Search Results for: "paryžiaus dienoraštis"
Kad Paryžius yra įsimylėjelių miestas, kad čia stovi Eifelio bokštas ar kad prancūzai didelę reikšmę skiria estetikai ir kultūrai, žino, ko gero, kiekvienas. Tačiau apie jų kasdien naudojamų kodų mechanizmą, tikrąsias šalies žavesio paslaptis numano tik ten pagyvenęs ar apie ją ne vieną knygą perskaitęs pašalietis…
„Kitų knygų” leidykla išleido „Gėlių Dievo motiną“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943) – debiutinį kontroversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet romaną, kurį Jeanas-Paulis Sartre’as pavadino „masturbacijos epu”, o Paulis Valéry, perskaitęs rankraštį, pasakė, kad tai genijaus kūrinys, tačiau jį reikia sudeginti.
„Gėlių Dievo motinoje“ poetiškai ir kartu šokiruojamai perteiktas Paryžiaus dugno gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje atsidūrę homoseksualai ir nusikaltėliai, tarp kurių tuo metu gyveno ir pats autorius. Romano regėjimai neatsiejami nuo seksualinių geidulių. Kiekvieno knygos veikėjo veiksmus lydi erotika ir seksualinė ekstazė, bet šie potyriai yra persmelkti vienatvės ir bejėgiškumo jausmo mirties akivaizdoje. Bejėgiškumo suvokimas palėpėje greta Montmartro kapinių gyvenantį transvestitą paverčia didžiąja Šventąja, o jo meilužį, giljotinuoti nuteisiamą jaunuolį, – ypatinga asmenybe vardu Gėlių Dievo Motina… Tai himnas vienatvei, pakylėjamai beveik iki religinio kulto.
Šį kūrinį J. Genet pradėjo rašyti 1942-aisiais, kada už vagystę iš knygyno (norėjo nukniaukti tuo metu niekam nežinomo M. Prousto tomelį) buvo įkalintas trims mėnesiams. 1943-aisiais „Gėlių Dievo Motina” buvo atspausdinta 350 egz. tiražu ir išdalyta Paryžiaus homoseksualams kaip erotinė literatūra. „Vieną sykį galėjau būti nuteistas iki gyvos galvos. Būčiau niekada nebeišėjęs iš kalėjimo. Taigi buvau įsitikinęs, kad mano knygų niekas neskaitys. Galėsiu pasakyti ką panorėjęs, nes nebus skaitytojų. Bet, pasirodo, skaitytojų atsirado“, – prisimena autorius.
J. Genet (1910–1986) – buvo radikalus individualistas, griežtai neigęs visuotinai priimtas visuomenės elgesio normas. Už grotų praleido keturiolika metų – daugiausia už vagystes. Būtų praleidęs ir daugiau, tačiau 1943 m. jį iš kalėjimo išgelbėjo Jeanas Cocteau, pareiškęs, kad J. Genet yra aukščiausios prabos moralistas ir naujasis Rimbaud. Paklaustas, kodėl vogdavo, J. Genet atsakė, kad tai lėmė dvi priežastys: „Viena tai alkis, tikras alkis – skrandis reikalavo maisto; kita – tai buvo žaidimas. Vogti smagu, daug smagiau nei atsakinėti į klausimus!“
Literatūroje J. Genet išgarsėjo kaip marginalizuoto vagių, žudikų, plėšikų, homoseksualų ir prostitučių pasaulio pasiuntinys. Savo romanuose ir dramose jis ne tik kvestionuoja įtvirtintas moralines normas, bet ir jas perkuria, suteikdamas galimybę kitomis akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį. J. Genet kūriniuose išdavystė tampa aukščiausiu moraliniu aktu, o žmogžudystė – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.
Žymiausi J. Genet kūriniai: poezijos rinkinys „Mirtininkas“ (Le Condamné à mort, 1942), romanai „Gėlių Dievo motina“ (Notre-Dame des Fleurs, 1943), „Rožės stebuklas” (Miracle de la rose, 1946), „Laidotuvių iškilmės“ (Pompes funèbres, 1947), „Kerel“ (Querelle de Brest, 1947), „Vagies dienoraštis“ (Journal du Voleur, 1949), pjesės „Tarnaitės“ (Les Bonnes, 1947), „Aukštoji priežiūra“ (Haute surveillance, 1949).
Jean Genet. Gėlių Dievo motina: romanas. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. K.: Kitos knygos, 2011.
Laikas.lt