Search Results for: "stiprūs nagai"
Mūsų planetoje gyvena maždaug 5 tūkst. tarakonų rūšių. Paradoksalu: apie juos dainuojamos linksmos dainelės (Ispanijoje ir visame pasaulyje – šlageris „La Cucaracha“, Lietuvoje – kultinių BIX‘ų kūrinys „Vagis“, kur lyrinį herojų nepaliaujamai skriaudžiančiam kažkokiam šunsnukiui pranašaujama liūdna ateitis – „ …kitam gyvenime tarakonu jis atgims…“) ar net kuriami animaciniai serialai („Ogis ir tarakonai“). Nepaisant to, žmonėms jie yra vieni nemaloniausių sutvėrimų. Tarakonai yra vieni seniausiai planetoje egzistuojančių gyvių, bėginėti sausuma pradėję prieš 300 mln. metų. Kuo gi šie sutvėrimai pelnė tokias evoliucijos simpatijas, jog Žemėje sėkmingai gyvuoja ir šiandien?
Tarakonai – vieni didžiausių evoliucijos numylėtinių
©biodiversityexplorer.org
Nepaisant populiarių mitų apie šių sutvėrimų gyvybingumą, tarakonai nėra nei ypatingai gajūs, nei atsparūs radiacijai (pramanu galima laikyti įsitikinimą, jog tarakonai laisvai išgyventų branduolinę apokalipsę). Gajumo prasme šie nariuotakojai vabzdžių pasaulyje tėra vidutiniokai. Tačiau tarakonai išties yra kai kuo ypatingi.
Unikali tarakonų kolekcija demonstruojama Australijos muziejuje (Sidnėjus, Australija). Ten galima išvysti įvairiausių egzempliorių: didžiulių, mažyčių, žalių, dryžuotų, sparnuotų ir besparnių. Beje, skraidyti sugeba apie 40 proc. tarakonų rūšių. Tiesa, daugelis jų yra gana kerėpliški ir nerangūs skrajūnai, oru nukeliaujantys nedidelius nuotolius.
Grįžtant prie tarakonų santykio su radiacija, yra žinoma, jog 64 grėjų radiacijos dozė išnaikina maždaug 93 proc. rudųjų arba vokiškųjų tarakonų („German cockroach“) jauniklių. Žinoma, tokia dozė – dešimtkart didesnė, nei pakeltų žmogus, tačiau tarakonui pagal atsparumą radiacijai iki kuklios vaisinės muselės – toli kaip iki Mėnulio. Drozofila atlaiko 640 grėjų radiacijos dozę, o parazitinei vapsvai „Habrobracon“ pribaigti reikėtų 1800 grėjų radiacijos kiekio.
„Virtuvių okupantai“. Viso pasaulio virtuves užkariavę rudieji (vokiškieji) tarakonai (Blattella germanica) puotauja misdami maisto išėdomis. Manoma, kad šie tarakonai tarpusavyje bendrauja išskirdami cheminę medžiagą ir taip įspėdami savo sėbrus apie surastą kokybiško maisto šaltinį
©Lmbuga/CC-BY-SA-3.0
Tarakonai pasaulyje klestėjo dar iki virtuvių užkariavimo eros. Kaip byloja iškasenos, tarakonai priklauso tik saujelei išlikusių vabzdžių rūšių, kurios gyvavo dar prieš 300 mln. metų. Šie sutvėrimai suklestėjo karbono periodu, kuomet apie 40 proc. visų vabzdžių buvo tarakonų padermės – kai kurie paleontologai tą laikmetį drąsiai vadina „Tarakonų Era“. Nepaisant to, jog tarakonai evoliucionavo į vabalus, negailestingoji evoliucija šiems gyviams akivaizdžiai simpatizavo ir tarakonai yra vieni evoliucijos favoritų. Kitaip vargu ar jie būtų išlikę iki šių dienų.
Archajiškieji „tarakonoidai“ nuo šiuolaikinių ainių skyrėsi nedaug. Senovės tarakonų patelės kiaušinėlių dėjimui turėjo ilgą kiaušdėtį – šis organas nunyko prieš maždaug 140 mln. metų. Visais kitais fiziologiniais aspektais šių nariuotakojų protėviai labai panašūs į nekviestuosius Homo sapiens virtuvių svečius.
Šiuo metu mūsų planetoje priskaičiuojami beveik 5 tūkst. tarakonų rūšių. Šie vabzdžiai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tarakonai dažniausiai gyvena olose, urvuose, miškingose vietovėse ir drėgnuose atogrąžų sąžalynuose. Kartu su žmonėmis gyventi prisitaikė vos keletas tarakonų rūšių. O nešlovę ir blogą vardą žmonijos akyse visai plačiai ir ilgaamžei tarakonų giminei užtraukė po visą pasaulį pasklidusios būtent šios kelios su žmogumi susidėti nusprendusios tarakonų rūšys.
“Greičiausias tarakonas“. Amerikinis tarakonas (Periplaneta americana) yra vienas greičiausiai judančių Žemės vabzdžių. Mitrūs šios rūšies tarakonų judesiai inžinierius įkvėpė sukurti šešiakoję robotizuotą sistemą
©Robert Harding/Getty
„Parazitai man atrodo atstumiantys, – prisipažįsta Sidnėjaus universiteto entomologas Natanas Lo (Nathan Lo). – Tačiau ne visi tarakonai yra šlykštūs. Anaiptol. Kai kurių rūšių tarakonai yra tiesiog žavūs.“ Nejaugi?
Didžiausią žalą tarakonų reputacijai yra padariusios dvi rūšys – didysis amerikinis tarakonas („American cockroach“) ir kiek mažėlesnis jo gentainis rudasis (vokiškasis) tarakonas. Nors jų pavadinimų su kilme sieti nereikėtų (kadangi šių rūšių kilmės vieta ir paplitimo po visą pasaulį laikmetis nėra nustatytas), virtuves dažniausiai okupuoja rudieji.
Ir vis tik, kodėl šie gyviai yra vieni sėkmingiausių evoliucijos sutvėrimų? Australijos muziejaus entomologas Martinas Robinsonas (Martyn Robinson) yra linkęs manyti, jog taip yra galbūt dėl to, jog tarakonai beveik neturi bruožų, kurie būtų būdingi tik tarakonams.
„Tarakonai tapo tikrais nesispecializavimo specialistais, – pasakoja M. Robinsonas. – Be to, didžioji dalis tarakonų nėra išrankūs maistui.“
„Be kita ko, tarakonai yra kvalifikuoti kanibalai, – priduria N. Lo. – Jie šlamščia viską, taip pat ir vieni kitus.“
„Šnypščiantis tarakonas“. Šnypščiantis Madagaskaro tarakonas (Gromphadorhina oblongonata) trukdomas ne itin apsidžiaugia: dėl savo saugumo sunerimęs toks vabzdys pro pilvo srityje esančias kvėpavimo angas ima pūsti orą – tokio mažo sutvėrimo šnypštimas būna toks garsus, jog jį galima išgirsti už keturių metrų
©Joel Sartore/NGS/Getty
Pasibaisėtina, tačiau retkarčiais jie užkandžiauja net ir… mumis. Neretai tarakonų knibždančiose patalpose ar laivuose miegantys žmonės šių vabzdžių būna sukandžiojami. Panašu, jog tokiems nariuotakojams išperoms nemenkas delikatesas yra odos nuospaudos ir nagai – galbūt dėl to, jog šių galima atsignybti neprižadinus aukos. Kalbama, jog kai kuriuose laivuose jūrininkai, siekdami apsaugoti nagus, miegoti eina mūvėdami pirštines.
Tačiau tarakonai yra ypatingi ne vien polinkiu nesispecializuoti. Didžioji dalis jų pilvo ertmės būna užpildyta balta mase – riebalais, kuriuos sudaro dviejų tipų ląstelės – riebalingi adipocitai („adipocytes“) ir bakterijų kupini micetocitai („mycetocytes“).
Pasirodo, maždaug penktadalis visų vabzdžių kūnų yra simbiotinės bakterijų prieglaudos, o tarakoniškųjų micetocitų turi ir kai kurios kitos vabzdžių rūšys. Tačiau simbiotinis ryšys tarp tarakonų ir jų riebaliniame audinyje gyvuojančių „Blattabacterium“ bakterijų yra ypatingai artimas. Išnaikinkite šias bakterijas antibiotikais, ir tarakonas mirs. Ir atvirkščiai – užmušus tarakoną, sunyks ir jo organizme gyvavusios „Blattabacterium“ bakterijų kolonijos.
„Tarakonas – sunkiasvoris“. Gigantiškam urviniam tarakonui (Macropanesthia rhinoceros) priklauso net keli rekordai. Jis gali sverti 33,5 gramus ir yra sunkiausias pasaulyje tarakonas. Jo kūno ilgis gali siekti 8 cm, tad šios rūšies egzemplioriai yra vieni didžiausių savo padermės ūsočių. Maža to, ir išgyvena šie milžinai neretai net iki dešimties metų – urviniai tarakonai pasaulyje yra vieni iš ilgiausiai gyvenančių vabzdžių
©Cameron Richardson/Newspix/Rex Features
Jei kai kurie vabzdžiai simbiotinių bakterijų įgyja iš aplinkos, kiekvienas išperintas tarakonas savo organizme jau turi „Blattabacterium“. Bręstant kiaušinėliams, bakterijos kažkokiu būdu persikelia iš tarakonų patelių riebalinio audinio į kiaušides, kur įsikuria kiekviename kiaušinėlyje.
Gana neseniai Arizonos universiteto mokslininkas Zaky Sebry (Zakee Sabree) atliko amerikinių ir rudųjų tarakonų bakterijų genomų lyginamąją analizę ir atskleidė, jog šios dvi bakterijų atmainos evoliuciškai atsiskyrė prieš maždaug 140 mln. metų – kaip tik tuomet genetiškai atsišakojo ir šios dvi tarakonų linijos (ką liudija iškasenų tyrimai). Po šio atsišakojimo bakterinės kolonijos evoliucionavo labai nežymiai ir didesnių pokyčių per tiek milijonų metų neįgijo.
N. Lo įsitikinimu, simbiotinis ryšys tarp tarakonų ir „Blattabacterium“ bakterijų buvo toks sėkmingas dėl to, jog bakterijoms keistis per tiek metų nebebuvo jokio poreikio. „Tarakonai ėmė dominuoti pasaulyje vos susiformavus tokiam simbiotiniam ryšiui“, – pabrėžia N. Lo.
„Sparnuotieji tarakonai“. Nors visiškai išsivysčiusius sparnus turi nemaža dalis tarakonų rūšių, skraidyti geba tik keleto iš jų atstovai. Ilgasparnis tarakonas (Megaloblatta blaberoides) skraidymo problemų neturi – tarakonų pasaulyje jis turi ilgiausius sparnus, kurių bendras ilgis kartais siekia 18,5 cm
©George Beccaloni/SPL
„Blattabacterium“ ir yra tas retas, išskirtinis, visus tarakonus vienijantis bruožas. Kai šių bakterijų buvo aptikta Australijoje gyvenančių Didžiųjų šiaurės termitų „Mastotermes darwiniensis“ (taip pat vadinamų Darvino termitais) organizmuose, mokslininkams pasidarė smalsu, ar tie termitai kaip nors susiję su tarakonais. Po N. Lo 2000-aisiais atlikto tyrimo paaiškėjo, jog šie termitai – mediena mintančių tarakonų palikuonys.
„Tada tai skambėjo kiek keistai, tačiau dabar neabejodami galime teigti, kad šie termitai yra tarakonų atmaina“ – tvirtina tyrimo autorius N. Lo.
Ir kuo gi tos „Blattabacterium“ ypatingos? Dauguma vabzdžių organizmuose gyvuojančių simbiotinių bakterijų savo globėjus aprūpina maistingomis medžiagomis, kurių vabzdžiai neranda aplinkoje arba negali pasigaminti patys. Tačiau tarakonų atveju „Blattabacterium“ paskirtis yra kiek kitokia.
„Valyvasis kaimynas“. Tarakonas „Conservation International Blattodean“ (Simandoa conserfariam) gyvena urvuose, tačiau yra toli gražu ne parazituojantis. Atvirkščiai – šie vabzdžiai gerina tuose pačiuose urvuose tūnančių vaisinių šikšnosparnių gyvenimo sąlygas, misdami jų išmatomis. Šią rūšį pavyko aptikti tik 2002 m.
©Piotr Naskrecki/Conservation International
Esminis baltymus sudarančių aminorūgščių komponentas yra azotas. Jo perteklių gyvūnai paprastai pašalina amoniako, šlapalo (karbamido) arba šlapimo rūgšties pavidalu. Visiškai kitokie dalykai vyksta tarakonų organizmuose. Kai šiuose susikaupia azoto perteklius, šis kaupiamas ir sandėliuojamas riebalinio audinio ląstelėse, šlapimo rūgšties kristalų pavidalu. „Net ir tuomet, kai jų maisto racione yra labai daug azoto, tarakonai šios cheminės medžiagos iš savo organizmų nešalina“, – pažymi entomologas N. Lo.
Ilgai buvo manoma, jog susidoroti su azoto pertekliumi tarakono organizmui padeda būtent „Blattabacterium“. Tačiau įrodyti tokios prielaidos nepavyko niekam, kadangi šios bakterijos niekur kitur, išskyrus tarakonų ląsteles, neauga. Išsiaiškinti tikrąją bakterijos paskirtį padėjo jos genomo analizė.
Kad ir kaip daug žadančiai tai beskambėtų, atlikti tokią analizę pasirodė gana keblu. Kliūtimi tapo „Blattabacterium“ bakterijos DNR pavyzdžio išgavimas. Paaiškėjo, jog bakterijų turtingos ląstelės yra „suvožtos“ riebalinio audinio ląstelių – nelyginant sumuštinyje. O tai užkerta kelią išskirti bakterines ląsteles. Net ir pavykus gauti tokių ląstelių, būtina atskirti bakterijas nuo ląstelių organoidų. Tad išgauti „Blattabacterium“ bakterijos DNR N. Lo su kolegomis pavyko tik 2008 m.
„Baubai“. Šie bauginančios išvaizdos pabaisos gana taikliai pavadinti kaukolėtaisiais tarakonais (Blaberus craniifer). Šie tarakonai neretai laikomi kaip naminiai gyvūnai. Tiesa, daugelis jo šeimininkų įsigyja „klastotę“ – labai panašiai atrodantį hibridinį kaukolėtąjį tarakoną. Šie artimi „originaliojo“ gentainiai sparčiau veisiasi ir gyvūnėlių parduotuvėse pardavinėjami dar ir kaip maistas driežams ir tarantulams
©Philippe Blanchot/Sunset/Rex Features
Šį mokslininkų kolektyvą aplenkė Z. Sebry vadovaujama tyrėjų grupė, bakterijos genomo analizės rezultatus publikavusi 2009 m. Analizės rezultatai patvirtino, jog bakterija turi enzimų, būtinų šlapalą ir amoniaką paversti į visas dešimt pagrindinių aminorūgščių. Šios bakterijos sintetina ir kai kuriuos vitaminus.
Tad riebalinis audinys tarakonams yra ne tik energijos šaltinis stokojant maisto (be maisto šis vabzdys gali ištverti ilgiau nei mėnesį) – ypatingas tarakonų riebalinis audinys suteikia galimybių šiems nariuotakojams išgyventi mintant itin skurdžiu, baltyminių medžiagų stokojančiu maistu. „Tarakonas savo organizme turi nuosavą „vyriausiąjį virėją“ ir maistinių medžiagų atsargų kaupyklą“, – vaizdžiai bakterijų paskirtį apibūdina Z. Sebry.
„Kailį keičiantys“ tarakonai. Užuot augę, šios rūšies tarakonai periodiškai nusimeta kietus kūno dangalus. „Kailį metantys“ rytietiški tarakonai (Blatta orientalis), išaugę kūno dangalus, juos nusineria, pavirsdami visiškai baltais vabzdžiais (sklando ir legendos apie tarakonus-albinosus). Šioje stadijoje vabzdžiai būna gana pažeidžiami, tačiau jautri balta oda tarakono kūną dengia vos kelias valandas – netrukus vabzdžio kūnas pasidengia nauju kiautu.
©Ildar Sagdejev/CC-BY-SA-3.0
Tarakonų bei bakterijų simbiozė ir yra šių vabzdžių išlikimo paslaptis. Nepaisant ypatingai menkų dietinių apribojimų, žmonių aplinkoje gyventi prisitaikė vos kelios tarakonų rūšys. Nors šiaurinėje Kvinslendo dalyje gyvenantis entomologas Devidas Rencas (David Rentz) netoli savo namų esančiuose atogrąžų sąžalynuose aptiko net 84 tarakonų rūšis, žmonių būstuose gyvena ir veisiasi tik vokiškieji ir amerikietiškieji tarakonai.
Žmonių būstuose gyventi prisitaikiusios tarakonų rūšys yra ne tik visaėdės – jų atstovai geba ilgą laiką ištverti su labai menkais vandens kiekiais. „Kai kurie tarakonai išlenda iš savo slėptuvių tamsoje, kai šviesos išjungtos, – pastebi D. Rencas. – Tačiau paprastai aptinkama dėl dehidravimo (vandens netekimo) nugaišusių tarakonų.“
Jeigu pirmas žvilgsnis, susitikus nepažįstamąjį ar nepažįstamąją, krinta į batus, tai antras būtinai kris į rankas. Turbūt nenorėsite, kad pirmąjį įspūdį apie jus formuotų prieš dvi savaites darytas manikiūras ar nulūžinėję nagai. Gražūs ir tvarkingi nagai – moters vizitinė kortelė, tačiau nuo dažno indų plovimo, skalbimo ir namų tvarkymo nagai tampa pažeidžiami, silpni ir lūžinėja. Patiriamas stresas ir vitaminų trūkumas taip pat dažnai atsispindi nagų būklėje. Tačiau nepaisant to, moterys bet kokiais būdais siekia turėti gražius ir išpuoselėtus nagus.
Kaip bandymą mesti rūkyti lemia dangaus kūnų išsidėstymas ir jų judėjimas arba astrologinė prognozė rūkoriams. Bandžiusieji mesti rūkyti puikiai žino, kad išgyvenimų kaina daug didesnė nei pačių cigarečių…
Yra gyvenime dalykų, kuriuos moterys mėgsta skolintis iš savo vyrų, pvz. marškiniai arba skutimosi peiliukas. Tačiau vyrai taip pat neatsilieka! Su draugėmis sudarėme sąrašą iš 9 moteriškų savęs priežiūros priemonių, kuriomis laikas nuo laiko naudojasi vyrai.
Lietuvoje linų auginimas turi gana gilias tradicijas. Jis auginamas ne tik kaip pluoštinis augalas, bet ir kaip turintis nemažai gydomųjų savybių: linų sėmenyse gausu riebalų, baltymų bei dietinių skaidulų, sėmenų aliejuje yra daug įvairių vitaminų, provitamino A, mineralinių medžiagų, fermentų ir t. t. Kita vertus, linai – tai ne tik vaistas, bet ir itin gera kosmetinė priemonė: naudojant ar vartojant linų sėmenų produktus, plaukai greičiau auga, tampa žvilgantys, stiprūs, o oda švelni ir skaisti. Linų sėmenų produktai taip pat skatina riebalų sudeginimą, slopina apetitą, padeda greičiau pašalinti maistą iš organizmo. Tad akivaizdu, jog linų sėmenys – tai ne tik vaistai, bet ir natūrali kosmetinė priemonė.
Paprastiems žemiškiems gyventojams erotinis masažas – tai tartum reklaminė viešųjų namų paslauga, užmaskuota po žodžiais „sauna kartu su nuostabiomis masažuotojomis“.
Moteris plaukuotomis pažastimis, kojomis ir bikinio zona – nauja mada? Gal ateityje kada ir bus, kol kas tai vienos britų žurnalistės eksperimentas. Jau 18 mėnesių mergina nešalina plaukų nuo minėtų kūno vietų. Iš pradžių jai buvo įdomu stebėti žmonių bei pačios savęs reakciją į „vešiančius krūmus“, tačiau dabar jai tai tapo normaliu reiškiniu.
Vegetarizmas – ne tik mitybos, bet ir gyvenimo būdas. Tapus vegetaru, labai svarbu prižiūrėti savo mitybą ir pasirūpinti tuo, jog mėsos nebuvimas jūsų valgiaraštyje būtų kompensuotas kitais produktais.
Štai čia, deja, labai lengva paslysti – organizmas, ilgai negavęs reikiamų medžiagų, ima sekti ir silpnėti, gali išsivystyti įvairios ligos. Taigi ką reikėtų žinoti apie vegetarizmą ir ko vertėtų nepamiršti vegetarams ar norintiems jais tapti.
Vegetarizmas – kas tai?
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, sąlygojančią asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis.
Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. XIX a. pr. Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.
Paprasčiausiai sakant, vegetarizmas yra mitybos būdas, kai atsisakoma valgyti tai, kas turi kraujo arba, kitaip sakant, „gyvus“ organizmus – žuvį, paukštieną, vištieną, kiaulieną ir taip toliau. Priešingai nei kai kurie mano, vegetarai valgo ne tik „žolę“ – pieno gaminiai, kruopos ir taip toliau – viskas vegetariška.
Ne retai vegetarizmas maišomas su veganizmu. Veganai iš savo maisto išima viską, kas yra gyvulinės kilmės – kiaušiniai, pieno produktai, medus ir kiti panašūs produktai.
Šiais laikais vegetarizmą yra pasirinkę daug įžymių žmonių – Andrius Mamontovas, Woody Allen, Justin Timberlake…
Vegetarizmo priežastys
Pirmiausiai, nereikėtų absoliutinti ir sakyti: „O kas bus, jei dabar visi taps vegetarais“. Tai nėra vegetarizmo siekiamybė. Vegetarizmas – kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
Viena dažniausiai sutinkamų vegetarizmo priežasčių – žudymas. Daugelis vegetarų atsisako mėsos, nes nenori žudyti gyvūnų, kurie yra skerdžiami maistui. Jau daugelį metų yra apie tai kuriami filmai, tarkime, „Earthlings“, kurį nepatartina žiūrėti silpnesnių nervų žiūrovams – filme rodomos žiaurios skerdimo scenos įvairių fermų, gyvūnų gyvenimas jose.
Kai kuriems tokie filmai gali pasirodyti keisti ar net šiek tiek juokingi – juk dauguma mūsų ir taip žinome, iš kur atkeliauja dešra ant mūsų stalo, tačiau vakarų šalyse tai jau yra problema – pavyzdžiui, dažnas britas nė nenutuokia, iš kur atsiranda pienas arba mėsa…
Dar viena priežastis – mėsos pramonės žala planetai. Labiausiai atšilimą sukeliančios dujos yra metanas, o pagrindinis jo šaltinis – gyvulininkystė. Metano reikšmė planetai yra didesnę už visų kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį kartu sudėjus. Palyginus su anglies dvideginiu, metano poveikis yra didesnis net dvidešimt vieną kartą.
Gyvulininkystės pramonė pagamina šimtą milijonų tonų metano dujų per metus! Dėl šios priežasties, žmonės, susirūpinę ekologija, taip pat pasirenka vegetarizmą.
Dar, žinoma, kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, yra religininiai sumėtimai.
Taip pat, yra vegetarų, kurie tiesiog nemėgsta mėsos, yra priversti jos atsisakyti dėl sveikatos problemų arba… Mados.
Trumpa (būsimo)vegetaro atmintinė
Žmonėms, tvirtai apsisprendusiems tapti vegetarais, reikėtų atidžiai rinktis produktus ir valgyti kuo įvairesnį maistą. Subalansuotas valgiaraštis gali padėti išvengti daugelio vegetarų tykančių ligų.
Atsisakius mėsos, žmonėms dažnai pradeda stigti pagrindinių mikro elementų – geležies, cinko ir vario. Ima varginti silpnumas, lūžinėja nagai, slenka plaukai, sausėja oda. Atsisakius jūros produktų, kiaušinių, lėčiau gyja žaizdos, gali atsirasti odos pažeidimų.
Augalinės kilmės maistas visiškai neturi ir labai svarbaus vitamino B12. Todėl vegetarams reikėtų vartoti daug grūdinės kilmės produktų, pieno, vaisių ir daržovių.
Reikiamų maisto medžiagų ir vitaminų gausite iš sojos, grikių, rugių, sezamo, lęšių, įvairių riešutų, moliūgų sėklų, rugių, razinų, pupelių, migdolų, brokolių, bulvių, džiovintų ir šviežių vaisių ir taip toliau.
Svarbiausia, nepamiršti prižiūrėti tai, ką valgote., juk maistas – pagrindinis jūsų fizinės būsenos faktorius. Norite gerai jaustis – gerai valgykite! Sėkmės!
Parengė Goda Raibytė
Seniai sklando legendos, kad mūsų kūnuose yra taškai ir vietos, kurių stimuliavimas gali itin jaudinti. Partnerio erogeninių zonų išmanymas gali Jus abu nuvesti į aukščiausią seksualinę palaimą.