Search Results for: "pedagogika"

Valentinas Masalkskis – režisierius ir pedagogas, įmynęs gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Pokalbis apie pedagogiką, teatrą ir įdomų gyvenimą. Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Valentinu Masalskiu neprailgo, atvirkščiai, atrodo, kad jo vis negana. Jis įtraukia, užkariauja dėmesį ne tik stovėdamas ant scenos.

Vis tik teatras V. Masalskio gyvenime yra specifinė sąvoka, neliečima, tarytum jo sukurta porcelianinė skulptūra – šiems laikams tokia trapi ir, tuo pačiu, galinga savo vertybėmis. Teatrologė Daiva Šabasevičiūtė jo talentą įvardija taip: „Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį”, – teigia Daiva Šabasevičiūtė savo knygoje „Valentinas Masalskis: ieškant teatro”. Šiam kartui aš taip pat renkuosi Valentiną ir siūlau jums.
Valentinas Masalskis dabar

Prisimindamas savo kelią, Valentinas pasakoja, kaip jis atsidūrė būtent ten, kur yra dabar: „Iki 2000 metų gyvenau Kaune, dirbau Kauno valstybiniame dramos teatre, o 2000 metais nusipirkau mažą namelį Vievyje. Tuo metu galvojau, kad nebegrįšiu į teatrą, nes galvojau, kad žmonėms teatro nereikėjo. Du metus net negalvojau apie teatrą, vis tik sumąsčiau pastatyti spektaklį sau, kad neprarasčiau profesinių įgūdžių. Nacionaliniame dramos teratre pastačiau F. Dostojevskio „Nuolankiąją“. Tada atsirado jaunų žmonių, kurie ragino mane daryti ką nors kartu, prašė, kad padėčiau jiems. Taip pradėjau kurti Nacionaliniame dramos teatre. Vėliau, aplink mane besiburiant vis daugiau žmonių, nuo režisūros „mečiausi“ į pedagogiką.

Pradėjęs pedagogo darbą Valentinas ėmėsi kitos, jam paskirtos gyvenimo misijos: „Taip aš supratau, kad per dvidešimt metų, mes paprasčiausiai simuliavome aktorinį mokymą. Pradėjau domėtis pedagogika ir kitose srityse. Supratau, kad mokytojas žiūri į studentą, kaip į konkurentą. Priėjau įvairiausių kazusų. Tuo metu man pasiūlė dėstyti Vilniaus kolegijoje. Dabar ten turiu studentų trupę, pavadinimu „Trupė P.S.“, su kuria mes keliaujame, vaidiname spektaklius Lietuvoje ir užsienyje. Tai nauja karta. Vaidina jie, manęs ant scenos nėra, visą save stengiuosi įdėti į juos. Kiekviena karta pasidaro savo stabą. Aš, savo laiku, buvau kažkieno bendražygis, tuo metu, mes kartu užaugome, keliavome kartu. Kai mūsų kartos žmonės sako, kad reikia keisti gyvenimą, jie nesureaguoja, o kai jaunoji karta ant scenos sako, kad reikia pataisyti šitą gyvenimą, jie uždega vienas kitą, bet mūsų pareiga juos užauginti, įkvėpti. Dirbdamas su studentais kolegijoje turėjau per mažai laiko, darbo valandų, nemanau, kad galima taip ko nors išmokyti, juk iš žmogaus turi padaryti „muzikos instrumentą“, kuris grotų žmonėms, žiūrovams. Jis turi dirbti nuo ryto iki vakaro, visi turime dirbti ta pačia linkme. Vėliau aš suradau Klaipėdos universitetą, kur iš Vilniaus su visa grupe studentų išvykome į išlyginamąsias studijas.“

Valentinas laikosi nuostatos, kad svarbiausia reaguoti į blogumus gyvenime ir pradėti keisti situacijas: „Noriu pasidalinti savo pastebėjimu, kas šiandien yra blogai teatre. Savo studentams sakau: „Jei jums patinka teatras, toks koks yra dabar, tai net neikite studijuoti, jūs turite surasti, kas jums blogai teatre. Suraskite tą vietą ir eikite pataisyti. Jūs turite keisti pasaulį, o ne jame būti. Jūs turite veikti, dirbti ir taisyti“.

Šiandienos meno pedagogikoje režisierius pastebi daugybę trūkumų: „Viena didžiausių klaidų mūsų pedagogikoje, aktoriniame mene ir muzikoje, kad mes mokiname, gaminame solistus. Reikia suprasti tai, kad jei žmogus išmoko dainuoti chore, jis gali dainuoti ir solo, o jei jis išmoksta dainuoti vienas, jis niekada negalės dainuoti kartu. Jis girdi tik save, mato tik save. Teatras yra kolektyvinis energetinis menas. Savo studentus pradėjau mokyti ne po vieną, mes visi mokomės kartu. Pradėjau naudoti visai kitą sistemą, perėjau į savotišką kolektyvinį auginimą. Kai solistas ateina į teatrą, jis iš karto nusivilia, kad netampa solistu. Toks žmogus pradeda netikėti, kad menu galima sušildyti žiūrovo širdį. Jis nori pademonstruoti save, dėl to „lenda“ į televizijas. Aktoriai ateina ant scenos pateikinėti savęs, jie nesąveikauja tarpusavyje. Atsirado savęs narcicizmas, savęs išstatymas. Todėl aš pradėjau auklėti ir kurti kitokį teatrą. Visą gyvenimą neigiau solistus, aš sakiau, kad teatras yra ir darbininkas, ir budintis, ir apšvietėjas – visi pas mane yra teatras“.
Kiekvienas gali būti aktoriumi

Daugybę metų praleidęs teatre, dabar, mokydamas jaunuosius aktorius, Valentinas teigia: „Šiandien aš galiu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų gali būti aktoriumi. Tas, kuris moka verkti, kuris moka palaidoti žmogų, apraudoti, moka juoktis, šypsotis, kuris moka pykti, pasišlykštėti, niekinti ar džiaugtis – tas gali būti aktorius. Aš visada sakau – belskis ir tau bus atidaryta, bet negalima atidaryti tam, kuris nesibeldžia.

Kitas kaulsimas yra, kiek jis gali padaryti toje aktorystėje. Jau pirmame kurse studentams stengiuosi duoti labai didelį krūvį, kad jie suprastu – aktorystė yra labai sunkus darbas. Ne tingėjimas, ne koketavimas, o darbas, kad būtų pavaldus kūnas, siela ir emocija.“

Paklaustas apie jaunus žmonės, kurie labai nori tapti aktoriais, bet yra „nugesinami“, neva tai prastai apmokama specialybė, nevertinama, Valentinas atsakė pasiremdamas savo pavyzdžiu: „Kai pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre, jau trečią dieną norėjau iš ten išeiti. Tada atėjau į teatrą pilnas idėjų, o išeiti norėjau dėl paprasto dalyko – pokalbiai teatre vyko apie labai buitiškus dalykus: apie džinsus, pinigus, mėsas, valgį. Vis tik, pasilikau, aš turėjau viziją, kad galima kurti visai kitaip… Man atrodo, kad visur dabar vyksta kažkoks dvasinis lūžis. Matau mūsų visuomenėje tokią tendenciją, kad su socializmų mes kovojome kolektyviai, dabar gi, su kapitalizmu, su savanaudiškumu, bukumu, godumu, su visom ydom mes pradėjome kovoti po vieną. Ir mes po viena pralaimėsim. Mes pasidarėme savanaudžiai. Visa mūsų nelaimė, kad per tą dvidešimt metų mes viską pradėjome nešti į namus.“
Apie menininko vertybes

Apie šiandienos teatrą aktorius kalba gana pesimistiškai: „Šiandien mes neturime režisierių kartos. Turime suvokti, kad be jūsų (žiūrovų), aš esu ir jūs be manęs esate niekas. Jums reikalinga ir bandelių pardavėja – mes esame reikalingi vienas kitam. Galų gale, mūsų sąmonė po truputį pradeda pabusti, jau pradedame įvairiausiais būdais burtis. Pastaruosius dvidešimt metų buvo begalinis rūpestis kūnu, sveikata, bet buvo pamiršti dvasiniai dalykai. Ko aš galiu reikalauti iš žmonių, kai mano kolegos, kurie turėtų nešti pačią didžiausią šviesą, išnešė į televiziją purvus. Televizijoje galime stebėti vaikų teatrą, kur viskas pervaidinama, net kaime taip seniau nevaidindavo. Aktoriai vaidina humorą, kurio metu vyksta viešas moters, kultūros išniekinimas ir jis palieką šį įrašą sau visam gyvenimui. Taip yra sujaukta jaunų žmonių sąmonė“.

Kaip bebūtų, viskas dažnai nėra taip, kaip mums pateikiama, tuo įsitikinęs ir Valentinas: „Šiais laikais mes daug kalbam apie tai, kaip mes blogai gyvenam, kaip visi vagia, kad pinigai viską valdo, mums kalbama, kad nėra grožio, kiekvieną dieną mes tai galime girdėti žiniasklaidoje. Nuo ryto iki vakaro esame koduojami. Vis tik šitą pasaulį valdo visai kiti dalykai, tai – dora, punktualumas, pareiga, nes kitaip mes nenuvažiuotume net iki Vilniaus, neatvyktų autobusas. Mums kalama į galvas, koduojama, mes patys save koduojame blogais dalykais, bet ne ant to laikosi pasaulis ir kas tuo patiki – pralošia. Kai aš atėjau į Valstybinį Kauno dramos teatrą man sakydavo, „ką tu ten naktimis repetuoji, vargsti, juk alga tai ta pati”… Jeigu aš tuo būčiau patikėjęs, ar aš dabar būčiau čia, kur esu? Aš patikėjau tais, kurie man davė begalinį postūmį nuoširdumu, dora, atsidavimu darbui. Reikia suprasti, kad nebūtina girdėti viską kas yra kalbama, reikia mokėti atsirinkti.
Teatras tai – šeima

Apie teatrą, kaip šeimą V. Masalskis kalba labai daug ir jis savęs nelaiko pagrindinių tos šeimos „vinimi”: „Dabar, kai į akademiją įstoja vaikai jiems iš karto sakoma, kad „jūs esate konkurentai”. Kaip taip gali būti? Juk visi mes, aktoriai, ant scenos esame suokalbininkai prieš žiūrovus. Reikia suvokti, kad teatras yra magijos seansas, kuris turi įtraukti žiūrovą. Jie čia ateina su įvairiausiais rūpesčiais, problemomis, o aš turiu jiems visa tai iškratyti ir apkrėsti tik vienu dalyku, spektaklio tema. Energetika turi plūsti, tam yra kuriamas šeimos teatras”.

Aktorius sako, kad konkurencija žmogui primetama jau nuo mažų dienų: „Tik savo pavyzdžiu galiu jiems parodyti, kad aš jais rūpinuosi. Turiu ateiti blaivus, visa laiką pasitempęs, kvepiantis, punktualus, turi neskambėti mano telefonas, jei aš juos mokau apie tarnavimą publikai, tai aš turiu parodyti, kad aš jiems tarnauju. Todėl aš keliuosi anksti ryte, darau jiems sumuštinius, gal atrodau juokingai, bet aš žinau, kad jų skrandžiai yra tušti. Pasakysiu Brodskio žodžiais: „Jei tauta normalius reiškinius vadina žygdarbiais, tai ji pasmerkta žūti”. Po to, tie vaikai daro stebuklus, atiduoda savo energiją, jaunystę, tikėjimą, viltį”.
Noras būti aktoriumi – jau nuo vaikystės

Paklaustas, ar jau nuo vaikystės norėjo būti aktoriumi, V. Masalskis net neabejodamas atsake: „Taip. Mano tėvai buvo biedni. Tėvas buvo šaltkalvis, mama – audėja. Pirmą kartą apsilankiau teatre būdamas 18 metų. Žiūrėjome Miltinio atvežtus spektaklius ir jau tada galvodavau, kur ir ką daryčiau kitaip. Teatre man trūko emocionalumo, todėl kai ėjau dirbti į teatrą, norėjau atnešti – emocionalumą. Teatre žiūrovui turi nereikėti mąstyti, jį reikia apkrėsti empatija, o tai apmąstyti jis galės namuose“.

Daugelis žavisi aktoriaus atsidavimu menui, bet pats Valentinas mąsto šiek tiek kitaip: „Būtų kvaila, jei aš sakyčiau, kad visą savo gyvenimą atidaviau teatrui, nes mes nei vienas nežinome, kokią misiją ir kaip atliekame savo gyvenime. Kalbant apie talentą, tai mes turėtume galvoti apie tai, kaip tą talentą panaudoti atliekant tam tikrus uždavinius, o negalvoti apie patį talentą. Kiekvienas mes turime atkreipti dėmesį į savo pašaukimą – kai turiu išgirsti užduotį iš išorės. Mes dažnai sakome „ką aš jaučiu“, bet reikia žiūrėti ir kaip gyvena kiti, aplinkinis pasaulis. Dabar mano užduotis nulipti nuo scenos, o vietoj manęs turi ateiti kiti. Aš turiu uždegti juos, perduoti jiems tai ką aš žinau, taip vyks tąsa. Tada bus ne mirties kultūra, o ateities“.
Pedagogika yra nuolatinis mokymasis

Apie šiuolaikinę televiziją Masalskis turi savo tvirtą, šiek tiek nostalgišką nuomonę: „Televizijoje neliko profesionalų, neliko branduolio, atėjo nauji veidai, kurie pradėjo „daryti pinigus“. Jie iš karto įpylė nuodus į labai gražią taurę ir pradėjo šerti mus. Be to, aktorius, kuris nusifilmuoja reklamoje, jau įgyja tam tikrą brendą, savotiškai susitapatina su preke, kurią reklamuoja, kaip po to jis gali vaidinti Hamletą. Televizija yra naminis dalykas, ją žiūrit su tapkėmis, chalatu, o teatras ne. Aktoriai vaidindami šou televizijoje, iškreipia aktorinę rinką, nes televizijoje už trumpą epizodą gauna didesnius pinigus nei teatro aktorius už visą spektaklį bei ilgas repeticijas. Turime suprasti, kad teatras neegzistuos ant tų žmonių, kurie jį sugriaus. Mes esame labai maža tauta, mes negalime sau leisti įsileisti purvo, nes išnyksime.“
Dabar gyvenimas yra įdomus

pie savo dabartinę veiklą, gyvenimą beveik nevaidinant spektakliuose aktorius pateikė netikėtą atsakymą: „Aš tikrai netikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus, gyvenimas bus toks įdomus. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera ir įdomu dirbti su vaikais, įdomu, matyti, kaip jie užsidega, matyti jų veidus. Tikrai netikėjau, kad būsiu toks laimingas. Aš žinau, kad manęs laukia. Žmogus ir būna laimingas, kai jo kas nors laukia. Juk esi laimingas ne pats sau, o per kito akis. Reikia išsivaduoti nuo egoizmo, nuo noro sublizgėti žiniasklaidoje, nuo noro gauti premiją, nebijoti suklysti, nusišnekėti ar kvailai atrodyti. Žmonės mėgsta demonstruoti antpečius, nacionalines premijas. Reikia jausti žmones, su kuriais būname.“
Parengė Lina Sabaitytė