Search Results for: "pykčiai"
Kas trečias šalies darbuotojas patiria stresą ir tik kas ketvirtas dėl šios priežasties tinkamai įvykdo paskirtas užduotis – tokius rezultatus atskleidė šių metų sausį remiantis streso valdymo programa „StressOff“ atliktas tyrimas. Besikeičiantys reikalavimai ir projektų įvykdymo terminai, informacijos trūkumas ir nepasitenkinimas atliekamomis užduotimis – pagrindiniai veiksniai, lemiantys įtampą darbe ir galintys sukelti rimtų sveikatos problemų.
Naujais metais tikimės teigiamų pokyčių karjeroje bei asmeniniame gyvenime, o labiausiai daugumai rūpi meilė… Ar šie metai palankūs antrosios pusės paieškoms? Ar tinkamas laikas tuoktis? Ar 2015-ieji padovanos daug saldžių akimirkų su mylimaisiais?
Nepriklausomai nuo to, kokie bebūtų mokslo ir civilizacijos pasiekimai, žmonės nelinkę keistis iš vidaus. Keičiasi tik išorė – sužinomi nauji gamtos dėsniai, išrandamos novatoriškos technologijos, tačiau žmonės gyvena kaip gyvene – pykčiai, smurtas ne tik nemažėja, bet netgi tampa rafinuotesni. Ir ši agresija vis dar išsilieja ant silpnosios lyties – moterų. Ir tai vyksta visame pasaulyje – tiek turtinguose vakaruose, tiek religinguose rytuose. Skirtumas tik tame, kad vakaruose nuo fizinio smurto persiorientuojama prie psichologinio, o rytuose, ypač arabų pasaulyje vis dar gyvas ir netgi nebaudžiamas fizinis smurtas. Toliau – keli, praktiškai tradiciniai ir labai populiarūs smurto atvejai prieš arabų moteris, kuomet su rūgštimi sužalojamas kūnas visam gyvenimui…
Miley Cyrus ir toliau tęsia provokacijų epopėją. Atlikėja savo „Twitter“ paskyroje paskelbė naująjį singlą „Wrecking Ball“ reklamuojantį plakatą. Po nuotrauka, kurioje dainininkė sėdi ant didžiulio rutulio, užrašyta: „#WreckingBall #comingMonday #VEVO“, o vakar dienos šviesą išvydo fotografo Terry Richardsono režisuotas muzikinis klipas dainai „Wrecking Ball“, kuriame atlikėja…. visiškai nuoga.
Gyvenimas mažame bute arba net vagone, darbas dvylika valandų per dieną ir daugiau – su tokia kasdienybe neretai susiduria emigrantai. Tačiau, nepaisant to, dažnai galima išgirsti juos pasakojant, kokie yra patenkinti, o Lietuva – ta šalis, kurioje sunku išgyventi. „Tai kas neleidžia susispausti iki tokių sąlygų čia?“ – klausia vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Apie pasikeičiantį žmonių mąstymą emigracijoje, problemas, kurias sukelia šis procesas tiek vaikams, tiek suaugusiems, kalbamės su „emigranto duonos“ taip pat ragavusiu L. Slušniu.
Turiu tokią problemą, draugavau su vaikinu beveik 2 metus laiko, ir jis paliko mane dėl kitos. Per tuos 2 metus buvo visko, pagrindinė problema buvo ta, kad jis važinėdavo į užsienį, dėl ko kildavo dažni pykčiai, pavydo scenos. Nepaisant to, jam būnant Lietuvoje santykiai būdavo gana geri, tik paskutiniu metu jaučiau, kad kažkas yra ne taip, kad jis mane kaltindavo dėl mūsų esamų pykčių, gal jam trūko šilumos iš mano pusės, bet man taip pat buvo sunku be jo, ir jis nenorėdavo, kad aš kur nors eičiau, nes pavydėdavo labai, o aš nedažnai, bet eidavau kur nors su draugėmis prasiblaškyti ir jam nuoširdžiai apie tai pasakydavau, su kuo ir ką veikdavau, tačiau jis man po to minėdavo, kaip jam trūko supratimo ir kad pagal jį, man buvo jis vienodai, darydavau, ką norėdavau Lietuvoje (nieko panašaus, žinoma, nebūdavo), ir vis užsimindavo apie kerštą, kad jo sulauksiu. Taip ir įvyko, jis pradėjo nebeskambinti, neberašyti sms žinučių, nereaguoti į manąsias būdamas Lietuvoje, beje jo vienas draugas mus siekė išskirti.
Pristatome „Seserų pasikeitimo akcija su MOSAIC“ dalyves Viktoriją, Valentiną ir Aną.
„Beprotiškai leidžiamos nepamirštamos dienos, rytai, vakarai ir naktys, tie nesibaigiantys pokalbiai visur ir visada, net kartais visai ne vietoj ir ne laiku, tos gražios ir geros, laimingos akimirkos, beribis džiaugsmas, ilgesys, net pykčiai, barniai, nesutarimai – viskas taip, kaip ir turi būti – juk taip gyvena tikros sesės.
Svajojančios, mylinčios, kuriančios, laimingos kartu… Kodėl norėtume sudalyvauti? Nes esame truputį kitokios, ieškančios naujų iššūkių, naujų patyrimų, naujų įspūdžių, atradusios dar vieną aistrą – keliauti, todėl manome, kad šis pasikeitimas kaip tik mums, nes labai norime atrasti savo vietą pasaulio kultūrų kontekste.
Laba diena, Evelina. Norėčiau patarimo iš Jūsų. Jaučiuosi psichologiškai palaužta. Esu 21 metų, ištekėjusi, auginu sūnų (jam jau 4 metukai). Šis laikotarpis, kurį išgyvenu, tikrai sunkus. Išvažiavau gyventi ne savo noru į Anglija, vyras susirado darbą ir jis mato geresnes galimybes čia gyventi, nei Lietuvoje. Blogiausias dalykas tai, kad aš turėjau mesti savo mokslus. Susipykome labai, aišku, aš pasidaviau, nes vyras leido suprasti, kad galiu po laiko susitaikyt su mintimi, kad sūnus bus pas jį. Ši mintis nebuvo mano vyro, o anytos, supratau tik tą, kad ji perteiks šią mintį mano vyrui. Aišku, turiu savo tėvus, kurie už mane – visą laiką, bet jiems to nesakiau. Dabar suprantu tik tiek, kad buvau bailė ir išsigandau, negalvojau pati. Prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas pasidaryt kažką sau negero, bet nuvijau mintis, nes turiu dėl ko gyvent, dėl sūnaus, kurį labai myliu. Per šią mano gyvenimo krizę pamiršau, kad labiausiai skaudinu savo berniuką, nes būnu pikta ir ant jo išsilieju (nepagalvokit, ne, nemušu aš jo) baruosi ant jo, ignoruoju kartais, nebemoku būt jam nuoširdi, t.y., nori apkabint mane aš užsisklendžiu savyje šalinuosi jo. Suvokiu tą, kad elgiuosi labai blogai, tiesiog esu bloga mama, nes savo problemas perteikiu jam savo irzlumu, pykčiais. Gailėjimuosi savimi skriaudžiu tą, kurį labiausiai myliu. O apie vyrą ką galiu pasakyt – myli jis mane, žinau, bet jis myli egoistiškai. Daug kas man iš šalies sako, kad esu laiminga, kad tokį vyrą turiu. Gal ir teisybė. Bet kartais pagalvoju apie ateitį. Kažkodėl aš niekada jo ir nematau su mumis, sunku man planuot kažką ir tiesiog neišsivaizduoju gyvenimo su juo. Tokios mintys man buvo nuo pat mūsų susirašymo. Aš gal jo net nemyliu, pati nežinau, dar ieškau savyje atsakymo, bet nerandu, gal ne taip ieškau, o gal nemoku. Baigdama norėčiau Jūsų paprašyti, kad padėtumėt patarimu. Gal apskritai Jūs šioje situacijoje įžvelgsit, kad aš esu kalta, kad man reikia geros lazdos, nes man tikrai sunku.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Nepažįstamoji. Perskaičius Jūsų laišką, iškilo nelaimingos paukštės, uždarytos narvelyje ir išvežtos į svetimą šalį, vaizdinys. Jūs tai pati patvirtinate, sakydama, kad esate psichologiškai palaužta. Kur čia nesijausi sulaužyta, kuomet gyventi į kitą šalį išvykai ne savo noru, mokslus metei ne savo noru, pasidavei šantažui, jog neteksi sūnaus, ir paklusai psichologinei prievartai, o dabar savo nuoskaudą ir pyktį lieji ant to, kuris negali apsiginti, taip pat kaip pati nepajėgi apsiginti nuo savo vyro spaudimo.
Pykstate, greičiausiai, ant savęs, ant vyro, o nesąmoningai nukreipiate savo nuoskaudą ir pyktį į savo sūnų – štai taip susiformuoja ydingas užburtas ratas, kuriame užstringama. Laimei, Jūs pati suvokiate susidariusios situacijos absurdiškumą, kad skaudinate tą, kurį labiausiai mylite, ir dėl kurio taip „pasiaukojote“ – rašau tai kabutėse, nes drįstu abejoti tokio pasiaukojimo tikrumu ir vertingumu. Gali būti, jog būtent dėl tokio priverstinio pasiaukojimo nesąmoningai pykstate ir ant sūnaus – juk būtent dėl jo (sūnaus) Jūs jaučiatės buvusi priversta taip „pasiaukoti“. Na, aš tik keliu prielaidas, Jūs pati sau galite pabandyti sąžiningai atsakyti, ką iš tiesų jaučiate sūnui, vyrui ir pati sau, ką Jums davė tas pasiaukojimas, o ką atėmė, ir ar verta tokiu būdu aukotis.
Aš bandau Jums parodyti Jūsų situaciją pagal turimą informaciją tarsi iš šalies – tai gali padėti pamatyti aiškesnį vaizdą nei tik žvelgiant iš vidaus. Pavyzdžiui, Jūsų pasakojimas apie šantažą, kad Jūs prarasite sūnų, nes jis neva liks su tėvu, kuomet Jūsų anyta, Jūsų manymu, įteigs šią mintį Jūsų vyrui, man, tiesą sakant, pasirodė kaip „šakėm ant vandens“. Todėl ir Jūsų pasiaukojimas vardan sūnaus man, kaip jau minėjau, pasirodė toks nelabai tikras.
Iš šalies žiūrint, nesimato jokio realaus pagrindo, kad taip turėtų atsitikti, o panašiau į Jūsų pačios išpūstą baimių burbulą, kurį aš šiaip gyvenime ironiškai vadinu „kas būtų, jeigu būtų“. Be to, jei iš tiesų būtų keliamas toks klausimas, tai Jūs, kaip supratau, turite užnugarį – savo tėvus, turite palaikymą, tad man neaišku, kodėl Jūs nesikreipėte paramos ir palaikymo į savo tėvus ar kitus artimus žmones, jei jautėtės tokia užspeista į kampą ir verčiama elgtis taip kaip nenorite. Todėl kyla klausimas, o ar Jūs pati žinote, ko norite?
Kartais mes elgiamės labai keistai su savo gyvenimu, kuomet patys nežinome ką su juo daryti – leidžiame su juo elgtis kitiems taip kaip jiems patinka, patys sau nesąmoningai pasiskirdami tam tikra prasme patogų nelaimingos aukos (pvz., šantažo aukos) vaidmenį. Savęs gailėjimasis yra vienas tokio pasirinkimo požymių, o Jūs, laimei, atpažįstate jį savyje – tai labai gerai, nes tuomet galite leisti jam neišsikeroti, o pakeisti jį sveika užuojauta sau, kuri, priešingai nei savęs gailėjimasis (kuris skatina gailėtis savęs, kaltinti kitus, nieko pačiam nekeisti ir visą atsakomybę perleisti kitiems), skatina veikti, atsitiesti ir pradėti pačiam rūpintis savo gyvenimu.
Jūsų laiške labai daug neiginių ir abejonių – „nemoku, nežinau, neįsivaizduoju, nerandu, gal tai teisybė“, tad gal jau būtų laikas kažką pradėti teigti – ko norite iš savęs, kaip įsivaizduojate tolimesnį gyvenimą, ką iš tiesų jaučiate ar nejaučiate savo vyrui, kaip jaučiatės pati, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime ir pan. Iš tokios neaiškios ir miglotos situacijos, kuomet viskas atrodo blogai, bet neaišku, ką padaryti, kad būtų geriau, gali padėti kapanotis konkretūs vidiniai sprendimai ( myliu – nemyliu – myliu kažkaip, noriu tęsti santykius – nenoriu, noriu mokytis – atsisakau mokslų ir pan. ) bei juos sekantys išoriniai sprendimai, kurie gali būti aptariami su kitais (vyru, tėvais ar kitais artimais žmonėmis) ir priimami bendrai arba priimami asmeniškai, jei jaučiate, kad Jūsų gyvenime tai būtų teisingas sprendimas, nors kiti galbūt tam ir nepritaria (pvz. grįžtu į Lietuvą, pasilieku užsieny, bet pradedu mokytis ir pan.).
Miela Nepažįstamoji, aš čia tiek prirašiau, nes tikrai noriu Jums kuo nors padėti, užjaučiu Jus, bet esmė tame, kad tik Jūs pati galite padaryti tuos konrečius sprendimus ir žengti konkrečius žingsnius, ir tik Jūs pati vidujai žinote ar nujaučiate, kokie sprendimai šiai dienai būtų teisingi Jūsų tolimesniam gyvenimui. Todėl jokių konkrečių patarimų negaliu Jums duoti, tik štai tokį atspindėjimą iš šalies ir kažkokias asmenines įžvalgas, kurios gali būti teisingos, o gali tokiomis ir nebūti. Na, bet pabaigai norėčiau vieną konkretų patarimą visgi duoti – nekaltinkite savęs apibendrintai – „ esu bloga mama“ ir pan. – tokie kaltinamieji savęs ir kitų apibendrinimai yra labai žalingi, nes skamba kaip nuosprendis ir atima pasikeitimo viltį. Tai, kad mes neesame tobuli ir karts nuo karto ar net dažnai pasielgiame blogai, nepadaro mūsų apskritai blogais žmonėmis, mamomis, tėvais, draugais, todėl ir vertinkime konkrečius savo ir kitų poelgius, o ne visą asmenybę.
Taigi, Jūs neesate bloga mama, tik esate sutrikusi, easte sunkioje gyvenimiškoje situacijoje ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, pasielgiate visai ne taip kaip norite, kaip nori Jūsų mylinti širdis. Tokie jau mes visi netobuli: Šv. Paulius ir tas skundėsi: „Aš žinau, kas yra gerai, bet vis tiek darau, kas yra blogai“. Na, bet yra paparastas būdas tokiais atvejais ištaisyti padėtį – atsiprašyti vieni kitų, pasidalinti savo išgyvenimais: suprasdami ir atleisdami vieni kitiems, tik išlošiame – mūsų santykiai tampa artimesni. Vaikai dažniausiai apskritai daug atlaidesni už suaugusiuosius – greit atleidžia ir pamiršta, kas buvo bloga.
Taigi, kalbėkitės su savo sūnumi. Jūs galite jam pasakyti, kad Jums liūdna ar bloga nuotaika, atsiprašyti jo, jei jaučiatės jam nusikaltusi. Tai nereiškia, kad ant jo vaikiškos galvelės turite išpilti visus savo pergyvenimus, bet kažkuo jau galite pasidalinti – keturmečiai sugeba suprasti ir užjausti kitą žmogų, be to jie būtent taip šito meno mokosi, vietoj to, kad pradėtų jausti nuolatinę kaltę, kad mama ant jo pyksta, ir galiausiai padarytų išvadą, jog tai reiškia, kad jis yra blogas berniukas. Štai taip ir įprantame daryti apibendrinančius savęs, kitų ir pasaulio kaltinimus, kurie iškraipo mūsų pasaulėjautą ir atima gyvenimo džiaugsmą.
Taigi, Jums, miela Nepažįstamoji, ir mums visiems linkiu sėkmingai ir viltingai vaduotis iš visų užburtų ratų bei netikrų vaidmenų, ištrūkti iš savo pačių susikurtų ar kitų primestų narvelių, atsisakyti senų ir neieškoti naujų lazdų, kuriomis vanotume save ar kitus, bet drąsiai, atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jo autentiškumą, grožį ir svorį. Autentiškas gyvenimas visuomet yra gražus, bet nebūtinai visuomet sklandus ir lengvas, protarpiais jis būna netgi labai sunkus. Belieka pridurti – tepadeda mums Dievas.
P.S. Visiems, kam aktuali prisiimtų žalojančių vaidmenų tema, siūlau paskaityti Verena Kast knygą: „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“.
Turite problemų, reikia pagalbos? Rašykite: [email protected]
Noreciau paprašyti psichologo patarimo mano gyvenimo atžvilgiu.ištiko vedybine krize.Trumpai papasakosiu kas vyksta mano asmeniniame gyvenime.vedęs 6 metai.susipažinau su žmona Lietuvoje ji lietuve kaip ir as.po trumpos musu draugystes išvykome is Lietuvos uždarbiauti į Airiją.nebuvo viskas idealu pirmaisiais metais,bet sutarėme tikrai neblogai,iškildavo visokiu kivirčų,bet juos greitai bei taikiai išspręsdavome.po metu bendro gyvenimo, nutarėme susituokti.viskas klostėsi tikrai gerai,po 3 mėnesių vedybinio gyvenimo pastojo žmona, be abejo tikrai džiaugiamės ir laukėm pirmagimio.pirmi penkeri gyvenimo metai klostėsi tikrai neblogai.auginome sūnų, džiaugėmės gyvenimu ir t.t.pasitaikydavo įvairiausių nesutarimų,turbūt kaip ir daugelio šeimose.vienintelis nesprendžiamas nesutarimas musu šeimoje buvo savaitgalio vakarėliai.per vakarėlius draugu kompanijos namuose, išgėrinėjimai ir panašiai.žmona buvo kategoriškai prieš visa tai.pykčiai vos ne kiekviena savaitgali.man visa tai atrodė normalu,normalus jaunu žmonių gyvenimas. po trejų bendro gyvenimo metu pradėjau daugiau skirti dėmesio seimai ,klausyti daugiau žmonos noru,tiesiog buvome tobula pora.žmonai visa tai patiko,patiko kad gerbiu jos nuomone,patiko kad darau viska kas jos manymu yra tobulas šeimos gyvenimas. paskutiniais gyvenimo metais tai yra 6 man viskas pradėjo atsibosti. negalėjau jaustis savimi.turėdavau visa laiką daryti tai kas jos manymu yra gerai. nusileidinėdamas pastačiau save į kvaila padėti ir metam bėgant ji prie viso to priprato.nebeturiu žodžio šeimoje. nebegalėdamas to toleruoti paprasčiausiai pykomės ,pykomės kiekvienoje situacijoje.galu gale nusprendėme kad reikia vienam nuo kito pailsėti.prieš 2 menesius ji išvyko į Lietuvą gyventi su vaiku. nusprendėme kad aš pasiliksiu dar vienem metam uždarbiauti ir po to grįšiu atgal i Lietuvą gyventi pas juos. manėme kad tas skiriantis atstumas mums padės vienas kita labiau mylėti, manėme kad pasiilgsime vienas kito,bet taip nėra, nutolome dar labiau.Bendraudami per Skipe susipykstame kiekviena karta.Po 2 mėnesių paprašiau skyrybų,tiesiog nebegaliu daugiau šitaip gyventi,ji nesupranta manęs aš nesuprantu jos.Ji buvo tikrai šoke išgirdusi tai, bandė mane įtikinti kad viskas bus gerai ir t.t.matosi kad tikrai pergyvena.nežinau kaip toliau pasielgti.ar mėginti viska lipdyti iš naujo ar tiesiog viska užbaigti. patarkite jai galite.
pagarbiai Audrius.
Aciu.
Sveikas, Audriau. Na, Jūs pats gerai įvardijote problemą, su kuria susidūrėte – vedybinė krizė. Net laiko atžvilgiu Jūsų šeimą ištikusi krizė atitinka klasikinį pirmosios vedybinės krizės terminą – po penkerių bendro gyvenimo metų. Anksčiau ar vėliau pirmoji vedybinė krizė ištinka turbūt visas poras, tad pirmiausia reikėtų pasistengti į tai reaguoti kiek įmanoma ramiau ir nedaryti skubotų sprendimų. Jūsų vienašališkas sprendimas skirtis po dviejų mėnesių nuo žmonos ir sūnaus išvažiavimo, būtent toks ir atrodo. Tiesiog sakau savo susidariusį įspūdį iš to ką perskaičiau, nes juk gerai nežinau nei, kaip Jūs gyvenate, nei kaip jaučiatės, nei ką išgyvena Jūsų žmona. Pats sakote, jog jai šis Jūsų sprendimas sukėlė šoką, ir skirtis ji nenori – reiškia tai nėra abipusiai pribrendęs sprendimas, kuris turi rimtus abipusius motyvus. O kokio rimtumo Jūsų asmeniniai motyvai man sunku spręsti. Tai, kad Jūs, kaip teigiate, negalite šeimoje būti savimi, atrodo rimtas motyvas, tačiau vienokiu ar kitokiu laipsniu su tam tikru savęs ir savo poreikių apribojimu susiduriame kiekvienas, kas esame santykyje su kitu, taigi šeimoje tai neišvengiama. Tačiau klausimas, kiek tai daro abu sutuoktiniai, kokiu laipsniu turime tai daryti, kokio laipsnio mūsų egoizmas, kokio laipsnio noras pasiaukoti dėl šeimos gerovės. Kaip suprantu, Jūsų būtent ir nebetenkina tas laipsnis savo norų ir poreikių atsižadėjimo, kurio iš Jūsų yra laukiama, ir kurį Jūs pats kurį laiką toleravote, kol pasijutote praradęs balsą šeimoje. Na, o dabar jau netoleruojate, išreiškiate savo nepasitenkinimą, ir todėl kyla konfliktai. Trapi šeimyninė idilė baigėsi ir prasidėjo šeimyninė krizė. Žinote, Audriau, tai yra normalu. Tam, kad santykiai vystytųsi, šeima stiprėtų, ji turi patirti krizes. Žodis „krizė“ japonų kalboje išreiškiamas dviem heroglifais, kurių vienas reiškia pavojų, o kitas – galimybę. Jei krizė šeimos nenumarina, tai padaro ją stipresnę.
Taip, Jūsų šeimos išlikimui iškilo pavojus, o Jūsų sprendimas skirtis, rodo jog pavojus pakankamai rimtas, tačiau kyla klausimas, ar toks vienpusiškas Jūsų sprendimas skirtis, esant toli nuo šeimos, yra teisingas šiam momentui? Niekas to Jums nepasakys. Jūs tik pats galit nuspręsti, ar „čia ir dabar“ yra tinkamas metas skyryboms. Žinoma, būtų geriausiai, jei tai svarstytumėte kartu su žmona, juk tai judviejų šeima. Bet mes taipogi turime teisę ir galimybę vienašališkai nutraukti santykius, kurie mūsų netenkina. Bet prieš darant tokį sprendimą, reikia ypatingai gerai pasverti tokio sprendimo pasekmes sau ir kitiems žmonėms. Konfliktai dažniausiai išryškina tamsiąją santykių pusę, bet užgožia šviesiąją. Tad, gal Jums vertėtų prisiminti, atrasti tai, kas Jūsų santykiuose yra gražaus ir vertingo, ką po skyrybų neišvengiamai prarastumėte. Žinote, dažna situacija, jog po skyrybų, sukūrus naują šeimą ar santykius, imama vertinti tai, kas buvo gera pirmoje šeimoje, nes juk idealių šeimų nebūna – po kelerių metų ir tą naują šeimą ar santykius ištinka krizė. Niekur nuo tų krizių nepabėgsi – nebent skirsiesi kas penkeri metai. Yra kurie skiriasi.
Jums, Audriau, drįsčiau patarti, jei jau pats prašote, kol kas neskubėti, ir pasinaudoti antruoju krizės heroglifu – galimybe. Galimybe bandyti išsaugoti šeimą, ir galbūt pereiti į naują šeimos etapą. Žinoma, patarinėju aš, o spręsti teks Jums. Jūsų šeimos situaciją apsunkina tai, jog neesate kartu, nors kas žino, gal iškilusi reali grėsmė Jūsų šeimai Jus abu su žmona supurtys ir padės labiau mobilizuoti savo jėgas šeimos išsaugojimui. Tai galimybė geriau pažinti ir save pačius, ir vienas kitą – jausmus, lūkesčius, šeimos „viziją“, tai galimybė susiderinti. Galite tai daryti ir per skipe, ir per susitikimus (jei susitinkate), gal pvz. nuspręsite, kad buvimas atskirai Jūsų šeimai ne į naudą. Taip, bus konfliktų, bus nesusikalbėjimą, bet, tikiuosi, būtų ir atradimų, ir susikalbėjimų. Yra pakankamai prieinamos literatūros, kaip elgtis, kalbėti ir klausytis konflikto metu, ir jei matote, kad Jums trūksta tokios informacijos, nesunkiai ją susirastumėte. Įsiklausykite vienas į kitą, išgirskite vienas kitą, būkite išgirsti vienas kito. Vedybinė krizė, kaip išsiderinusio fortepijono suderinimas – kol jis derinamas, skamba labai nedarniai, bet, jei pavyksta suderinti, tuomet akordai suskamba darniai ir naujai. Klaidų, žinoma, neišvengiame ir ateityje, kadangi neesame virtuozai, bet muzika, nors ir netobula, gali būti labai miela mūsų širdžiai. Jei nepavyksta, ką gi tenka atsisakyti groti senuoju fortepijonu, bet tik po to, kai padarome viską, kad susigrąžintume jame slypinčią darnos muziką. Gal Jums, Audriau, vertėtų sau pačiam užduoti klausimą, ar jaučiatės viską, ką galėjęs, padaręs, viską išbandęs, kad atkurtumėte savo šeimos muziką. Sąžiningas atsakymas į šį klausimą galbūt padėtų priimti tinkamiausią sprendimą „čia ir dabar“. Linkiu išminties!
Laikotarpyje nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo dažnai sporto reikalai ir varžybų rezultatai diktuodavo tarpvalstybinių santykių ateitį. Nesutarimų pasitaikydavo net tarp kaimyninių valstybių.
Pykčiai tarp kaimynių
„Negerai“ susiklosčius futbolo ar kokioms kitoms varžyboms net būdavo grasinama nutraukti diplomatinius santykius. Lietuvai toks atvejis pasitaikė su Latvija“, – teigė Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Visgi, kaimyninių valstybių komandos susitikdavo pakankamai dažnai. Muziejininkės teigimu, buvo populiaru jau dieną po tarpvalstybinių varžybų rengti tarpmiestines: „Jei šiandien Kaune žaidė futbolą Lietuva ir Latvija, tai rytoj aikštelėje susitiks Ryga ir Kaunas.“
II Europos krepšinio čempionate Rygoje 1937 m. lietuviai su Latvijos rinktine net nesusitiko, o finale nugalėjo italus vos vieno taško skirtumu – 24:23. Deja, barnio neišvengta.
„Mūsiškiai iš viešbučio pamiršo namo pasiimti iškovotą sidabrinę lėkštę – Latvijos Prezidento įsteigtą prizą – ir sukėlė didžiulę audrą. Grėsė diplomatinis skandalas, esą taip pasielgę nugalėtojai negerbia kaimyninės šalies prezidento įsteigto prizo“, – pasakojo J. Minelgaitė.
1939 m. Kaune vykęs III Europos krepšinio čempionatas taip pat sukėlė latvių nepasitenkinimą. Kaimyninės šalies rinktinė vos vieno taško skirtumu pralaimėjo ne tik Lietuvai (37:36), bet ir Estijai (26:25). „Kentėjo“ pirmenybių šeimininkai.
„Buvome susipykę su latviais, neva dėl neteisingo taškų paskaičiavimo ir teisėjavimo. Sureaguota buvo pačiu aukščiausiu diplomatiniu lygmeniu. Latvijos pasiuntinys Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kad nutrauks visus sportinius ryšius, taip pat tvirtinta, kad su lietuviais neloš 1940 m. numatytų varžybų. Tačiau prasidėjus sovietų okupacijai jų jau ir nereikėjo“, – teigė ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pridurdama, kad apie šias varžybas yra ir daugiau legendinių pasakojimų. Esą tada valstybė ir sportas buvo tampriai susigyvenę, o dabar tai nebūtų įmanoma – vieni sau, kiti sau.
Po šio susitikimo santykiai tarp kaimynių taip paaštrėjo, kad netgi neįvyko tais metais planuotos Baltijos šalių futbolo taurės varžybos. Visgi, Latvijos komanda čempionate buvo pripažinta nugalėtoja tarp riboto ūgio krepšinio rinktinių.
Būta ir daugiau protestų. Lenkijos ir Prancūzijos rinktinių susitikimas baigėsi 38:36, tačiau pastarieji taip pat buvo pasipiktinę – dėl esą per anksti sušvilpusio teisėjo. Lenkai pirmavo 3 taškais iki varžybų pabaigos likus vos 30 sekundžių, o prancūzai ataką tesugebėjo užbaigti 1 baudos metimu…
Nepyko tik suomiai, kuriuos latviai sutriuškino 108:7, estai leido įmesti vos 1 baudą (91:1), o lietuviai pergalę iškovojo rezultatu 112:9. Lenkijai teko pralaimėti dukart – prieš Lietuvą (46:18) ir Latviją (43:20).
Su SSRS nebendrauta
Daugiausia tarpukario sporto prizų yra iš varžybų su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau nėra nei vieno iš Sovietų Sąjungos, kuri ypatingai puoselėjo sporto idealus, be to, į užsienio delegacijas visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus.
„Į užsienio delegacijas Sovietų Sąjunga visada įtraukdavo kultūros atstovus, rašytojus. Ir į Lietuvą jos siųstos, tačiau su sportu nėra nieko. Tarpukariu pas mus užsukdavo tik klubai, kurie vykdami lošti į SSRS, palošdavo Lietuvoje ir vykdavo toliau“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad ir su kitomis valstybėmis ji taip pat nelabai palaikiusi sportinių ryšių.
Sovietų Sąjunga nedalyvavo nei vienose tarpukariu vykusiose olimpinėse žaidynėse, nei viename Europos krepšinio čempionate.
„SSRS buvo iniciatorė darbininkų olimpiados, vykusios vasaros žaidynių metu. Apie šias varžybas taip pat žinoma, tik jau po Antrojo Pasaulinio karo, SSRS įžengus į didžiąją sportinę areną“, – pasakojo parodos kuratorė.
Be olimpinės ugnies
Tarpukariu lietuviai pabūvojo vos dvejose olimpinėse žaidynėse – 1924 ir 1928 metais. Kodėl?
1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele mūsų šalis nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų.
1936 m. į Berlyną Lietuva nebuvo pakviesta olimpinių žaidynių rengėjos Vokietijos dėl Klaipėdos krašto problemos.
1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo SSRS, todėl po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos sportininkai buvo priversti visose tarptautinėse varžybose dalyvauti SSRS rinktinės sudėtyje.
Lietuvos skauduliai
Per sporto prizmę tarpukariu dažnai paliestos ir skaudžiausios Lietuvos problemos – Klaipėdos ir Vilniaus kraštų klausimai.
Atgautoje Klaipėdoje nuo 1923 m išliko provokiškų klubų problema. Tai jie įstodavo į įvairias Lietuvos sporto šakų sąjungas, tai vėl iš jų pasitraukdavo. Kraštas nebuvo linkęs integruotis.
„Vokietijos sportininkai į Lietuvą žaisti atvykdavo. Tačiau didžiausia problema buvo Klaipėdos krašto sportininkai ir klubai, kurie „sava“ pripažindavo Vokietijos Sporto Lygą. Su jais buvome gerokai apsipykę. Lietuviai net buvo uždraudę vietiniams lietuvių klubams dalyvauti Vokietijos lygų varžybose. Kaimynai į tą sprendimą atsakė taip pat draudimu“, – apie šalių sporto organizacijų susipriešinimą kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, nepaisant to, kad tuo metu Klaipėda ir jos laivai priklausė Lietuvai, pagrindinis vandens sporto krypčių koordinatorius buvo Jachtklubas.
1933 m. iliustruoto savaitraščio „Kūno kultūra ir sveikata“ korespondento pakalbintas Vandens sporto sąjungos pirmininkas ir Kauno Jachtklubo komandoras A. Sutkus daugiau šnekėjo apie vandens sporto propagavimą ežeruose ir upėse bei dalyvavimą „svetimose“ regatose. Uostamiestį pašnekovas paliko visiškai nuošaly: „Asmeniškai pasiūliau Klaipėdos klubams Klaipėdos krašte suruošti regatą šiemet, jei ne tarptautinę, bent tarpklubinę, bet atsakymo negavau.“
Reiktų paminėti ir tai, kad 1939 m. vasarą Kaune vykusio III Europos vyrų krepšinio čempionato metu Lietuvai Klaipėda jau nepriklausė. Šios teritorijos šeimininkais vokiečiai tapo dar kovą.
Parodos kuratorės teigimu, tik dabar į Lietuvos sporto istoriją po truputį bandoma integruoti ir Klaipėdos kraštą. Esą šiandien keičiasi požiūris ir į lenkų tuomet užimtą Vilniaus kraštą. Su Lenkija iki pat 1939 m ultimatumo nebuvo žaista jokių sporto varžybų.
„Nors tuo metu Vilniaus kraštas nebuvo Lietuvos dalis, Vilniuje veikę klubai taip pat imami pripažinti kaip Lietuvos sporto istorijos dalis. Kaip bus rytoj – nežinia“, – sakė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad su Lenkija tarpukariu nepalaikyti draugiški santykiai, tad ir sporto suvenyrų ar prizų nėra.