Search Results for: "vaginos"
Pastaruoju metu įvairių šakų menininkai tiesiog neriasi iš kailio, kad tik kuo labiau nustebintų savo darbų gerbėjus ar pritrauktų jų dar daugiau.
Galvojate, kad tik vyrams svarbu, kaip TEN viskas atrodo ir kokio yra dydžio. Seksologai sako, kad moterys tuo susirūpinusios ne ką mažiau ir kartais išsigalvoja nebūtų dalykų.
Antradienį apie savo muzikinės veiklos pabaigą pranešė britų anarch-pop grupė „Chumbawamba“. Kartu jie buvo 30 metų, išleido 20 albumų.
Dano Asgerio Carlseno(39) fotografija garsi pasibjaurėjimo jausmu, kuris sukyla žiūrint į jo darbus. Dabar Niujorke gyvenančio ir kuriančio fotografo karjera prasidėjo jam būnant 16 metų, kuomet vienam vietiniam laikraščiui jis pardavė savo nuotrauką, darytą ant jo šaukiant policininkui dėl chuliganizmo – tvoros padegimo. Jis ėmė fotografuoti nusikaltimus ir iš to gyventi. Tai daryti liovėsi tik po dešimties metų, kai jo darbais susidomėjo reklamos agentūros ir žurnalai.
G reiškia tašką. Bet ar iš tikrųjų? Amerikiečių mokslininkas tik ką paskelbė atradęs G tašką (mįslingąją sritį moters genitalijose, kurio paskirtis – sustiprinti orgazmus) ir aprašęs jo anatomiją informuoja „Newscientist.com“. Tačiau daugeliui jo kolegų atrodo kitaip – jų manymu, nepanašu, jog G taškas būtų vienetinė struktūra. Greičiau – tai sudėtingas G kompleksas. Ar mokslininkams pagaliau pavyks sudėlioti visus taškus ant G?
Ginekologai atrado rimtą pretendentą į G tašką
©forgetthebox.net
„Tai yra tas pats, kas ir tvirtinti, jog „Empire State Building“ dangoraižis stovi Niujorke“, – tvirtina Ratdžerso universiteto Niuarke (Niudžersis, JAV) mokslininkas Baris Komisarukas.
Yra priimta manyti, jog G taškas – tai sritis priekinėje makšties sienelės dalyje, esanti už keleto centimetrų nuo makšties prieangio. Šios zonos stimuliavimas, kaip manoma, sukelia lytinį susijaudinimą ir orgazmą be klitorio stimuliacijos.
Mįslingoji seksualinio malonumo zona moters genitalijose minima dar XI a. senovės indų tekstuose. 2008 m. Emanuelis Džaninis (Emmanuele Jannini) iš Lakilos universiteto (University of L’Aquila) Italijoje atrado tam tikrų anatominių audinio storio skirtumų moterų, kurios patiria vaginalinį orgazmą, genitalijų zonoje tarp makšties ir šlaplės. Vis dėlto naujausio nuo 1950 m. G taško tyrimo rezultatai bylojo, jog objektyvus matavimai „nepatvirtino stiprių ir nuolatinių požymių, jog egzistuotų G taško anatominė sritis.“
Ginekologijos instituto (St. Petersburgas, Florida, JAV) direktorius Adamas Oštrenskis (Adam Ostrzenski) dabar skelbia atradęs aiškią anatominę struktūrą, kuri kol kas nėra aprašyta literatūroje – ją galima identifikuoti kaip G tašką.
Ginekologinės kosmetikos procedūras atliekantis A. Oštrenskis tvirtina struktūrą yra matęs keletą sykių. Jo pacientės patvirtindavo, jog anatominio darinio vieta yra G taško zonoje. Kad išsiaiškintų, kaip yra iš tiesų, ginekologas atliko 83 m. mirusios moters makšties sienelių autopsiją.
„Tyrimams pasirinkau senyvo amžiaus kūną, nes norėjau įsitikinti, ar ši struktūra išlieka viso gyvenimo metu, ar būdinga tik jaunesnio amžiaus moterims“, – aiškino tyrimo autorius.
Zonoje tarp vaginos ir šlaplės ginekologas aptiko aiškiai išsiskiriantį cistos formos anatominį darinį. Jis plytėjo už maždaug 16 mm nuo šlaplės, buvo mažiau nei centimetro skersmens ir su šlaple sudarė maždaug 35 laipsnių kampą. Darinio viduje A. Oštrenskis aptiko „kirmėlišką“ struktūrą su trimis ryškiomis zonomis, kurios iš principo „yra labai panašios į erektilumu pasižyminti audinį – tokio paprastai aptinkama klitoryje“.
Mokslininkas įsitikinęs, jog iki tol niekam nepavyko rasti šio anatominio darinio todėl, kad jis yra labai mažas ir pasislėpęs makšties audinių gilumoje.
„Jį rasti nėra lengva, – tvirtina Ginekologijos instituto Floridoje direktorius. – Darinio nereikėtų painioti su Skeno liaukomis (angl. – „Skene glands“) – kitu pretendentu į G tašką. Šios liaukos yra mažos, subliuškusio baliono formos struktūros, esančios abiejose šlaplės pusėse. Jos yra analogiškos vyriškai prostatos liaukai, kuri susijusi su seksualiniu susijaudinimu.“
Jeilio-Niuheiveno ligoninės Konektikute (JAV) medikas Amišajus Kilčevskis (Amichai Kilchevsky), vadovavęs naujausios G taškui skirtos literatūros turinio analizei, tvirtina, jog neatlikus išsamių atrasto anatominio darinio funkcionalumo tyrimų (kaip jis funkcionuoja gyvos moters organizme), daryti tokias išvadas yra kiek per anksti.
Tuo tarpu A. Oštrenskis atskleidė ketinąs artimiausiomis savaitėmis atlikti dar keletą autopsijų ir išsamių atrasto anatominio darinio histologinių analizių.
E. Džaninis iškelia kitą prielaidą: galbūt atrastoji struktūra yra kokios nors ligos simptomas – verta atsižvelgti ir į garbingą autopsijos subjekto amžių. Jei paaiškėtų, jog tai nėra ligos simptomas, tuomet gali būti, jog anatominis darinys iš tiesų pasižymi seksualine funkcija – tokioje vietoje esančios struktūros paprastai tuo ir pasižymi. Anot italo, ten yra tokia tanki nervų ir liaukų sankaupa, jog gali egzistuoti ne vienas G taškas, o ištisas G kompleksas, į kurį galbūt derėtų įtraukti ir klitorį.
Su kolegomis terminą „G taškas“ 1981-aisiais sugalvojusi Beverlė Vipl (Beverly Whipple) yra linkusi sutikti su italų mokslininko prielaida.
„Labai džiaugiuosi, jog žmonės domisi šia struktūra, tačiau, man regis, ten visko yra gerokai daugiau nei vienas anatominis darinys, – teigia B. Vipl. – Mes niekad nesakėme, jog G taškas – vienetinė struktūra.“
„Be kita ko, nereikėtų pamiršti ir hormoninės kontrolės, – primena E. Džaninis. – Hormonai taip pat gali turėti įtakos atrastam audiniui. Anatomija yra nuostabu, tačiau toli gražu ne viskas.“
Technologijos ne vien padėjo žmogui sunaikinti milijonus kitų žmonių, nuskristi į Mėnulį ir suskaldyti atomą. Kartais jos pasitarnaudavo ir žmogaus malonumui, ypač kuriant ar tobulinant priemones kokybiškesniam seksui ar kylančiom vyriškumo problemom spręsti.
Nes sekso žaisliukų istorija neprasidėjo vien su gumos ir latekso išradimu. Žmonija nuo seniausių laikų kiekviename savo istorijos etape naudojo papildomas priemones savo seksualiniam apetitui patenkinti (tiesa, daugiausiai – moterų), kurie tobulėjo kartu su technologija.
Sprendžiant pagal iškasenas ir pirmykščių žmonių piešnius, pirmieji sekso žaisliukai – falo imitatoriai buvo naudojami jau prieš 30 tūkstančių metų, ir buvo jie išrasti kur kas anksčiau nei ratas – štai kas žmonijai išties buvo svarbiau… Iš pradžių gaminami iš medžio, akmens ar odos, kiekviename senovės istorijos etape naujai sukurtas metalas – bronza ar žalvaris buvo panaudojamas ir vis įmantriems falo imitatoriams sukurti.
Tiesa, falo imitatorius naudojo ir vyrai, tačiau tik pedofilai, ilgai mėgavesi pagarba antikinėje Graikijoje bei ištvirkimu garsėjusioje Romos imperijoje. Tais laikais tiek Graikija, tiek Roma buvo patriarchalinės visuomenės, kuriose žmonos tradiciškai buvo bent dvidešimčia metų jaunesnės už savo vyrus, vyrai savo ruožtu laikė būrius meilužių ir nevengė pederastizmo, biseksualumas nebuvo smerkiamas, todėl falo imitatoriai turėjo platų veikimo lauką.
IV mūsų eros amžiuje vyrai išrado “penio didinimo” sistemą, įmantrų metalinį mechanizmą, aprašytą ir “Kamasutroje”. Dar po poros šimtų metų Kinijoje buvo sukurti “Ben Wa” kamuoliukai – metaliniai rutuliukai, maunami ant penio ir skambantys vaginos viduje lytinio akto metu – moteriai vienas malonumas, vyrams – kitoks – estetinis… Galbūt dėl mūsų amžinojo polinkio į lytinio akto estetiką kinai ir sugalvojo apie lovas ypatingais kampais statyti veidrodžius, siekdami didesnio vizualinio efekto. XIII amžiuje tie patys kinai išrado ir šiandieninių “penio žiedų” prototipus, specialias virveles, skirtas išlaikyti erekciją kuo ilgiau ir neleisti vyrui kristi veidu į purvą pernelyg greita ejakuliacija.
Viduramžiais vyrai susigrizbo, kad moterų patenkinimui skiriama per daug pastangų. Visus sekso žaisliukus bažnyčia paskelbė “velnio išmislu”, ir XII amžiuje moterys buvo priverstos nešioti “nekaltybės diržus”. Tiesa, visi tais laikais vaikščiojo apsimuturiavę drabužiais nuo galvos iki kojų, slėpdami savo seksualumą ir kūniškas grožybes – ir tai negalėjo ilgai tęstis.
Seksas, o su juo ir falo imitatorius rado kelią atgal į europiečių namus per Renesansą XIV-XVI amžiais. Tuo periodu ir galutinai prigijo dabartinis falo imitatoriaus tarptautinis pavadinimas “dildo”, kilęs nuo lotyniškojo “dilatare” – “plačiai atverti”. Renesanso laikų Italijoje falo imitatoriai vis dar tebebuvo buvo gaminami iš medžio bei odos, tačiau lubrikantai (alyvuogių aliejus) jau buvo neatsiejama sekso žaidimų dalis. Netrukus buvo išrastas ir būdas spausdinti knygas, tad po Europą netruko paplisti tokie šedevrai kaip “Dekameronas”, markizo de Sado užrašai (davę stimulą atsirasti terminui “sadizmas”) bei Leopoldo von Sacher-Masocho novelės, pagimdžiusios terminą “mazochizmas”.
XVII amžiuje tie patys italai patobulino ir iš odos gaminamus “penio žiedus”, prie jų pritaisydami ir dalį, stimuliuojančią klitorį. XVIII amžiuje žmonės sukūrė įmantrią vandentiekio sistemą, tapusią kiekvienuose padoriuose namuose privaloma bide, kurią moterys naudojo ne vien higienai, bet ir masturbacijai.
Tačiau daugiausiai šiandien naudojamų priemonių sukūrė pati puritoniškiausia europos tauta – britai. Nors karalienės Viktorijos valdymo laikais Anglijoje buvo puoselėjama nekaltybė ir draudžiamos knygos apie erotiką, tačiau būtent jos laikotarpiu naujausios technologijos – elektra bei gumos vulkanizacija (padariusi šią medžiagą stangresne bei elastingesne) pagimdė gausią sekso žaisliukų šeimą – nuo guminių falo imitatorių ir prezervatyvų, iki “analinės angos kamščių” (kurie, kaip buvo manoma, sulaikydavo spermos išsiliejimą) bei elektrinių vibratorių, išrastų dar 1869 metais.
Pirmieji vibratoriai buvo gremėzdiškos mašinos, jungiamos į elektros tinklą iki pat 1880 metų, kol neatsirado pirmieji sausaisiais elementais (baterijomis) varomi modeliai. Tai buvo pirmasis “hi-tech” žaisliukas, šiandieninių elektroninių masažuoklių prototipas.
Mat, vibratoriai keletą dešimtmečių po jų atsiradimo buvo laikomi būtent masažavimo priemone, skirta gydyti “moteriškai isterijai”. Dar 1921 metais Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose vyrams buvo siūloma vibratorius pirkti kaip Kalėdinę dovaną savo žmonoms “nuo isterijos”, žadant galimybę joms išliktio “jaunomis bei gražiomis”. Tik apie 1930 metus pornografiniai filmai vis dėlto visuomenei pademonstravo, kam iš tikrųjų buvo naudojami vibratorai, todėl iš pradžių iš spaudos puslapių tyliai išnyko jų reklamos, o 1952 metais “moterišką isteriją” nustojus oficialiai laikyti liga, vibratoriai pagaliau buvo pradėti naudoti pagal savo tikrąją paskirtį – juoba kad 1948 metais visuomenė jau buvo sukrėsta naujausių tyrimų rezultatų, kad absoliuti dauguma vyrų bei didžioji dalis moterų, nepaisant savo socialinio statuso ir amžiaus nuolat masturbuojasi. Nuo tol sekso žaisliukai nebetapo vien priemone vienam sekso partneriui patenkinti kito poreikius, bet ir galimybe pajusti malonumą vienam.
Kiti išradimai, tokie kaip lateksas, atsiradęs apie 1930-uosius, patobulino iš gumos gaminamas priemones. 1948 metais “Polaroid” kompanijos išrastas būdas be svetimų akių tiesiogiai gaminti savo darytas nuotraukas, lėmė ištisos erotinės fotografijos mados suklestėjimą. 1953 metais pradėjo eiti žurnalas “Playboy”, savo sklaidos principais ir drąsa padėjęs pagrindus skaitmeninei žiniasklaidai atsirasti. 1970 metais sukurtas vandens čiužinys padarė lytinį gyvenimą dar spalvingesniu, o tą patį dešimtmetį sukurta buitinė video kamera kiekvieną meilužį padarė ir erotinio filmo režisieriumi bei operatoriumi.
2003 metais pasaulį išvydo pirmieji elektroniniai-erotiniai masažuokliai, ir šiais metais kompanijos “Philips” pradėti gaminti “Intimate Massagers” prietaisai su vibracinėmis bei šildymo funkcijomis, ergonomiška forma ir subtiliu dizainu sekso ir “asmeninio malonumo” priemones perkėlė į visiems prieinamas parduotuves, kur niekam nebereikia nei slėptis nuo aplinkinių, nei raudonuoti jas įsigyjant paštu ar užsakant Internetu.
Nes viskas, dėl ko gyvename – tai malonumas sau ir kitiems.