Search Results for: "operos"
Dar nespėjus nutilti „Jono ir Gretos“ aidams Vilnius City Opera (VCO) kartu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru žiūrovus kviečia į metų premjerą, – G. Verdi „Trubadūrą“. Kongresų rūmuose gruodžio 2, 3, 5, 6, dienomis skambės įspūdingosios itališkos operos garsai, valdomi maestro Gintaro Rinkevičiaus, o sceniniam veiksmui vadovaus VCO meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Netikėtų scenografijos sprendimų ėmėsi Marijus Jacovskis, XV a. – viduramžius – interpretuodamas XXI a. priemonėmis, o išradingus kostiumus kuria Jon Morrell (Didžioji Britanija), pernai apdovanotas britų teatro aukščiausiu Olivier apdovanojimu, geriausio metų kostiumų dizainerio kategorijoje. Viską vainikuos Eugenijaus Sabaliausko šviesų dizainas.
Pirmadienio popietę prie Vilniaus kongresų rūmų kasų susirinkusius spaudos atstovus pasitiko įsikūręs palapinių miestelis. Visur skrajojo bilietų imitacijos skrajutės, šalia Kongresų rūmų įrengtoje stovyklavietėje sklindantis ant laužo kepamų šašlykų kvapas priminė, kad kokybiško meno verta laukti iš anksto, prie bilietų pardavimo vietų įrengtose palapinių miesteliuose. Šiuo metu statomos W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ režisierė Dalia Ibehauptaitė šmaikštaudama sakė, kad tai ne tik stovyklavietė laukiantiems į teatrą, tuo pačiu, tai ženklas, rodantis, kad kūrybinės komandos laukia sunki darbo savaitė prieš premjerą ir, kad, jei prireiks, jie galės apsistoti palapinėse šalia Kongresų rūmų.
Lietuvoje serialai kepami it bandelės. Ir nors kepėjų vardai minimi tik titruose, jie turi, ką papasakot. Ypač apie tai, kaip viskas vyksta kitapus filmavimo kameros. Operatorius Valdemaras, karjerą pradėjęs laidoje apie Seimą, netikėtai pasuko kitu keliu – ėmė filmuoti serialus.
Šį sekmadienį, spalio 16 d. 16 val. Užutrakio dvaro garbės svečias – vienas žymiausių Lietuvos bosų Vladimiras Prudnikovas.
Lietuvos ir Estijos nacionaliniai operos teatrai pradeda precedento neturinčias pasikeitimo operos ir baleto spektakliais gastroles.
Talino nacionalinė opera Vilniuje rugsėjo 23-28 dienomis rodys penkis geriausius savo pastatymus: tris operos spektaklius – Džakomo Pučinio (Giaccomo Puccini) „Toską”, kurią režisavo Raimondas Banionis, „Bohemą” bei Sergejaus Prokofjevo „Meilė trims apelsinams” ir du baletus – legendinį britų choreografo Keneto Makmilano (Kenneth MacMillan) baletą „Manon” pagal Žiulio Masnė (Julles Massenet) muziką ir britų choreografo Deivido Niksono (David Nixon) baletą „Trys muškietininkai”.
Pasak Estijos operos trupės direktoriaus Marto Miko (Mart Mikk), tokios mainų programos turėtų būti labai drąsiai sutinkamos ir vykdomos, o didžiausiu įvykiu svečias vadina praėjusio sezono premjerą – šiuolaikiškai pastatytą S. Prokofjevo operą „Meilė trims apelsinams”, kuri Taline atliekama estų kalba su nedideliais intarpais rusų kalba. Estų kalba ši opera skambės ir Vilniuje.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) į Taline tuo pat metu rodys keturis spektaklius: operas „Otelas” ir „Žydė” bei du baletus – „Romeo ir Džuljetą” ir „Raudonąją Žizel”.
Tai didžiausias Lietuvos ir Estijos kultūrinio bendradarbiavimo projektas. Lietuvai apie pusę milijono litų kainuosiančioms gastrolėms Kultūros ministerija skiria 130 tūkst. litų paramą, remia ir privačios įmonės.
LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas teigia, kad tokie pat didelio masto mainai spektakliais numatomi ir su Rygos operos teatru 2012 metų rudenį.
Spalio mėnesį Vilniuje laukiama Baltarusijos baleto trupės, lietuvių žiūrovams rodysiančios jau egzotišku mūsų scenoje tapusį Aramo Chačaturiano baletą „Spartakas”.
Lapkričio mėnesį Vilniuje laukiama Kauno valstybinio muzikinio teatro gastrolių, o LNOBT choras vyks į netoli Honkongo vyksiantį Makau festivalį dainuoti „Laisvojo šaulio” pastatyme.
Naujiesiems metams LNOBT išleis baleto „Žydrasis Dunojus” pagal Johano Štrauso (Johann Strauss) muziką premjerą. Dviejų veiksmų baletą statys žinomas Rusijos choreografas Andrejus Melanjinas kartu su lietuvių žiūrovams puikiai pažįstamu dailininku Viačeslavu Okunevu.
Pasak Lietuvos baleto vadovės Tatjanos Sedunovos, šis baletas prieš 15 metų rodytas LNOBT scenoje ir buvo labai mėgstamas bei gausiai lankomas. „Norime atgaivinti senąjį spektaklį, žavėjusį publiką šampano skoniu, gėriu ir grožiu, kad dabar jis sužibėtų kitaip”, – sako T. Sedunova.
Po Naujųjų metų Lietuvos baleto trupės laukia gastrolės į Italiją, o sezono pabaigai turėtų pasirodyti Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas”, kurią Vilniuje statys rusų režisierius Vasilijus Barchatovas.
Dar viena šio LNOBT sezono naujiena – į teatro sceną iš Trakų perkeliama Amilkarės Ponkielio (Amilcare Ponchielli) opera „Lietuviai” – kitų metų vasario mėnesį teatro scenoje bus rodomas šios operos koncertinis atlikimas.
Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis terminas roko opera („rock opera“) yra gana tiksliai apibrėžtas, tačiau muzikinėje kultūroje vartojamas nevienareikšmiškai.
Roko operos terminas
Savo pirmaprade prasme terminas roko opera įvardija šių dviejų žanrų samplaiką – didesnės apimties (60-90 min. trukmės) vientiso siužeto muzikinį kūrinį, sudarytą daugiausiaiš roko dainų ir papildytą uvertiūromis bei instrumentiniais intarpais.
Šiuo terminu taip pat apibūdinamas ir gana įprastas klasikinis miuziklas, turintis roko muzikos elementų. Pasak kai kurių muzikos kritikų, kaip kad žymiojo Artiomo Troickio, roko opera derėtų vadinti būtent roko atlikėjų sukurtą didesnės formos veikalą, atliekamą grupės pajėgomis, t. y. roko koncertuose. Tokia ir buvo dažniausiai minima kaip pirmoji dviguba plokštele išleista britų grupės „The Who“ roko opera „Tommy“ (1969), kurios turinys savo užmoju galėjo pranokti daugelio klasikinių operų banalias fabulas. Originalioje versijoje instruomentuotės buvo įgrotos
keturių grupės muzikantų ir jų pačių sudainuoti visi (net ir moteriški) vaidmenys.
„Jesus Christ Superstar“ sąsajos su hipių kultūra
Tuo tarpu Niujorke 1967 m. spalio 17 d. pirmą kartą šviesą išvydo roko įtakotas ir hipių gyvenimą nušviečiantis miuziklas „Hair“ (kompozitorius Mac Dermont). Tačiau bene žymiausia roko opera – „Jesus Christ Superstar“, pasirodžiusi kiek vėliau, 1970 m., ir tiesiogiai pristatyta kaip „rock-opera“, nors tai buvo profesionalaus kompozitoriaus A. L. Webberio bei libretisto Timo Rice’o šlovingas darbas. Abu paminėti muzikos kūriniai, vienas po kito ir ekranizuoti, daugiau ar mažiau siejami su hipių kultūra. „Jesus Christ Superstar“ įrašai gana greitai prasiskverbė į buvusią TSRS ir padarė čia ypač didelę įtaką. Vakaruose ji taip pat krėstelėjo sceninių miuziklų pasaulį ir nustatė modernumo parametrus, drąsiai derindama dinamiškus šokius, teatro elementus, klasikinę instrumentuotę bei roko ekspresiją. „Jesus Christ Superstar“, kaip žinia, tiesiog apžavėjo Lietuvos ankstyvojo roko muzikantą Kęstutį Antanėlį ir „nurašius“ partitūrą tiesiog iš klausos (grojant plokštelę) roko opera 1971 m. gruodžio 25 d. buvo tegu ir mėgėjiškai, bet pirmą kartą pastatyta Vilniuje, tuometiniame Dailės institute. Tai buvo savotiška jos premjera visoje Rytų Europoje.
„Meilė ir mirtis Veronoje“ apie visų laikų įsimylėjelius
Architektas ir dailininkas Kęstutis Antanėlis ir pats tapo kompozitoriumi, keleto roko operų autoriumi, kurių žinomiausia, jau tikrai gryna lietuviškoji roko opera – „Meilė ir mirtis Veronoje“ (S. Gedos libretas pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“), režisuota Eimunto Nekrošiaus ir pastatyta Vilniaus jaunimo teatre 1982 m. Visų laikų įsimylėjėlius šioje dramoje vaidino trys aktorių poros: Janina Matekonytė su Vytautu Taukinaičiu, Kristina Kazlauskaitė su Sauliumi Bareikiu ir Violeta Podolskaitė su Kostu Smoriginu. 2005 m. lapkritį „Meilė ir mirtis Veronoje“ sugrįžo į teatro erdvę. Režisierius Aidas Giniotis perkėlė spektaklį į Keistuolių teatro sceną, kur vėl skambėjo „roko himnas meilei, nugalinčiai net mirtį“. Pagrindinius vaidmenis atliko Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Erica Jennings (Džiuljeta) ir Justas Tertelis, Marijonas Mikutavičius, Mantas Jankavičius (Romeo). Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“.
„Velnio nuotaka“ – pirmoji, tačiau ne visai gryna roko opera
Pirmąja lietuviškąja roko opera dažnai vadinama ir „Velnio nuotaka“, be abejo, tai anksčiausiai pasirodęs originalus tokio pobūdžio miuzikinis kūrinys, sulaukęs nepaprasto populiarumo. Tačiau tai nevisai gryna roko opera vien jau dėl to, kad tai – muzika 1974 m. ekranuose pasirodžiusiai režisieriaus Arūno Žebriūno fantasmagoriškai kino juostai, pirmajam lietuviškam muzikiniam filmui. Jo garso takelio plokštelės anotacija skelbė – „Du juodi diskai, kuriuos Jūs
paėmėte į rankas, yra filmo „Velnio nuotaka“ fonograma“. Vėliau „Velnio nuotaka“ kuriam laikui apsireiškė ir baleto
forma. „Velnio nuotaka“ – lyg savotiškas atsakas „Superžvaigždei“ – tiek sumanytojų buvo laikoma, tiek liaudyje iškart prigijo kaip roko opera. Argi tai negalėtų būti svarbus kriterijus, priskiriant kokiam nors žanrui šį tuomet novatorišką muzikinį vizualinį kūrinį. Pagrindinius vaidmenis jame įdainavo A. Chomentauskienė, V. Malinauskas, V. Kernagis, B. Dambrauskaitė ir kt.
„Ugnies medžioklė su varovais“ laisvos kūrybinės raiškos ir roko dermė
Panašiu metu buvo kuriama avangardinė meninių sprendimų prasme ir idėjiškai drąsi kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikinė drama „Ugnies medžioklė su varovais“, pastatyta 1976 m. vasario 28 d. Jaunimo teatro scenoje (režisierė D. Tamulevičiūtė) ir tapusi pirmuoju roko miuziklu Lietuvoje (žr. 17 nuotr. Įklijoje). Pagrindinius vaidmenis jame atliko Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Arvydas Navalinskas. Per maždaug septynerius metus (1976-1983) Lietuvoje ir užsienyje miuziklas buvo parodytas 185 kartus. Kaip ir „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė“ po truputį įsitvirtino kultūros istorijoje ir kaip roko opera. Tikriausiai tai suprantama, mat šių muzikinių kūrinių naujumas ir
laisva kūrybinė raiška derėjo su roko įtaka ir klausytojai priėmė juos su pasigėrėjimu, o šiuos ypatingus miuziklus titulavo roko operomis. Tuometiniame Lietuvos muzikinės kultūros kontekste miuziklui užteko ir keleto roko elementų, kad jis priartėtų prie šio žanro, jei ne muzikos kritikų, tai bent auditorijos suvokimu. Galima teigti, kad filmas ir netrukus pasirodžiusios abi dvigubos meniškai apipavidalintos plokštelės „Velnio nuotaka“ bei „Ugnies medžioklė“ tapo tikru proveržiu, davusiu pradžią vėlesnei roko muzikos legalizacijai ir įsigalėjimui. Juk abu kūriniai buvo pripažintų autorių darbai, visiškai palaikomi oficialiosios meno valdžios. Miuziklo arija „Kregždutės“, perdainuota Andriaus Mamontovo ir Atlantos, 2003 m. radijo stočių pripažinta geriausia metų daina. Atlikėjams įteiktas muzikos apdovanojimų „Bravo“ prizas. Galbūt tai prisidėjo ir prie miuziklo atgimimo 2004 m. pabaigoje. „Ugnies medžioklę su varovais“ režisierius Gytis Padegimas pastatė senajame Vilniaus kino teatre „Pergalė“ – vietoje, tuomet dar išlaikiusioje tarybinių laikų dvasią, ir panaudojo kitą autentišką ano laikotarpio atributiką. 2008 m. rudenį Gytis Padegimas režisavo naują miuziklo pastatymą Vilniaus teatre „Domino“.
Klasikinio miuziklo atgimimas
Lietuvoje vienas naujųjų laikų roko operų kūrėjų Rokas Radzevičius kaip tik yra ir roko grupės „Skylė” lyderis. Stambesnės apimties Roko Radzevičiaus kūrinį „Saulės kelionė“ (1996) aplinkos teatro „Miraklis“ spektaklyje atliko „Skylė“ ir kviestinės grupės bei muzikantai. Toliau sekė keli to paties autoriaus miuziklai: „Žmogus ir Aušrinė“ (2000), „Vilniaus legendos“ (2001), muzikinė pasaka suaugusiems „Drapaniada“ (2002) ir pagaliau roko opera „Jūratė ir Kastytis“ (2002). „Žuviaganys“ (2004) yra viena iš nedaugelio pagal originalų siužetą sukurta lietuviška roko opera. Čia pat galima paminėti ir roko misteriją „Pranašas. Degančios rankos“ (2005).
Kaip matyti, roko muzikantai stambesnės apimties kūriniams renkasi ne tik roko operos, bet ir klasikinio miuziklo formą. Kaip tik toks yra Andriaus Mamontovo „Tadas Blinda“ (libretas Martyno Bialobžeskio ir Andriaus Mamontovo), parodytas Vingio parke Vilniuje 2004 m. rugsėjo 1 d. Pagrindinės miuziklo arijos išleistos to paties pavadinimo albume. Pagrindinius vaidmenis atliko Jurga Šeidukytė ir pats Andrius Mamontovas, taip pat dalyvavo Inga Valinskienė,
Rafailas Karpis ir kiti. Miuziklą režisavo aktorius Ramūnas Rudokas.
2010 m. išsipildė sumanymas atgaivinti miuziklą ir jis parodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje bei Šiauliuose. Naujame pastatyme vaidina Jeronimas Milius, Ignas Misiūra, Andrius Kaniava, Asmik Grigorian, Deivis, Darius Auželis, Maksas Melmanas ir kiti. „Tadas Blinda“ vienur kitur pavadinamas roko opera gal ir todėl, kad sunku išvengti Andriaus
Mamontovo asociacijos su roko muzika, nebus nuostabu, jei šis miuziklas bus vis dažniau taip įvardijamas.
„Jesus Christ Superstar“ – sugrįžta išversta į lietuvių kalbą
Pagaliau atėjo laikas į Lietuvą sugrįžti „Jesus Christ Superstar“, bet tai nebuvo taip lengva. 2000 m. „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ libretas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir penktojo LNK televizijos gimtadienio proga rengiamas koncertų turas po Lietuvos miestus. Ironiška, bet, kitaip nei 1971 m., dabar kūrinio atlikimas Lietuvoje tapo persmelktas autorinių teisių pažeidimų kartėlio. Kontroversijos dėl operos vertimo į lietuvių kalbą bei atlikimo legalumo neblėso ir 2009 m. po šventinio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ pastatymo Vilniaus Utenos pramogų arenoje. Neabejotina tik, kad lietuviškai atliekama „Jėzus Kristus superžvaigždė“ leido ją geriau suprasti klausytojams, nemokantiems anglų kalbos. Tikimasi, kad žymiausioji visų laikų roko opera turėtų dar sykį atgimti sostinėje 2011-2012 m., menant jos jubiliejinę premjerą Europoje, įvykusią maištingame Vilniuje.
Roko opera moksleivių ir studentų pgrindinėje kultūroje
Roko operos koncepcijos patrauklumu ir visuotine įtaka abejoti netenka. Pačia laisviausia prasme roko operos idėjos įsiliejo ir į studentijos bei moksleivių pogrindinę muzikinę kultūrą. Jau daugiau kaip trisdešimt metų Vilniuje gyvuoja M. K. Čiurlionio menų gimnazijos muzikinė scena, kurioje kasmet Naujųjų metų proga tradiciškai statomos vadinamosios roko operos. Ten pasirodė ta pati Giedriaus Kuprevičius „Ugnies medžioklė su varovais“, savaip
interpretuotos ir „Karmen“, ir Broniaus Kutavičiaus miuziklai, „rokuojantis“ „Rigoletas“, „Pink Floyd“ „The Wall“, „A Night At The Opera“ (pagal grupės „Queen“ muziką) ir daugelis kitų.
Dar unikalesnė inciatyva – jau daugiau kaip dešimt metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studentų šventinė tradicija kiekvienais metais per „Matematikos dienas“ organizuoti „Roko operą“ (trumpinama MIDI RO), kruopščiai pastatant muzikinį spektaklį. Šie spektakliai nėra visiškai originalūs kūriniai, bet fabula, nestokojanti humoro, atspindi studentiškas aktualijas.
Mėgėjiškų ir entuziastingų, galima pavadinti, edukacinių roko operos pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau.
2008 m. Klaipėdoje dainų autorės Kristina Muravjova ir Kristina Paulikaitė, subūrusios jaunų muzikantų komandą, po pusmečio darbo pristatė roko operą „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą, atgaivintą improvizuotos roko muzikos interpretacijoje. Prisijungus pedagogėms režisierei Lina Linkevičiūtei, choreografei Indrei Puišytei, Klaipėdos universiteto Muzikos fakulteto Choreografijos katedros studenčių bei „Švyturio“ vaikų ir jaunimo klubo teatro studijos auklėtinių bendras darbas tapo visu muzikiniu spektakliu, rodytu Klaipėdos muzikiniame teatre, Kretingos kultūros centro salėje ir kitur.
Roko muzikos inspiruota kūrybinė evoliucija, nuoseklus tikslo siekimas, skirtingų sričių artistų bendradarbiavimas, mokymasis vienų iš kitų – galbūt geriausia, ką gali suteikti roko operos idėja, kaip ir šio žanro pradininkų roko legendų įkvėpimas – gebėjimas pasijusti ne tik paskiros dainos, bet ištiso epo kūrėjais.
Pravartu prisiminti ir kitą roko muzikos fenomeną – konceptualią plokštelę, kuri dažnai siejasi su roko operos apibrėžtimi. Konceptualiaisiais vadinami, pvz., dauguma grupės „Pink Floyd“ albumų, o žymioji plokštelė „Siena“ liaudyje laikoma roko opera, nors oficialiai šis kūrinys taip niekada nebuvo įvardytas. „The Wall“, ištisoms muzikantų kartoms be galo įtakinga roko drama, buvo pastatyta ir Lietuvoje ir virto spalvingu gyvu renginiu Rugsėjo pirmosios proga Vilniaus Vingio parke 2005 m.
Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011
Šį trečiadienį, birželio 29 d., savo pirmąjį operos sezoną kino centras „Multikino“ baigs niekada Lietuvoje nestatyta ir nerodyta kompozitoriaus Polio Diuka opera „Ariana ir Mėlynbarzdis“.
Tiesiogiai iš Barselonos „Gran Teatre del Liceu“ transliuojamoje operoje pagrindinį vyro vaidmenį atlieka vienas žymiausių Belgijos solistų, už pasiekimus muzikoje barono titulu Karaliaus Alberto II apdovanotas Jose van Dam.
„Prieš daugiau nei šimtą metų pirmą kartą pastatyta Paryžiuje, šiuo metu „Ariana ir Mėlynbarzdis“ retai įtraukiama į operų repertuarus, todėl Lietuvos operos mylėtojai turi unikalią galimybę pamatyti tiesioginę šios operos transliaciją iš vieno įspūdingiausios architektūros operos teatrų Europoje. Ši paskutinė sezono transliacija – ir užuomina į jau vasaros pabaigoje prasidėsiantį naująjį sezoną, kurio repertuare – garsios ir šalyje dar nerodytos operos su žymiausiais šio žanro menininkais“, – sako UAB „Multikino Lietuva“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.
Beveik tris valandas skambėsiančioje operoje „Ariana ir Mėlynbarzdis“ pagrindinio herojaus – penkias žmonas įkalinusio ir šeštąją išbandymams pasmerkusio Mėlynbarzdžio vaidmenį kuria daugelio tarptautinių apdovanojimų laimėtojas, praėjusiais metais savo septyniasdešimtmetį ir penkiasdešimtmetį scenoje atšventęs belgų solistas José Van Dam, kurio pasirodymų sąraše – ir 1999 metais vykusios Belgijos sosto įpėdinio Filipo ir princesės Mathilde tuoktuvės. Mėlynbarzdžio žmonas išlaisvinančios Arianos ir jos auklės vaidmenis operoje atlieka šiuolaikinės operos atlikėja sopranas Jeanne-Michèle Charbonnet ir įvairiapusišku, plataus diapazono balsu pasižyminti airių mecosopranas Patricia Bardon.
Bilietus į tiesioginę operos „Ariana ir Mėlynbarzdis“ transliaciją galima įsigyti „Multikino“ kino centro kasose (prekybos ir pramogų centro „Ozas“ III aukštas) ir internete adresu www.multikino.lt
Balandžio 9–16 d. ketvirtą kartą po sostinės kultūrinio gyvenimo gatves pralėksianti „Naujosios operos akcija“ šiemet numato staigų posūkį socialinio muzikos teatro link.
Savaitę truksiančio šiuolaikinės operos festivalio programoje – keturios skirtingos kūrybinių grupių reakcijos į nūdienos socialinę tikrovę ir keturi satelitiniai renginiai festivalio bendruomenei: nuo edukacinių projektų iki gatvės pramogų.
Dėl ekonominių, psichosocialinių, estetinių ir ideologinių priežasčių, šiemet „Naujosios operos akcija“ ryžtingai atmeta bet kokius romantizmo epochos grand opera pompastikos bei didybės reliktus, atsisakydama orkestrų, didelių chorų, dirigentų ir siužetinių epopėjų. Vietoj to festivalis juda nepretenzingo, netgi partizaniško operos formato link ir renkasi mažojo muzikos teatro posūkį, priartėdamas prie naujojo šokio, šiuolaikinio teatro ar veiksmo muzikos ir meno spektaklių.
Trys iš penkių naujų NOA operų kūrybinių komandų nepriklausomai viena nuo kitos pasiryžo užčiuopti šiandienos gyvenimo pulsą. Kol dvi likusios grupės plėtos ankstesniems NOA festivaliams artimą teminę kryptį, dauguma kūrėjų kalbės apie šiuolaikinei visuomenei aktualias situacijas ir reaguos į dabarties realijas: nuo kapitalistinio vartojimo ir prekybos centro reiškinių, krepšinio, gatvės kultūros iki atsitiktinių pažinčių ir meilės iliuzijų, įnikus į „Skype“ programą. Pagrindiniais operų personažais čia taps paprasti žmonės: kasdienybėje sutinkamas anonimas – kasininkė, degradavusi krepšinio žvaigždė – narkomanas, lengvatikė internautoja, užsieniečio meilės ieškotoja – naivi lietuvaitė. Socialinė linija tęsis ir austrų video operoje „I Hate Mozart“ (2006), atskleisiančioje intrigų, nesąžiningumo ir galios žaidimų kupiną užkulisinį operos teatro gyvenimą.
Kita svarbi NOA festivalio kryptis – įvairūs satelitiniai renginiai: nuo edukacinių projektų iki krepšinio varžybų. Po pernai surengtų kūrybinių dirbtuvių šiuolaikinės operos kūrėjams ir atlikėjams pasisekimo, šiemet nuspręsta pratęsti bendradarbiavimą su Didžiosios Britanijos muzikos teatro kompanija „Vocal Motions Elastic Theatre“ ir surengti vienadienę „Kolaboracinio muzikos teatro“ stovyklą. O festivalio organizuojamą jaunųjų kritikų recenzijų konkursą vietinėje kultūrinėje terpėje galima suvokti kaip unikalią iniciatyvą. Greta jo bus surengta ir šiuolaikinės operos kritikų apskritojo stalo diskusija „Kokybiškos recenzijos versijos“.
4-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA vyks balandžio 9-16 dienomis Vilniaus mažajame teatre, Menų spaustuvėje, Šiuolaikinio meno centre bei kino teatre „Pasaka“.
Daugiau informacijos – www.noa.lt
Šį ketvirtadienį, kovo 24 d., kino centras „Multikino“ pirmą kartą šalies istorijoje tiesiogiai iš „La Scala“ teatro Milane transliuos V.A. Mocarto „Užburtąją fleitą“. Šia viena garsiausia austrų kompozitoriaus opera „Multikino“ pradeda tiesiogines transliacijas iš žymiausių pasaulio scenų. Ją pristatys „Užburtosios fleitos“ pilną versiją Lietuvoje vieninteliai pastatę bohemiečiai.
„Užburtoji fleita“ – viena iš dešimties dažniausiai statomų operų visame pasaulyje. Jos pastatymai visada labai skirtingi, unikalūs ir įdomūs, nes pats siužetas ir personažai suteikia nepaprastai daug galimybių fantazijai ir interpretacijai. Šis „La Scala“ pastatymas turi būti dar ir nepaprastai vizualus, nes jo režisierius William Kentridge yra daugiausiai žinomas kaip animaciją kuriantis menininkas, pristatęs parodas žymiausiuose pasaulio muziejuose, taip pat studijavęs mimų ir teatro meną“, – sako pirmą kartą Lietuvoje 2007 m. pilną „Užbartąją fleitą“ pastačiusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Pasak jos, nepaprastai subtili ir gyvybinga Mocarto muzika yra kaip balzamas jaunam balsui. „Ji specifinė ir reikalauja ypatingų balsų bei atlikimo. Tam reikalingas atskiras pasiruošimas ir, žinoma, „La Scala“ ima tuos solistus, kurie geriausiai dainuoja būtent šiuo stiliumi“, – sako D. Ibelhauptaitė.
Pagrindinius vaidmenis „Užburtojoje fleitoje“ kuria austrų bosas Günther Groissbock, įkūnysiantis Karalių Zarastrą, vienas perspektyviausių lyrinių tenorų albanas Saimir Pirgu, kursiantis Princo Tamino personažą, ne vieną tarptautinį konkursą laimėjusi rusų sopranas Albina Shagimuratova, dainuosianti ir vaidinsianti Nakties Karalienę, Tarptautinio Mocarto konkurso Zalcburge laureatė austrų sopranas Genia Kühmeier, virsianti Princese Pamina, ir kiti.
Tiesioginę operos transliaciją iš Milano „Multikino“ stebėsiantiems bohemiečiams, kurie š.m. balandį pristatys atnaujintą „Užburtąją Fleitą“ Vilniuje, D. Ibelhauptaitė rekomenduoja atkreipti dėmesį į muzikinę atlikimo kokybę. Tuo tarpu žiūrovams režisierė pataria įvertinti pastatymo išradingumą ir netradicinę interpretaciją.
Penktadienį Kaune susituokė dainininkas 28 metų Merūnas Vitulskis ir ilgametė jo draugė 22 metų vadybos studentė Erika Vilčinskaitė. Jaunieji aukso žiedus sumainė miesto rotušėje, santuokos sakramentą priėmė Kauno šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčioje.