Search Results for: "sofija"
Žiūrimiausios televizijos TV3 ir SEB banko organizuojamos tryliktosios „Išsipildymo akcijos“ istorijos herojukei Sofijai vos daugiau nei metukai, tačiau jai reikalinga visų mūsų pagalba tam, kad ji, kaip bendraamžiai, galėtų judėti, mokytis vaikščioti.
Lietuvai naują tautos genijaus, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo ir meilės istorijos interpretaciją filme „Laiškai Sofijai“ pristatęs britų kino kūrėjas Robertas Mullanas turi kino mėgėjams gerų naujienų. Scenaristas ir režisierius su komanda jau baigė naujojo filmo, istorinės dramos „Gitel“ filmavimus.
Dar nematytą vieno garsiausių visų laikų Lietuvos menininkų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – gyvenimo perspektyvą žiūrovai galės išvysti filme „Laiškai Sofijai“, kurį režisavo daug metų BBC dokumentikos Rytų šalių kūrėjų komandoje dirbęs britų režisierius Robertas Mullanas. Nacionalinė romantinės ir biografinės dramos premjera įvyks jau rugpjūčio 30 dieną, tad artėjant didžiajam kino įvykiui „Laiškų Sofijai“ sumanytojas pasidalino mintimis apie filmo kūrimą ir darbą Lietuvoje.
Vieni jį peikia kaip besišaipantįjį iš meno, tradicijų ir religijos, kiti – giria už sveiką humoro jausmą ir sugebėjimą visuotinius simbolius ir ikonas paversti populiariosios kultūros vartotojų atspindžiais. Bet kuriuo atveju, amerikietis Ronas Englishas abejingų nepalieka.
Džiugu, kad, net atšilus orams, „Laikas.lt“ skaitytojai ir toliau nepamiršta ne tik kurti, bet ir dalintis savo talentais. Šiandien džiaugiamės „Talentų banke“ pristatydami fotografę Brigitą Kazlauskaitę, darbuose atskleidžiančią tam tikrą savo filosofiją.
Gimnastika, lengvoji atletika, kovos menai, visa tai sujungus gauname išskirtinį judėjimo meną – parkūrą, kuris atsirado Prancūzijoje ir išplito. Jau senokai atkeliavęs į Lietuvą tampa jaunų žmonių gyvenimo būdu. Apie laisvę ir judėjimo menus kalbamės su patyrusiu parkūrininku Tomu Gudėnu.
Arūnas Spraunius – ironiškas stebėtojas ir interpretuotojas, savo kūryboje apmąstantis ir dažnai pašiepiantis šiuolaikinį pasaulį, – romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ pasiekia sarkazmo viršūnę. Pasitelkęs psichoanalizę, mūsų dienų tikrovę jis paradoksaliai susieja su Senuoju Testamentu ir pribloškia netikėtais biblinių įvykių deriniais. Drastiškos psichoanalitinės įžvalgos romane įsilieja į siurrealistinių įvykių ir mistinių regėjimų sūkurį, sukurdamos absurdiškai irealaus šiandienos pasaulio atspindį.
Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą. Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją…
Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.
Turbūt retas lietuvis negirdėjo apie įspūdingą genialaus Lietuvos muzikos ir dailės kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meilę žmonai Sofijai, tačiau tikriausiai mažai kas žino tai, jog jųdviejų jausmai užsimezgė Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio nuotykių dramos „Blinda – Svieto lygintojas“ generalinėje repeticijoje. Ten jaunas menininkas ir susipažino su Sofija Kymantaite bei ją įsimylėjo.
1907 metais M.K.Čiurlionis gavo užsakymą nupiešti plakatą minėtajai G.Landsbergio-Žemkalnio dramai, todėl dažnai lankydavosi repeticijose. Nors išlikęs jo projektas pasirodė pernelyg eskizinis ir leidėjai jo nepriėmė, kūrėjui tai visai neberūpėjo. Prieš pat premjerą, generalinės repeticijos metu, jis netoliese pastebėjo gražią moterį, tačiau tuomet dar nenutuokė, kad taip pat talentinga kūrėja, rašytoja bei žurnalistė taps žmona ir didžiąja gyvenimo meile.
Sofija Kymantaitė persikėlė į Vilnių iš Krokuvos, jis atvyko iš Varšuvos. Abu ryškų ir intensyvų gyvenimą Lenkijos didmiesčiuose iškeitė, kaip vėliau pasakys M.K.Čiurlionis, į kultūrine prasme „dar vystykluose tebeesantį Vilnių“. Iš M.K.Čiurlionio laiškų mylimajai (jie net yra sudėti į knygą „Laiškai Sofijai“) ir amžininkų atsiminimų yra žinoma, koks artimas dvasinis ryšys siejo šiuos du žmones. Jų intensyviausio bendravimo metais (1907-1909 m.) dailininkas sukūrė muzikines-tapybines sonatas ir pasiekė kūrybos viršūnę. S.Kymantaitė (dar iki jiems susipažįstant Vilniuje 1907 m.) jau buvo sukūrusi apsakymų ir pasakų, rašiusi literatūros kritikos straipsnius.
Beje, didžiosios meilės priežastimi tapusi nuotykinė drama „Blinda svieto lygintojas“, sukurta Lazdynų Pelėdos surinktos medžiagos pagrindu ir G.Landsbergio-Žemkalnio pastatyta Vilniuje, turėjo nemažą pasisekimą ir buvo pakartota Vilniaus scenoje net po Antrojo pasaulinio karo.
Vienu ryškiausių lietuviškų kūrinių tapo ir 1973 metais sukurtas keturių serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius B.Bratkauskas, scenarijaus autorius – R.Šavelis, Tadą Blindą suvaidino Vytautas Tomkus). Vėliau, 2004-aisiais, sviesto lygintojo istorija atgimė su Andriaus Mamontovo pastatytu miuziklu.
Po daugiau nei 100 metų nuo G.Landsbergio-Žemkalnio darbo ir beveik 40 metų pertraukos nuo V.Tomkaus tapimo iki šiol minima legenda, jau šių metų rugsėjo 23 dieną pirmasis lietuviškas istorinis veiksmo filmas Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą pasirodys kino teatruose. Filmas vaizduos lietuviškojo Robino Hudo jaunystę ir vadinsis „Tadas Blinda. Pradžia“.
Norint pastatyti didelį namą, svarbiausia yra tvirtas pamatas. O visa kita tėra maži dalykai, kurie pridedami prie jau esamo pagrindo.
Japonams neatrodo, kad pasikviesti kelis draugus ir išgerti arbatos puodelį yra paprastas dalykas. Dailė, gėlių komponavimas, poezija, choreografija, filosofija, religija ir kulinarija susilieja į vieną, neskaidomą tradicinės japonų arbatos ceremonijos meną .