Search Results for: "pirmasis kartas"
Kai daugeliui merginų nė į galvą nešautų, kad jos galėtų praturtėti iš savo nekaltybės, keletas apsukresnių mergelių visgi sumanė parduoti savo pirmąjį kartą.
Adomas dvejus metus gyveno Peru, kur keliavo po šalį ant vienaračio grodamas armonika vietines folkloro melodijas. Čia jis pamilo Lietuvoje, galima sakyti, dar neatrastą žanrą – kumbiją (isp. cumbia). Grįžęs į Vilnių drauge su Pietų Amerikoje sutiktu Vytautu ir čia jų laukusiu draugu Jonu, sukūrė šią vasarą smarkiai išpopuliarėjusią grupę „Parranda Polar“. Taip šių smagių, nuoširdžių ir energingų vaikinų dėka daugelis linksmybėms širdį atveriančių žmonių sužinojo, koks tas tolimosios Kolumbijos folkloras.
Mutuojančios daržovės? Pavogtas citrinmedis? Robotai bibliotekininkai? Visa tai vyksta ne tik populiariuosiuose „Simpsonuose“, bet ir realybėje. Tiesą sakant, serialo kūrėjai viską numatė iš anksto…
Ši grupė – pankroko sėkmės istorija, anot pačių muzikantų, gerai paslėpta nuo muzikinės industrijos radarų. Birželio 21 d. menų fabrike „Loftas” pasirodys vienas įdomiausių pasaulinės pankroko scenos reiškinių NOMEANSNO iš Kanados. Po kelių metų pertraukos grupė įtraukė Vilnių į savo daugiau nei 30-ies koncertų turą Europoje. Broliai Wright’ai ir kompanija į Lietuvą atvyksta trečią kartą ir yra kupini ryžto šį kartą nemeluoti.
Viena esminių pankroko savybių – neigti įprastas normas. Kanadiečiai NOMEANSNO jau daugiau kaip tris dešimtmečius sėkmingai laužo daugelį stereotipų. Manai, jog pankrokas primityvi paauglių muzika? Įspūdinga grojimo technika ir sudėtingos kompozicijos – NOMEANSNO vizitinė kortelė. Jų kūryboje girdėti tokių džiazo virtuozų kaip Charles Mingus, Elvin Jones, Art Blakey, Jimmy Blanton, Paul Chambers manieros atgarsiai. NOMEANSNO būgnininko įtaką pripažįsta net tokios žvaigždės kaip Dave Grohl (ex-Nirvana, Foo Fighters). Kalbant apie paauglystę, šie trys vyriškiai yra daugelio mūsų tėvų bendraamžiai.
Na, o įdomiausia, kad šie muzikantai laužo ir patį pankroko stuburą. Pastarasis lieka daugiau požiūriu į gyvenimą, o muzikoje girdime džiazo, post-hardkoro, math rock ir progresyvaus pankroko lydinį, apipintą juodojo humoro tekstais.
Pankroko aušroje broliai Džonas ir Robas Wright’ai apsilankė keleto būsimųjų stiliaus klasikų koncertuose ir tai jiems suteikė stiprų kūrybinį impulsą. Jau 1979-aisiais jiedu savo tėvų rūsyje įrašinėjo pirmuosius NOMEANSNO kūrinius, kuriuos kritikai apibūdino kaip „Devo” džiazo kelionėje, meno mokyklą baigę Motörhead arba steroidų apsivalgę Wire.” Netrukus duetas pradėjo koncertuoti kaip „balsas-būgnai-bosas” grupė. 1982 m. pasirodė pirmasis brolių albumas „Mama”, kuriame jau aiškiai girdėti specifinis NOMEANSNO skambesys.
Po metų prie grupės prisijungė gitaristas Andy Kerr, papildęs asketišką NOMEANSNO skambesį. Vilniuje su broliais Wright’ais pasirodys 1993-aisiais Kerr’ą pakeitęs Tom Holliston. 1989 m. trio išleido jau klasika tapusį albumą „Wrong” ir jo vedami įsitvirtino elitinėse pankroko pajėgose. Nuo tada kiekvienas naujas kanadiečių įrašas alternatyvinės muzikos gerbėjų sutinkamas su didžiuliu susidomėjimu.
1996-ųjų birželį keli šimtai jaunos nepriklausomos valstybės melomanų sveikino NOMEANSNO ant tuometinės Geležinkeliečių rūmų (taip vadinamo „Kablio”) scenos. Muzikantai susidūrė ne tik su jais, tačiau ir su Vilniaus vagišiais. Pastarieji bandė išplėšti grupės autobusiuką, tačiau jį apsaugojo ten miegojęs vienas brolių. Po kiek daugiau nei 10 metų kanadiečiai drebino sausakimšo sostinės klubo „Intro” sienas. Birželį džiazuojantis progresyvaus pankroko trio trečią atvyksta į Vilnių, kur pasirodys menų fabriko „Loftas” erdvėje. Nuolat gastroliuojanti grupė daug dėmesio skiria garso kokybei ir kiekybei, todėl galima tikėtis preciziškai ir virtuoziškai atliekamų kūrinių, kurie gyvai skamba vienu metu inteligentiškai, akcentuotai, mąsliai, aistringai, aršiai, intensyviai ir žaismingai. Ir, be abejo, džiaugsimės neišsenkančia grupės narių ironija.
Kaip ir 2007-aisiais, underground’o sunkiasvorius apšildys Vilniaus pankroko scenos veteranai SC. Grupės istorija siekia juodai baltus 1991-uosius. Ilgą laiką tai buvo tik kiemo draugų žaidimas, tačiau ilgainiui grupė atrado savo skambesį, kuriame taip ir neatsirado vietos… gitarai. Fizikos mokslininkas, programuotojas, masažuotojas ir grafikos dizainerė – tokie įvairiapusiški grupės narių užsiėmimai puikiai atspindi margaspalvę SC kūrybą. Kažkada propagavusi straight edge idėjas, šiandien SC susilaiko nuo bet kokių ideologinių bei stilistinių apibrėžimų ir ironiškai šaiposi iš juos supančios aplinkos. 20-metį švenčiantys SC savo paskutinį įrašą „Baltijos tigras” nemokamai platina internetu ir aktyviai dalyvauja Lietuvos „pasidaryk pats” scenos gyvenime.
Muzikos festivalis „Velnio Akmuo“ šiais metais paruošė tikrą rokenrolo fiestą – festivalyje pasirodys energingi ir pašėlę britų rokeriai „Turbowolf“. Tai bus pirmasis kartas, kai grupė koncertuos Lietuvoje ir apskritai Baltijos šalyse, tad liepos 17-20 dienomis Anykščiuose vyksiančiame festivalyje tikimasi sulaukti roko muzikos fanų antplūdžio ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių.
Septyniolika trumpametražių filmų – šeši lietuviški, aštuoni estiški ir trys latviški. Dešimt vaidybinių, trys dokumentiniai ir keturi animaciniai filmai. „Pirmasis kartas“, naktinis nutikimas autobuse, sidabrinės vestuvės, slapta kanapes auginančios šeimos operacija, Naujųjų metų sutiktuvės, ežiukų nuotykiai mieste. Tai tik dalis pasakojimų, kuriuos žiūrovai pamatys šiandien prasidedančioje Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“.
Prancūzų autoriaus Boriso Viano knyga „Dienų puta“ (1947 m.) šį pavasarį jau trečią kartą atsidūrė didžiajame ekrane. Pirmasis kartas buvo dar 1968 m., kuomet pasirodė režisieriaus Charleso Belmonto adaptacija, vėliau – 2001 m. japonų versija pavadinimu „Chloe“, ir pagaliau – 2013 m. Michelo Gondry filmas „Gėlėti sapnai“ su Audrey Tautou (Chloe) ir Romainu Durisu (Colinas) priešakyje.
Laikas.lt – išskirtinis interviu su poetu, muzikantu, aktoriumi ir politiniu aktyvistu – Saulu Williamsu. Pokalbis apie aktyvizmo svarbą žmonijai ir Dievą. Saulas Williamsas – amerikiečių poetas, slemeris, aktorius, muzikantas ir politinis aktyvistas, iš pamatų drebinantis kapitalizmo ir žmonių pasyvumo nupenėtą sistemą.
Pasaulis S. Williamso vardą išgirdo 1998 m., kai jis suvaidino ir parašė scenarijų filmui „Slam“ (rež. Marcas Levinas). Nuo to laiko drąsi ir gaivališka menininko kūryba iš gniaužtų nepaleidžia net didžiausių skeptikų. Scenoje skaičiuodamas 15 metus, S. Williamsas jau spėjo išleisti 7 albumus, parašyti 4 knygas, nusifilmuoti ir režisuoti 9 filmus ir padirbėti su tokiomis legendomis kaip A. Ginsbergas ir S.Tankianas („System of a down“).
Jo kūryba yra galinga ir įkvepianti. Tokia, kuri gali jūsų suvokimą apversti aukštyn kojomis ir padrąsinti žvelgti toliau negu mato akys.
Po S. Williamso pasirodymo „Tarp“ festivalio uždarymo metu, per skirtas kelias minutes interviu, pasikalbėjome apie aktyvizmą ir meną, apie skirtingas kultūras ir artėjančius pasaulinius pokyčius.
Tai tavo pirmasis kartas Lietuvoje. Kaip jautiesi pirmą kartą stovėdamas prieš lietuvišką publiką?
Na, žinai, jau seniai norėjau pasirodyti Rytų Europoje, todėl esu sujaudintas čia būti… Norėčiau aplankyti ne tik kitas šio regiono šalis, bet ir Šiaurės Europą. Kodėl? Negaliu tiksliai pasakyti… Kai aštunto dešimtmečio Amerika išgyveno Šaltojo karo pabaigą, jų kova su komunizmu, su „Geležine uždanga“ buvo nemokyti mūsų apie tai arba skleisti mitus ir melą. Taigi mes užaugome tik bandydami įsivaizduoti, kaip viskas atrodė, tačiau nežinodami nieko konkretaus. Būtent todėl mano susidomėjimui šiems kraštams prireikė šiek tiek laiko… Gaila, kad čia [į „Loftą”] atvykau beveik tiesiai iš oro uosto ir atgal išskrendu už kelių valandų. Neturėsiu pakankamai laiko apsižvalgyti, bet džiaugsmas yra iki čia (ranka rodo virš galvos).
Tavo poezija yra tarsi raginimas atsibusti, ne tik pasakojant apie gyvenimą, bet ir iškeliant skaudžias žmonijos problemas (diskriminaciją, smurtą ir taip toliau). Kaip manai, kodėl aktyvizmas yra svarbus mene?
Tikiuosi, kad esi teisi (šypsosi). Na, kaip čia pasakius, nepagalvok, aš tikrai neatmetu aktyvizmo, tiesiog… Mano pasaulyje neįmanoma išvengti politikos. Net jei žmogus sako: „Aš nesu politiškas“, jis turi suprasti, kad TAI jau yra politinis pareiškimas. Supranti? (juokiasi)
Mano santykis su aktyvizmu natūraliai atėjo iš tėvų. Jie abu buvo menininkai ir aktyvistai, jų draugai ir didvyriai – taip pat. Taigi aš augau aplinkoje, kurioje buvo skiepijama meno galios idėja ir nauda, bandant pakeisti visuomenę ir raginant jai būti sąmoningai. Dabar galiu atvirai pasakyti – taip, menas yra įtakingas.
Tačiau aš nepriklausau organizacijoms ar panašiai. Mano aktyvizmas yra „įsiūtas“ į kūrybą. Kaip tu ir sakei – aš bandau iššaukti žmonijos budrumą… Arba pasiūlyti tai, kas ją ragintų domėtis tikrais herojais. Atsiversti knygą ir pagalvoti: „Ar aš tikrai žinau, ką jie visi man padarė?“.
Aktyvizmas parodo, koks svarbus gyvenimas. Jis jau savaime ragina pažinti žmones ir kitas kultūras. Kitaip sakant, pažinti daugiau negu mato akys.
Asmeniškai, labiausiai domiuosi individualiu aktyvizmu. Tokiu, kai žmogus žvelgia giliau negu jam duodama, ragina mokytis ir visada žvelgti atviromis akimis ir širdimi.
Kaip tu manai, kodėl žmonės nėra savaime sąmoningi ir juos būtina raginti: ar čia kalta politika, žiniasklaida, ar..?
Manau, čia pačios žmonijos kaltė… Dauguma žmonių siekia patogumo ir stabilumo. O tai gavę – nebenori nieko keisti. Keisčiausia, kad net tie, kurie nesijaučia patogiai ar stabiliai, yra pažįstamoje terpėje ir bijo pasisukti kitur, bijo nežinomybės.
Juodaodžių istorijoje žinoma Harrieta Tubman. Ji XIX a. viena naktimis keliaudavo į pietus (vergovinės Pietinės Šiaurės Amerikos valstijos), išlaisvindavo tūkstančius vergų ir naktimis juos slapčia vesdavo į šiaurę (šiaurinės valstijos, kuriose nebuvo vergijos). H. Tubman nuolatos persekiodavo vergvaldžiai su šunimis, tačiau ji, nieko nepaisydama, vis grįždavo į pietus… Ji sukūrė taip vadinamus „požeminius kelius“, tai yra, namus, slaptavietes, kuriuose kartu su vergais glausdavosi dienomis.
Ir, žinai, H. Tubman kartą pasakė, kad būtų galėjusi išvaduoti dar tūkstančius vergų. Pasirodo, jai tiesiog nepavyko jų įtikinti, kad jie yra vergai! Jie atsakydavo: „Kodėl turėčiau palikti tai, ką gerai žinau?“. Kodėl taip atsitiko? Ištisos tų žmonių kartos gimė vergovėje, todėl jie nesuvokė, kad gyvenimas gali būti kitoks…
Žmonės bijo pažinti kažką naujo, bijo būti pagauti, neįvertinti, bijo suklysti… Tačiau visada atsiranda individų, kurie įkvepia šimtus tūkstančių kitų.
Savo kūryboje dažnai mini Dievą. Ar nuoširdžiai tiki juo? Kas Dievas yra tau?
Aš tikiu Dievu, nes sėdžiu čia ir kalbuosi su tavimi. O Dievas man yra… Tu, aš, jis (rodo pirštu į pro šalį einantį žmogų).
Esu tikra, kad tavo kūryba žavi ir nemažai Lietuvių. Ko jiems palinkėtum?
Gyvename nuostabiame amžiuje. Esame viena didelė pasaulinė bendruomenė. Tai, kad technologijos mums padeda bendrauti, yra … nerealu. JIE mums davė internetą, tačiau dar nesuvokė, koks tai galingas įrankis… (juokiasi)
Žmonės, ypač jaunimas, turėtų išmokti naudotis tuo, ką gauna. Bendraukite! Nesvarbu, gyvai ar virtualiai. Bendraukite ir darykite daugiau negu iš mūsų reikalauja visuomenė. Nesistenkite perimti „Amerikietiškos svajonės“ – juk ji dabar griūva. Esame čia ir dabar tam, kad pakeistumėme tą nevykusią svajonę, demokratiją, pasaulinę kapitalistinę rinką… Turime padaryti taip, kad visi iš to gautumėm naudos ir dalintumėmės.
Kuo daugiau keliauju, tuo labiau nustembu: dėvime tokius pat batus ir visi esame vienoje valtyje.
Žinoma, svarbu pažinti savo kultūrą, žinoti savo istoriją ir kartu dalintis ja su kitais. Laikas sukurti jungtines pasaulines sąmoningumo valstijas, esančias gerokai už ribų, kurias vadiname „valstybe“.
Goda Raibytė
Nuotraukos Olgos Dedovos
Suomių gotikinio roko grupė HIM scenoje širdis daužo jau 23-ejus metus, tačiau per tą laiką tik kartą buvo Lietuvoje, ir tai buvo seniai. Jau už poros savaičių jie sugrįžta – koncertuos rugpjūčio 15-17 dienomis vyksiančiame „Karklės“ muzikos festivalyje. „Bus gerai“, – užtikrina grupės vokalistas, tamsiosios muzikos ikona Villie Valo.
Vartojimo ir supanašėjimo amžiuje vis daugiau žmonių nori išskirti savo unikalumu. Vieni rengiasi ryškiais drabužiais, kiti darosi įmantrias šukuosenas, treti puošia kūną tatuiruotėmis ar auskarais. Tačiau ne vien išorinė išvaizda gali jus padaryti kitokiais. Patirti tai savo kailiu galite prisijungę prie „Body suspension“ veiklos, kurią įvardyti galima kaip žmogaus pakėlimą į orą, jo svorį laikant tik kablių odoje pagalba. Išgąsdino? Galbūt perskaitę interviu su Tomu Garšva – auskarų vėrimo specialistu ir „Body suspension“ įgyvendintoju – pakeisite nuomonę.