Search Results for: "moterų futbolas"
Turbūt būtų keista stebėti futbolo rungtynes, kuomet virš treniruočių aikštelės skraido kariuomenės straigtasparniai. Tačiau su tuo susiduria Afganistano moterų futbolo komanda – nepaprastai drąsios futbolo entuziastės, nebijančios griežto musulmonų pasaulio pasmerkimo.
Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė, įvairių salės ir lauko futbolo turnyrų nugalėtoja ir prizininkė, Vilniaus „FM-Kreontas“ komandos žaidėja Viktorija Magalinskaja Lietuvos edukologijos universitete (LEU) jau ketvirtus metus studijuoja kūno kultūrą, yra gabi ir stropi studentė. Pakalbinome Viktoriją ir paprašėme papasakoti apie save, sportą, pasiekimus, studijas ir ateities planus.
JAV atlikto tyrimo rezultatais teigia, kad po to, kai vyrai pažiūri futbolo rungtynes, seksualinės prievartos atvejų šeimose gali padidėti iki 10 proc.
Pasirodo, būtent tokiu laiku policijos pareigūnai sulaukia daug skambučių iš seksualinį smurtą šeimose patyrusių moterų.
Vidutiniškai JAV tarptautinių ir vietos futbolo čempionatų rungtynes stebi 25 proc. vyrų.
Ne toks, kokio tikėjosi, mačo rezultatas gali būti neadekvačios futbolo aistruolio reakcijos priežastis. Dažnai vyrai po nesėkmingai pasibaigusių futbolo varžybų agresiją ir pyktį išlieja ant žmonų ar draugių, versdami jas santykiauti prieš jų valią.
Daugiausiai signalų užfiksuojama maždaug valandą dvi po futbolo mačo.
Gaila, bet priešingų tendencijų, kad po sėkmingai pasibaigusių varžybų pasikėsinimų mažėtų, nenustatyta.
Pasak tyrimo vadovų, taip yra dėl to, kad negatyvūs įvykiai labiau paveikia žmogaus dvasinę pusiausvyrą nei malonūs nutikimai. Neretai taip pasielgę vyrai iš tiesų nėra linkę smurtauti ir dėl įvykusios nelaimės gailisi visą gyvenimą.
Už poros dienų skaičiuosime paskutinius laikrodžių dūžius iki Naujųjų 2011 metų, kuriuos Lietuvos futbolo bendruomenė gali pasitikti pakelta galva – šių metų pasiekimai tai tvirtas pagrindas ateinančiųjų iššūkiams.
XIX a. antroje pusėje moterys, palikusios namie dailias Viktorijos laikų stiliaus sukneles, pirmą kartą įsiveržė į futbolo aikštelę. Įsiveržė audringai ir skandalingai. Prireikė beveik 100 metų, kol buvo įsteigta Moterų futbolo asociacija.
Šiandien „Talentų banke“ – futbolininkė Kotryna, kamuolį spardžiusi net berniukų komandoje. Iš pradžių mergina dienas leisdavo savo tėčio, bokso trenerio, sporto salėje, ir netroško nieko kito, kaip boksuotis. Tačiau jos pasirinkimas tapti profesionalia boksininke nesulaukė tėvų pritarimo. Kadangi mažame miestelyje, kaip sako pati mergina, trūko veiklos, teko išbandyti ir dainavimą, ir floristiką, ir šokius, net plaukimą. Kol ji vieną dieną, prieš šešerius metus, su drauge nenusprendė apsilankyti futbolo treniruotėje. „Kamuolio spardymas į sieną su berniukais buvo kasdienybė dar vaikystėje ieškant veiklos“, – sako Kotryna, kuriai susidomėjus futbolu teko nusivilti, nes sužinojo, kad jų miestelyje mergaičių futbolo grupės tiesiog nėra…
Bene didžiausią indėlį į sporto šakų gyvavimą tarpukariu suteikė sportu besidomintys ir jį rėmę mecenatai. Varžybų metu savo komandą ar šalies rinktinę palaikydavo minios susirinkusių.
Varžybų stebėti atvykdavo diplomatinių tarnybų atstovai, prezidentas ir mecenatai. Sirgaliai per tą atrodytų trumpą valstybės gyvavimo laikotarpį taip pat keitėsi. Juos keitė pergalės!
Vilniaus krašto lietuvių, atvykusių į Tautinę lietuvių olimpiadą,
vadovas Pranas Žižmaras. Kuntaplis 1938 07 24.
Sirgaliai šviesti ir tramdyti
3-ame dešimtmetyje išleistose specialiose sporto knygelėse mokyta ne tik žaidimo subtilybių, bet ir kaip sirgaliai turėtų elgtis varžybų metu.
„Per daug netriukšmauti, ramiai sėdėti ir netrukdyti sportininkams. Tačiau tokie „paliepimai“ neprigijo. Jau 4-ame dešimtmetyje vykusiose krepšinio varžybose visi ir džiaugėsi, ir plojo. Jų jau niekas nebetramdė“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė.
Vargu ar tarpukariu į Lietuvą savo komandų palaikyti atvykdavo kitų šalių sirgalių, tačiau su delegacija tikrai vykdavo tą sporto šaką kuruojančios sąjungos ar organizacijos atstovai. Rungtynes stebėdavo ir užsienyje įkurtų pasiuntinybių bei konsulatų darbuotojai. Čia jie organizuodavo priėmimus ir vietinių lietuvių palaikymą.
Lietuvos krepšinio rinktinė – 1939 m. Europos čempionas.
Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubinas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Mindaugas Šliūpas.
4-ame dešimtmetyje sirgalius turėjo žavėti gana dažnai spaudoje atsirasdavę sportininkų šaržai ir karikatūros.
„Atvažiuodavo į Lietuvą sulošti futbolo klubas iš Prancūzijos, tai visą rinktinę ir nušaržuodavo. Keista, tačiau rungtynių nuotraukų būdavo ne visada, tad vietoj jų spaudoje atsirasdavo šaržas. Sportininkai, kiekvienas atskirai, taip publikuoti specializuotoje, sporto entuziastams skirtoje literatūroje, leidiniuose sportininkams ir nacionalinėje spaudoje“, – aiškino ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Įdomu tai, kad tokie įvykiai kaip problematiški Lietuvos – Lenkijos nesutarimai, Lietuvos – Tautų Sąjungos santykiai, įvairūs nesutarimai dėl Klaipėdos ir Vilniaus eiliniam žmogui aiškinti karikatūromis – dažniausiai įvykiais futbolo aikštelėje arba bokso ringe.
„3-ame dešimtmetyje tokių karikatūrų dar reikėtų paieškoti, o 4-ame dešimtmetyje tai tapo ypač populiaru. Daug karikatūrų sporto tema, nemažai ir šaržuotų sportininkų. To priežastimi gali būti pačių karikatūristų įgudimas vėlesniu tarpukario laikotarpiu. Už sportines labiau populiarios buvo politinės karikatūros. Taip nuo socialinės kritikos pereita prie laisvalaikio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Kauno moterų krepšinio rinktinė. Atvirukas. 1939 m.
Futbolo žiūrovai – aršūs
Dažnai to meto spaudoje rašyta, kad sirgaliai priešų stovyklai nebuvo nedraugiški tačiau patys labai greitai susibičiuliaudavo. Jau tuomet jie buvo kiek išprotėję, kartais net ir susimušdavo, tačiau šiandieniniams futbolo sirgaliams neprilygtų. Daugiausia jų palaikymo susilaukdavo komandinės varžybos. Tad ir patys žaidėjai įpildavo alyvos į ugnį, nepalaikydavo sportinės dvasios, žaisdavo per daug agresyviai ir šiurkščiai.
„Nemandagiais epitetais iš aikštės būdavo išlydimi sužeisti futbolininkai, tačiau spaudoje tai nebuvo „pakartojama“. Tikriausiai veikė sava cenzūra. Būdavo visko, juk sportas – tai emocijos“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad futbolą ateidavo žiūrėti ir darbininkai, taigi publika buvo įvairi.
Pradžioje futbolas mūsų šalyje pritraukdavo labai mažai žiūrovų – nebuvo rezultatų, kuriais vertėtų džiaugtis. Jei jau atvykdavo futbolo žvaigždės iš užsienio ar tolimos šalies komanda, tai patiems žaidėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jie vedžioti po Kauną, apylinkes, kviesti į ekskursijas, jiems rengti susitikimai. Į sporto aikštes žmonės vykdavo likus kelioms valandoms iki varžybų, kad užsiimtų vietas ir juos pamatytų. Dažniausiai į varžybas atvykdavo ir tų šalių pasiuntiniai Kaune. Varžybas taip pat stebėdavo mūsų valdžios, vyriausybės atstovai, vėliau ir prezidentas. Apranga rungtynes stebėdavę lietuviai neišsiskirdavo. Tarpvalstybinių susitikimų metu jau tada skambėjo nacionaliniai himnai.
V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, rūpintis sirgaliais tuo metu jau buvo pradėję didieji Vakarų Europos futbolo klubai. Esą ir iš archyvinių Vasaros olimpinių žaidynių Berlyne (1936 m.) vaizdų matyti, kad čia susirinkę įvairių šalių sirgaliai. Jie buvo labai organizuoti, tvarkingi, žinojo kaip skanduoti, buvo skirtingai apsirengę ir bandė kuo labiau išsiskirti.
Prasidėjus tiesioginėms futbolo varžybų radijo transliacijoms, pirmasis susitikimų kėlinys transliuojamas nebuvo, tik antrasis. 4-ame dešimtmetyje į Lietuvą specialiai atvyko estų spaudos atstovai ir technikai, kad į Estiją tiesiogiai perduotų radijo bangomis varžybų komentarus. Tai buvo daroma specialiai dėl sirgalių.
„Dar vienas iš stebinančių dalykų – tai „masinė migracija“ į futbolo stadionus. Į Panemunėje buvusį Valstybės stadioną, Karo mokyklos stadioną dažnai bandydavo pakliūti „nelegalai“. Spaudoje rašyta, kad jie tai ant pakalnių, tai medžiuose įsilipę stebi varžybas. Pusė žiūrovų būdavo stadione, pusė – už jo ribų“, – apie to meto sirgalių sumanumą teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.
Būta ir kitokių futbolo sirgalius žavinčių užmojų. Parodos kuratorė prisiminė tarpvalstybines futbolo rungtynes Klaipėdoje, kur susitiko lietuviai su kitos Baltijos šalies komanda. Tuomet į aikštę išėjo komandos, sugroti abiejų šalių himnai. Aikštėje pasirodė teisėjas iš trečiosios šalies. Atrodytų nieko neįprasto neįvyko… Tačiau tąkart labai įdomiai į aikštę pateko kamuolys – jis išmestas iš praskrendančio lėktuvo, buvo papuoštas tautinėmis abiejų šalių juostomis.
Krepšininkus sutiko griausmingai
Nebūtų buvę pergalių, nebūtų ir krepšininkų sutikimo, iš kurio dar ir šiandien galime pasisemti naujų idėjų.
„Krepšinio lygis tarpukariu nebuvo aukštas, tekdavo nuolat pralaimėti kaimyninių Baltijos valstybių komandoms. Ypač skaudžios buvo 1935 m. sausį žaistos draugiškos rungtynės Rygoje, kai latviams pralaimėta itin dideliu skirtumu – 10:123“, – apie vingiuotą krepšinio kelią į šlovės Olimpą pasakojo ILRP muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, Rygoje vykusios 1937 m. krepšinio čempionato lemiamos rungtynės su Latvija specialiai telegrafuotos arba telefonu pranešinėti varžybų rezultatai. Kauno Laisvės alėjoje buriavosi minios žmonių, sėdėjo ir klausėsi, o išgirdę naujienas pranešinėdavo kitiems. Tuo metu kauniečiai jautėsi tarsi patys būtų varžybose.
J. Minelgaitės teigimu, krepšininkams laimėjus Europos čempionatą Rygoje, rinktinę Kaune pasitiko gatves užtvindę sirgaliai. Nugalėtojai tada vežti atvirais automobiliais. Rinktinės sutikimas vyko nuo pat Šiaulių. Visi teikė krepšininkams ne tik gėles, bet ir dovanas. Sveikino kas tik galėjo – ir Šiaulių berniukų gimnazija, ir sporto klubai. Valstybės teatre (dab. Kauno muzikinis teatras) jiems suruoštas specialus sveikinimo vakaras, kuriame dalyvavusios organizacijos krepšininkus taip pat apdovanojo.
1939 m. III Europos krepšinio čempionatas ir visų mylimas rinktinės aukštaūgis Pranas Lubinas. Kuntaplis 1939 05 28.
„Tuomet Laivės alėjoje visi barai buvo sausakimši, gatvė tiesiog ūžė. Pats miestas atrodė kitaip nei visada. Ir dabar, kai vyksta rungtynės, gatvės ištuštėja, tik girdi eidamas nuo vieno baro iki kito sirgalių šūksnius ir garsiai įjungtą televizorių bei rungtynių rezultatus. Panašu“, – šiandieną ir praeitį lygino V. Akmenytė-Ruzgienė.
Europos čempionų sutikimui Kaune buvo suruošta visa jų sutikimo programa – kaip važiuos – atviru ar uždaru transportu, kur žmonės turi jų laukti, kokiu maršrutu vyks – Vytauto prospektu, per Parodos kalną iki Kūno kultūros rūmų.
1939 m. dar kartą, tada jau tėvynėje, Europos pirmenybių taurę pelniusi rinktinė vėl sveikinta. Krepšininkai traukiniu lankė kitus rajonus ir stojo visose šalies geležinkelio stotyse, tarp jų Joniškyje ir Šiauliuose. Čia susirinkę sirgaliai teikė padėkos dovanas.
Specialiai III Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo išleisti ne tik pašto ženklai, bet ir simbolinis ženklelis, kurį galėjo įsigyti visi norintys. Jo autorius – grafikas Jonas Juozas Burba.
Tąkart čempionato metu čempionato šeimininkai saugoti nuo sirgalių. Krepšininkai lietuviai pirmenybių metu buvo apgyvendinti Kauno pašonėje buvusioje Galvydžių viloje, tuometiniame priemiestyje Aukštojoje Panemunėje.
„Para šioje šioje viloje kainavo 50 litų. Tuo metu tai buvo mėnesio alga. Tai buvo geriausia vila, šalia pušyno. Gyveno čia tik lietuviai krepšininkai, komandos administratorius Karolis Dineika, gydytoja, treneriai. Kiekvienam buvo skirtas nuolatinis bilietas atvykti į miestą. Kad nesugestų produktai laikyti rūsiuose, apdengti žiemą iš Nemuno atvežtu ledu, kuris dar buvo apdengiamas pjuvenomis ir taip išsilaikydavo. Kitos komandos glaudėsi karo mokyklose“, – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
„Juokiamės, kad ir dabar krepšininkai bus atskirti nuo visuomenės – nuomosis kaimo turizmo sodybą šalia Panevėžio“, – šias dienas ir praeitį lygino J. Minelgaitė. Deja, anuomet buvusį pušyno kvapą šiemet pakeitė ne žadėtas mėtų, bet „kaimiškas“ kvapas iš „Aukštaitijos vandenų“ nuotekų valymo įrenginių dumblo kaupimo aikštelės…
Futbolas, inžinerija ir merginos, atrodo, turi tiek pat sąsajų kaip žmogaus išsilaipinimas mėnulyje ir kylančios pieno kainos parduotuvėje. Bet tik atrodo.
Gyvas (arba – „gyva“) to pavyzdys yra 22 metų būsima diplomuota mechanikos inžinierė, Lietuvos moterų futbolo A lygos komandos „Žalgiris“ žaidėja – saugė Indrė Vaišnoraitė.
Prieš dvylika metų aktyviai futbolą pradėjusi žaisti mergina teigia, kad į futbolo „sriubą“ ją įstūmė tuometinis fizinio mokytojas, kuris, pasak jos, buvo „gerąja prasme pakvaišęs dėl futbolo“.
Gainiojant futbolo kamuolį praėjo daug vasarų ir netgi žiemų, kai šąlančias galūnes sušildydavo noras pelnyti lemtingą įvartį.
Dabar Indrė gali vadintis tik „beveik profesionalia“ futbolininke ir šiame išsireiškime pagrindinę vietą užima žodis „beveik“, nes, anot jos pačios, keletas metų, kurie galėjo lemti jos patekimą arba ne į nacionalinę komandą – buvo praleisti vėjais, todėl dabar futbolas tapo tik aktyviu hobiu. Pokalbis su inžiniere – futbolininke Indre.
Ar futbolas, tavo nuomone, sunkus sportas?
Futbolas be galo sunkus sportas ir tai kartoju po kiekvienų varžybų (juokiasi… – aut. past.). Visi daugiau ar mažiau besidomintys futbolu žino, kad aikštėje stovėti negalima, tai jau vien bėgioti porą kėlinių po 45 minutes yra „reikalų”. Aikštėje bėgi su kamuoliu, driblinguoji, nuolat tenka daryti pagreitėjimus. Tai tikrai nuvaro nuo kojų ir ne vienai dienai. Ir čia tik varžybos, o prieš jas yra daug ir sunkaus darbo treniruotėse.
Sunkiausios yra fizinio pasirengimo treniruotės, kuriose neretai reikia perlipti per savo „negaliu”. Bet visas šis sunkumas nublanksta prieš tą euforiją, kurią jaučia kiekviena žaidėja, komandai įmušus įvartį ar laimėjus rungtynes. Su krepšiniu yra kitaip. Ten taškai mėtomi vienas po kito, o futbole reikia daug stengtis, kad pelnytum įvartį. Dėl to ir džiaugsmas daug saldesnis.
Ko reikia, kad taptum gera žaidėja?
Visų pirma, kad taptum žaidėja, reikia daug noro ir užsispyrimo. Nemanau, kad merginose yra įgimta futbolininkių gyslelė.(savi ironijos juokas – aut.past.). Joms prisijaukinti kamuolį daug sunkiau nei vaikinams. Reikia daug darbo įdėti vien tam, kad galėtum taisyklingai atiduoti perdavimą komandos draugei, o ką jau kalbėti apie visa kita. Tai tikrai reikalauja daug pastangų ir užsispyrimo. Taigi, norint tapti gera žaidėja, reikėtų futbolu susidomėti dar iki dešimties metų.
Be abejo reikėtų pasižymėti valia, ryžtu, ištverme. Nors pastarąją galima ir išsiugdyti… Be abejo reikia pareigingumo, nes joks treneris nesitaikstys su žaidėja be drausmės. Futbolas man jau nebėra toks svarbus, koks buvo anksčiau, nes turėjau ilgą pertrauką.
Praktiškai geriausius savo metus, kai galėjau kažko rimtesnio siekti futbole, pavyzdžiui, kovoti dėl vietos nacionalinėje rinktinėje, praleidau vėjais. Taigi dabar man futbolas yra tik hobis, į jį sugrįžau ne siekti aukštumų, o tiesiog atsipalaiduoti, išsikrauti, pasiilgau to bendrumo jausmo, koks būna tarp komandos narių. Tai lyg antra šeima.
Sako, kad vyrus randai puošia, o merginas…? Ar esi turėjusi rimtesnių traumų?
Tiek vyrų, tiek moterų futbole traumų neišvengsi, bet man dažniausiai rimčiausios būna tik raumenų patempimas, atsirandantis todėl, kad kojos per silpnos. Be abejo, jas gali treniruoti, bet nenoru labai raumeningu kojų (juokiasi – aut.past.). Jau čia tokie nesuderinami dalykai prasideda. Šiltuoju metų laiku niekas taip nenuvilia kaip nauja mėlynė. Visos juk mėgsta įšokti į kojas atidengiančias sukneles. Leidžiame jomis pasigrožėti gatvėje vaikinams, bet vargu ar jiems malonu matyti mėlynėmis nusėtas kojas.
Ar, tavo nuomone, Lietuvoje merginų futbolas yra populiarus?
Lietuvoje merginų futbolas nėra toks populiarus kaip norėtųsi. Tačiau ši sporto šaka tarp merginų sparčiai populiarėja ir, manoma, kad ketvirtadalis Lietuvoje gyvenančių moterų 2020 metais žais futbolą. Tai vienas iš strateginių Lietuvos futbolo tikslų 2010-2020 metais, kuris labai džiugina.
Ar teko, kada varžytis su vaikinais vienoje aikštėje? Kokie įspūdžiai?
Su vaikinais varžytis tenka dažnai ne tiek oficialiose varžybose, kiek draugiškose ar šiaip tiesiog pasižaidžiant draugų būryje. Žaidimas su vaikinais kas kartą yra vis skirtingas, nes ir vaikinų požiūris į merginas, žaidžiančias futbolą, skiriasi. Vieni būna atsargesni, pasaugo merginas, su jomis žaidžia mažiau agresyvų žaidimą, o kiti atvirkščiai – eina tiesiai ir nesvarbu, ar žaidžia su sau lygiais varžovais ar su merginomis… Tada jau pačiai tenka prisižiūrėti, kad nenuneštų galvos (juokiasi – aut.past.).
Manau, pastarieji negali susitaikyti su mintimi, kad ir merginos gali ir moka puikiai žaisti futbolą, jie bando bet kokiais būdais tai paneigti.
Kaip sekasi suderinti treniruotes, studijas ir laisvalaikį?
Tai visiškai nesuderinama. Galima bandyti derinti, bet visur aukštų rezultatų nepasieksi. Taigi reikia nusistatyti prioritetus, kas gyvenime atrodo svarbiausia. Jei sieksi karjeros sporto srityje, tai tikrai daugiau laiko niekam neliks, mokslai nelabai rūpės, o su draugais susitikti visada norėsis.
Vis dėlto, ar save dar įsivaizduoji kaip profesionalią futbolininkę?
Profesionaliai būti jau ryškiai per vėlu… Šiandien futbolas man yra smagus laiko praleidimas, visiškas išsikrovimas, blogų emocijų atsikratymas. Po treniruočių dingsta visas susikaupęs pyktis, nes jį išlieji aikštelėje. Labai rekomenduočiau užsiimti futbolu isterikams. Padeda nuleisti garą.
Ar aikštėje bandai išlikti stilinga ir graži? Tik be „kuklinimosi“
Oi, visada bandau atrodyti graži, bet kai pažiūri fotografų nuotraukas, tai ir supranti, kad aikštėje, kur nuolat švilpauja vėjai, išlikti gražia prilygsta neįmanomai misijai. Po kiekvienų varžybų būname pasipuošusios unikaliomis šukuosenomis, kurias kartais vadiname „neišeik iš kanapių”. Apie makiažą kalbos visai nėra. Visgi prakaitas varžybų metu sruvena upeliais. Tiesa, visada yra išimčių, galima pamatyti aikštėje pasidažiusių merginų. Man prie širdies labiau „limpa“ natūraliai įraudę žandukai (juokiasi – aut.past.).
Ačiū už pokalbį.
Tadas Vasiliauskas
Sausio 8-9 dienomis Vilniuje, „Foos-in“ stalo futbolo klube geriausius Lietuvos stalo futbolo žaidėjus subūrė svarbiausias sezono įvykis – „Lietuvos Taurė 2010“. Dalyviai varžėsi dėl Lietuvos čempionų titulų vienetų ir dvejetų rungtyse: atvirose, moterų ir jaunių kategorijose. Rungtys vyko ant šešių stalų: trijų „Garlando World Champion“ ir trijų „Roberto Sport Adrenaline“. Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti savo stalą, todėl nemažai varžybų vienu metu vyko ant dviejų stalų pakaitomis.
Užsižiopsoję į kamieną išrietusią pajūrio pušį, pastebime šalia važiuojančią, pilną besišypsančių veidų, transporto priemonę… Nustembame sužinoję, jog tai elektromobilis. Gan naujas ir dar daugeliui neatrastas ekologiškas transportas. Apie išgirstas įdomybes skubame pasidalinti su jumis…