Search Results for: "tarpukario Lietuva"

Kaip jau buvo minėta, pirmaisiais nepriklausomybės metais sportu rūpinosi tik entuziastai išeiviai ir mecenatai. Valstybė turėjo daug kitų rūpesčių ir problemų.

Prezidento institucija pirmąjį valstybės penkmetį buvo labai silpta. Tačiau galiausiai sportininkai sulaukė ir prezidentų dėmesio, ir prizų.
Pirmasis – Kazys Grinius

„Keisčiausia tai, kad iš visų tarpukario prezidentų tik Aleksandras Stulginskis niekaip neatsišaukė į sporto entuziastų prašymus. Tai galėjo lemti ir netinkamas sportui jo valstybės valdymo laikas, tačiau didžiąja dalimi tai nulėmė paties prezidento asmeninės savybės. Yra užuominų, kad prezidento žmona Ona globojusi moterų sporto organizacijas“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, primindama, kad prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš paties A. Stulginskio gavo pasižadėjimą remti Lietuvos sportą.

„Apie sportą rašiusi spauda 1926 m. viduryje pirmąkart su džiugesiu aprašo oficialų prezidento apsilankymą varžybose. Tai Kazys Grinius, savo apsilankymu pagerbęs 1926 m. liepos 3 d. Kaune vykusias futbolo varžybas „Koperacijos taurei“ laimėti. Nuo jo inauguracijos buvo praėjęs vos mėnuo. Pagal profesiją gydytojas, jis pirmasis įsteigia prezidento prizus dviračių, šaudymo medžiokliniais šautuvais, bėgimo varžybose“, – teigė parodos kuratorė.
Vadas A. Smetona ir jo kariauna

„K. Grinius valdė trumpai – pusmetį, o daugiausiai prizų įvairių sporto rungčių nugalėtojams įsteigė jo įpėdinis Antanas Smetona, didelis sporto aistruolis. Vienas jo vaikų Julius aktyviai lošė tenisą. Prezidentą taip pat galima vadinti geru viešųjų ryšių specialistu. Jis suprato, kad vienas iš daugiausiai populiarumo suteikiančių vizitų yra apsilankyti sporto renginiuose arba tapti jų rėmėju“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

A. Smetona buvo geras raitelis ir pats buvo įsteigęs pereinamąją taurę „Kariuomenės pulkui konkūrų nugalėtojui“. Apie jo rungtyniavimą sporto varžybose duomenų nėra. Prezidentas taip pat nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, buvo nuoširdus medžioklės fanas. Prezidento sūnus Julius Smetona buvo vienas geriausių tenisininkų Lietuvoje.

ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, 1926 – 1939 m. Prezidentas buvo įsteigęs 9 prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4×400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Taip pat jau minėtas III Europos krepšinio čempionatui prezidento įsteigta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – vienintelis A. Smetonos teiktas prizas 1939 m.

Pastarasis prizas, kaip ir pagrindinis prizas Tarptautinės jachtų regatos nugalėtojui, rodo, kad sportas A. Smetonos valdymo laikotarpiu tapo ne tik valstybės reikalu, bet ir pilnaverčiu diplomatijos objektu.

Parodos kuratorės V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, prezidento steigti prizai dažniausiai atitekdavo komandiniam sporto šakos nugalėtojui. Esą dėl Prezidento pereinamosios dovanos šaudymo medžiokliniais šautuvais rungtyje galėjo varžytis tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos skyriai, dėl pereinamosios Prezidento dovanos dviratininkams – Lietuvos dviratininkų sąjungos skyriai, o dėl pereinamosios Prezidento taurės konkūrų varžybose – Lietuvos kariuomenės pulkai.

Kariuomenėje žirgų lenktinės buvo populiarios. Ši institucija ir sportas tarpukariu buvo labai susiję. Didžioji išlikusios fotomedžiagos dalis yra su kariuomene. Parodos kuratorės teigimu, gali būti, kad jų nuotraukos tiesiog geriau išsilaikė arba kariuomenė turėjo gerą fotografą.
Lietuvoje ir svetur

1937 m. II Europos pirmenybėse steigtas Latvijos prezidento prizas, o 1939 m. – Lietuvos prezidento prizas. Prezidentai kartu tapdavo ir šių varžybų globėjais. Medalių ar kitokių asmeninių prizų kiekvienam tuo metu nebuvo, tik prizas visai komandai.

„Latvijoje visi tarpukario prezidentai buvo prisidėję prie sporto. Net kadenciją baigusių prezidentų taurės kaimyninėje šalyje vadinamos jų vardais ir yra toliau teikiamos net atėjus naujam vadovui. Tuo tarpu Lietuvoje kitaip – visos prezidento taurės nevardinės“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.

Parodos kuratorės teigimu, europinėje praktikoje būdavo įprasta, kad prezidentai,valstybių galvos ir vyriausybių vadovai sportą remdavo pagal savo pomėgius. Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas buvo įvairiausių šaudymo čempionatų globėjas, pats buvo puikus šaulys ir dalyvaudavo varžybose.
Anksčiau ir dabar

Kaip vertinti dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės santykį su sportu?

„Prezidentė apdovanoja visus nusipelniusius sportininkus ordinais ir kitais apdovanojimais, tačiau prizų, kuriuos prezidento institucija teikia, yra gerokai mažiau – keturios Prezidento taurės. Pirmosios dvi – Tradicinio ralio „Aplink Lietuvą“ ir Tarptautinio vyrų teniso turnyro – tarpukario laikų tradicijų tąsa. Taip pat prezidentė teikia prizus fizinės sveikatos vertinimo konkurso „Lietuvos sveikuolis“ bei konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojams“, – teigė J. Minelgaitė.

Anuomet nebuvo tradicijos sportininkus už jų pasiekimus apdovanoti valstybės apdovanojimais – ordinais.

„Užfiksuota vienintelė išimtis – 1937 m. A. Smetona apdovanojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Europos čempionai buvo apdovanoti Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.

Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas

1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.

„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi

Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.

Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.

„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.

„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.

„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.

Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą

Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.

1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.

Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.

Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.

„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.

„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą

Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.

To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.

Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje

Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.

Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.

„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.

Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.

Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.

Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.

Bene didžiausią indėlį į sporto šakų gyvavimą tarpukariu suteikė sportu besidomintys ir jį rėmę mecenatai. Varžybų metu savo komandą ar šalies rinktinę palaikydavo minios susirinkusių.

Varžybų stebėti atvykdavo diplomatinių tarnybų atstovai, prezidentas ir mecenatai. Sirgaliai per tą atrodytų trumpą valstybės gyvavimo laikotarpį taip pat keitėsi. Juos keitė pergalės!

Vilniaus krašto lietuvių, atvykusių į Tautinę lietuvių olimpiadą,
vadovas Pranas Žižmaras. Kuntaplis 1938 07 24.
Sirgaliai šviesti ir tramdyti

3-ame dešimtmetyje išleistose specialiose sporto knygelėse mokyta ne tik žaidimo subtilybių, bet ir kaip sirgaliai turėtų elgtis varžybų metu.

„Per daug netriukšmauti, ramiai sėdėti ir netrukdyti sportininkams. Tačiau tokie „paliepimai“ neprigijo. Jau 4-ame dešimtmetyje vykusiose krepšinio varžybose visi ir džiaugėsi, ir plojo. Jų jau niekas nebetramdė“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.

Vargu ar tarpukariu į Lietuvą savo komandų palaikyti atvykdavo kitų šalių sirgalių, tačiau su delegacija tikrai vykdavo tą sporto šaką kuruojančios sąjungos ar organizacijos atstovai. Rungtynes stebėdavo ir užsienyje įkurtų pasiuntinybių bei konsulatų darbuotojai. Čia jie organizuodavo priėmimus ir vietinių lietuvių palaikymą.

Lietuvos krepšinio rinktinė – 1939 m. Europos čempionas.
Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubinas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Mindaugas Šliūpas.

4-ame dešimtmetyje sirgalius turėjo žavėti gana dažnai spaudoje atsirasdavę sportininkų šaržai ir karikatūros.

„Atvažiuodavo į Lietuvą sulošti futbolo klubas iš Prancūzijos, tai visą rinktinę ir nušaržuodavo. Keista, tačiau rungtynių nuotraukų būdavo ne visada, tad vietoj jų spaudoje atsirasdavo šaržas. Sportininkai, kiekvienas atskirai, taip publikuoti specializuotoje, sporto entuziastams skirtoje literatūroje, leidiniuose sportininkams ir nacionalinėje spaudoje“, – aiškino ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Įdomu tai, kad tokie įvykiai kaip problematiški Lietuvos – Lenkijos nesutarimai, Lietuvos – Tautų Sąjungos santykiai, įvairūs nesutarimai dėl Klaipėdos ir Vilniaus eiliniam žmogui aiškinti karikatūromis – dažniausiai įvykiais futbolo aikštelėje arba bokso ringe.

„3-ame dešimtmetyje tokių karikatūrų dar reikėtų paieškoti, o 4-ame dešimtmetyje tai tapo ypač populiaru. Daug karikatūrų sporto tema, nemažai ir šaržuotų sportininkų. To priežastimi gali būti pačių karikatūristų įgudimas vėlesniu tarpukario laikotarpiu. Už sportines labiau populiarios buvo politinės karikatūros. Taip nuo socialinės kritikos pereita prie laisvalaikio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Kauno moterų krepšinio rinktinė. Atvirukas. 1939 m.
Futbolo žiūrovai – aršūs

Dažnai to meto spaudoje rašyta, kad sirgaliai priešų stovyklai nebuvo nedraugiški tačiau patys labai greitai susibičiuliaudavo. Jau tuomet jie buvo kiek išprotėję, kartais net ir susimušdavo, tačiau šiandieniniams futbolo sirgaliams neprilygtų. Daugiausia jų palaikymo susilaukdavo komandinės varžybos. Tad ir patys žaidėjai įpildavo alyvos į ugnį, nepalaikydavo sportinės dvasios, žaisdavo per daug agresyviai ir šiurkščiai.

„Nemandagiais epitetais iš aikštės būdavo išlydimi sužeisti futbolininkai, tačiau spaudoje tai nebuvo „pakartojama“. Tikriausiai veikė sava cenzūra. Būdavo visko, juk sportas – tai emocijos“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad futbolą ateidavo žiūrėti ir darbininkai, taigi publika buvo įvairi.

Pradžioje futbolas mūsų šalyje pritraukdavo labai mažai žiūrovų – nebuvo rezultatų, kuriais vertėtų džiaugtis. Jei jau atvykdavo futbolo žvaigždės iš užsienio ar tolimos šalies komanda, tai patiems žaidėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie vedžioti po Kauną, apylinkes, kviesti į ekskursijas, jiems rengti susitikimai. Į sporto aikštes žmonės vykdavo likus kelioms valandoms iki varžybų, kad užsiimtų vietas ir juos pamatytų. Dažniausiai į varžybas atvykdavo ir tų šalių pasiuntiniai Kaune. Varžybas taip pat stebėdavo mūsų valdžios, vyriausybės atstovai, vėliau ir prezidentas. Apranga rungtynes stebėdavę lietuviai neišsiskirdavo. Tarpvalstybinių susitikimų metu jau tada skambėjo nacionaliniai himnai.

V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, rūpintis sirgaliais tuo metu jau buvo pradėję didieji Vakarų Europos futbolo klubai. Esą ir iš archyvinių Vasaros olimpinių žaidynių Berlyne (1936 m.) vaizdų matyti, kad čia susirinkę įvairių šalių sirgaliai. Jie buvo labai organizuoti, tvarkingi, žinojo kaip skanduoti, buvo skirtingai apsirengę ir bandė kuo labiau išsiskirti.

Prasidėjus tiesioginėms futbolo varžybų radijo transliacijoms, pirmasis susitikimų kėlinys transliuojamas nebuvo, tik antrasis. 4-ame dešimtmetyje į Lietuvą specialiai atvyko estų spaudos atstovai ir technikai, kad į Estiją tiesiogiai perduotų radijo bangomis varžybų komentarus. Tai buvo daroma specialiai dėl sirgalių.

„Dar vienas iš stebinančių dalykų – tai „masinė migracija“ į futbolo stadionus. Į Panemunėje buvusį Valstybės stadioną, Karo mokyklos stadioną dažnai bandydavo pakliūti „nelegalai“. Spaudoje rašyta, kad jie tai ant pakalnių, tai medžiuose įsilipę stebi varžybas. Pusė žiūrovų būdavo stadione, pusė – už jo ribų“, – apie to meto sirgalių sumanumą teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Būta ir kitokių futbolo sirgalius žavinčių užmojų. Parodos kuratorė prisiminė tarpvalstybines futbolo rungtynes Klaipėdoje, kur susitiko lietuviai su kitos Baltijos šalies komanda. Tuomet į aikštę išėjo komandos, sugroti abiejų šalių himnai. Aikštėje pasirodė teisėjas iš trečiosios šalies. Atrodytų nieko neįprasto neįvyko… Tačiau tąkart labai įdomiai į aikštę pateko kamuolys – jis išmestas iš praskrendančio lėktuvo, buvo papuoštas tautinėmis abiejų šalių juostomis.
Krepšininkus sutiko griausmingai

Nebūtų buvę pergalių, nebūtų ir krepšininkų sutikimo, iš kurio dar ir šiandien galime pasisemti naujų idėjų.

„Krepšinio lygis tarpukariu nebuvo aukštas, tekdavo nuolat pralaimėti kaimyninių Baltijos valstybių komandoms. Ypač skaudžios buvo 1935 m. sausį žaistos draugiškos rungtynės Rygoje, kai latviams pralaimėta itin dideliu skirtumu – 10:123“, – apie vingiuotą krepšinio kelią į šlovės Olimpą pasakojo ILRP muziejininkė J. Minelgaitė.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Rygoje vykusios 1937 m. krepšinio čempionato lemiamos rungtynės su Latvija specialiai telegrafuotos arba telefonu pranešinėti varžybų rezultatai. Kauno Laisvės alėjoje buriavosi minios žmonių, sėdėjo ir klausėsi, o išgirdę naujienas pranešinėdavo kitiems. Tuo metu kauniečiai jautėsi tarsi patys būtų varžybose.

J. Minelgaitės teigimu, krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai. Nugalėtojai tada vežti atvirais automobiliais. Rinktinės sutikimas vyko nuo pat Šiaulių. Visi teikė krepšininkams ne tik gėles, bet ir dovanas. Sveikino kas tik galėjo – ir Šiaulių berniukų gimnazija, ir sporto klubai. Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinis teatras) jiems suruoštas specialus sveikinimo vakaras, kuriame dalyvavusios organizacijos krepšininkus taip pat apdovanojo.

1939 m. III Europos krepšinio čempionatas ir visų mylimas rinktinės aukštaūgis Pranas Lubinas. Kuntaplis 1939 05 28.

„Tuomet Laivės alėjoje visi barai buvo sausakimši, gatvė tiesiog ūžė. Pats miestas atrodė kitaip nei visada. Ir dabar, kai vyksta rungtynės, gatvės ištuštėja, tik girdi eidamas nuo vieno baro iki kito sirgalių šūksnius ir garsiai įjungtą televizorių bei rungtynių rezultatus. Panašu“, – šiandieną ir praeitį lygino V. Akmenytė-Ruzgienė.

Europos čempionų sutikimui Kaune buvo suruošta visa jų sutikimo programa – kaip važiuos – atviru ar uždaru transportu, kur žmonės turi jų laukti, kokiu maršrutu vyks – Vytauto prospektu, per Parodos kalną iki Kūno kultūros rūmų.

1939 m. dar kartą, tada jau tėvynėje, Europos pirmenybių taurę pelniusi rinktinė vėl sveikinta. Krepšininkai traukiniu lankė kitus rajonus ir stojo visose šalies geležinkelio stotyse, tarp jų Joniškyje ir Šiauliuose. Čia susirinkę sirgaliai teikė padėkos dovanas.

Specialiai III Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo išleisti ne tik pašto ženklai, bet ir simbolinis ženklelis, kurį galėjo įsigyti visi norintys. Jo autorius – grafikas Jonas Juozas Burba.

Tąkart čempionato metu čempionato šeimininkai saugoti nuo sirgalių. Krepšininkai lietuviai pirmenybių metu buvo apgyvendinti Kauno pašonėje buvusioje Galvydžių viloje, tuometiniame priemiestyje Aukštojoje Panemunėje.

„Para šioje šioje viloje kainavo 50 litų. Tuo metu tai buvo mėnesio alga. Tai buvo geriausia vila, šalia pušyno. Gyveno čia tik lietuviai krepšininkai, komandos administratorius Karolis Dineika, gydytoja, treneriai. Kiekvienam buvo skirtas nuolatinis bilietas atvykti į miestą. Kad nesugestų produktai laikyti rūsiuose, apdengti žiemą iš Nemuno atvežtu ledu, kuris dar buvo apdengiamas pjuvenomis ir taip išsilaikydavo. Kitos komandos glaudėsi karo mokyklose“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.

„Juokiamės, kad ir dabar krepšininkai bus atskirti nuo visuomenės – nuomosis kaimo turizmo sodybą šalia Panevėžio“, – šias dienas ir praeitį lygino J. Minelgaitė. Deja, anuomet buvusį pušyno kvapą šiemet pakeitė ne žadėtas mėtų, bet „kaimiškas“ kvapas iš „Aukštaitijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginių dumblo kaupimo aikštelės…

Nors dabar prisimename kone tik krepšinį, tačiau 3-ame dešimtmetyje sporto karaliumi Lietuvoje tituluotas futbolas. Žaidė jį dauguma lietuvių, tačiau visiems jiems trūko sėkmės ir pergalių tarptautinėse ir tarpvalstybinėse varžybose. Tautiečiai taip pat žaidė stalo ir lauko tenisą, sportavo lengvąją atletiką.

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje porto nebuvo. Reikėjo mokytojų, kurie užaugintų naują šalies sportininkų kartą. Reikėjo ir mecenatų, valstybės paramos. Nebuvo nei stadionų, nei baseinų, nei kitų sporto propagavimui tinkamų vietų.