Search Results for: "miesto dviratis"

Ne vienas žmogus šiuo finansinių išbandymų kupinu laikotarpiu bando taupyti. Dažnai taupymo sumetimai įtakoja ir gyvenamosios vietos pasirinkimą.
Šįkart pasvarstykime, ar neseniai studijas baigęs asmuo gali praverti piniginę ir džiaugtis gyvenimu Vilniaus širdyje ir kokios priežastys lemia jauno specialisto norą čia pasilikti.
Už vieno kambario buto nuomą Vilniaus senamiestyje kas mėnesį tektų atseikėti apie 850 litų, tuo tarpu miegamuosiuose rajonuose, esančiuose toliau nuo centro,– apie 500 Lt. Dviejų kambarių buto nuoma kainuotų atitinkamai 1300 Lt ir 800 Lt. Svarbiausias žiemos malonumas – šildymas – taip pat nepigus. Už vieno kambario butą gali tekti mokėti 350 Lt, o už dviejų – apie 600 Lt. Šilumą teikianti „Vilniaus energija“ centre esančius daugiabučius įvardina kaip daug arba labai daug šilumos suvartojančius senos statybos namus, kuriuose prasta šiluminė izoliacija.
Taigi verta analizuoti priežastis, kurios skatina jaunus žmones neieškoti pigesnių alternatyvų miegamuosiuose rajonuose, o likti senamiestyje.
Nors gyvenimas centre atsieina brangiai, tačiau dėl tokio komforto, kur kone viskas ranka pasiekiama, galima atrasti pakankamai būdų sutaupyti žiemos laikotarpiu, o ypač vasarą:
1. Viešasis transportas
Gyvenantys centrinėje miesto dalyje ieško būdų, kaip sutaupyti, ir jų atranda. Bene pagrindinis ir labiausiai paplitęs – galimybė išsiversti ir be mėnesinio viešojo transporto bilieto. Studentų laikais visų „draugu“ buvęs ir kone penkis kartus pigiau kainavęs bilietas – retas svečias šiuo metu jau dirbančio jaunimo kišenėje. Žinoma, jei iš senamiesčio netenka vykti dirbti į Saulėtekį. Tuomet geriausia susisiekimo priemone žiemą – pėstute, o vasarą pagelbės dviratis. Gyvenantiems netoli centro – tai puikiausia ir greičiausia susisiekimo priemonė saulėtuoju metu laikotarpiu.
Minti į darbą dviračiu iš tolimesnių miegamųjų rajonų – Pašilaičių, Pilaitės ar Fabijoniškių – taip pat ne kliūtis, tačiau grįžtant namo gali tekti paprakaituoti. Pagrindine kliūtimi tuomet tampa įkalnės. Tačiau sugrįžus juk lengviau nueiti į dušą. Tik pagalvokite, kas būtų, jeigu šią procedūrą tektų atlikti po „kopimo į kalną“ prieš darbą.
Jei įsigyjate mėnesinį bilietą tik troleibusui, nepamirškite turėti smulkių. Nors jie linkę užtverti ištisas gatves dėl nutrūkusių laidų ar ne vietoje susitrenkusių automobilių, važiuodami autobusu be įsigyti vienkartinio bilieto tikrai kontrolei nepasiteisinsite.
Jei darbdavys nesumoka už kelionę automobiliu, galbūt vertėtų įsigyti motorolerį. Kamščiuose neprisėdėsite, o ir gatvių neužkimšite, ypač jei važiuojat vienas, nevežate žmonos į darbą ar vaikų į švietimo įstaigas.
2. Gyvenimas be taksi
Kai kitose miesto dalyse gyvenantys, bet kartu vakarą praleidę draugai turi apsispręsti – grįžti paskutiniu autobusu ar troleibusu, o gal dar pasilikti ir grįžti taksi, gyvenančių centre ši problema nebekamuoja. Jei taksi važiuoja keturi keleiviai tiks bet kuris automobilis, tačiau jei vykstančiųjų penki ir reikalingas didesnis vienatūris – kelionė kainuos dar trečdaliu brangiau.
3. Stoties „mazgas“. Senamiesčio pašonėje įsikūrusios geležinkelio ir autobusų stotys, iš čia į kone visus miesto rajonus važiuoja viešasis transportas. Nors kartais stoties kaimynystė ir „nepageidaujama“, tačiau tai svarbi ir reikalinga susisiekimo vieta. Visgi dėl didžiulių transportų srautų gyventojus vargina užterštas oras ir triukšmas.
Į netoli nuo miesto esančias vietoves autobusai vyksta ne tik nuo stoties, bet ir nuo Spaudos rūmų ir buvusios Kuro aparatūros.
4. Laiko planavimas. Nuolatines transporto spūstis sostinės gatvėse matyti, tačiau jose „nedalyvauti“ gali nebent centre gyvenantys vilniečiai. Jei iki darbo pakanka paėjėti, galima ir ilgiau pamiegoti, nereikia baimintis, kad pavėluosi. Tad piko metu sausakimšus, vėluojančius autobusus ir troleibusus centre gyvenantys gali primiršti, tačiau, jei dirba ar mokosi kitoje miesto dalyje, susiduria su panašia problema kaip ir miegamųjų rajonų gyventojai.
5. Sveiki pasivaikščiojimai
Centre: sugebėjimas išsiversti be nuosavo automobilio – dar vienas pliusas, na, nebent šiais laikais už degalus išgali kompensuoti dabartinis darbdavys. Kaip teigė pašnekovai, centre važiuoti viešuoju transportu tiesiog nepatogu, nes iki stotelių eiti užima pakankamai daug laiko, tad priimtiniausias būdas pasiekti reikiamą vietą – eiti pėsčiomis.
Pasivaikščiojimams Vilniaus senamiestyje labiausiai tinkamos Vokiečių, Didžioji ir Pilies gatvės. Tėvus su vežimėliais ir jau paaugusiais vaikais traukia palei Vilnelę žaliuojantis Sereikiškių parkas.
Pasigrožėti spalvingo senamiesčio pastatais, gatvelėmis pakanka vien kilstelėjus galvą – kiekvienas pastatas čia turi savo istoriją. Galbūt sunkiau būtų patekti į uždarus ir rakinamus senamiesčio kiemus, kuriuos gyventojai stengiasi paslėpti nuo smalsių vilniečių ir turistų akių.
Kitose miesto dalyse taip pat yra žaluma kvepiančių vietų. Vilkpėdę, Naujamiestį ir Žvėryną jungia bene geriausiai mieste sutvarkytas Vingio parkas. Tarp Lazdynų ir Karoliniškių žaluoja Pasakų ir Karoliniškių parkai. Ne tik pasivaikščioti jauku ir Pilaitėje, kur miško apsuptį tyvuliuoja Salotės ežeras, veikia Senasis malūnas. Mažiau žalumos rasite Šeškinėje ir Viršuliškėse, kur žalieji plotai „paaukoti“ kapinėms. Į Valakupius, Antakalnį bei Žirmūnus miestiečius vilioja Neries paplūdimiai. Pakankamai pramogų gryname ore rasite ir Belmonte.
6. Apsipirkimas. Senamiestyje mažų maisto prekių parduotuvių yra, tačiau čia esančių prekių asortimentas gali nuvilti. Dalyje ne didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių kainos taip pat didesnės. Abi šias problemas padeda išspręsti tiek atokiau esantys didieji prekybos centrai, Halės turgus.
Turgų ir didžiuosius prekybos centrus rasime ir beveik kiekviename miegamajame rajone ar netoli jų.
7. Ne tik pietūs gryname ore. Galbūt ir ne visose šiose siūlomose vietose, kur galima prisėsti ir papietauti šiltuoju metų laikotarpiu, kvepės žaluma ar džiugins paukščių giesmėmis, tačiau laikui bėgant atrasite mėgstamiausias, nuošaliausias, širdžiai artimiausias ir t.t. Ieškantys suoliukų juos „atras“ ir M. Daukšos, S. Moniuškos, K. Sirvydo, Katino, L. Stuokos Gucevičiaus, Jurgos, Odminių, Reformatų, Lazdynų Pelėdos, prie Karaliaus Mindaugo ir Žemaitės paminklų esančiuose skveruose ar kiek toliau esančioje Lukiškių aikštėje.
Žiemą jauni žmonės linkę į darbą neštis namuose gamintą maistą, grįžti per pietus į namus arba rinktis pigesnę kavinę.
8. Šventės. Miesto šventės ir renginiai, pritraukiantys gausybę miesto gyventojų ir svečių, Vilniaus širdyje gyvenantiems nesukelia daug rūpesčių. Nereikia nervintis dėl tokių gatvių renginių metu ribojamo eismo, vietos, kur palikti automobilį, didelių automobilių spūsčių.
9. Kultūrinis gyvenimas. Toliau nuo centro yra teatrų, kino teatrų, muziejų, laisvalaikio praleidimo vietų, tačiau daugiausia jų būtent šioje miesto dalyje.
Kokiems patogumams ir gyvenimo malonumams teikti pirmenybę, priklauso nuo kiekvieno mūsų asmeninių poreikių ir galimybių.
10. Socialinis gyvenimas. Centre esančių naktinių klubų, barų ir kavinių lankytojai įvairesni ir laisviau nusiteikę nei miegamuosiuose rajonuose. Čia sutiksime turistų, akademinio jaunimo ir šarmo miestui suteikiančių „neeilinių asmenybių“.
11. Naujas būstas. Deja kokybiški naujos statybos būstai centrinėje miesto dalyje kainuoja žymiai brangiau nei miesto pakraščiuose, o jų pasirinkimas ne toks jau ir didelis.