Search Results for: "mitai apie kavą"
Daugelio rytas prasideda nuo kvapnios, garuojančios kavos puodelio, kuris padeda greičiau pabusti ir suteikia energijos naujai dienai, tačiau net ir kasdien kava besimėgaujantys tiki gajais mitais apie šį gėrimą – pabandykime juos sulaužyti.
Dantų balinimas – viena labiausiai pamėgtų ir plačiausiai taikomų kosmetinio dantų gydymo procedūrų, nes tai yra bene mažiausiai investicijų reikalaujantis būdas pastebimai pagražinti šypseną. Visgi iki šiol sklando nemažai mitų, susijusių su dantų balinimu.
Vienas pirmųjų klausimų renkantis kavą – ar ji nėra rūgšti. Prekybininkų teigimu, 7 iš 10 perkančių kavą pirmiausiai teiraujasi būtent apie tai, tačiau ekspertai sutaria, kad ši skonio savybė vienareikšmiškai nėra siejama su blogu kavos skoniu. Tad ar tikrai geriamą kavą galima apibrėžti vadovaujantis vien šiuo skonio aspektu?
Ieškant ypatingiausiomis savybėmis išsiskiriančios kavos, dažnai susiduriama su įvairiais mitais. Tačiau Lietuvos kavos ekspertas, „Huracán Coffee“ vadovas Vytautas Kratulis šypsosi – geriausia kava auga ant kavamedžių, ne kaip nors kitaip išgaunama. Brangiausiai vertinamai 2016-ųjų metų kavai būdingos persikų, jazminų ir bergamotės natos – tokiu skonių ir aromatų ryškumu nepasižymi jokia kita kava pasaulyje, o jos kaina mažmeninėje prekyboje svyruoja nuo 150 iki 250 eurų už kilogramą.
Ar teko kada susimastyti, kokia kavos dozė yra mirtina, ar girdėti, jog Džordžas Vašingtonas išrado tirpią kavą? Galvojate, jog kavoje be kofeino jo iš tiesų ten nėra? Kavos pasaulyje glūdi daugybė įdomių istorijų bei mitais virtusių pasakojimų, kurie neretai nustebina.
Geriausiai kavą ruošia italai, o toks dalykas kaip lietuviška kava – neegzistuoja. Tai tik keli iš daugelio mitų apie vieną populiariausių gėrimų pasaulyje. Vytauto Kratulio, kavos žinovo, UAB „Šviežia kava“ direktoriaus, teigimu, mitai apie kavą dažnai trukdo žmonėms mėgautis šiuo gėrimu ir pažinti jį.
Dietų pasaulyje egzistuoja tiek daug mitų. Pavyzdžiui, kad mesti svorį gali tik tada, kai esi alkanas. Arba laikantis dietos būtinai turi lankyti ir treniruoklių salę. Apie tai, ir dar daug kitų mitybos klausimų kalbamės su sveikos mitybos specialiste, „Sulieknėk sveikai“ vadove Vaida Kurpiene.
Šiuo metu, kai rūkymas restoranuose ir baruose yra ribojamas vyriausybės potvarkių, cigarai mums asocijuojasi su dūmais kvepiančiais “cigarų namais”, taure gero viskio ar konjako ir kitais neatskiriamais rūkymo aksesuarais. Visgi cigarai per savo ilgą gyvavimo amžių, apaugo nemažu kiekiu įvairių legendų, kurias kai kurie nepatyrę rūkoriai priima kaip „gero tono taisykles“. Kažkuriuos mitus šiandiena pasistengsime paneigti.
Statistika rodo, kad antsvorį turintys 25–30 metų žmonės miršta 12 kartų dažniau nei jo neturintys, 45–50 metų moterys su antsvoriu rizikuoja susirgti ateroskleroze, o vyrams ši liga diagnozuojama dar jaunesniame amžiuje. Ir tai tik kelios liūdnos pasekmės, kurios gresia laiku nesusirūpinus savo augančiu svoriu.
Pastaruoju metu labai blogai miegu. Ryte atsikeliu neišsimiegojusi, nors ir nenaktinėju. Negaliu pasakyti, kad patiriu didelį stresą, ir labai dėl ko išgyventi neturiu. Kas dar be streso gali sukelti nemigą? Renata
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Kas sieja organų donorystę ir projektą „Misija Sibiras“? Iš pirmo žvilgsnio niekas. Joks žmogus su persodintu organu nedalyvavo „Misijoje Sibiras“. Turbūt nė vienas misijos dalyvis, tvarkydamas tremtinių kapus Sibire negalvojo apie organų donorystę. Galima „juodai“ pajuokauti, kad laukiantieji kokios nors transplantacijos dažniau pagalvoja, kas tvarkys jų pačių kapus.
Tačiau šie du, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesisiejantys dalykai, vis tik turi kai ką bendro. Tuo galėjo įsitikinti parodos „Sveikatos dienos 2011“, vykusios balandžio 8–10 d. Kaune, prekybos centre „Mega“, dalyviai, klausę asociacijos „Gyvastis“, jungiančios žmones, gyvenančius persodintų organų dėka arba laukiančius persodinimo operacijos, pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“.
Transplantacijos Lietuvoje atliekamos daugiau nei 40 metų. Mūsų šalies medikai daro stebuklus persodindami praktiškai visus organus, kurie persodinami išsivysčiusiose šalyse – inkstus, širdis, kepenis, plaučius, kasos-inksto, širdies-plaučių kompleksus. Mūsų šalies žmonės daro gerumo stebuklus – sutinka paaukoti mirusiųjų artimųjų organus tam, kad gyventų kiti. Transplantuotieji ne tik gyvena patys, bet ir susilaukia vaikų, taip kurdami dar vieną stebuklą.
Tačiau, vis tik prie ko čia „Misija Sibiras“? Kas matė šį filmą turbūt atsimena vietą, kurioje rodoma kaip kentėjo žygeiviai patirdami troškulį. Troškulį, kai už puodelį vandens būtų galėję atiduoti viską, ką turėjo. Kai buvo pasiryžę gerti iš balos. Ir ašaras, kai galų gale pamatė vandenį…
Lygiai tokį patį troškulį kenčia tie, kurių savi inkstai nebefunkcionuoja. Tie, kuriems tris kartus per savaitę atliekamos hemodializės procedūros. Tie, kurie laukia inksto persodinimo operacijos. Jei inkstai visiškai nebegamina šlapimo, kiekvienas išgertas gurkšnis lieka organizme iki kitos dializės procedūros. Todėl skysčius reikia „žiauriai“ riboti. O troškulys tampa nuolatine būsena, nes per dieną galima išgerti tik 2–3 stiklines skysčių. Ir čia skaičiuojama viskas – ne tik vanduo, kava, arbata, sultys, gaivieji gėrimai ar sriubos, bet ir jogurtai, grietinė, ledai, vaisiai, daržovės.
Žmonės, kurie gyvena persodinto inksto dėka, neužmiršta kadaise patirto troškulio. Nesvarbu, kad kai kurie jau daugybė metų gali gerti tiek skysčių, kiek nori, neskaičiuodami kiekvieno gurkšnio. Galiu pati paliudyti – nuo pirmos inksto persodinimo operacijos praėjo net 27 metai, tačiau puikiai atsimenu, kaip vakarui „susitaupydavau“ stiklinę vandens ir iš lėto ją išgerdavau. Kaip valydama dantis palenkdavau galvą prie čiaupo ir ilgai leisdavau vandeniui tekėti ištroškusia burna. Kaip neištvėrusi greitai gurkštelėdavau keletą didelių gurkšnių ir bėgdavau iš vonios. Troškulys buvo toks, kad atrodė, galėtum vonią išgerti.
Prisimenu penkiametę dializuojamą mergytė, kuri sakė: „Kai man daktarai įdės inkstuką, aš gersiu, gersiu, gersiu.“ Ta pati mergytė, išgirdusi, kad kitoje palatoje gydomam berniukui tėtis atnešė arbūzą ir kviečia visus vaikus, pusiau klausė, pusiau teigė: „Bet man negalima? Taip?“
Prisimenu ir tuos, kurie naktį prieš dializės procedūras praleisdavo sėdėdami, – skysčiai „semdavo“ plaučius, todėl gulėdami jie dusdavo.
Visa tai žinant, nekeista, kad žiūrėdama filmą „Misija Sibiras“ šiaulietė Danutė Račkauskienė, 17 metų gyvenanti persodinto inksto dėka ir daugiau kaip 10 vadovaujanti Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijai „Atgaja“, iš karto atkreipė dėmesį į tuos filmo momentus, kuriuose „Misijos Sibiras“ dalyviai patyrė troškulį. Danutė jau daug metų skaito paskaitas, propaguojančias organų donorystę ir skatinančias saugoti sveikatą. Labai sunku papasakoti sveikam žmogui, kaip jaučiasi žmogus, kurio inkstai nebefunkcionuoja. Juo labiau, kad informacijos apie inkstus nėra daug – Europos inkstų sveikatos aljanso (European Kidney Health Alliance (EKHA) duomenimis, inkstų problemų turi kas dešimtas Europos gyventojas, tačiau kas tie inkstai ir ką jie „veikia“ žino tik apie 5 proc.
Filmo „Misija Sibiras“ atkarpa labai vaizdžiai parodo, kaip jaučiasi troškulį kenčiantis žmogus ir padeda iliustruoti sergančiųjų inkstų nepakankamumu būseną.
Dėkojame „Misija Sibiras“ organizatoriams, kurie mielai sutiko, kad asociacijos „Gyvastis“ atstovai naudotų filmo ištraukas, skaitydami paskaitas ir pranešimus apie organų donorystę bei inkstų ligas. Šiuo tikslu filmo ištrauka pirmą kartą buvo parodyta parodos „Sveikatos dienos 2011“ skaitomo pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“ metu.
Taip pat dėkojame parodos „Sveikatos dienos 2011“ dalyviams, kurie domėjosi organų donoryste, pildė asmens sutikimo po mirties paaukoti savo organus transplantacijoms formas, dovanojo kraują.
Parodos metu buvo užpildyta pora dešimčių anketų donoro kortelei gauti, 40 žmonių neatlygintinai paaukojo savo kraujo. Norinčiųjų buvo gerokai daigiau , tačiau kai kurie negalėjo dovanoti kraujo dėl medicininių kriterijų, o užpildyti donoro kortelės – dėl to, kad neturėjo asmens dokumento.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta apie 1300 transplantacijų.
Kovo 31 d. duomenimis inksto transplantacijos Lietuvoje laukė 221, kepenų – 44, širdies – 16, plaučių – 1, širdies ir plaučių komplekso – 3, ragenos – apie 230 žmonių.