Search Results for: "spektaklis Dėdė vania"
OKT/Vilniaus miesto teatras pristato jubiliejinį penkioliktąjį sezoną. Penkiolika gyvavimo metų teatrui, susikūrusiam kaip nepriklausomam, tai tikrai nemenkas iššūkis. Nevalstybinio teatro buvimas niekuomet nėra savaime suprantamas, tad visus tuos metus buvo kovojama už kiekvieną būsimą sezoną ir kiekvieną ištikimą žiūrovą, lydintį teatrą dar nuo pačių pirmųjų jo spektaklių.
Nacionalinis dramos teatras (LNDT) atsinaujina iš peties. Bent jau toks įspūdis susidarė po šiandieninio žurnalistų susitikimo su nauju LNDT vadovu Martynu Budraičiu ir meno vadovu Audroniu Liuga. „Per ilgai puvo, pelijo ir buvo apkerpėjęs LNDT“, – drąsiai tarė A.Liuga. Tad kaip pelėsiu ir kerpes valo naujieji vadovai?
Dabartinis repertuaras
M.Budraitis praėjusių metų spalio pabaigoje laimėjo konkursą ir pakeitė buvusį LNDT vadovą Adolfą Večerskį. Kartu su nauju vadovu į teatrą atėjo ir permainų lietus, kuris prasidėjo nuo repertuaro atnaujinimo. „Keičiame senus, komercinius spektaklius į kitus mažai rodytus. Ir jei kas paklaus, kodėl vėl rodome senus spektaklius, tai galiu pasakyti, kad jie dar nenugyveno savo gyvenimo, kai kurie iš jų dažniau buvo rodomi užsienyje nei Lietuvoje“, – teigė teatro vadovas M.Budraitis. Taip repertuare šalia kitų rodytų teatre spektaklių atsirado vietos Oskaro Koršunovo „Romeo ir Džiuljetai“, Erico Lacascade‘o „Dėdė Vania“, Kristiano Smedso „Liūdnos dainos iš Europos širdies”.
Premjeros
Pasak A.Liugos, jau beveik baigtas dėlioti naujo LNDT sezonas, kuris buvo suformuotas per labai trumpą laiką – du mėnesius ir net planuojami 2013 metų sezono darbai. Vyksta derybos ir pokalbiai su geriausiais Lietuvos režisieriais – Gintaru Varnu, O.Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu. Šiais metais LNDT repertuare – net 6 premjeros:
Gegužės 6 dieną naujoje LNDT erdvėje „Studija“ bus rodomas pagal prancūzų dramaturgo J.Pommerat pjesę „Šitas vaikas“ pastatytas spektaklis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursiais aktoriais (pedagogai – V.Kuodytė, A.Čepaitė ir D.Gavenonis).
Gegužės 7 dieną – J.Vaitkaus režisuojami suomio J.Jokelos „Fundamentalistai” premjera
J.Vaitkus rudenį pristatys „Visuomenės priešą” – pagal H.Ibseno dramą statomą spektaklį
Mažojoje salėje vyks spektaklis „Chaosas” pagal suomių dramaturgo M.Myllyaho pjesę. Režisierė – Y.Ross.
Didžiojoje salėje numatoma O.Koršunovo premjera pagal M.Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas” apie lietuvių emigrantus Londone.
Mažojoje salėje – G.Varno spektaklis „Kai mes mirę nubusim” pagal H.Ibseno pjesę.
Taip pat – Gintaro Varno spektaklis pagal Tomo Mano kūrybą, kuris planuojamas rodyti 2012 metais.
Ne režisierius, o teatras parenka pjeses
Šis Audroniaus Liugos teiginys sukėlė diskusiją tarp žurnalistų. „Teatro repertuaras formuojamas labai kryptingai ir jame svarbiausia, ne ką režisierius nori pastatyti, o ką teatras nori pamatyti“, – teigė A.Liuga.
Bilietai
Turbūt ne vienas, pirkęs bilietus į LNDT spektaklius, prisimena, kaip po darbo ar paskaitų skubėdavo į teatro kasą nusipirkti bilietų, nes galimybės to padaryti internetu nebuvo. Tačiau situacija keičiasi ir jau vyksta viešieji pirkimai teatro bilietų platinimo konkursui laimėti. Taip į spektaklį papuls tie, kurie seniau nespėdavo nusipirkti bilieto.
Naujas tinklapis
Jei atsinaujinti, tai iš pagrindų. Naujas LNDT tinklapis startuos jau birželį ir jame bus galima ne tik nusipirkti bilietus į spektaklius, bet ir rasti straipsnių apie teatro istoriją.
Facebook
Taip taip, pagaliau ir Nacionalinis teatras atsirado „Facebooke“. Šis faktas tikrai patvirtina, kad M.Budraičio komandoje dirba jauni žmonės, kurie atneš gerų permainų. Žinoma, skeptikai gali sakyti, kad nacionalinis teatras turi puoselėti tikrąsias vertybes, tačiau su metais jos keičia savo pavidalą, tačiau ne patį turinį.
„Studija“
„Studija“ – tai nauja LNDT erdvė, įrengtoje vietoj buvusios teatro sporto salės, kurią labiau galima vadinti repeticijų sale, kurioje žadama parodyti eksperimentinius ir netradicinius spektaklius ir projektus. Kažkiek primena „Menų spaustuvės“ Mažąją salę.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras pasipildys dar viena šiuolaikiška XX a. dramaturgijos klasiko Antono Čechovo kūrinių interpretacija.
Balandžio 3 ir 19 d. 18. 30 val. bus vaidinamas spektaklis „Dėdė Vania“. Tai – garsaus prancūzų režisieriaus Erico Lacascade‘o sceninė adaptacija pagal Čechovo pjeses „Dėdė Vania“ ir „Miškinis“.
Ericas Lacascade‘as (g. 1959) – aktorius, plačiai žinomas režisierius, daugiau kaip dešimt metų jis vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir teatro pasaulyje išgarsėjo ryškiomis klasikinių ir modernių dramos tekstų inscenizacijomis bei pastatymais, kuriems būdingas ypatingas emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą sukėlė Lacascade‘o pastatyti klasikiniai Sofoklio, Pierre‘o Carlet de Chamblaino de Marivaux, Jeano Racine‘o veikalai, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade‘as itin daug dėmesio skiria laboratoriniam, tiriamajam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius, todėl jo spektakliai visada tampa ypatingais teatro įvykiais Prancūzijoje, sėkmingai dalyvauja garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.
Prieš porą metų į Lietuvą pakviestas Oskaro Koršunovo teatro ir šešis mėnesius su lietuvių aktoriais dirbęs režisierius įsitikinęs: „Teatras – ne kinas ar opera. Jis niekada nebus pelningas, nors valstybinės institucijos to ir labai norėtų“. Ši menininko nuostata gerbiama visame pasaulyje. Į ją reiktų įsiklausyti pas mus.
Pjesę „Dėdė Vania“ (1896) Lacascade‘as vadina Antono Čechovo (1860–1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į Čechovo kūrybą, režisierius savo spektaklyje nepateikia atsakymų į Čechovo laikų visuomenėje kilusias problemas, o įžvelgia dramaturginėje medžiagoje šiuolaikiškus klausimus: „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos – pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų?“. Viena svarbiausių spektaklio temų – ryžtingas mėginimas nepasiduoti, nes pieš pasiduodami – dvasiškai ar fiziškai – spektaklio herojai subtiliai kovoja už save ir prieš save, už kitus ir prieš kitus.
Lacascade‘o „Dėdė Vania“ veikia ne tiek sceninių įvaizdžių šiuolaikiškumu, kiek nauju teatro ir žiūrovo santykiu. Režisierius itin tiksliai sukuria žiūrovui visiškai naujas laiko ir erdvės sąlygas, tampa ne tiek veiksmo stebėtoju, kiek jo dalyviu, nors viso spektaklio metu išlaikoma ketvirtoji-neregimoje spektaklio siena. Lacascade‘o spektaklyje aktoriai, kurdami savo personažus, gravitacijos centro ieško kartu su publika. Tiksliau, jie kuria personažus ne tik su ja, bet „per ją“, todėl ir tampa pačiais tikriausiais spektaklio bendraautoriais.
„Dėdės Vanios“ situacijų ir personažų elgesio parabolė primena žmogaus kelionę įveikiant įvairias psichologines kliūtis – spektaklyje įdomu stebėti visus personažus, nes režisierius kiekvienam išradęs unikalią „psichologinę“ mašiną. Dirbdamas su skirtingų patirčių aktoriais, jis kuria vientisą teatrinę bendruomenę ir tuo pačiu suteikia galimybę aktoriams sužibėti atskirais mažais benefisais. Spektaklį sudaro daugybė mažų jaudinančių monospektaklių. Žiūrovas, tapęs veiksmo dalyviu, padeda sukurti naują „Dėdės Vanios“ prasmių lauką, nes režisierius nekartoja Čechovo teksto – priverčia jį tarytum naujai, „čia ir dabar“ gimti veikėjų lūpose.
Spektaklis skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus skonio žiūrovui, o žinantis, kas yra gurmaniškas „teatro malonumas“, čia atras visiškai naują plastinį čechoviškos medžiagos sprendimą, nes aktoriai kasdienybę išgyvena ypač išraiškinga, beveik choreografine plastika. Čia apstu šiuolaikiniam šokiui būdingų elementų, kurie režisieriaus dėka lieka ištikimi „antiveiksminei“, pustonių ir prasmių pripildytai Čechovo dramaturgijai.
Dailininko Gintaro Makarevičiaus scenografija spektakliui suteikia intelektualaus, rafinuoto kūrinio aurą: pilkšva, išgryninta erdvė tampa poetiniu režisieriaus kuriamo „šokio“ lauku, kuriame klaidžioja kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės taikliai charakterizuoti personažai. Balkšvame šerkšne panirusios nebylios jų mizanscenos kartais iškalbingesnės už garsiai tariamus žodžius.
„Dėdės Vanios“ sceninę adaptaciją iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, spektaklį Ericas Lecascade‘as kūrė, bendradarbiaudamas su Daria Lippi (Prancūzija).
Specialiai atnaujintam spektakliui Lecascade‘as ruošia du pagrindinių vaidmenų atlikėjus: Dėdę Vanią vaidins Arūnas Sakalauskas, Jeleną – Toma Vaškevičiūtė. Kitus vaidmenis atliks Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Gediminas Girdvainis, Tomas Rinkūnas, Rasa Samuolytė, Paulius Tamolė, Aurelija Tamulytė ir Jonas Verseckas.
Oskaro Koršunovo teatras (OKT) baigia savo 11-ąjį sezoną moderniomis rusų dramaturgijos interpretacijomis – Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (gegužės 6 d.) ir šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos ikonų brolių Presniakovų „Vaidinant auką“ (gegužės 7 d.).
Oskaro Koršunovo teatras baigia savo 11-ąjį sezoną spektakliais „Dėdė Vania“ (rež. Eric Lacascade) ir „Vaidinant auką“ (rež. Oskaras Koršunovas), kuriuose ryškius ir reikšmingus vaidmenis sukūrė aktorius Vaidotas Martinaitis (42 m.).