Search Results for: "moksliniai tyrimai"
Pastarųjų metų moksliniai tyrimai parodė, kad vitaminas D ne tik stiprina imunitetą, kaulus ar padeda lytinei hormonų veiklai, bet ir mažina riziką susirgti onkologinėmis, širdies ir kraujagyslių ligomis, depresija, ir net iki 26 procentų sumažina mirties riziką.
Naujausi moksliniai tyrimai įrodo, jog rūpinantis sveiku svoriu yra svarbu ne tik maisto racionas, į kurį vis dar dažniausiai nukreipiamas visas dėmesys. Vis svarbesniu veiksniu tampa laikas, kada vartojami tam tikri maisto produktai, nes mūsų organizmas skirtingu paros metu veikia skirtingai. Laikas, kada yra valgoma ar užkandžiaujama yra svarbus tam, kad žinotume, ar tuo metu suvartojamas kalorijas mūsų organizmas paverčia riebalais ar pašalina.
Vaistus reikia užgerti vandeniu. Apie tai nuolat sako gydytojai ir vaistininkai. O kas bus, jei tabletę užgersiu sultimis? Negi galima numirti? Moksliniai tyrimai tvirtina, kad galima!
Niekaip negalite atsikratyti potraukio saldumynams? Esate toli gražu ne vieni – moksliniai tyrimai rodo, jog žmonių polinkis į saldų skonį yra įgimtas ir veikiausiai išsivystė todėl, kad mus trauktų motinos pienas ir kiti energijos šaltiniai. Kaip visa tai atsiliepia dietos besilaikantiems žmonėms buvo nagrinėta tarptautinėje dietologų konferencijoje Prancūzijos mieste Lione.
Greitai ir lengvai. Tokį principą šiuolaikinis žmogus taiko tiek gyvenimui, tiek mirčiai. Siekdamas kuo greičiau pasikeisti ir pamatyti akivaizdžius ir įspūdingus rezultatus, jis pamiršta, jog taip žengia ne į pramogų, bet į pavojaus zoną. Tokią, kurioje visada yra tikimybė atsidurti tarp gyvybės ir mirties.
Po žiniasklaidos rengtų realybės šou ir plastinę chirurgiją populiarinančių straipsnių ir laidų dažnam žmogui susidaro įspūdis, kad grožio operacijos prilygsta apsilankymui pas kosmetologą ar kirpėją. Tačiau net, atrodytų, paprasta botulino injekcija gali sukelti nenumatytų padarinių, o kartais – ir paciento mirtį. Štai kodėl plastinės chirurgijos specialistas profesorius Kęstutis Vitkus perspėja apie Bermudų trikampį, arba tris galimus rizikos veiksnius. Lygiai tokius pat pavojus įvardija ir jo kolega medicinos mokslų daktaras Darius Radzevičius.
Trys pavojaus taškai
Atlanto vandenyne susidariusi pavojinga zona, vadinamasis Bermudų trikampis, garsėja nenuspėjamais reiškiniais. Ten be žinios pradingsta lėktuvai ir laivai. Žinoma, situacija plastinėje chirurgijoje nėra tokia nenuspėjama, vis dėlto šimtaprocentinių garantijų pacientams negali suteikti joks medikas.
„Valandos trukmės konsultacija su būsima paciente visada baigiasi visų įmanomų komplikacijų aptarimu. Medicinoje negali būti 100 proc. garantijos, tik 99 proc. Kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje“, – sakė vaizdingą palyginimą apie Bermudų trikampį pateikęs mikrochirurgas K. Vitkus, Valakupių plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ įkūrėjas.
„Komplikacijų atvejai yra reti, bet įmanomi. Nereikia bijoti žodžio „komplikacijos“, apie jas reikia diskutuoti, pasverti komplikacijų riziką ir jas sumažinti iki minimumo“, – kolegai antrino plastinės chirurgijos specialistas D. Radzevičius, dirbantis sostinės grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje „Sugihara“. Keliuose lietuviškų komercinių televizijų projektuose, kur buvo keičiama dalyvių išvaizda, dalyvavęs patyręs specialistas vis dėlto tvirtino, kad tokios laidos žiūrovams formuoja klaidingą supratimą apie plastinę chirurgiją.
„Gali susidaryti įspūdis, kad plastinė operacija yra kažkas panašaus į plaukų dažymą ar manikiūrą. Visgi tai yra intervencija į žmogaus organizmą, – D. Radzevičiaus manymu, trumpa procedūros trukmė dar nereiškia, jog pavojus paciento sveikatai yra mažesnis. – Kad ir kokia intervencija tai būtų, paprasčiausia botulino arba hialurono rūgšties injekcija ar operacija, ji turi būti atliekama gydymo įstaigoje. Ne namuose, ne garaže ir ne televizijos studijoje, nes tai yra nesaugu. Kodėl? Dėl trijų faktorių: pirma, žmogiškojo, procedūrą atliekančio gydytojo, antra, paciento, trečia, naudojamo preparato.“
Mikrochirurgas, beveik trisdešimties metų darbo patirtį plastinės chirurgijos srityje turintis vilnietis K. Vitkus taip pat įvardijo tokius pat tris svarbiausius plastinių procedūrų ir operacijų veiksnius.
„Žmogus, norintis pasigražinti ir nepagalvojęs apie pasekmes, lekia kaip drugelis į šviesą ir žūva. Pacientas paprastai būna pasimetęs, jis nežino, kas yra geriausia. Daug kas priklauso nuo chirurgo sąžinės ir patirties. Bet pacientas dažnai pamiršta, kad bet kokia operacija yra ta pati sandora su mirtimi ir gyvybe. Pavyzdžiui, televizijos studijoje suleidžiama botokso, kuris turi daug ingredientų, injekcija. O jei nuo anafilaksinio šoko žmogui sustos širdis? Viskas, žmogaus nebeliks“, – teigė K. Vitkus.
Greito rezultato siekis užgožia atsargumą
Žmonija grožio chirurgiją naudojo prieš keturis tūkstančius, o rekonstrukcinę – beveik tris tūkstančius metų. Dėl ligų ar traumų prarastas ar deformuotas žmogaus kūno dalis nuo seno bandyta atkurti ne dėl grožio, bet dėl sveikatos. Dabartiniais laikais sparčiai tobulėjant medicinos technikai ir įvairiems preparatams, itin išpopuliarėjo estetinė chirurgija, nes vis trumpėjantis gražinimosi skalpeliu ir gijimo procesas leido žmogui palyginti greitai sugrįžti į kasdienę rutiną.
Pasidaryti operaciją per pietų pertrauką ar nueiti susileisti botulino injekciją vietoj pasiplepėjimo prie kavos puodelio su drauge. Toks supaprastintas plastinių intervencijų pristatymas pavojingiausias yra tiems žmonėms, į kuriuos dažniausiai ir nukreipiama ši gundanti žinia. Suaugęs mąstantis asmuo neturėtų naiviai tikėtis, kad chirurginė operacija, kad ir atlikta estetiniais tikslais, gali praeiti be pasekmių sveikatai. Šiuolaikinio nekantraus ir, dar reikėtų pridurti, turtingo žmogaus siekis gauti, ko nori čia ir dabar, kartais įgyvendinamas nepaisant jokių perspėjimų apie galimas grėsmes.
„Net mūsų aukščiausia šalies pareigūnė prezidentė pasakė, kad pasidaryti plastinę operaciją – kaip nueiti į kirpyklą. Ar galima lyginti tokius dalykus? Už tokį plastinės chirurgijos pristatymą atsakinga ir žiniasklaida, ir patys žmonės, kurie tiesiog yra neapsišvietę. Noriu, turiu pinigų – ir viską galiu?“ – retoriškai klausė plastinės chirurgijos specialistas K. Vitkus.
Lietuvoje nėra registruojama, kiek ir kokių plastinių operacijų ir procedūrų įvykdoma per metus. Šios atliekamos privačiose klinikose, o jų medikai tegali atskleisti savo privačios praktikos statistiką ir spėlioti, kokia yra visoje šalyje. Tačiau apibendrintai kalbant apie plastinės chirurgijos pacientą dažniausiai turima galvoje moteris. To priežastis: per metus šalyje daugiausia atliekama krūties korekcijos implantais operacijų, o jos yra susijusios su moteriškos lyties pacientėmis. Ausų, veido, nosies, sėdmenų ar blauzdų koregavimo siekia tiek vyrai, tiek moterys. Tose klinikose, kurios specializuojasi vyrų lytinių organų korekcijos arba plaukų persodinimo operacijose, klientūra būna išskirtinai vyriška.
Skandalai atnaujina kalbas apie plastinės chirurgijos saugumą
Kilus skandalams, susijusiems su plastinėmis operacijomis, kai pacientams implantuojami nesaugūs ir nekokybiški preparatai (neseniai per pasaulį nusirito triukšmo banga, kuri kilo dėl prancūzų gamintojo „Poly Implant Prothese“ krūtų implantų) ar kai apsimetėlis plastinės chirurgijos specialistas praėjusių metų pabaigoje pacientams kūno linijas koregavo cementu, dažniausiai sunerimsta moterys. Vis dėlto su saugumu susijusius klausimus chirurgams turi užduoti visi būsimieji klientai. Patyrę plastinės chirurgijos specialistai perspėja – net saugaus ir sąžiningo specialisto rankose atsidūrę pacientai turi susitaikyti su mintimi, kad pavojus visada gali būti šalia.
„Šis PIP implantų skandalas yra smūgis plastinei chirurgijai, – pripažino mikrochirurgas, plastinės chirurgijos klinikos savininkas K. Vitkus ir pridūrė: – Plastinė chirurgija visada yra susijusi su rizika. Jauna, graži, sveika ponia ryžtasi operacijai. Tai reiškia: nejautrą, intervenciją, skausmą ir psichologinį aspektą. Gal moteris bus nepatenkinta krūtinės kontūru? Tai – kaip skulptūra, tik čia yra gyvas žmogus, su savo jausmais ir skausmu.“
„Kalbant apie preparatą (sakykime, botulino ar hialurono rūgšties injekciją), prieš ją pradėjus naudoti praktikoje, atliekama daugybė klinikinių tyrimų laboratorijose su eksperimentiniais gyvūnais, paskui – su savanoriais. Nebūna taip, kad vakar sukurtas preparatas šiandien jau leidžiamas pacientams. Moksliniai tyrimai tam ir yra atliekami, kad būtų patikrinama, kas yra saugu ar nesaugu, ką rekomenduojama naudoti, – paaiškino plastinės chirurgijos specialistas D. Radzevičius. –
Čia kalbu apie elementarias plastines procedūras, injekcijas. Su operacijomis yra susiję du žmogiškieji faktoriai: pacientas ir chirurgas. Pastarasis yra žmogus, kuris gali suklysti. Kaip ir advokatas, bankininkas ar bet kuris kitas specialistas. Taip pat galima paciento reakcija į narkozės preparatus ir pačią operaciją. Norint išvengti komplikacijų, operuojamas pacientas turi būti visiškai sveikas, jis neturi teisės slėpti sergąs lėtinėmis ar kitomis ligomis. Visa tai įvertinus, galima nustatyti, kokia yra galima rizika.“
Pasisakydamas apie minėtą prancūzų gamintojo skandalą, patyręs plastinės chirurgijos specialistas pabrėžė, kad nėra implantų visam gyvenimui. „Problemų gali kilti tiek su implantu, tiek su žmogaus organizmu. Nė vienas gamintojas neteigia, kad jo implantas yra visam gyvenimui. Jis gali ir plyšti. Implanto plyšimas yra palyginti reta problema. Bet ji reta iki 7–10 metų nuo įsodinimo, o po dešimties – problemos tampa vis dažnesnės“, – sakė D. Radzevičius. Jis, kaip ir dauguma jo atsakingai dirbančių kolegų, vadovaujasi principu, jog plastinėje chirurgijoje „svarbiausia yra saugumas, saugumas ir saugumas“.
Kiekvienas jau gali savo akimis pamatyti, kaip buvusios Kuro aparatūros gamyklos patalpos pritaikomos gyvenimui: visiškai įrengtas „Loft Town“ loftas svetingai pasitinka lankytojus.
Dvi skirtingai suplanuotos skirtingų paskirčių erdvės – tokią demonstracinę lofto versiją užsukantiems į svečius pristato projekto vystytojai. Nėra ko slėpti: dėžutėse augusius ir gyvenančius greičiausiai paperka laisvė planuoti ir keisti namus pagal savo poreikius.
Prijaukinta lofto erdvė
Demonstracinio lofto interjerą kūrusios dizainerės Dalos Mauricaitės („Daiktų viešbutis“) teigimu, įgyvendinant projektą stengtasi atsakyti į klientų dažniausiai užduodamus klausimus bei parodyti, kaip galima skirtingais būdais įsirengti loftą: suskirstyti erdvę į kambarius ar palikti bendrą erdvę, žaisti su aukščiais. Keturių aukštų pastate vienas loftas įrengtas kaip butas su antresole, su vaikų kambariu, atskiru miegamuoju, darbo kambariu, dviejomis voniomis. Antrajame lofte įkurtas namų biuras.
„Skirtingai nuo daugelio šiuo metu siūlomų butų, kurie jau būna suplanuoti, lofto erdvę galima „prisijaukinti“, „sukirpti“ pagal save. Pavyzdžiui, jei žmogus negamina, ar jam reikia didelės virtuvės? O jei didžiąją laiko dalį namuose jis praleidžia lovoje, gal jam patiktų erdvus miegamasis? Loftas – tai tuščias kubas, kurį galima planuoti kaip tik širdis geidžia“, – sako D. Mauricaitė.
Tiesa, susiplanuoti gyvenamąją erdvę tradiciškai norima minimaliomis išlaidomis. Tačiau, sako dizainerė, sutaupyti pavyks tik turintiems vaizduotę: „tikroji loftų prigimtis suvokiama architektams, menininkams, kurie stokoja pinigų, bet turi viziją ir laiko, tad po kruopelytę surenka bendrą visumą. Tačiau šiandien žmonės loftus renkasi ne dėl pigumo, o dėl kitų privalumų – erdvės, šviesos, tad interjero kūrimą ir erdvių atskyrimą patiki profesionalams“.
Mitai apie loftus – gajūs
Loftų projektai Lietuvoje dar visai jauni, tačiau jau apipinti padavimais ir legendomis. Nepaisant to, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų pritaria nebenaudojamų sostinės gamyklų pavertimui į loftus, stereotipų nemažėja. Kokie jų labiausiai paplitę ir ką apie juos mano ekspertai?
Jokio privatumo. Įprasta manyti, kad loftas – atvira erdvė be sienų, kur visos paslaptys ir muilo operos – kaip ant delno. Tiesa ta, kad lofto gyventojai gali dalinti erdvę kaip panorėję: statyti sienas, kabinti užuolaidas, atsitverti stiklu ar knygų lentyna. Nuo asmeninių poreikių priklauso, ar gyventojas turės privatų kampelį.
Brangus šildymas. Iš tiesų, senos sienos ir didžiuliai langai kelia grėsmę piniginei, tad patikimiausi loftai – atnaujinti, su naujomis šildymo ir komunikacijos sistemomis ir, žinoma, autonominiu šildymu. Dažną bauginančios aukštos lubos nėra trūkumas, mat šiltas oras yra lengvesnis už šaltą, tad nuo pirmo aukšto radiatorių kyla į lofto antresolę, o antrame aukšte jungti šildymo net neprireikia.
Tarša. Ne paslaptis, kad anksčiau veikusių gamyklų teritorijų grunte gali būti sunkiųjų metalų ar toksinių medžiagų, tačiau spekuliacijų šia tema gali būti daugiau nei realios grėsmės sveikatai. Specialistų teigimu, projektų vykdytojai dažnai savo iniciatyva atlieka užterštumo tyrimus, mat nelinkę rizikuoti investuodami į abejotino saugumo projektą, o ir pirkėjai aktyviai domisi gyvenamosios aplinkos būkle.
Taršos klausimas neaplenkė ir Kuro aparatūros gamyklos, kur anksčiau buvo gaminami kuro siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikos varikliams. „Loft Town“ projekto vadovė Rūta Rimkienė teigia, kad į tokius projektus iš anksto žiūrima įtariai, lyg pro didinamąjį stiklą. „LOFTTOWN investicijos siekia dešimtis milijonų litų, tad mes patys suinteresuoti, kad viskas būtų tinkamai ištirta, gauti visi reikalingi aplinkosauginiai dokumentai. Šiam darbui buvo pasamdytos net tarptautinės aplinkosaugos audito kompanijos ir išvados apie užterštumą pateiktos“, – sako R. Rimkienė.
Pasak „Loft Town“ pardavimų ir marketingo skyriaus vadovės Linos Stasiukynienės, projekto vystytojai sąmoniningai neignoruoja buvusios „Kuro aparatūros“ gamyklos istorinio konteksto ir palikimo, atvirkščiai – kaip tik stengiasi jį pabrėžti, mat gamykloje tvyrojusią aurą daugelis pamena iki šiol.
Viena tokių žmonių – daugiau nei trisdešimt metų dirbusi Kuro aparatūros gamyklos inžiniere mechanike Svetlana Tarasova, šiandien šiltai vadinanti buvusią darbovietę „mūsų gamykla“.
Po studijų Volgograde Jus paskyrė į Kuro aparatūros gamyklą. Kokia ji Jus pasitiko?
Kuro aparatūros gamykla pradėjo veikti 1959 metais, ir kai mes persikėlėme čia gyventi ir dirbti, gamykla buvo laikoma dar nauja ir didelė – joje sovietiniais metais iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dirbo virš 7000 darbuotojų. Buvome jauni ir entuziastingi, darbo valandų neskaičiuodavome. Pamenu, nors dirbau technologų skyriuje, pradžioje, kai reikėdavo įvykdyti darbo planą, tekdavo paplušėti ir naktinėje pamainoje prie konvejerio, o ryte nemiegojus eiti į savo tiesioginius darbus.
Tačiau tai nebuvo kažkoks blogis. „Kuro aparatūros“ gamykloje, kaip ir kitose klestinčiose TSRS gamyklose buvo tvarka, dirbti reikėdavo daug, tačiau ir socialinė sistema veikė nepriekaištingai. Gamyklai priklausė keli poilsio namai, profalaktoriumai, buvo sudarytos tikrai geros poilsio, sveikatingumo sąlygos, darbuotojai nemažai keliaudavo į įvairias ekskursijas po tuometinę TSRS.
Taigi, gamykla buvo laikoma prestižine?
Taip, ji priklausė tuometinei Valstybinei žemės ūkio ir gamybos ministerijai. Visoje TSRS ši gamykla garsėjo kaip turinti labai modernias stakles bei įrangą ir gaminanti labai kokybišką produkciją. Čia užsakyti produkcijos važiuodavo iš visos TSRS – nuo centrinės Azijos respublikų iki Ukrainos, tačiau produkciją parduodavo ir užsienio šalims. Mūsų gamykla nuolat buvo didžiausios Maskvos Žemės Ūkio parodos garbės lentoje su dar keliomis Lietuvos įmonėmis.
Šioje gamykloje buvo gaminami įvairūs degalų siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikai – traktorių ir kombainų vidaus degimo varikliams.
Tačiau yra išlikusios senos gamyklos nuotraukos, kuriose darbuotojai vilki ir baltais chalatais…
Taip, mes bendradarbiaudavome su moksliniais institutais, ir gamykloje buvo atliekamos gamybinės operacijos, kuriose tikslumas siekdavo pusę mikrono. Kai kuriuose cechuose žmonės dirbdavo apsirengę baltais chalatais, užsimovę baltas pirštines, kad nuo žmogaus delnų sklindanti šiluma nepakenktų detalių tikslumui. Apskritai gamyklos cechuose griežtos darbo taisyklės reikalavo palaikyti švarą ir tvarką, ir tai nebuvo tušti lozungai.
Be to, gamykloje buvo ir technologijų, ir projektavimo skyriai, kuriuose buvo vykdomi moksliniai tyrimai.
Minėjote, kad gamykloje vyko labai aktyvus bendruomeninis gyvenimas.
Iš tikrųjų viskas buvo sutvarkyta taip, kad ir po darbų, gamyklos teritorijoje virtų aktyvus bendruomeninis gyvenimas, žmonės praleistų čia savo laisvalaikį. Darbuotojai galėjo užsiimti labai įvairia veikla. Pavyzdžiui, aš pati dainavau gamyklos chore, taip pat žaidžiau krepšinį.
Gamyklai priklausė stadionas kitoje Kalvarijų gatvės pusėje. Taip pat gamyklos teritorijoje buvo pastatytos atskiros sporto, aktų salės, kur vykdavo įvairūs pasirodymai, konkursai. Pas mus gyvenimas tiesiog virė, o žmonės buvo labai aktyvūs, visuomeniški. Toks buvo mūsų gyvenimas, mums netgi patikdavo eiti į socialistines demonstracijas. Ne dėl to, kad tai būtų mums svarbu ideologiniu požiūriu, bet labai smagiai praleisdavome laiką, pabendraudadvome.
Tuos laikus prisimenate su nostalgija?
Žinoma, galima teigti, kad už mus galvodavo, reguliuodavo gyvenimus, tačiau kiekvienas laikmetis turi savų pliusų ir minusų, o mūsų gyvenimas būdavo labiau prognozuojamas. Atmosfera šioje gamykloje tikrai buvo gera, žmonės dirbdavo noriai ir labai bendraudavo tarpusavyje. Netgi prabėgus dešimtmečiui po gamyklos uždarymo mes nenutraukėme ryšių, buvome susitikę paminėti gamyklos jubiliejaus.
Labai džiaugiuosi, kad šios gamyklos istorija neignoruojama, jos nebandoma nuslėpti, o kaip tik – prisiminti.
Parengė Ina Peseckienė
Nuotr. „Loft Town”, Ievos Varkojytės
Vienas seniausių Europoje ir Kauno miesto tarpurkarį simbolizuojantis Aleksoto funikulierius, kuris dėl grėsmės keleivių saugumui praėjusių metų rudenį buvo laikinai uždarytas, kauniečius ir turistus pradžiugins jau šį rudenį.
Unikalią trasporto priemonę eksploatuojanti Kauno troleibusų bendrovė „Autrolis“ pirmadienį pasirašė sutartį su UAB „Autokausta“, kuri laimėjo funikulieriaus kelio kapitalinio remonto konkursą.
Pasak AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus Mindaugo Lego, sustabdyti Aleksoto funikulierių paskatino dviejų ekspertizių išvados, kai dėl itin šaltų žiemų bėgių kelio betoninis pagrindas gerokai apiro ir deformavosi. „Vietomis žiojėjo iki 60-70 centimetrų gylio ertmės“, – pasakojo AB „Autrolis“ vadovas M.Legas.
Už 1,26 mln. litų UAB „Autokausta“ parengs Kauno Aleksoto funikulieriaus (kelio kapitalinio remonto (tvarkybos) darbo projektą, atliks kelio remontą, įrengs naujus bėgius ir drenažą, kad gruntiniai vandenys nepaplautų betoninio pagrindo, bei vykdys daug kitų darbų numatytų techniniame projekte. Ekspertų skaičiavimais kelio betoninio pagrindo nereikės remontuoti artimiausius 40-60 metų.
Iki šiol Aleksto funikulierius, kuris Kaune pradėjo veikti 1935 m. gruodžio 6 d., nebuvo atnaujinamas nuo pat jo įrengimo pradžios – daugiau kaip 75 metus. Aleksoto keltuvo statyba tuomet kainavo apie 200 tūkst. litų, o tarpukariu funikulierius per dieną atlikdavo 226 reisus.
Funikulierius niekada nebuvo pelningas, bet juo mielai naudojosi Kauno gyventojai ir miesto svečiai. Nuo Aleksoto kalno atsiveria kvapą gniaužianti panorama į Nemuno ir Neries santaką, Aleksoto tiltą, Kauno senamiesčio ir naujamiesčio bažnyčias.
Per artimiausius tris mėnesius planuojama atnaujinti ir abu funikulieriaus vagonėlius, talpinančius 25 keleivius. „Stengsimės išsaugoti jų autentiškumą, kad keleiviai pajustų tarpukario dvasią“, – tikino AB „Autrolis“ generalinis direktorius M.Legas.
Neprireiks remontuoti tik keltuvo elektros įrangos, kuri nepriekaištingai veikia nuo tada, kai ją sumontavo Berlyno firma „AEG“, o įrangą pristatė Šveicarijos bendrovė „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“.
M.Legas teigia, kad atnaujinant Aleksoto funikulierių itin sėkmingai bendradarbiaujama su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos.
„Kartu su jo atstovais rengiame tiek viršutinio, tiek apatinio Aleksoto funikulieriaus paviljonų ir stotelių atnaujinimo projektą ir tikimės gauti finansavimą per įvairias paveldo programas“, – teigė M.Legas.
Moksliniai tyrimai ir paviljonų atnaujinimo projektas kainuos apie 100 tūkst. litų, iš kurių 30 proc. lėšų padengs pats AB „Autrolis“.
Aleksoto funikulierius kartu su Žaliakalnio funikulieriumi (pastarasis veikia nuo 1931 m.) tapo neatsiejamais Kauno miesto, kaip buvusios laikinosios sostinės, simboliais.
2003 m. spalio 9 d. Vyriausybės nutarimu abu funikulieriai, kurie yra vieninteliai Baltijos šalyse, buvo paskelbti kultūros paminklais.
Carsteno Nicolai paroda „Pionier“ pavadinta pagal vieną iš joje rodomų kūrinių – pirmą kartą žiūrovams pristatomą dinaminę instaliaciją su milžinišku parašiutu, pagamintu Rytų Vokietijoje. Iš vokiečių kalbos sąmoningai neišverstas pavadinimas nurodo į specifinį istorinį kontekstą, su kuriuo susijęs ir pats menininkas, gimęs Karl-Marx-Stadt mieste. Sąvoka „pionierius“ žymi ir eksperimentinį Nicolai darbų charakterį – jo parodos primena laboratorijas, kuriose atliekami įvairūs skaičiavimai, moksliniai tyrimai bei bandymai ir demonstruojami ne visada nuspėjami jų rezultatai.
Visuomenėje ir žiniasklaidoje netyla kalbos apie chemikalais užterštą maistą, nuodijamus Lietuvos piliečius: „Nuodai maiste: jūs nemirsite. Bent jau nestaigiai“. Tai skamba drastiškai, tačiau, tenka sutikti, kad nuo to, ką valgome, kuo tepame savo kūną, priklauso mūsų sveikata ir savijauta.
Mes galime garsiai šaukti ir kaltinti nesąžiningus politikus, gamintojus, platintojus, visuomenines institucijas ir kt., tačiau reikia pripažinti, kad už savo sveikatą pirmiausiai esame atsakingi mes patys.
Kosmetikos gaminių gamyboje naudojamos įvairios cheminės medžiagos. Jos gali būti natūralios, pavyzdžiui, vanduo, aliejai, ekstraktai, mineralai, augalų cukrus ir kt., tačiau didelę dalį kosmetikos gaminių sudėties sudaro įvairios sintetinės medžiagos. Jos gamyboje naudojamos įvairiais tikslais: siekiant sumažinti kosmetikos gaminių šiurkštumą, palengvinti jų pasiskirstymą ir įsigėrimą, sukelti putojimą, suteikti kvapą ir spalvą, pailginti galiojimo laiką ir kt.
Draudžiamų kosmetikos gamyboje medžiagų sąrašas ilgas. Jos uždraustos Europos moksliniam komitetui nustačius jų kenksmingą poveikį žmogaus sveikatai. Tačiau pasitaiko atvejų, kad kosmetikos gaminių sudėtyje yra draudžiamų medžiagų.
Kita cheminių medžiagų grupė – ribojamos cheminės medžiagos (konservantai, dažikliai ir kt.). Apie jų neigiamą poveikį sveikatai yra daug mokslinių duomenų, tačiau šios medžiagos kosmetikos gaminių gamyboje yra leidžiamos apribojant jų naudojamą kiekį. Tam yra daug priežasčių. Moksliniai tyrimai dažnai būna prieštaringi, jie užtrunka, taip pat dažnai sunku surasti alternatyvių gamybos būdų arba jie brangiai kainuoja. Šių cheminių medžiagų galima rasti daugelyje, net 80 proc. kosmetikos gaminių. Pasitaiko atvejų, kad gaminant kosmetikos gaminius, leidžiamos kai kurių cheminių medžiagų koncentracijos yra viršijamos.
Didžiąją dalį kosmetikos gaminių sudėties sudaro kitos cheminės medžiagos, kurių kiekiai nėra ribojami. Jos suteikia gaminiui formą, kiekį, fizikines – chemines ar kitas savybes. Tai, kad šios medžiagos nėra ribojamos ar draudžiamos, dar nereiškia, kad yra natūralios ar naudingos mūsų organizmui. Dažnai neribojamos medžiagos yra pigesni sintetiniai naftos produktai.
Kosmetikos gaminių gamyboje taip pat naudojamos aktyvios medžiagos, ekstraktai, aliejai, kurios dažnai būna susijusios su kosmetikos gaminio deklaruojamomis savybėmis ir poveikiu. Gali būti naudojami dažikliai, kvapikliai ir kitos cheminės medžiagos.
Šampūnai, dušo želės, vonios burbulai, putos, muilai ir kiti putojantys gaminiai.
Į šampūnų sudėtį, siekiant didesnio priemonių putojimo, dedama sintetinių medžiagų – alkyl benzeno sulfonatų, vadinamųjų detergentų, pavyzdžiui, Ammonium Lauryl sulfate, Sodium Laureth Sulfate, kurios vertinamos prieštaringai. Vienų mokslininkų nuomone, jos dirgina odą bei sukelia galvos odos problemas – dermatitą, seborėją, gali pradėti plonėti ar net slinkti plaukai. Kiti mokslininkai tai neigia. Šių medžiagų kiekis kosmetikos gaminių gamyboje neribojamas.
Putojantys gaminiai gali turėti sudėtyje pavojingų tarpinių produktų, kurie nėra galutiniai junginiai, todėl kosmetikos gaminių sudėtyje jų nerasime. Šie tarpiniai produktai dažniausiai dalyvauja cheminėse reakcijose gaminant putojančius gaminius, siekiant sumažinti jų šiurkštumą. Vienas jų, mokslinių tyrimų duomenimis, įvardijamas kaip kancerogenas – 1,4-dioksanas, kuris taip pat vadinamas genotoksišku, galinčiu sukelti apsigimimus, neurotoksišku, toksišku inkstams ir kvėpavimo sistemai. Kitas kancerogenu vadinamas ingredientas – formaldehidas, kuris jautriai odai, ypač vaikų, gali sukelti bėrimus. JAV mokslininkų 2007 m. ir 2009 m. atliktais ir plačiai publikuotais kosmetikos gaminių tyrimų duomenimis, net 46-iuose iš 100-o tirtų natūralius teiginius deklaruojančių gaminių, skirtų vaikams ir gaminamų žinomų kompanijų, sudėtyje buvo rastos šios medžiagos. Ant gaminio pakuotės nurodytoje sudėtyje jie net nebuvo paminėti.
Kaip pasirinkti kosmetikos gaminius be šių tarpinių produktų?
Kosmetikos gaminius reikėtų naudoti saikingai, o renkantis juos būtina skaityti informaciją ant pakuotės, sudėtį. 1,4 – dioksaną, pasislėpusį po kitais junginiais, savo sudėtyje dažniausiai turi putojantys gaminiai. 1,4 – dioksaną gali turėti sodium laureth sulfatas, PEG junginiai ir medžiagos, kurių pavadinimuose yra žodžiai „xynol“, „ceteareth“, „oleth“. Tarpinį darinį formaldehidą gali turėti konservantai: quaternium-15, DMDM hydantoin, imidazolidinyl urea, diazolidinyl urea. Gamyboje egzistuoja alternatyvos, kai šiuos darinius galima pašalinti, tačiau gamintojai jų nesiima, teigdami, kad pavojingų junginių lieka labai nedideli kiekiai.
Viena draudžiamų medžiagų šampūnuose, kūno šveitikliuose, dušo želėse, taip pat ir nenuplaunamuose gaminiuose: kremuose, dezodorantuose ir kt. yra konservantas metildibromo glutaronitrilas, kuris nuplaunamuose gaminiuose buvo uždraustas 2008 m., nenuplaunamuose dar ankščiau. Rinkoje dar pasitaiko gaminių, turinčių šią medžiagą, kuri buvo uždrausta Europos komisijai nenustačius jokio saugaus šio konservanto naudojimo būdo kosmetikoje. Daug žmonių, yra alergiškų šiam konservantui, kuris sukelia odos niežėjimą, gali prasidėti egzema, bėrimas.
Nagų lakai
Yra trys pagrindinės cheminės medžiagos į kurias vertėtų atkreipti dėmesį renkantis nagų priežiūros priemones. Dibutilftalatas yra draudžiamas kosmetikos gaminiuose, formaldehidas ir toluenas – nėra draudžiamos medžiagos, bet jų kiekis kosmetikos gaminiuose yra ribojamas, didelės jų koncentracijos gali turėti neigiamos įtakos sveikatai. Dibutilftalato randama ne tik kosmetikoje, bet ir asmens higienos priemonėse, buities daiktuose ir kt. Šis ingredientas nagų lakui suteikia lankstumą ir spindesį, bet kartu yra pripažintas karcinogenu. Ši medžiaga leidžia nagų lakui tinkamai pasiskirstyti ir išdžiūti, bet manoma, kad jos įkvėpus, gali pasireikšti nuovargis, galvos skausmas, gali dirginti akis, nosį ir gerklę. Toluenas taip pat pripažintas toksišku. Minėtų ingredientų turėtų vengti besilaukiančios ir žindyvės. Formaldehidas nagų lake veikia kaip kietiklis ir apsauga nuo lako lupimosi. Jis yra įvardijamas kaip karcinogenas, kuris taip pat gali sukelti akių, nosies ir gerklės dirginimą. Yra tokių nagų lakų, kuriuose aptinkami visi trys minėti ingredientai.
Lūpų dažai, kremai, prausikliai
Europoje 2007 m. spalio mėn. atliktų tyrimų duomenimis, net 60 proc. tirtų 33 žinomų gamintojų kosmetikos gaminių mėginių, buvo rastas švinas. Švinas pasižymi neurotoksišku, reprodukcijai toksišku ir kenksmingu poveikiu sveikatai. Švino neturi būti kosmetikos gaminiuose. Lūpų dažuose, vazelinuose dažnai naudojama cheminė medžiaga – petrolatas. Jis paprastai yra gaunamas iš sintetinių naftos produktų. Tokios kilmės petrolatas gali išdžiovinti ir pažeisti gilesnius odos sluoksnius. Petrolatas taip pat įeina į veido ir kūno kremų, prausiklių ir kitų kosmetikos gaminių sudėtį.
Plaukų dažai, laikinosios „juodosios chna“ tatuiruotės
Plaukų dažuose naudojamos cheminės medžiagos nuolat keičiasi. Kartu keičiasi ir reikalavimai plaukų dažuose esančioms cheminėms medžiagoms. Pavyzdžiui, 2008 m. buvo uždraustos 85, 2009 m. – 40 cheminių medžiagų plaukų dažuose, apie kurių saugą nėra pakankamai duomenų. Plaukų dažuose naudojami fenilendiaminai, gali sukelti stiprią alerginę reakciją, odos dermatitą, gali būti toksiški organams, silpninti imunitetą. Dažniausia reakcija į netikusius plaukų dažus- alergija, kuri gali pasireikšti galvos srities, kaklo, veido paraudimu, niežėjimu ar patinimu. Kirpyklų darbuotojams, nenaudojantiems apsauginių pirštinių, dažniausiai išsivysto rankų egzema.
Piešiniuose ant kūno ir plaukų dažuose naudojami dažai, pagaminti iš augalo Heninės lavsonijos, liaudyje žinomos kaip chna. Pavojus slypi ne pačioje natūralioje žolėje, o tame, kad, siekiant intensyvios juodos spalvos, tiek dažant plaukus, tiek piešiant tatuiruotes su chna dažais sumaišoma cheminė medžiaga p-fenilendiaminas, sutrumpintai žymimas PPD, kuri skirtingai nei natūrali chna, gali sukelti sunkias alergines reakcijas ir ilgai išliekančius randus. Kai kuriems žmonėms pasireiškia sunkesnė alerginė viso kūno reakcija – ant odos atsiranda šašų ir iškrenta plaukai. Ši medžiaga gali įjautrinti organizmą ir kitoms medžiagoms.
Kvepalai ir kvapiosios medžiagos
Kvapą dažnai sudaro šimtai sintetinių junginių, kurie žinomi tik gamintojui, o etiketėje jie sutalpinami po žodžiais “Parfume”, “Fragrance”. Kvapiosios medžiagos įeina ne tik į kvepalų sudėtį, bet naudojamos ir daugelyje kosmetikos gaminių (dezodorantuose, kremuose, losjonuose, plaukų želėje ir kt.).
Kvapiosios medžiagos laikomos vienu iš penkių geriausiai žinomų alergenų, jos taip pat gali sukelti astmą. Kitas pavojus – kvapo sudėtyje esantys ftalatai. Europoje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, daugiau kaip 70 proc. tiriamų kompanijų gaminiuose buvo rasta ftalatų, nors kosmetikos gaminių etiketės ingredientų sąraše jie nebuvo nurodyti. Taip pat aštuonių populiarių gamintojų kvepaluose nustatyta draudžiama medžiaga dietilheksil ftalatas. Europos mokslinio komiteto teigimu, vienas iš 50 žmonių po kvapo panaudojimo gali visam gyvenimui likti jautrus kažkuriai sudedamajai daliai. JAV mokslininkai identifikavo kai kurias kvapo sudedamasias dalis kaip neurotoksinus, tačiau tolimesni tyrimai nebuvo atliekami ir kompetetingos institucijos nesiėmė iniciatyvos, kad kvapo ingredientai būtų įtraukti į ingredientų sąrašą ir nurodyti etiketėje.
Skirti degintis soliariume ir savaiminio įdegio kremai
Deginantis soliariume, kremai su apsaugos nuo saulės faktoriumi (SPF) nenaudojami, priešingai, naudojamos priemonės, skatinančios įdegį. Kartais yra klaidingai manoma, kad deginimuisi soliariume naudojami kosmetikos gaminiai saugo odą. Reikėtų atkreipti dėmesį į tokių gaminių pakuotę. Ženklinant soliariumo kosmetikos gaminius, etiketėje nurodoma, kad jie neapsaugo nuo nudegimų, greitesnio odos senėjimo, odos vėžio, kuriuos gali sukelti ultravioletiniai spinduliai spinduliai.
Kremuose, skirtuose degintis soliariume bei savaiminio įdegio kremuose dažnai naudojami kosmetiniai dažai, vadinami bronzantai, kurie iš karto ar po kurio laiko tamsina odos spalvą taip pat naudojamos melanino sintezę skatinančios medžiagos. Vienas dažniausiai naudojamų kosmetinių dažų – dihidroksiacetonas (DHA) – medžiaga, kuri reaguodama su odos paviršiuje esančiomis aminorūgštimis, suteikia jai tamsią spalvą. Kosmetikos gaminių su DHA nerekomenduojama naudoti apie akis, reikia stengtis, kad jų nepatektų ant lūpų ir kitų gleivinių. Tai ypač sunku pasiekti, norint odai suteikti gražų įdegį specialiose kabinose, kur kūnas nupurškiamas kosmetiniais dažais. Purškiant kosmetikos gaminius su DHA neapsaugomi akių, lūpų ar gleivinių plotai, į organizmą bronzantų gali patekti įkvėpus ar nurijus gaminio. Specialistai soliariumų lankytojams jau nustatė odos bėrimo, kosulio, svaigulio ir alpimo atvejų, bet kai kuriuos nepageidajamus reiškinius galėjo sukelti ir individuali asmens reakcija į gaminį.
Konservantai ir natūralūs kosmetikos gaminiai
Konservantai kosmetikos gaminių gamyboje naudojami plačiai. Nenaudojant konservantų ilgai negendantį kosmetikos gaminį pagaminti sudėtinga, tam turi būti griežtai laikomasi geros gamybos praktikos, vietoj konservantų naudojamas alkoholis, eteriniai aliejai ar kai kurių augalų cukrus. Tačiau pramonėje labiau paplitę sintetiniai konservantai. Agresyvesniais laikomi parabenai, trietanolaminas, fenoksietanolis, imidazolidinyl-, diazolidinyl urea, metilisotiazolinonas.
Naudojant kosmetikos gaminius, labai svarbus yra saikas ir realus poreikis. Turėtume žinoti, kad kosmetika – tai pirmiausia kasdien naudojamas cheminių medžiagų mišinys, kuris gali turėti neigiamos įtakos mūsų sveikatai.
JAV mokslininkai panaudojo kamieninių ląstelių technologiją tam, kad išvestų peliuką iš dviejų patinų. Toks žingsnis į priekį prisidėtų išsaugant nykstančias rūšis ir netgi padėtų tos pačios lyties porininkams vieną dieną susilaukti genetinių palikuonių.
Moksliniai tyrimai buvo paskelbti gruodžio mėnesio žurnale „Biology of Reproduction“ (Dauginimosi biologija). Reprodukcijos mokslininkai iš Teksaso sugebėjo iš vyriškų (XY) ląstelių sukurti pelės embrioną, dirbtinai panaudojant pliuralines kamienines (iPS) ląsteles.
Šios iPS ląstelės – tai suaugusios ląstelės, kurios genetiškai perprogramuotos siekiant jas įtraukti į embrioninių ląstelių sudėtį.