Search Results for: "prostitutės"
Žinodamas, jog pakelės darbininkės nė už ką nesileis fotografuojamos, ispanų fotografas Txema Salvans ėmėsi gudrybių – paslapčiomis jas fotografavo iš kiek tolėliau. Ši nuotraukų serija, pusmetį kurta jo gimtosios šalies greitkeliuose bei keliukuose, kviečia pažvelgti į klientų laukiančias prostitutes bei sukurti savas pasakojamų istorijų interpretacijas. Nereikia ir sakyti, jog šis darbas, pavadinimu „The Waiting Game“, sulaukė nemenko auditorijos susidomėjimo.
Neapsigaukite, šios mielos močiutės tikrai nėra eilinės senolės. Louise ir Martine Fokkens – seniausios Amsterdamo prostitutės, pagliau visgi nusprendusios išeiti į pensiją.
„Jie žino, kad Dievas yra, jiems tai sakė Velnias“, – dainuoja Davidas Bowie savo viename naujausių kūrinių „The Next Day“. Praėjusią savaitę pasirodė šios dainos vaizdo klipas, sukėlęs tiek džiaugsmą, tiek pasipiktinimą.
Socialinės dokumentinės nuotraukos darytos Rusijoje šiek tiek mažiau nei prieš tris dešimtmečius – paskutiniaisias Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Viskas atrodo šiek tiek pažįstama ir viduriniosios kartos lietuviams – ilgos eilės parduotuvėse, nežinant ar užteks maisto produktų, kol sulauksi savo eilės.
Parduotuvių lentynos dažnai būdavo tuščios ir tuo metu tai atrodė normalu – kitokio gyvenimo Sovietų Sąjungos gyventojai nežinojo.
Filmo „Jos“ pagrindinė herojė – žurnalistė Ana, populiariam leidiniui Elle ruošianti straipsnį apie studentes, užsiiminėjančias prostitucija. Ji susiranda dvi pašnekoves, su kuriomis ima vis labiau suartėtai lygiagrečiai toldama nuo savo šeimos.
Esate ar nesate lankęsis Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale, vis tiek maždaug nutuokiate, kaip jis atrodo. Nežinantiems nupasakoti jo koncepciją nesunku: didžiuliuose languose stovi pusnuogės merginos, viliojančios į jų „vitrinas“ užsukti atliekamų eurų malonumams turinčius vyrus.
Aštrus ne tik Lotynų Amerikos maistas, bet ir kinas. Tuo įsitikinti bus galima spalio 9–16 dienomis jau devintą kartą vyksiančiame festivalyje „In Latino“. Tai Lotynų Amerikos dienos, kurių metu per tam regionui būdingus vaizdus, garsus, skonius ir kitus mums netradicinius pojūčius leidžiama nors trumpam pajausti, kokiu ritmu teka karštas pietiečių kraujas.
Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.
Rasai Barčaitei Marokas buvo šalis, kurioje ji slėpdavosi nuo šalčio. Praėjusiais metais ji metė darbą Amsterdame ir išvyko žiemoti į arabų žemę. Bilietas į ją, žinoma, buvo be atgalinės datos, o kelionė, kaip Rasa sako, lemtinga. Rasa, keliaudama po šalį viena, suprato, kad nori čia pasilikti. Po kiek laiko, pinigams pasibaigus ir grįžus atgal į Olandiją, sulaukė pasiūlymo iš vieno draugo įsteigti Marakeše freelancerių rezidenciją. Taip čia atsirado „Onion place“ – vieta, kurioje taip gera, kad net bėga ašaros. Plačiau apie tai, modernėjantį Maroką, darbą neturistinių kelionių metu ir svogūnų satyras – pokalbyje su Rasa žemiau.