Search Results for: "mirusieji"
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, šių metų pirmąjį pusmetį organų donorystės ir transplantacijos dauguma rodiklių buvo dar geresni, nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. O juk 2015-ieji buvo neabejotinai sėkmingiausi metai per visą Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos istoriją. Tai teikia vilties, kad visuomenė vis labiau linkusi mirusiųjų organus ir audinius paaukoti donorystei, o ne užkasti juos į žemę.
Statybų bumas Londone archeologams atvėrė galimybę pažvelgti į tolimą vienos seniausių Europos sostinių praeitį. Kasant metro liniją iš žemės ištraukti tūkstančiai radinių liudija miesto istoriją nuo akmens amžiaus iki šių dienų ir jau dabar pelnytai vadinami vienu didžiausių lobių.
Žmonėms, apsisprendusiems dėl organų donorystės po mirties, klausimų apie donoro kortelę įprastai nekyla – jie arba pageidauja ją turėti, arba informuoja, kad duomenys turi būti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, o kortelė jiems nereikalinga. Pageidaujantys ją turėti, nešiojasi ją piniginėje ir nebijo, kad ją kas nors pamatys.
Žmonės kartais… užsidega. Vieną akimirką žmogus atsipalaidavęs sėdi fotelyje, kitą – paskęsta, rodos, iš niekur staiga plykstelėjusiose liepsnose. Melsvi ugnies liežuviai veržiasi iš kūno lauk kaip iš suvirinimo aparato. Po pusvalandžio kūnas virsta krūvele pelenų. Paprastai nenukentėjusios lieka tik kojos – du groteskiškai kraupūs cilindrai, kyšantys iš rūkstančių palaikų krūvelės.
Vivien Harmon – žavi vidutinio amžiaus moteris ištekėjusi už Beno Harmono (universiteto dėstytojo ir psichiatro) ir auginanti paauglę dukrą Violet. Viskas atrodo normalu, tačiau staiga gyvenimas pakrypsta netikėta linkme.
Sirvėtos regioninį parką galima pažinti važiuojant dviračiais Dauguvos – Nemuno takoskyros dviračių taku ir aplankant gamtos bei kultūros paveldo objektus. Sirvėtos regioniniame parke yra šimtmečius skaičiuojančių objektų ir vietovių, bylojančių praeities įvykius, apie žmonių gyvenimo būdą ir vertybes.
Jau ne už kalnų žvarbios rudeninės šventės, kai masiškai perkame žvakutes, chrizantemų puokštes ir važiuojame iš kapų į kapus lankyti savo mirusiųjų artimųjų.
Ar niekada neteko susimąstyti, kodėl spalio pabaigoje elgiamės kaip pamišę dėl kapų tvarkymo, gražinimo, – koks mūsų tikslas? Jei, kaip iš pirmo žvilgsnio įsivaizduojame, tikslas – aplankyti mirusiuosius artimuosius, prisiminti juos, sveikinu Jus patekote tarp daugumos, kurie sąmoningai suvokdami ar nesuvokdami vis bando save apgauti. Visi žino, kad aplankyti artimųjų kapus galime bet kuriuo metų laiku, o prisiminti juos – tuo labiau. Jie ilsisi ir jiems nei geriau, nei blogiau, kad bandydami numarinti savo sąžinės skaudulius puoselėjame jų kapus tarsi atiduodami duoklę už tai, ko nepadarėme jiems gyviems esant.
Pažvelkite, kas darosi parduotuvėse, turguose jau nuo spalio pradžios – tikras žvakučių ir plastmasinių gėlių paradas. Žmonės lyg avių banda perka didžiules brangias žvakes, vienkartines gyvų gėlų puokštes, vainikus… Ir kam??? Sakysite, kad pagerbti mirusiuosius? Ir vėl sau meluojate… Mirusiajam tai visai nebesvarbu, tačiau tai itin svarbu Jūsų kaimynams, draugams, giminėms, artimiesiems ir kt. Ir kokia gėda bus, jei jie pamatys nesutvarkytą kapą be žvakių ir gėlių, pamanys, kad mes visai nesirūpiname kapais ar kad išvis nemylėjome, negerbiame savo mirusiojo artimojo.
Kitas aspektas – mūsų emocijos vyraujančios spalio paskutinėmis dienomis. Važiuojame per visą Lietuvą lankydami artimųjų kapus. Šaltis, lietus, automobilių spūstis, eilės parduotuvėse sukelia ne pačias geriausias emocijas. Tuomet būname itin pikti, suirzę, sušalę, tačiau ko nepadarysi dėl sąžinės „pliusiuko“, nes spektaklį giminėms ir kaimynams reikia paruošti nors kartą per metus.
Važiuodami per šalies miestų ir kaimų kapinaites, žvakių ir gėlių dyžiu demonstruodami savo finansines galimybes, dažniausiai aplankome ir seniai matytus draugus, tetas, dėdes… Čia ir vėl pasireiškia neribotas lietuviškas vaišingumas ir sąmoningumo stoka, kai prie vaišių stalo sakomi tostai už mirusiuosius. Ar tai galima būtų pavadinti jų pagerbimu?
Šiomis šaltomis niūriomis dienomis būtų geriausiai ne keliauti iš kapinių į kapines, o likti namuose; susikaupti, ramiai prisiminti savo mirusiuosius artimuosius, jų vaidmenį mūsų gyvenime, suteiktas pamokas ir už juos tiesiog nuoširdžiai pasimelsti. Mirusieji jau nebegali to už save padaryti ir tai jiems būtų daug naudingiau nei sukrautas parodomasis šiukšlynas iš vaško ir plastmasės ant kapo. Žinoma, šitaip paprastai elgiasi tie, kuriems rūpi jų artimieji iš tikrųjų, o ne tai, ką žmonės pasakys….
Agnė Rutkauskaitė