Search Results for: "meninė fotografija"
Visų pirma, nesu hipsterė. Antra, nesu ir profesionali fotografė – turiu nepigų aparatą, bet jį išsitraukiu per atostogas arba kai ateina nenumaldomas noras nufotografuoti savo miegantį kačiuką. Tačiau su fotografija susiduriu tikrai labai dažnai, nes dirbu tokiame darbe, kur nuolatos reikia ieškoti, redaguoti ir pateikti įvairiems kanalams gražių žmonių nuotraukas, ir būtent hipsteriškas.
Kaip van Gogo paveikslas atrodytų, jei tai būtų tikroviškas atvaizdas? Kaip atrodytų pats van Gogas – ne kaip impresionistinių potėpių rinkinys, bet paprastoje fotografijoje? Lietuvių architektas ir fotografas Tadao Cern (Tadas Černiauskas) norėjo tai išsiaiškinti – tad skaitmeniškai perkūrė vieną iš žinomiausių autoportretų į modernų portretą. Rezultatas nepamirštamas:
Susitikti su fotomenininku Ignu Maldžiūnu sutarėme kiek simboliškoje vietoje – mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje terasoje, kurioje kaip tik tuo metu vyko jo paties fotografijų paroda.
Deja, teko kiek pakoreguoti planus, kadangi vidurdienį terasa dar nerodė jokių „gyvybės ženklų“. Pokalbiui spontaniškai pasirinkome bene arčiausiai esančią ramią kavinę.
Ignai, kaip prasidėjo Tavo ir fotografijos pažintis? Kodėl būtent fotografija, o ne, tarkim, šokiai, muzika, tapyba, krepšinis, baletas?
Viskas prasidėjo anksti, kai buvau penkerių metų. Su tėčiu važiuodavome į Žemaitiją, jis tapydavo, eskizuodavo, o man nupirko „Смена“ fotoaparatą. Tada pradėjau fotografuoti. Taip ir liko nuo vaikystės. Vėliau pamažu visa tai peraugo į aistrą, kuomet jau nebegali nefotografuoti.
Teko kažkur mokytis fotografijos meno ar kažką apskritai susijusio su menais?
Dailės akademijoje baigiau dizaino studijas. Ten turėjome tam tikrus fotografijos kursus bei galimybę „įlįsti“ į fotolaboratorijas. Tai buvo tarsi kažkokia antra pradžia. O vėliau viskas vyko kažkaip savaime. Tiesiog mėgini įgyvendinti kažkokias idėjas, sugaudyti dinamiškus ar statiškus vaizdus. Iš pradžių, aišku, sekasi sunkiai.
Vėliau turbūt mokaisi tiesiog dirbdamas?
Taip. Ypač gerai, kai sutampa darbas ir aistra. Nereikia kankintis dirbant bei galvojant ką turėtum veikti po darbo.
Kaip gimsta pačios idėjos fotografijoms? Kažkas įkvėpia ar tiesiog pasiduodi spontaniškumui?
Būna visaip. Kartais tiesiog šauna į galvą, kartais „išmąstai“, pradedi galvoti paveiksliukais, statyti šviesą, vaizdus, o kartais kadras tiesiog iš dangaus nukrenta. Priklauso nuo to, ką ir kur fotografuoji, kokią medžiagą gauni ir kokio rezultato sieki. Mėgstu tiksliai susidėlioti kadrus. Būna taip, jog užtrunki pusę valandos bejudindamas fotoaparatą vos po centimetrą, kad kompozicija ir šviesa susideliotų tobulai, kartais dar ilgiau pralauki, kol kažkas išlįs iš už kampo, kol pasitrauks debesis ar panašiai. Tame irgi yra dalis aistros, kadangi taip gaunasi savotiškas žaidimas. Vieni žaidžia kortomis, kiti dar kažką, o aš žaidžiu taip.
Įdomu ir tai, jog rezultato iš karto nematai, jis atsiranda tik po kelių dienų, nes reikia susirinkti visas juosteles, nunešti jas ryškinti, džiovinti, karpyti, skenuoti. Tik beskenuojant pamatai kaip pamažu atsiranda tas paveiksliukas.
Paskutinėms savo fotografijoms pradžioje susirasdavau vietą. Kartais tekdavo tiesiog važinėti ratais ieškant tinkamos vietos, stebėti viską aplink, dėlioti kažkokius paveiksliukus. Kartais reikia būti toje vietoje ketvirtą valandą ryte, prieš brėkštant saulei, ir tada fotografuoti, nes tiki, jog būtent tada ta vieta atskleis savo stebuklą. Lengviausia emociją ištraukt iš žmogaus, bet truputį „pameditavus“ supranti, kad viskas aplink neša savo emocijas. Gera jas vaikytis.
Pirmenybę teikti juostinei fotografijai, ne skaitmeninei?
Aš fotografuoju tik juostiniu. Juostoje yra kažkokia gyvybė, tikrumas. Gaudai kiekvieną momentą ir daug labiau galvoji apie tai, ką ir kaip fotografuoji. Kiek sunkiau yra užfiksuoti judesį, greitai besikeičiantį vaizdą. Laiko užima ne tik mechaniniai nustatymai, bet ir juostos prasukimas.
Lietuva yra pakankamai fotogeniška šalis? Tiek gamta, tiek miestai, tiek žmonės.
Nesakyčiau, kad Lietuva fotogeniška. Nors, kita vertus, mums galbūt tiesiog nėra įdomu tai, ką mes nuolatos matome, nuo gimimo. Kartais bijai, jog tai gali atrodyti banaliai. Pavyzdžiui, fotografas Rimaldas Vikšraitis fotografuoja prasigėrusius kaimo žmones. Tai yra tiesiog realybė, tačiau pastarasis yra bene žymiausias šio laikmečio tautietis fotografas Europoje.
Išvažiavus galbūt tiesiog labiau stebi aplinką. Lietuvoje jau tenka beveik prisiversti stebėti ir mąstyti kadrais. Gamtą apskritai retai fotografuoju. Į ją reikia žiūrėti gyvai, ne ant popieriaus ar monitoriaus ekrane.
Ar šiais laikais įmanoma gyventi iš meninės fotografijos?
Kartais neatsisakau ir komercinės fotografijos. Be to, labai daug dirbu dizaino srityje, kuriu brand‘us, dirbu su teatrų, muzikantų, restoranų, viešbučių, tekstilės grafiniu įvaizdžiu, fotografijos integravimu į grafiką ar interjerus. Tai irgi įdomus darbas, neretai susijęs su menine fotografija. Kažkoks viduriukas tarp uždarbiavimo ir malonumo. Smagu realizuoti save ir tuo pačiu matyti patenkintą klientą.
Maloniausia yra tiesiog važinėti, fotografuoti, pačiam džiaugtis tomis fotografijomis, o paskui jas rodyti, kartais parduoti kaip interjero detales. Jeigu žmonės nori pasikabinti mano nuotrauką ant sienos savo kambaryje, tai yra labai didelis įvertinimas. Tai reiškia, jog padarei šiek tiek daugiau negu tik savo prisiminimą. Nuotrauka turi turėti savo stiprų emocinį pagrindą, savo istoriją, kuri tinka ne tik fotografui.
Be galo problematiška kokybiškai atsispausti didelio formato darbus Lietuvoje. Juk nepradėsi nuotraukų spausdinti paprastais spausdintuvais vien dėl to, kad pigiau ar dėl to, kad žmonės pasiduoda plastmasinėms spalvoms be gylio ir abejotina išliekamąja verte.
Lietuvoje žmonės dažnai užsisako nuotraukas kaip interjero detales, pasikabinimui ant sienos?
Pasitaiko. Tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys. Daugumą nuotraukų parduodu Lietuvoje. Yra keletas iškeliavusių į užsienį, tačiau tiesiog per draugus ir pažįstamus. Manau, jog man reikia daugiau fotografuoti nei galvoti apie nuotraukų realizavimą. Vis dar esu tokiame ištisame ieškojime, kuomet vis mėgini ir žinai, jog gali padaryti dar geriau.
Kaip atrodo įprasta laisvo fotomenininko darbo diena?
Įdomiausia tai, jog kiekviena diena yra vis kitokia. Dešimt dienų per savo gyvenimą esu dirbęs dizaino agentūroje, ir to užteko, kad suprasčiau, jog taip dirbti negaliu ir negalėsiu. Priverstinis darbas žudo mintis, polėkį, įstato mane į kažkieno rėmus. Aišku, būna ir sunkių momentų, kai turi nudirbti visos „agentūros“ darbą. Tada miegi po kelias valandas, samdaisi žmones pagalbai, ignoruoji artimuosius ir iki galutinio rezultato tampi zombiu. Nėra toks jau labai saldus laisvo menininko gyvenimas. Daug nestabilumo tiek asmeniniame gyvenime, tiek finansiniuose reikaluose. Tačiau bet kokiu atveju toje laisvėje ir nestabilume yra daugiau grožio nei sistemoje.
Dirbdamas vadinamą ofisinį darbą niekaip negalėčiau keliauti. Išvažiavus reikia laiko apsiprasti. Čia panašiai kaip su žmogumi – juk negali jo pažinti per vieną vakarą ar vieną dieną. Tam reikia daug laiko. Tas pats kalbant apie kažkokią šalį ir joje gyvenančius žmones. Privalau pakeisti aplinką – keliauju apie 4-5 mėnesius per metus. Lygiai taip pat privalau ir gryžti. Negaliu be Namų.
Kalbino Aurimas Minsevičius
Nuotraukos iš Igno Maldžiūno kelionių ciklų (Indija, Nepalas, Kolumbija, Ekvadoras)
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veikia paroda „Maestro Povilas Karpavičius (1909-1986)”, skirta fotografo 100-tosioms gimimo metinėms paminėti. Ekspozicijoje pristatyta dalis Šiaulių „Aušros” muziejaus rinkiniuose saugomų P. Karpavičiaus fotografijų archyvo fotografijų. Fotografas P. Karpavičius išgarsėjo kaip fotografijos technikų specialistas, vienas pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius, pedagogas.
Pakalbinome parodoje sutiktus žiūrovus. D. Daunoravičiūtė, VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros studentė, prisiminė, kad pirmą kartą P. Karpavičiaus darbus pamatė Šiaulių „Aušros” muziejuje, atliekant praktiką, o kadangi yra „prijaučianti” grafikai, jo darbai labai sudomino. Sužinojusi, kad šis negirdėtas fotografas kūrė tokius įdomius darbus, parašė darbą „Povilas Karpavičius: dailė mirė – tegyvuoja fotografija”.
Garsus fotografijos kritikas S. Valiulis, paklaustas apie fotografo P. Karpavičiaus fenomeną, atsakė:
„ Galiu tik pakartoti – buvo didis žmogus viskuo: ūgiu, estetiniu skoniu, puikiu fotografijos technikos įvaldymu, oratoriaus ir paskaitininko sugebėjimais. Buvo neišsenkančios energijos. Kai aš po kažkokio seminaro su Kauno fotografais paskutiniu traukiniu važiavau į Vilnių, nustėrau: ką tik tame pačiame seminare buvęs Povilas Karpavičius su portfeliuku važiavo kažkur link Maskvos.
Meninę fotografiją jis savaip suprato: kaip cheminį eksperimentą, kurio rezultatas gali varžytis su dailės kūriniais. Jo kriterijus buvo kaip gražu…”
Fotomenininkas L. Verbliugevičius emacionaliai kalbėjo: „ … šilta pavakarė, švelnus marių vėjelis glostė jau prinokusių trijų Nidos fotoseminaristų vešlias galvas. Jie beveik nuobodžiai dėliojo pėdas link Tomo Mano namelio kol nesutiko brangaus savo maestro. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad seminaristai nesugeba surasti mergaičių-pozuotojų. Kaip ir visada maestro puolė padėti taisyti padėtį. „Rūtos” poilsio namuose greitai prikalbėjo virtuvės vedėją, kad jinai „išskirtų” tris paneles kūrybiniams tikslams, kad rytoj jas atleistų nuo darbo tokiai svarbiai užduočiai atlikti. Toje trijulėje buvau ir aš, ir man tą rytojaus 1981 m. rugsėjo 14-tąją dieną pasisekė, padariau jau dabar istorinį, kolegų pripažintą, man ir jai visada mielą darbą „Gležna gėlelė”. Ačiū maestro Povilui Karpavičiui.”
Jie nuolat šmėžuoja televizijos laidose bei naujienų puslapiuose, tačiau nuo šiol žinomi pasaulio veidai bus užfiksuoti ir naudojant bakterijas.
Birželio 15 d., 18 valandą, Vilniaus profsąjungų rūmuose atidaroma šiemet Vilniaus dizaino kolegijoje Taikomąją fotografiją baigiančio studento Kipro Kaspučio pirmoji asmeninė nuotraukų paroda „Abandoned“ (liet. Apleistas).
Kokia meninės fotografijos vieta skaitmenizuotame fotografijos pasaulyje, kalbama knygoje „Lietuvos fotografija: 1990–2010“. Agnė Narušytė apžvelgia svarbiausius procesus, įvykusius Lietuvos fotografijoje per 20 atkurtos nepriklausomybės metų. Autorė atskleidžia pagrindinius fotografijos meno pokyčius, analizuoja tokius reiškinius kaip atminties diskursas, absurdo vaizdavimas, konceptualioji fotografija, pinhole atgimimas ir kt.
Laikas.lt siūlo laimėti a.a. Skirmanto Valiulio knygą „Telemano užrašai”. Skirmantas Valiulis – fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, daugelio įvairių publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose autorius. Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijų už kritikos darbus laureatas. 1994 m. autoriui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas.
Šįkart pristatysime kelias lengvam skaitymui tinkamas knygas: Andriaus Užkalnio „Prijaukintoji Anglija” ir Jerome’o Davido Salingerio „Aukščiau gegnes, dailidės ir Susipažinkite: Simoras.”
Dviejų bestselerių („Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, 2009, ir „Kelionių istorijos”, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų
Ne, tai tikrai ne geriausio Lietuvoje vestuvių fotografo rinkimai. Išrinkti vieną būtų per daug sudėtinga ir nesąžininga, nes jų yra daug ir labai gerų. Užuot tai dariusi mūsų redakcija ilgai naršė po internetą, rinkosi, lygino, žiūrėjo nuotraukas ir galų gale nusprendė pateikti savo kuklią nuomonę apie originaliausius ar kuo nors išsiskiriančius fotografus. Atidžiai peržvelgėme daugiau nei 100 žinomiausių fotografų (www.wed.lt, klausinėjome draugų, pažįstamų, atsižvelgėme į skaitytojų rekomendacijas, išsakytas laiškuose) nuotraukas. Ir sudarėme dešimtuką. Fotografai pristatomi bet kokia tvarka, nes visi iki vieno verti pirmosios vietos už išskirtinumą ir ženklą, kurį palieka vestuvių fotografijos istorijoje. Nuoširdžiai sakome, kad buvo be galo sunku – patys nustebome, kiek daug šaunių fotografų yra Lietuvoje. Trumpai ir kaip įmanoma objektyviau pamėginome aprašyti jų išskirtinumus, nuotraukų stilių, fotografavimo specifiką. Beje, savo kailiu pajautėme, koks vargas nuotakoms rasti tą vienintelį… fotografą.