Search Results for: "psichologija"
Baltieji riteriai, anot psichologių Mary Lamia ir Marilyn Krieger, yra tokie žmonės, kurie jaučia nuolatinę pareigą padėti kitiems, juos išgelbėti iš nemalonių situacijų. Tačiau šis siekis toli gražu ne visada būna altruistinis.
Vien tik tinkama mityba dažnai nepavyksta išspręsti viršsvorio, nuolatinio persivalgymo sunkumų. Žmogaus elgesys ne visada racionalus. Ir nors daugelis apsisprendžia elgtis taip kaip naudinga sveikatai (pvz., sveikai maitintis, sulieknėti), tačiau po keleto savaičių (kartais mėnesių) bandymų susiformuoti naujus įpročius ir vėl grįžta prie senų, nenaudingų. Dar dažnesnis sunkumas, kai gyventi sveikai kartą pavyko, buvo pasiekti norimi rezultatai (ištirpsta nereikalingi kilogramai), tačiau vėliau vėl grįžtama prie prastų valgymo, judėjimo įpročių. Dažnai po tokių bandymų žmogus ima save vertinti, kaip niekam tikusį, bevalį ir visiškai praranda viltį, įtikėdamas, kad jis niekada nesulieknės.
Kovas – ypatingas mėnuo tiek gamtai, tiek žmogui. Prabundame kartu su visa žeme, su jos gyvūnija ir augalija… Tai nuostabus laikas pažadinti savo vidines jėgas, visus resursus, pasirūpinti sveikata, apsivalyti… Šis laikotarpis savaime įkvepia permainoms.
„Vandens veidas“ – būtent taip iš persų kalbos verčiamas žodis „ebru“ ir tai tėra tik vienas iš keleto jo reikšmių. Šis menas jau XII amžiuje buvo žinomas Kinijoje, Japonijoje, o XVI amžiaus antroje pusėje Didžiuoju šilko keliu perduotas į Iraną, Turkiją, kur iki šiol ypač mėgstamas ir puoselėjamas.
Vaikystėje tėtis sakydavo, kad pasaulyje egzistuoja tokia niekaip iš mados neišeinanti naujienų agentūra VBS (viena boba sakė), o mama auklėjo, kad nuo apkalbų liežuvis apauga plaukais. Nors plaukuoto liežuvio pamatyti neteko, netikiu, jog šiame gyvenime neliežuvavau ar pati likau neapkalbėta. Kodėl sklinda gandai ir pikti liežuviai plaka?
Sukurti liežuvauti
Evoliucinė psichologija teigia, kad ir žmogaus kūno, ir psichikos funkcija – užtikrinti mūsų išlikimą. Šiandien sąlygos, kuriomis turime išgyventi, nuo pirmykščių laikų pasikeitusios negrįžtamai, ir nors kūnas šiek tiek spėjo prisitaikyti prie tokių pokyčių, psichologinėms savybėms laiko neužteko. Evoliucionistai net mėgsta sakyti, jog aukštųjų technologijų pasaulyje gyvena žmonės, kurių protus valdo akmens amžiaus dėsniai! Žmonijos evoliucijoje liežuvautojams tenka labai garbinga vieta – juk liežuvauti mus paskatino pati Motina Gamta.
Gamta žmonių gentį apdovanojo stulbinančiu fiziologiniu pranašumu – gebėjimu artikuliuoti ir suteikė kalbos instinktą: smegenyse esantys kalbos centrai leidžia mums patirti kalbos išmokimo stebuklą. Tiesa, gandai yra kur kas daugiau nei tik mergiotiškos šnekos: anot žymaus evoliucinio požiūrio šalininko prof. Nigelio Nicholsono, žmonija yra dūzgiantis komunikacijos avilys, o paskalos parodo, kaip mes, socialiniai gyvūnai, lipdome savo korį… Jam pritaria prof. Robinas Dunbaras, sakydamas, jog dauguma žmonių iki paryčių gali prašnekėti apie gyvenimą ir žmones todėl, kad mūsų protas sukurtas socialiniams, ne techniniams dalykams. Iš tiesų, pabandykite visą naktį prakalbėti apie kvantinę fiziką…
Jei gamta niekais neužsiima ir nieko nesukuria veltui, tai kam gi reikalingi gandai? N. Nicholsonas nustatė, kad apkalbos padeda pasiekti socialinį stabilumą, plėtoti įtaką ir užmegzti tarpusavio ryšius.
Tik niekam nesakyk
Liežuvavimas – naudingas malonumas: tam tikra informacija dalijamės su tais, prie kurių norime prisiderinti. Jei norėčiau pritapti prie prisiekusių dietininkių būrelio, praverstų pasakymas: „Jūs šaunuolės, turite valios nevalgyti, o ta apkūnioji mano kaimynė pasidarė skrandžio perrišimo operaciją!“ Ak, kokia nuostabi proga padiskutuoti apie tinginio ištiktas pažįstamas! Jei prie šios intriguojančios paskalos dar pridėčiau stebuklingą frazę „Tik niekam nesakykit, tai paslaptis!“, kažkur giliai suvoktumėte, kad vertinu jūsų draugiją ir rodau pasitikėjimą – juk niekas nepatiki paslapčių nemokančiam laikyti liežuvio už dantų. Pasidalindama intriguojančiu gandu, tarsi patvirtinu jūsų vertingumą ir primenu, jog už šį gestą mane taip pat derėtų vertinti. Bet prašymas „prisiek, kad niekam nesakysi“ – puikus akstinas išdavystei. Tad šnekai pasisukus apie bendrus draugus reikėtų vadovautis posakiu „Jei neturi ką gero pasakyti, verčiau patylėk.“
Gandai – puikus rodiklis, kas priklauso grupei, o kas yra už jos ribų: jei esate vertingas grupės narys, gandai būtinai pasieks jūsų ausis. Prof. Lynette Gochenaue nustatė, kad vyresnio amžiaus bendruomenės senbuvės nešioja mažiau paskalų nei jaunos bendruomenės naujokės. Juk gandų klausymas ir jų skleidimas – būdas tapti grupės nariu. Anot N. Nicholsono, žmonės pasinaudoja informacija tam, kad sudarytų kuo naudingesnes socialines sąjungas, užtikrinančias stabilumą labai nepastovioje socialinėje hierarchijoje. Net tada, kai mūsų socialinė padėtis kitų atžvilgiu yra stabili, stengiamės neužmigti ant laurų ir toliau mezgame savo įtakos tinklą: pavyzdžiui, radę progą, siekiame padaryti gerą įspūdį tiems, kurie ateityje galės mums būti naudingi. Deja, taip susiduriame su savotišku savęs pardavinėjimu ir noru įsitikinti, jog kiti žmonės susidaro apie mus teigiamą įspūdį. Apkalbėdami kitą, mes stengiamės kilstelėti savo vertę.
Kartų klijai
Reklamuojamės sutikę nepažįstamus asmenis – juk artimieji jau seniai žino, kokie iš tiesų esame. Reklamavimasis menkinant kitus (arba tiesiog apkalbos) pasitarnauja, nes padeda užmegzti ryšį. Pavyzdžiui, žiniasklaida nuolat suteikia akstino pokalbiams ir neleidžia tiesiog tylėti, atsidūrus su menkai pažįstamais žmonėmis prie bendro stalo. Geroji gandų pusė ta, jog nuogirdos sujungia žmones į bendruomenes ir padeda pasidalinti kolektyvine tapatybe. Maža to, dažnai apkalbos pasitarnauja kaip „kartų klijai“: po garsiojo sekso skandalo, į kurį įsivėlė Billas Clintonas ir Monica Lewinsky, apie oralinį seksą pradėta kalbėtis net tose šeimose, kuriose sekso tema apskritai buvo tabu!
Gandai – tai ne tik kartų, bet ir socialiniai klijai, tai tarsi grupę vienijantis moralinis kodeksas, būdas aptikti nepriimtiną elgesį. Apkalbomis perduodama informacija apie visuomenės taisykles: jei neištikimybė yra nepriimtina, sklinda gandai apie kairėn nuėjusius asmenis, garsiai piktinamasi neištikimybės aktais – taip dar kartą parodomas nepritarimas.
Tad norėdami suprasti visuomenės taisykles nepaskęskite tarp liežuvautojų linksniuojamų pavardžių – atkreipkite dėmesį į gandu perteikiamą moralinę žinutę. Apskritai liežuvautojams būdingas tikėjimas, neva jų moralė tikresnė: ką nors murkdydamas šmeižto baloje, paskalūnas apsimeta auka ir tikisi pelnyti žmonių simpatijas. Štai jums ir liežuvautojo moralė. O iš tiesų apkalbos reikalauja didelio savęs apgaudinėjimo talento.
Tiesa, apkalbos naudingos tuo, jog dažnai sukelia juoką. Anot R. Dunbaro, juokingos paskalos sukelia ekstazę, todėl visai nesunku suprasti, kodėl žmonės deda tiek daug pastangų, norėdami vienas kitą prajuokinti.
Liežuvauju, nes nerimauju
Sociologas, knygos „Rumor and Gossip: The Social Psychology of Hearsay“ bendraautoris ir gandų tyrinėtojas Gary Allenas Fine‘as teigia, kad liežuvavimas – tai būdas pasakyti, jog mums kas nors labai rūpi. Mes nesivarginame plakti liežuviu apie mums visiškai nesvarbius asmenis. Taigi, jei apkalbėjote, turėkite drąsos pripažinti: tu man svarbus. Jei pats tapote apkalbų objektu, paklauskite, kodėl aš jiems rūpiu?
Šiai nuomonei pritaria G. A. Fine‘o kolega ir minėtos knygos bendraautoris Ralph‘as Rosnow. Pasak jo, gandai visuomet yra apie mus, žmones. Paskalomis ir nuogirdomis mes kovojame su nerimu bei netikrumu. Skamba sudėtingai? O yra gana paprasta. Egzistuoja dvi gandų rūšys: kai tikimės, kad visa tai, ką išgirdome, yra tiesa ir gandai, verčiantys melstis, jog visa tai – nieko bendra su tikrove neturintis melas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: jei pasklis kalbos, jog iš darbo bus atleista nemėgstama kolegė, tai jums suteiks viltį, kad nuo šiol gyvensite geriau. Bet nugirdęs piktus liežuvius plakant, kad kitą mėnesį gausite perpus sumažintą atlyginimą, kaip reikiant sunerimsite.
Pasak R. Rosnow, įnikę liežuvautojai apskritai kur kas labiau jaučia nerimą. Įdomu tai, kad nerimavimas kyla ne dėl pačios informacijos svarbos, o iškart po to, kai pasidalijama gandu su kitais. Matyt, nejauku: ar tik nebūsim išvadinti liežuvautojais? Prof. Susan Anthony nustatė, kad nerimastingi žmonės daug labiau linkę apkalbinėti ir būtent jie perduoda gandą kuo didesnei auditorijai. O L. Gochenaue, nustačiusi, jog bendruomenės naujokai yra gerokai didesni liežuvautojai už kitus, mano, kad naujokų polinkio į gandus priežastis gali būti nerimas dėl bendruomenės nepažinojimo.
Apkalbos išduoda ne tik nerimą, bet ir artumo stoką: nustatyta, jog artumo išsiilgę žmonės kur kas dažniau apkalba kitus, ypač visuomenėje žinomus asmenis, nes paskalų nešiojimas – tai siekimas suartėti. Apskritai gandai stimuliuoja mūsų vojeristinę prigimtį: mes žūtbūt norime žinoti apie kitų asmeninį gyvenimą. Maža to, prie žmonių, apie kurių nesėkmes nieko nežinome, net jaučiamės nepatogiai…
Komerciniai gandai
Tyrimai rodo, jog tokios bendravimo formos kaip gandų skleidimas, apkalbinėjimas ir dalijimasis nuogirdomis, turi panašumų į ekonomiką – juk gandų ir paskalų „vartojimas“ primena prekių ir paslaugų vartojimą. Negana to, stulbinančios knygos „Rumor in the Marketplace: The Social Psychology of Commercial Hearsay“ autorius prof. Frederickas Koenigas teigia, kad egzistuoja du komercinių gandų tipai: sąmokslo ir vardo suteršimo.
Pavyzdžiui, būtų gana panašu į sąmokslą, jei pasakyčiau, kad kavos gamintojai, norėdami sukelti vartotojams priklausomybę, į savo produkciją deda narkotinių medžiagų. Turbūt išvadą, jog energiniai gėrimai daug sveikesni, nesunkiai padarytų ne vienas patiklus vartotojas… O jei pasidalinčiau tuo, ką man sakė pas vieną verslininką dirbusi pažįstama? Verslininkas, tebūnie jis V. M., norėdamas pasinaudoti dailiomis moterimis, į jų gėrimus įpila šlakelį klofelino. Panašu į verslininko vardo teršimą? Panašu. Norėtumėte pas jį dirbti? Ne. Smalsu, kas tas niekdarys? Labai…
Iš tiesų komercinė gandų reikšmė tokia didelė, kad pasaulinio garso prekių ženklų ir rinkodaros specialistas Jeanas Noelis Kapfereris Paryžiuje net įkūrė gandų studiją. Juk verslas seniai pamėgo psichologiją. Be to, pigesnės ir efektyvesnės reklamos nei ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas, dar niekas nesukūrė. Taigi, įgyvendinti tokią reklamos strategiją – kiekvieno save gerbiančio reklamos kūrėjo svajonė. Maža to, J. N. Kapfereris teigia, kad kadaise per pasaulį nuvilnijęs gandas, jog vieno greitojo maisto restorano mėsainiai yra užkrėsti kirmėlėmis, įtartinai sutapo su apskritai itin padidėjusiu visuomenės susirūpinimu greitojo maisto žala sveikatai. Anot gandų studijos įkūrėjo, neretai paskalos yra pagrįstos ksenofobinėmis idėjomis ir atskleidžia visuomenės baimes, manijas bei troškimus.
Gandų malūnas niekad nesustos
Psichologai sako, jog mes turime ne tik kalbos, bet ir pasakojimo instinktą – tai pagrindinė socialinės aplinkos pažinimo priemonė, padedanti skleisti informaciją apie svarbiausias žmonių idėjas, kasdienybėje tykančius pavojus ir pasaulį reguliuojančias taisykles. Negana to, iš pasakėčių moralų sužinome, kaip tapti laimingiems. Bet pasakojimas – tai ir pagrindinė apkalbų priemonė: kasdieniame gyvenime balsu tarsi „atrajojame“ vaikystėje „nurytas“ pasakas, savo pačių pasakėčiose tapdami herojais ir nekaltomis aukomis. Kadangi autorystės teisių čia niekas negina, pridarome klastočių, pavyzdžiui, pateikiame save kaip svarbiausią įvykių grandinės dalį, nors labai gali būti, jog taip nutikę būtų ir be mūsų pagalbos…
Taigi, gandai yra neišvengiami ir patys savaime nėra sutepti – problema yra apkalbų turinys, kuris atspindi tai, kas vyksta žmonių sąmonėje ir su kuo liežuvautojai save sieja. Profesorius Jackas Levinas sako, jog apkalbos niekada neišeis iš mados. R. Rosnow sutinka: liežuvavimas niekur nedings, nes tai – dalis žmogaus prigimties. Net jei visas pasaulis sutartų niekuomet nebeliežuvauti, tai truktų tik tol, kol vienas vienintelis žmogus suvoktų, kad iš apkalbų galima gauti finansinės ar emocinės naudos. Ir visi likę šoktų atgal į apkalbų traukinį.
Telieka viltis sieti su užkietėjusiais liežuvautojais: galbūt vieną dieną jų sąmonė prašviesės ir jie ims nešioti geras paskalas?
Vienas iš pastarojo amžiaus didžiausių optimistų buvo ganėtinai gerai žinomas ekonomistas- Julian Simon. Nors daugelis ekonomistų ir gamtosaugininkų šaukdavo apie gresiantį populiacinį sprogimą, Julian Simon visada sakydavo, kad viskas praeis kaip praeina ir dabar ir visi gyvens eilinius normalius ir paprastus gyvenimus. Vertinti, kad jis buvo teisus ganėtinai lengva, nes šie jo žodžiai buvo pasakyti 1970-1980 metais, o kaip žiniai mūsų gyvenimas nevirto kažkokia tragedija ir mes toliau gyvename ganėtinai gerai.
Tai yra pats puikiausias pavyzdys kiekvienam, kad buvimas optimistu yra tikrai ganėtinai geras dalykas. O kaip juo būti dabar ir patarsime:
Pastatyk sienas depresijai. Apsiribok nuo pesimistų ir krūvos blogai nuteikiančios informacijos, esančios žiniasklaidoje
“Be optimistic – It’s good for your health.”
Motivational Pictures, Motivational Quotes | Forward this Graphic
Šypsokis gerokai daugiau ir dažniau. Nors tai gali nuskambėti ir kiek kvailokai, tačiau tai ištiesų padeda. Be to mokslininkų yra įrodyta, jog šypsojimasis net ekstremaliose situacijose pakeičia žmogaus psichologiją.
Tikėk, kad viskas pasiseks kaip įmanoma geriau. Tai yra gana paprasta: tiesiog kiekvienoje situacijoje viską apmatavus galvok apie geriausią arba bent jau labiausiai tikėtiną atvejį. Ne- tai nepadarys tavęs kvailiu nematančiu realybės, tai tiesiog padarys tave žmogum tikinčiu savimi ir įžvelgiančiu pačius geriausius dalykus.
Įžvelk ką nors gero. Kiekvienoje situacijoje ieškok pačių geriausių dalykų ir gyvenk tomis optimistųfrazėmis kaip ,,rytoj ateis kita diena” arba ,,saulė rytoj kils iš naujo”. Net ir dabartinėse situacijose, kaip, kad finansų krizė galima įžvelgti gerybinius dalykus pavyzdžiui, kad ne piniguose laimė ar tai, kad iš krizių galime mokytis mes jaunoji karta ir padaryti mūsų pasaulį kiek geresnį. Neveltui ir mano istorijos mokytojas, visuomet sako, kad istorijoje niekada nebūna nieko tik blogo, visada kiekvienoje situacijoje galima atrasti ir kažko gero ir naudingo.
Nemoku džiaugtis gyvenimu, o labai norėčiau mokėti, nes žinau, jog tada būčiau labai laiminga. Suvokiu, kad gyvenime man visapusiškai viskas klojasi gerai: negaliu skūstis išvaizda, dar esu jauna 20 metų, turiu neblogą darbą, mokausi man patinkančią specialybę, jau turiu šalia mylimą žmogų,su kuriuo noriu praleisti gyvenimą, turiu tėvus, giminę, seserį, keleta draugių. Mėgstu rūpintis namais, gaminti, dažnai ką nors įdomaus veikiame su antrąją puse ir draugais, kai turiu laiko užsiimu sportu, tapau, skaitau.
Kilimėliais nuklota salė ant kurių erotiškai rangosi gausybė gražių moterų… na arba pabandykime iš kitos pusės – stilinga ir madinga šiuolaikinė grupinė mankšta su kitomis ne tokiomis gražiomis moterims, kurioms reikia numesti gerokai daugiau svorio…
Sveiki, esu jauna mama, auginu trijų metų sūnų ir netikėtai sužinojau, kad vėl laukiuosi. Nėštumas ir vaikai nėra problema, bet problema yra ta, kad vaikus auginti tenka man vienai. Mano vyras visiškai man nepadeda, jis turbūt nėra keitęs vystyklų ir pampersų, o jei pradeda verkti ar kokios problemos, tai man tenka vienai viską spręsti. Žinau, kad pati dariau klaidų, kad nuo pat pradžios neįjungiau vyro į vaiko auginimą. Tačiau ar įmanoma, kad vyras taptų tėvu ir man padėtų dalintis auginimo sunkumais? Kaip tai reiktų pradėti, kai mes jau trys metai taip gyvename? Būčiau labai dėkinga, jei padėtumėte išspręsti šią problemą. Ačiū.
Kartais negalime nusiraminti, nes niekaip nesuprantame, ar mūsų simpatijos jausmai yra ekvivalentūs. Išsigalvojame įvairiausių būdų, kaip išsiaiškinti. O, pasirodo, tai gana nesunkiai galima padaryti pasidomėjus kūno kalba.