadlo. Be muzikos, festivalininkų lauks ir kitos veiklos, kurias pats metas pristatyti.
Šiandien Europos Sąjungoje net 75 proc. gyventojų gyvena miestuose, kurie nuo automobilių srauto baigia uždusti. Todėl vienas iš pagrindinių politikų ir mokslininkų uždavinių – rasti būdus, kaip gerinti energijos vartojimo efektyvumą, mažinti teršalų išmetimą ir priklausomybę nuo naftos. Neatsitiktinai vis didesnis dėmesys skiriamas alternatyvioms transporto priemonėms, kurios neteršia aplinkos. Kita vertus, alternatyvių transporto priemonių atsiradimą skatina ir laikmetis bei nauji mokslo laimėjimai.
„Puma“ – elektromobilis ant dviejų ratų
Ant bankroto ribos balansuojanti kompanija „General Motors“ ir „Segway“ sukūrė dviejų ratų automobilį „Puma“ – miesto ateities transporto prototipą. Dvivietis elektromobilis nedidelis, lengvas, saugus, greitas, neteršia aplinkos. O svarbiausia – itin patogus manevruoti sausakimšose didelių miestų gatvėse. Gamintojai žada, kad šis automobilis bus tris kartus pigesnis nei įprastiniai automobiliai. 150 kg sveriantis „Puma“ pasiekia 56 km/val. greitį, vienu elemento įkrovimu nuvažiuoja apie 50 km. Kompanijos „General Motors“ posūkio nuo milžiniškų visureigių link nedidelių automobilių niekas nelaukė. Veikiausiai tai konkurentų iš Japonijos nuopelnas. Pastarieji jau kuris laikas didelį dėmesį skiria mažiems ekonomiškiems automobiliams, kuriuos pirkėjai gerai vertina ir noriai perka. Viena svarbiausių elektromobilio „Puma“ savybių – dinamiškas stabilumas. Automobilis puikiai balansuoja ant dviejų ratų ir sugeba apsisukti vietoje.
Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.
Pykčiai tarp kaimynių
„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“
II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23. Deja, barnio neišvengta.
„Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai.
„Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai teko pralaimėti dukart – prieš Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).
Su SSRS nebendrauta
Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate.
„SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo parodos kuratorė.
Be olimpinės ugnies
Tarpukariu lietuviai pabūvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl?
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.
Lietuvos skauduliai
Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai.
Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą. Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.
1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovą.
Parodos kuratorės teigimu, tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų.
„Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.
Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.
Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas
1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.
„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi
Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.
Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.
„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.
„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.
„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.
Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą
Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.
1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.
Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.
Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.
„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.
„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą
Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.
To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.
Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje
Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.
Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.
„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.
Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.
Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.
Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.
Nors dabar prisimename kone tik krepšinį, tačiau 3-ame dešimtmetyje sporto karaliumi Lietuvoje tituluotas futbolas. Žaidė jį dauguma lietuvių, tačiau visiems jiems trūko sėkmės ir pergalių tarptautinėse ir tarpvalstybinėse varžybose. Tautiečiai taip pat žaidė stalo ir lauko tenisą, sportavo lengvąją atletiką.
Esu įsitikinęs, kad yra daug, galbūt milijonai žmonių, kurie su manim visiškai nesutiks, bet tiek kas bent kartą bandė plaukioti jėgos aitvarais supras ir palaikys mane. Jėgos aitvarai – geriausias sportas pasaulyje!
Atėjus rudeniui daugelis mūsų grįžo į įprastą, dažnai net per greitą gyvenimo ritmą. Darbų sąraše sugulė nauji darbai, planai ir asmeninės užduotys. Tačiau kiek mūsų į darbų sąrašą įtraukėme profilaktinius vizitus pas gydytojus? „Kodėl mes labiau gerbiame mašinas, jas prižiūrime, griežtai kas dvejus metus atliekame jų techninę apžiūrą, bet kodėl vis dar tiek mažai dėmesio skiriame savo sveikatai?“, – retoriškai klausia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Dermatovenerologijos centro vadovė prof. dr. Matilda Bylaitė–Bučinskienė.