Search Results for: "vaikų literatūra"
Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) doktorantė Rima Kasperionytė jau ilgą laiką vadovaujasi lotyniška sentencija „Totis viribus!“ – „Visomis išgalėmis!“: visomis išgalėmis ne tik dirbti, bet ir mylėti – gyventi. Jauna lituanistė šypsodamasi teigia apsisprendusi tapti lietuvių kalbos mokytoja būdama vos penkerių. Ir štai jau penktus metus Rima kasdien visomis išgalėmis įvairaus amžiaus mokinius moko lietuvių kalbos gudrybių ir žadina norą kuo daugiau skaityti. Negana to, doktorantė šiuo metu rašo disertaciją, o paklausta, kaip viską suspėja, šypsodamasi sako: „Man atrodo, kad nieko daug neveikiu. Tik gyvenu.“
Tarp knygų vaikams vertimų vieni populiariausių yra Šiaurės šalių literatūros kūriniai. Tai lemia ne tik Skandinavijos šalių aktyviai dalinama parama vertimams, bet ir artimas mentalitetas, vertybės, lietuviams lengvai atpažįstamas kūriniuose perteikiamas pasaulis. Vaikų knygas leidžiančios leidyklos stengiasi pagriebti pačius geriausius rašytojus, o lapkričio pradžioje pasirodžiusios knygos „Elė ir draugai“ autorius Timo Parvela neabejotinai priklauso Skandinavijos literatūros elitui.
Knygynuose pasirodė pirmoji lietuvių kalba išleista vienos žymiausių šiuolaikinių australų rašytojų Sonyos Hartnett knyga „Sidabrinis asiliukas“, kuri jau dabar vadinama vienu reikšmingiausių šių metų vaikų literatūros vertimų.
Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro trupė įsitikinusi – kultūringus žmones reikia auginti. Kitaip tariant, sąmoningai ir kryptingai auklėti vaikus ir jaunimą, padėti tėvams ir mokytojams teisingai pasirinkti, skatinti juos būti patriotiškus ir nuolat domėtis lietuvių literatūros kūriniais. Todėl šiandien startuoja ilgai ruoštos teatro edukacinės programos, kurių metu į teatrą bus kviečiama kuo daugiau moksleivių ir mokytojų.
Nepasiturinčių šeimų vaikai ir moksleiviai kviečiami popietes leisti vaikų dienos centruose, kuriuose socialines paslaugas teikia kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, vaikų vadinamos auklėtojomis ar tiesiog vardu.
Čia vaikai yra užimami įvairia veikla – kūrybine ir pramogine, kuri užtikrina saugų socialinį būvį, ugdo bendravimo įgūdžius, asmeninius gebėjimus, savarankiškumą. Vaikų dienos centruose vaikams yra sudaromos sąlygos saviraiškai, pažinimui ir saviugdai.
Neretai čia ateinantys vaikai su čia dirbančiais žmonėmis bendrauja artimiau ir gal net daugiau nei su savo biologiniais tėvais (statistiškai dažniausiai šie vaikai auga vieno tėvo ar mamos šeimoje). O ir čia dirbantys socialiniai darbuotojai taip nuoširdžiai įsitraukia į savo darbą, kad rūpinasi vaikais ir nerimauja dėl kiekvienos vaiko nesėkmės, išgyvena dėl jų namuose patiriamo nepritekliaus.
Vieno iš akcijoje „Dovanok skaitymo džiaugsmą vaikams!“ vaikų dienos centro „Duok ranką“, vadovės Dovilė ir Virginija neslepia, jog šiuo metu labiausiai yra susirūpinusios vaikais, kurie, nors jau prasidėjęs antrasis mokslo metų mėnuo, vis dar neturi pratybų sąsiuvinių.
Negalėdami pilnavertiškai dalyvauti pamokose vaikai kenčia visapusiškai – ne tik atsilieka nuo bendraklasių, tačiau ir yra išskiriami klasėje kaip kitokie. Yra mokytojų, kurie iš geros valios kaskart kopijuoja užduotis aparatu, tačiau tik keletas.
Kaip teigia dienos centro vadovės, centre turbūt nėra mokinio, kuris būtų aprūpintas visos būtinomis mokymosi priemonėmis. Tačiau paklausus vadovių ir pačių vaikų, ar jie skaito grožinę literatūrą, visi kaip mat pradeda vardinti savo mėgstamiausių knygų pavadinimus ir tų, kurias norėtų perskaityti. Akivaizdu, knygų skaitymo kultūra nežada išnykti.
Raginame visus prisidėti prie pagalbos vaikų dienos centre besilankantiems vaikams! Atneškite naują ar senesnę knygą į specialias akcijos dėžes (P.C „Europa“. P.C. „Akropolis“ bei Vilniaus ir Kauno Universitetuose), prisidėkite prie vaikų intelektualinio ugdymo. Visos knygos keliaus į Vilniaus vaikų dienos centrus.
Už tris dėžėje rastas knygas akcijos rėmėjai įsipareigoja nupirkti pratybų sąsiuvinių bei naujų knygų. Vaikams reikia dėmesio, vaikams reikia knygų, pasakų ir pasakojimų, su kuriomis jie galėtų augti ir ugdytis.
Supažindinkime vaikus su pasauliu per knygą, užuot tai nutiktų per nelaimingus atsitikimus gatvėje. Nebūkite abejingi!
Reportažas iš apsilankymo vaikų dienos centre „Duok ranką“:
Urtė Maskuliūnaitė, literatūros pasaulyje žinoma Urtės Uliūnės vardu, dievina vasarą, tačiau nevalgo ledų. Ji nuolat klausosi muzikos, mėgsta keliauti ir propoguoja studentišką gyvenimo būdą. Kas dar? Ogi ši jauna, 21 metų, mergina jau yra išleidusi dvi knygeles vaikams.
Dar Urtei mokantis mokykloje parašyta knygelė „Miegančios boružės“ pelnė jaunajai rašytojai reikšmingiausios 2007 metų debiutantės vardą. Praėjusiais metais išleistas antrasis jos pasakų rinkinys – „Kitokia svirplelio diena“ – buvo pripažintas Geriausia 2010 metų pasakų knyga. Kalbamės su Urte apie jos geriausius draugus – knygas, vaikiškas svajones, pievų gyventojus ir kt.
Urte, papasakok, dėl ko tu kas rytą lipi iš lovos? Kas tave kasdien džiugina?
Šiuo metu gyvenu studentų bendrabutyje, kur gyvenimas tiesiog verda. Mane nuolat supa nuostabūs žmonės, su kuriais net pačią niūriausią dieną susigalvojame neįtikėčiausių mažų džiaugsmelių. Dažnai pasvarstome, jog galėtume rašyti romaną apie bendrabučio gyventojų nuotykius. Galbūt jis netgi taptų itin skaitomu (šypsosi).
Be filologijos mokslų, krūvos draugų, mano gyvenime labai svarbūs – J. Harris, F. Dostojevskis, E. M. Remarkas, E.Hemingway’us , M. Proust’as, K. Brooksas, R. Dahlas, A. A. Milne’as, H. Ch. Andersenas, A. Lindgren, J. K. Rowling, Dž. R. R. Tolkinas ir daugybė kitų. Tai mano mėgstamiausi rašytojai.
Pastaruoju metu mane be galo įkvėpia susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nekantriai laukiu kiekvieno pasimatymo su jais.
Kokią save prisimeni vaikystėje?
Vaikystėje buvau keistuolė. Skaičiau be galo, be galo daug. Mano mama sugalvojo visas mano perskaitytas knygas „suregistruoti“. Dar ir dabar namuose turiu sąsiuvinį „Urtės Maskuliūnaitės perskaitytos knygos”. Ten jų paminėta kažkur 300. Labai mėgdavau pasakas. Kol dar nemokėjau skaityti, man jas sekdavo tėtis ir senelis.
Gal pameni knygą, su kuria užaugai?
Taip, tai buvo „Hario Poterio“ knygos. Nuo jų tiesiog negalėdavau atsiplėšti. Atsimenu – mama parnešdavo naują dalį iš knygyno ir Urtė dingdavo, siautėdavo Hogvartse su Vizliais, Akilanda ir Hagridu (šypsosi).
O kada pradėjai rašyti? Juk tau būtant 16-os, pasirodė pirmoji tavo knygelė…
Rašyti pradėjau labai anksti, gal 12 metų. Iš pradžių kurdavau išties grafomaniškus romanus. Prirašydavau storus sąsiuvinus ir, atsimenu, nė nepasidomėdavau, ką rašiau ankstesniame puslapyje. Rašymas vaikystėje man buvo pats nuostabiausias žaidimas. Laikui bėgant, į kūrybą pradėjau žiūrėti daug atsakingiau. Kiekvienais metais dalyvaudavau Šiauliuose organizuojamame konkurse „Laiškas Hansui Christianui Andersenui“. Po truputį tobulėjau. Kartais pati negaliu patikėti, kad esu dviejų knygų autorė.
Tavo pasakų veikėjai – pievų gyventojai, įvairūs vabaliukai… Papasakok mums daugiau apie juos.
Taip, mano abiejų pasakų knygų veikėjai – patys mažiausi padarėliai – vabaliukai, varlės, rupūžės, žuvys ir taip toliau. Jų pasaulėlis labai primena mūsų, žmonių kasdienes aktualijas. Iš tiesų, jie ir yra žmonės, tik kitokie. Mažesni ir sunkiau pastebimi. Juos visus sieja – nelaiminga meilė, draugystė, neprotinga puikybė, užuojauta, ištikimybė ir t. t. Kiekviena pasaka turi mažiau ar daugiau paslėptą moralą ir kalba apie tam tikras vertybes. Manau ir tikiuosi, jog kiekvienas čia gali atrasti sau ką nors artimo.
O kur sutinki savo knygų personažus? Galbūt jie vaikšto su tavimi Vilniaus gatvėmis, sėdi paskaitose, namie, lydi tave sapnuose ir pan.?
Žinoma, jie nuolatos supa mane. Ir ne tik mane, bet ir visus aplinkinius. Tik gal mes neatkreipiame į tai dėmesio.
Mano pasakų personažai dažniausiai atsiranda visai netyčia. Jie turi tiek mano pačios, tiek man artimų žmonių bruožų. O kai kurios istorijos netgi yra paremtos pačiais tikriausiais faktais. Kartą vienas garsus rašytojas pasakė, jog svarbiausios rašytojo savybės yra būti geru melagiu ir vagimi. Išties, taip ir yra. Juk mes nuolatos dairomės aplinkui, ieškodami idėjų. Ir tos idėjos gali ateiti iš bet kur – nugirsto pokalbio, laikraščio antraštės ar sveikinimų koncerto.
Ar pievų gyventojai renkasi vietą, kur gali apie juo rašyti pasakas? Kalbu apie kūrybinę aplinką…
Dažniausiai rašau vasarą, sodyboje. Išsinešu stalą į pievą ir pradedu. Parašau, tada atsigulu ant žolės, pailsiu. Pasiklausau žiogų čirpimo. Kartais viena pasaka susikuria per geras dvi valandas, prie kitos tenka sėdėti ištysą savaitę. Vasara neabejotinai yra tinkamiausias laikas rašyti pasakas apie mažuosius pievų gyventojus.
Tavo parašytos pasakos keliauja pas kalbos redaktorę, kuri tvarko tekstus, o dailininkė, juos skaitydama, kuria iliustracijas tavo būsimai knygai. Koks vaidmuo atitenka vaikų knygos iliustratoriams?
Vaikiškai knygai iliustracijos yra itin svarbios. Jos nuolatos „bendradarbiauja“ su tekstu. Vaikui šimtą kartų įdomiau skaityti pasakas, kai jis mato piešinius. „Miegančioms boružėms“ iliustracijas kūrė Sigutė Ach, o „Kitokiai svirplelio dienai“ Irmina Dūdėnienė. Tai nepakartojamos dailininkės, kurių iliustracijos tiesiog spinduliuoja šviesą ir šilumą.
Žinau, kad kartu su leidykla „Nieko rimto“ dalyvavai kovo pabaigoje vykusioje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokių įspūdžių parsivežei?
Bolonijos knygų mugėje buvau sužavėta Lietuvos dailininkų iliustracijų stendu. Jis atrodė išties profesionaliai, prabangiai ir džiugino akį. Labai džiaugėmės matydami, kad prie iliustracijų nuolatos būriuojasi žmonės ir grožisi išties nuostabiais piešiniais. Esu tikra, kad Lietuva šioje knygų mugėje nė kiek nenusileido kitoms šalims.
Taip pat sužavėjo ir kitų šalių stendai, kurių buvo devynios galybės. Mugė buvo tokia didelė, kad net neužteko laiko jos visos apžiūrėti. Labai smagu, kad skiriamas toks dėmesys vaikų literatūrai. Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų užaugti skaitydamas vaikiškas knygas.
Kalbino Dovilė Raustytė
Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjime apdovanoti geriausių 2010 metų knygų kūrėjai. „Pažiūrėkite, dovanoja gėles konkurentų autoriams, štai ką gali vaikiška literatūra“, – juokavo vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, kai Šiaulių dramos teatre vykusiame renginyje leidyklos sveikino vienos kitų autorius.
Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) apdovanojo net tris leidyklos „Nieko rimto“ autorius: už Geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, už Geriausią pasakų knygą, už Reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams!
Geriausia 2010 metų knyga vaikams ir paaugliams išrinkta Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“. „Jei manęs kas nors paklaustų, kas buvo reikšmingiausias XXI a. pradžios rašytojas, aš visai neabejodamas atsakyčiau, kad tai – Gendrutis Morkūnas“, – kalbėjo K. Urba. Šio išskirtinio autoriaus netekome daugiau nei prieš metus. Jau trečią kartą skirtą geriausio knygų kūrėjo vaikams ir paaugliams apdovanojimą šį kartą atsiėmė rašytojo žmona Regina Morkūnienė. 2007 ir 2008 metais buvo apdovanotos apysakos „Grįžimo istorija“ ir „Blusyno pasakojimai“ (IBBY). Paskutinė Gendručio Morkūno istorija pasakoja apie nuomšiko, arba vaiko, kurį galima išsinuomoti, gyvenimą Namuose. Kaip yra sakęs pats autorius, jo kūryba skirta tiems, „kurie nebijo skaityti knygos, kai kiti spardo kamuolį“.
Rašytoja Urtė Uliūnė, dar būdama moksleivė, su pirmąja knygele „Miegančios boružės“ į vaikų literatūrą atėjo kaip reikšmingiausia metų debiutantė (IBBY). 2010 metais ji išleido antrąjį pasakų rinkinį – „Kitokia svirplelio diena“. Jaunoji menininkė, kaip ir jos herojai, mažais žingsneliais, ramiai ir užtikrintai kopia į viršų. Pastarasis jos kūrinys pripažintas du kartus: Lietuvių kalbos komisija „Kitokią svirplelio dieną“ įvertino už 2010 metais taisyklinga kalba parašytą kūrinį vaikams, o IBBY įsteigė specialią premiją už Geriausią 2010 metų pasakų knygą. „Šią literatūrinę premiją galima vadinti sidabriniu apdovanojimu arba alternatyviąja, specialiąja premija“, – komentavo K. Urba.
Vertėja Dalia Saukaitytė pelnė nominaciją už Reikšmingiausią ir meniškiausią 2010 metų vertimą vaikams. Sergėjaus Kozlovo knygą „Ežiukas rūke“ (jei neturėjote beveik prieš 40 metų išleistos vienos knygelės) iki šiol buvo galima rasti tik rusų kalba. Dabar skaitant pasakas atrodo, kad pats autorius prabilo lietuviškai. Į klausimą, kokiu būdu taip sėkmingai sekėsi prakalbinti pasakų herojus, D. Saukaitytė atsakė: „Apie šią knygą aš svajojau! Užaugau kartu su filmuku „Ežiukas rūke“. Rankų pirštais galima suskaičiuoti, kiek yra tokių gilių tekstų, kurie tinka visiems: nuo vaiko iki suvaikėjusio.“ Pasakomis žavisi ir knygos iliustruotoja Sigutė Ach: „Tikiu, kad „Ežiukas rūke“ padės skaitytojams sugrįžti į save ir pasisemti paprastumo momentų… Viskas, kas genialu, yra paprasta… Tokia man atrodo ir ši knyga – geniali, todėl paprasta, visiems suprantama!“
Knygą „Ežiukas rūke“ redagavusi Danutė Ulčinskaitė įvertinta už Gražiausiai 2010 metais suredaguotas knygas. Ji yra ir kitų dviejų leidyklos „Nieko rimto“ apdovanotų knygų redaktorė.
Literatūrinių apdovanojimų šventę baigė Antano Gluskino vaikams skirtas spektaklis „Blusyno pasakojimai“, pastatytas pagal geriausio 2010 metų rašytojo vaikams ir paaugliams Gendručio Morkūno to paties pavadinimo knygą.
Tomas S. Butkus rašo poeziją, pristato ją poezijos ir garso grupės „Betoniniai triušiai“ pasirodymuose, meistrauja idėjų dirbtuvėse „Vario burnos“, leidžia knygas (ne tik eilėraščių), kuria dizainą, rašo mokslinius tekstus, apkeliavo maždaug pusantro šimto pasaulio miestų, su penkiamete dukra papildė vaikų literatūros lobyną – ir tai tik dalis to, ką savyje sugeba sutalpinti ir į aplinką paleisti mano pašnekovas. Jis teigia, kad užtenka poros metų intensyvios praktikos ir galima perprasti naujo dalyko techniką…
Suaugusįjį galima atpažinti pagal tai, ar informacija jam svarbesnė už pateikimą: vaikystėje atsisakydavome skaityti knygą be paveikslėlių, šiandien gi iliustracijų mums gali ir nebūti. Kita vertus, jos veikia mus net mums nežinant: žvelgia į mus iš plakatų, žurnalų puslapių, knygų viršelių, sukeldamos estetinę euforiją, o kartais net prašydamos priglausti už simbolinę sumą. Iškalbingomis iliustracijos tampa profesionalų dėka, o šie, transliuodami idėjas per darbus dažniau pasako daigiau, nei pokalbio metu. Štai ir iliustratorės Kotrynos Žukauskaitės darbai kalba patys – už save ir už autorę.
Italijoje baigėsi keturias dienas (kovo 28-31 d.) trukusi didžiausia pasaulyje 48–oji tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė. Jos dėmesio centre šiais metais buvo Lietuva, dalyvavusi garbės viešnios teisėmis.