Search Results for: "pamišusi mergina"
Hormonų svyravimai kartais priverčia moteris elgtis netikėtai, neplanuotai ir impulsyviai. Vyrai tokį elgesį dažniausiai supranta ir nuleidę juokais pamiršta, tačiau yra moterų, kurių veiksmai primena baisiausius siaubo filmų scenarijus.
„Esu lengvai pamišusi ir dėl mados, ir dėl fotografijos“, – savo prisistatymo laiške rašo Augustė Bendžinskaitė, kurios darbus šiandien su malonumu talpiname „Talentų banke“.
Artėjant Šv. Valentino dienai vis girdime patarimus, ką dovanoti savo antrajai pusei meilės dienos proga. O „LaisvalaikioDovanos.lt“ lankytojai išrinko blogiausių Šv. Valentino dienos dovanų moterims TOP-10. Pateikiame patarimus, ko negalima dovanoti moterims Šv. Valentino dieną.
Skubantiems ir užimtiems miestiečiams jau pažįstamo prekės ženklo „atsikeli ir varai“ kūrėja Aušra Šeduikytė patogių, kasdien dėvėti skirtų drabužių liniją neseniai papildė naujais apdarais rudeniui ir žiemai. Iš ankstesnių jaunosios kūrėjos kolekcijų į naujausią atkeliavo populiariausi, ištikimų gerbėjų jau patikrinti „atsikeli ir varai“ drabužių modeliai – suknelės, marškinėliai, mautai.
Jau keleri metai, kaip vintažas iš apdulkėjusių palėpių ir apdaužytų lagaminų lyg koks zombis prisikėlė ir vaikšto mūsų miestų gatvėmis. „Keista“, – galvomis kraipo mūsų mamos ir močiutės, giliai širdyje besidžiaugdamos antram gyvenimui prikeltais daiktais. Taip, mesti daiktų neapsimoka. Tai tik patvirtina tinklaraščio Ohsolovelyvintage narės, surengusios foto ekskursiją po vienos iš jų namus.
Dar 1969-taisiais, 500 milijonų žiūrovų visame pasaulyje – iki tol rekordinė tiesioginės TV transliacijos auditorija – stebėjo pirmuosius Neilo Armstrongo žingsnius mėnulyje. Šiandien, vos vienas kitas kanadiečių astronauto Chriso Hadfieldo mokomųjų klipų apie dantų valymąsi ir sumuštinių gaminimą tarptautinėje kosminėje stotyje viršija 500 tūkstančių „Youtube’o“ peržiūrų. Tad ar gali būti taip, kad misija į Marsą be bilieto atgal 2023-iaisiais vėl prikaustys prie ekranų visą planetą, tapdama didžiausiu realybės šou žmonijos istorijoje?
Daugeliui tatuiruotės asocijuojasi su šių dienų mada, tačiau iš tikro viskas prasidėjo daug seniau nei galime įsivaizduoti ir tai tikrai nesusiję su naujausiomis stiliaus tendencijomis. Knygoje „Slapta moterų ir tatuiruočių istorija“ rašoma, kad ilgalaikiai piešiniai ant kūno XIX a. būdavo daromi prieš žmogaus valią, o jau XX a. tapo pamišimu, manija, o dar vėliau mada, meno kūrinių demonstravimu.
Špagatą padaryti nelengva, o vadinamąją virvutę – dar sudėtingiau. Žinoma, tik ne šioms kinėms merginoms: jos it pamišusios internete pradėjo talpinti savo nuotraukas, kuriose atlieka minėtuosius gimnastikos elementus.
Kartą gyveno mergaitė, kuri turėjo septynis nematomus arklius. Žmonės ją laikė pamišusia. Bet ne dėl to… Vieną rudens dieną ji išskalbė visus savo drabužius ir padžiovė lauke. Staiga pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus skalbinius. Kadangi arkliai buvo įsivaizduojami, vėjas lengvai nupūtė ir juos. Susirūpinusi mergaitė visą rudenį klajojo po apylinkes, ieškodama į drabužius įsuptų įsivaizduojamų arklių, kol galiausiai visus surado.
Turėti savo butiką ir prekiauti vintažiniais drabužiais, rankų darbo aksesuarais – daugelio mada besidominčių jaunų žmonių svajonė. Ją įgyvendinusieji dalijasi savo patirtimi, patarimais ir džiaugsmais, gyvenančiais už kas rytą atveriamų savos parduotuvėlės durų.
Čia jums papasakosime Vilniaus senamiestyje butiką „Šarką“ atsidarusios Justės ir Amerikoje vintažines turinčių Elsie ir Jill istorijas. Jos sako, kad, taip, turėti savo vintažinę – nerealu, tačiau kartais susiduriama su problemomis, kurias kitiems sunku net įsivaizduoti.
Iš kur butikuose atsiduria visi tie nuostabūs daiktais?
„Red Velvet“ savininkė Elsie sako, kad daugelis žmonių ją įsivaizduoja, kasdien ieškančią įvairiose vietose vintažinių drabužių, tačiau ji juos perka urmu, o tada atsirenka, tinkamus parduoti: „Praėjusiais metais nusipirkau daugybę kilogramų drabužių, tarp jų radau tiek aukselių, kad užtenka iki šiol.“ Mergina taip pat priima žmonių atneštus drabužius, aksesuarus. Žinoma, ne visus, tik tuos, kurie tikrai puošia jos parduotuvėlę. Savo kuriamame tinklaraštyje ji skelbia ieškantį žmonių, išsikraustančių gyventi į kitą vietą, darančių remontus, žodžiu, norinčių atsikratyti seno inventoriaus, ir siūlo kai kuriuos daiktus ar drabužius priglausti „Red Velvet“. Elsie užsimena, kad tik patyręs vintažo supirkėjas žino geras kainas, ko tiksliai jam reikia, pajaučia, ko dažniausiai ieško jo pirkėjai, kurie modeliai populiariausi jų tarpe ir pan. Ta patirtis ateina su laiku.
Merginos bičiulė, butiko „Lune Vintage“ savininkė Jill sako, kad keturias dienas per savaitę ji praleidžia medžiodama, tiek internete, tiek senuose namuose, tik įvairiose sendaikčių krautuvėse, turguose ir pan. Ji taip pat perka, kaip ir jos draugė, daiktus urmu. Pavyzdžiui, kartą, pasakojo Jill, ji nusipirko didžiulį maišą bižuterijos, ir tarp įvairiausių beverčių menkniekių ji rado du deimantinius žiedus. Dar vienas jos merginos medžioklės plotas – įvairiausios labdaringos organizacijos. Pasak Jill, ten besilankantys žmonės, ieško naujų drabužių, nenori rengtis senoviniais, tad kas lieka ji mielu noru priglaudžia savo butikę. Mergina pataria įdėti skelbimą į laikraštį, kad superkate vintažą, nes tai, pasak jos, tikrai veiksminga.
Ar interjeras svarbus vintažinei?
Daug metų internetinį butiką turėjusi Elsie, sumaniusi suteikti jam fizinį pavidalą, įsivaizdavo savo vintažinę kaip didžiulę asmeninę spintą. Apsipirkinėdama mieluose butikuose, mergina pastebėjo vieną minusą – juose viskas per daug sugrūsta. Tad „Red Velvet“ ji suteikė daug erdvės, daiktus ir drabužius sudėliojo palikdama tarp jų didelius tarpus. „Tokiu būdu kiekvienam iš jų atitenka didesnis dėmesys“, – sako Elsie. Savo butiko interjero įkvėpėjais ji laiko savo močiutę ir serialą „Mad Men“.
„Lune Vintage“ įkūrėja Jill sako, kad kartą į mėnesį savo parduotuvėles interjerui ji suteikia vis kitą akcentą: „Taip aš nustebinu savo klientus, jų reakcijos man teikia didžiulį pasitenkinimą.“ Mergina butiką įrengė galvodama apie „Bohemijos“ krištolą ir apšiurusį pajūrio namelį su saulės nublukintomis sienomis ir besiplaikstančiomis užuolaidomis. „Tai natūralus, jaukus, be priekaištų, tačiau tuo pačiu maištingas, su rokenrolo dvasia. „Lune Vintage“ – tarsi mano vidinis pasaulis“, – pasakojo Jill. Jos butikas labai mažytis. Iš pradžių mergina turėjo dėl to problemų, nes nebuvo pratusi tinkamai išdėlioti savo prekes. Tačiau vėliau suprato, kad maža erdvė leidžia atsiskleisti gebėjimui tinkamai ją dekoruoti. Svarbiausia, kaip sako Jill, atsirinkti daiktus. Pirmiausia – reikia keisti kolekcijas, keičiantis oro temperatūrai. Stebėti, kas populiaru tarp klientų, ko jie klausinėja ir stengtis, kad tie daiktai atsidurtų salėje. Galima kartais išdėlioti gražų indų servizą, o vėliau jį pardavus vietą užleisti senovinių rėmelių kolekcijai ir pan.
Ar internetas vintažui geras draugas?
Elsie sako, kad „Red Velvet“ konkurentų neturi vien jau todėl, kad kiekviename butikę vis kitos prekės: „Žmogus, ieškantis gražios močiutės jaunystės laikų suknelės, pereis visus vietinius butikus, kol ras tai, kas jam patinka.“ Žinoma, dėl savo klientų bet kuriuo atvejų reikia stengtis, kad tavo vintažinė jo maršrute būtų pirmoji. Paklausta apie prekybą internetu, mergina sako, kad didesnį pelną neša parduotuvėlė, nes ypač moterys, prieš įsigydamos drabužį, mėgsta jį pasimatuoti. Beje, atnaujinti e. parduotuvę užtrunka visą diena, nes reikia nufotografuoti drabužius, tada nuotraukas sukelti į internetą ir pan. O atnaujinti parduotuvės kolekciją prireikia maždaug valandos, tačiau, pasak jos, turėti butiką ir virtualioje erdvėje labai svarbu ir reikalinga verslui.
„Lune Vintage“ savininkė pasakojo, kad internetinė erdvė padėjo jos butikui susirasti daug draugų ir klientų, pritraukti rankdarbius kuriančių žmonių. Pasak jos, dabartiniame pasaulyje žmonės visko ieško internete, tad ir susidaro pirmą įspūdį apie tavo vintažinę: „Kartais sėdžiu labai ilgai prie kompiuterio, kol sumanau kažką, kas sudomins vintažo mylėtojus, ne tik tuos, kurie perka, bet ir tuos, kurie nori parduoti savo daiktus. Pastaruosius aš taip pat labai vertinu.“
Jill prasitarė, kad norint savo butiko duris matyti nuolat varstomas, reikia gyventi savo darbu, jis turi tapti gyvenimo būdu: „Aš, apsivilkusi 1950 metų suknelę, jaučiu kaip man pilve skraido drugeliai.“