Search Results for: "lukas devita"
Savo rankose laikote turbūt gražiausią „Laikas.lt“ žurnalo numerį. Ir ne tik dėl gausybės fotografijų, esančių žurnalo viduje. Numeris gražus, nes tokia jo tema – viskas apie grožį, bet kitu kampu.
Prieš keletą mėnesių nusprendėme imtis saugoti raudonplaukius, kurie, pasak mokslininkų, visai greitai gali išnykti. Kodėl būtent ši ugninė spalva? Atsakymų esti įvairiausių. Vienas iš jų – „Laikas.lt“ logotipas irgi „ryžas“. Kitas variantas – mums tiesiog gražūs raudonplaukiai žmonės, nes jiems, galima sakyti, pasisekė: nereikia net dažytis ar labai puoštis, kad išsiskirtum iš minios. Ir nesvarbu, kad vaikystėje strazdanos ir raudonas plaukas buvo ne visai malonus dėmesys. Tačiau juk panašiai išskirdavo ir nemėgdavo visų, kitaip atrodančių… O žurnale rasite tik dalį raudonplaukių, kurių fotografas Tadas Černiauskas užfiksavo per 70!
Su grožiu mums labai asocijuojasi ir indėnai, nes jų puošnūs apdarai bei gyvenimo filosofija itin atitinka numerio idėją. Be to, palietėme išties skaudžią temą apie žmones, nenorinčius turėti vaikų. Kaip tai susiję su grožiu? Ne tik dėl to, kad kai kurios moterys vaikų nenori baimindamosi prarasti dailias kūno formas, bet ir dėl to, kad gyvenimas yra gražus visiems skirtingai. O linksmiausia žurnalo dalis – „Pasidaryk pats“ puslapis, kuriame auksarankė Lina pamokys kaip papimpinti veidrodį gražiomis ausytėmis.
Vyr. redaktorė Rasa Barčaitė
Redaktorė Dovilė Raustytė
Autoriai: Ina Peseckienė, Reda Krušinskaitė, Lukas Devita, Lina Sabaitytė, Lina Jurgaitienė, Goda Raibytė
Kalbos redaktorė Edita Matonytė
Dizaineris Tomas Mozura
Viršelis
Nuotr. Tadas Černiauskas
Tadaocern.com
Plaukų stilistė Agnė Čepienė
Vizažistė Eglė Krengauskaitė
wix.com/eglekrengauskaite/krengauskaite
Su redakcija galite susisiekti:
tel. +370 660 05 831
el. paštu [email protected]
Dėl reklamos kreipkitės:
Aina Kunigėlytė, tel. +370 660 05 832, [email protected]
UAB „Baltic Net Media“, Geležinio Vilko g. 18A, Vilnius
Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.
„Laikas.lt“ žurnalų rasite šiose vietose
Vilnius: verslo centrai, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“ „Paparazzi“, „Bambalynė“, „Orgazmus“, „Du drakonai“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk shake“, „Pasaka“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, VPU, VU, MRU, VVTA, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“ PC „Ozas“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „InDay Sushi“, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „People Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „Skalvija“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, „Domino” teatras, Jaunimo teatras, Itališka vyninė, „Bunte Gans”, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbučiai „Congress” ir „Adelita”, Kongresų rūmai, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“, „Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“, „Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „Gorky Bar“, „Studio 9“, „The Room“, „Meat Lovers Pub“.
Kaunas: verslo centrai, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, „Blue orange“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“ ir kt.
Šiauliai: „Centro šokoladinė“, „Coffee Inn“.
Visa Lietuva – „SPA Vilnius SANA“.
Naujas numeris pasirodys gegužės 7 dieną.
Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?
Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?
Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?
Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.
Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.
Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.
Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?
Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?
Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?
Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.
Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.
Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?
Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.
Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.
Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?
„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?
„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?
Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?
Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?
Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?
Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė
Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su rezistencija tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi.
Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis kaip jaunimo mada iš esmės suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo ir nepaklusnumo bangoms.
Nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių
Tačiau, bandant suvokti judėjimo mastą įvairiais laikotarpiais, iškyla sampratos „hipiai“ problema. Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, o išties žymesnis praeities muzikinis paminėjimas įvyko 1999 m. Vilniuje, Užupyje, koncerte „Gėlių vaikai“. Tame pačiame uždarame kieme, pavadintame griuvėsiais, kurį laiką ir 2002 m. rinkosi hipiuojantis jaunimas, buvo rengiami laisvi dainuojamosios poezijos vakarai ir senos geros muzikos diskotekos.
Tačiau kitaip nei, sakykim, besivystantį muzikinį stilių, hipišką kultūrą įrėmina tam tikras laikotarpis ir šiandieninius sekėjus tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų vadinti naujosios kartos hipiais – kiberhipiais, nes dažniausiai jų susibūrimo vieta būna internetinė erdvė.
Yra nemaža atvejų, kai hipiais, pernelyg iš šių dienų pozicijų, vadinami anuometinių įvykių ir reiškinių dalyviai, šis pavadinimas prirašomas ten, kur jis vargu ar yra svarbiausias.
Tuomet hipiuojantys žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas, iš tiesų, ir nebuvo įmanoma. Vietiniai sekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip: „piplais“ (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“, ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo gana įvairus. Kai kuriems būsimiems žymiems Lietuvos muzikantams hipių idėjos tapo kertinėmis formuojant pasaulėžiūrą.
Hipių judėjimas tarp ideologijos ir mados
Pradžioje beveik visiems hipiuojantiems grėsė konfliktas su aplinka ir valdžios pareigūnais, kurį išprovokuodavo vien jau ilgesni, nei valdžios nurodyta, jaunuolio plaukai. Hipiškam gyvenimo būdui pasirinkti reikėjo ryžto; asmens orumo, išraiškos laisvės, žmogaus teisių problemos neišvengiamai atsidurdavo dėmesio centre.
Vėliau nemažai kam hipizmas virto tuomet madingu stiliumi ir laisvesniu gyvenimu, teikiančiu nors šiek tiek daugiau pramogų, bet vargu ar labai suvokiant hipių judėjimo esmę. Tačiau hipizmas atsispindėjo ir 1972 m. Lietuvos politiniuose įvykiuose, kai hipiška išvaizda tapo solidarumo ženklu. Jaunuomenės susibūrimai konkrečiuose rezistencinių veiksmų vietose daugiau ar mažiau siejosi su hipių judėjimu, ką pripažino ir oficialioji valdžia, paversdama hipius politiniais ekstremistais.
Pasaulinio hipių judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą per užsienio radiją, daugeliu atveju kaip tuomet naujų stulbinančių grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Bobo Dylano dainos, siejamos su laisve, taip pat per vietines negausias kritines publikacijas apie „hipius-narkomanus“ ir galiausiai per įvairesnius hipiams priskiriamos muzikos įrašus.
Greičiausiai hipių kultūra gryna forma Lietuvoje nebuvo labai smarkiai paplitusi ir paveikė pirmiausia drąsiausius, kūrybingus, atviros mąstysenos bei vaizduotės jaunus žmones. Pagrindinėmis nuostatomis tapo laisvė (asmeninė, politinė, lyčių), meilė, brolybė ir taika, pasireiškimo formomis – kuo labiau nepriklausoma socialinė pozicija, tegu ir link valkatavimo ribos, kartu – laisva meninė saviraiška ir, žinoma, įsiklausymas į roko muziką, kartais visiškas atsidavimas jai, neretai lyg religinė praktika, tiek individuali, tiek vienijanti bendraminčius.
Tai pat „privalomi“ dalykai – tranzavimas, kaip dažniausias keliavimo būdas, pagaliau pats keliavimas, kaip reiškinys, nereikalaujantis papildomo tikslo, sekant bytnikų pramintais takais, apie kuriuos buvo skaitoma lietuviškai per stebuklą pasirodžiusioje Jacko Keruaco knygoje „Kelyje“. Specifinės narkotinės medžiagos hipiškoje terpėje praktiškai nebuvo vartojamos, daugiau alkoholis.
Hipiuojančių žmonių lyg savaime suprantamas solidarumas, humanizmas gali žavėti ir dabar – visa tai iškart pavertė hipių judėjimą tikru „tautų draugystės“ reiškiniu buvusioje TSRS: hipiai ir prijaučiantieji svetingai lankydavosi vieni kitų miestuose, padėjo, skatino, dalijosi idėjomis, muzikine patirtimi.
Protestai ir hipiuojančiųjų duoklė pasauliui
Vakarų pasaulyje hipiai reiškėsi kaip triukšmingiausia isteblišmentą kritikuojanti jėga, kelianti revoliuciją socialinių normų srityje, įžiebianti visuomeninius judėjimus (kaip kad pacifistinį, lyčių lygybės, žmogaus teisių, ekologinį ir kt.), taip pat veikianti ir kurianti naujas saviraiškos bei meno formas.
Hipiai pralaužė miesčionišką ribotumą, atsivėrė Rytų misticizmui, įtraukė į kasdienį gyvenimą ezoterinius mokymus, praktikavo vėliau Vakaruose paplitusią jogą ar sveiką natūralią mitybą.
Buvusios TSRS jaunimo perimtos hipių judėjimo idėjos transformavosi ir įgavo savitų bruožų. Svarbiausia, hipizmas čia atitiko laisvės siekį visuomenine ir politine prasme, protestą prieš tarybinę sistemą. Net hipiui to nedeklaruojant, vien jaučiant laisvę kaip vidinę būtinybę. Tokio piliečio elgesys ir išvaizda teisėtvarkos organams savaime neva bylojo antikomunistinį nusiteikimą.
Ironiška, nes kaip tik Vakaruose hipiai atsidūrė arti komunistinių pažiūrų – tai ir gyvenimas komunose, kalbos apie taiką ir daugeliu atvejų apskritai antikapitalistinė ideologija.
Verta prisiminti, kad Vakarų pasaulyje, ypač iš pradžių, spontaniškas hipių sąjūdis taip pat išprovokavo kritinę konservatyvios visuomenės dalies reakciją ir susilaukė represijų, kaip kad atsispindi 7 dešimtmečio Kalifornijos, kur netrūko konfliktų su policija, kronikose.
Žinoma, tai neprilygo hipių ar hipiškai atrodančių žmonių persekiojimui Lietuvoje ir buvusios TSRS teritorijoje. Kai kuriais laikotarpiais hipiškos išvaizdos, nors kiek ilgesnius plaukus nešiojantys jaunuoliai buvo tiesiog gaudomi, prievarta kerpami, už neatitinkančią normų veiklą išmetami iš mokymo įstaigų ar priversti keisti darbo vietą, platėjantys džinsai plėšomi, bet kokie hipių susibūrimai buvo sekami ir pan.
Romas Kalanta hipis?
Tačiau judėjimas gyvavo ir kartais tapatinosi su išsivadavimą skatinančia jėga. Lietuvoje tai labiausiai siejama su sambrūzdžiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Stulbinantis jaunuolio pasiaukojimo aktas tapo tiek tautinio atbudimo simboliu, tiek atsidavimo, ekstremalaus idealizmo legenda Lietuvos visuomenėje ilgiems dešimtmečiams. Tai buvo ir vienas iš nedaugelio įvykių, apie kurių tikrąją prasmę, skirtingą nuo oficialiosios versijos, žinojo praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Nors Romas Kalanta greičiausiai nelaikė savęs hipiu, tačiau galėjo būti priskirtas jiems pagal išvaizdą ir pasaulėžiūrą. Neramumai Kaune sustiprino tuometinės valdžios, teisėsaugos organų ir saugumo reakciją į visus, kurie nors kiek, tiek idėjiškai, tiek išoriškai, siejosi su hipizmu. Tai bent jau keletą metų labai apsunkino hipių gyvavimą Lietuvoje, bet kartu ir paskatino, išprovokavo atsakomąją reakciją, kuri laikui bėgant net virto platesne mada, po truputį „legalizuojant“ hipiškos išvaizdos kanonus. Galiausiai mada hipiškai atrodyti tapo mažiau ribojama, gal net tikintis, kad tokiu būdu masiškumas
„praskies“ valdžiai pavojingą ideologiją – hipiškas judėjimas niveliuosis.
Hipiškos mados indėlis į meną
Ką ankstyvuoju laikotarpiu galima buvo priskirti tik „nevalyviems“ hipiams, jau nuo kokių 1976 m. galima buvo sutaurinta, „sušukuota“ forma pamatyti vietiniuose mados žurnaluose, kino filmuose. Vadinamųjų „hipiškų laikų“ vizualinis menas, neretai vadinamas psichodeliniu, savitai prisitaikė ir lietuviškoje taikomojoje dailėje, dizaine.
Be abejonės, hipizmo įtaka juntama ir muzikoje. Įsigalėjus leistiniems ir netgi valdžios puoselėjamiems jaunimo muzikinės saviveiklos kolektyvams, jų repertuaro ir ypač įtakų nebuvo įmanoma visiškai pažaboti. Profesionali estrada ar vadinamoji pramoginė kompozitorių muzika išliko ideologiškai suvaržyta, tačiau ir ten prasiveržė stilistinės permainos. Pradžioje valdžiai teko įsileisti terminą „bigbitas“ ir taip vadinti muzikines grupes bei žanrą, kuris iš dalies pagrindė roko muziką.
Pasaulyje big beat, „British beat“ ar dažniau vienu žodeliu „beat“ įvardijama muzikos banga labiausiai siejama su ankstyvaisiais „The Beatles“ ir kitomis grupėmis, pasireiškusiomis „Britų invazijoje“ („The Animals“, „The Rolling Stones“, „Herman’s Hermits“, „The Troggs“, „The Kinks“, „The Who“ ir kt.). Tuomet galutinai susiformavo ir pati kūrybingos grupės, kur visi nariai lygiaverčiai, idėja kaip alternatyva popdainininkui su beveidžiu orkestru fone. Taip pat grupė tapo atliekamos muzikos bei tekstų autore. Apie 1967 m. „beat“ banga atslūgo, bet suteikė postūmį visiems vėlesniems roko stiliams nuo psichodelikos iki poproko.
Lietuvos hipių muzikinė kultūra
Galima teigti, kad ankstyvajame laikotarpyje, 7 dešimtmetyje, dalis laisvųjų Lietuvos muzikantų buvo paveikti hipiškų idėjų ir bandė perteikti tai savo kūryboje. Grupės „Gėlių vaikai“ ar „Saulės vaikai“ vien pavadinimais galėtų būti akivaizdus pavyzdys.
Galbūt legendinius hipių seišenus, muzikinius subkultūrinius susibūrimus, vykusius Vilniuje (1970), Kaune (1971) ir kituose buvusios TSRS miestuose 8 dešimtmetį, būtų tiksliausia laikyti gyvos hipiškos muzikos apsireiškimu, atspindinčiu laisvą adekvačią grupės-auditorijos komunikaciją. Ten aiškiai turėjo pasireikšti ir improvizacijos elementai, o iš esmės buvo sukurtas tikroviškas, šėlstančio roko koncerto mikroklimatas, tuomet neįmanomas oficialiuose renginiuose.
Vienas žymiausių tokių seišenų, laikomas pirmuoju, įvyko 1970 m. birželį Vilniuje, ne kur kitur, o „Žirmūnų“ restorane. Ši vieta buvo pasirinkta iš reikalo: praradusi anksčiau numatytą vietą, hipiuojančiųjų bendruomenė viską surengė altruistiškai – prisidengiant gimimo diena buvo draugiškai išpirkta restorano salė.
Vadinamasis popseišenas Žirmūnuose pasiekė gaivališką ekstatinę fazę ir dalyvių vėliau buvo lyginamas
su Vudstoko festivaliu. Nenuostabu, kad renginys sukėlė teisėtvarkos pareigūnų nerimą, kaip teigiama, keli saugumo agentai jau buvo infiltruoti pačiame restorane ir tikriausiai tyliai gurkšnodami stebėjo, kas vyksta. Vėliau dauguma seišeno dalyvių buvo persekiojami, gaudomi, sulaikyti ir, kaip įprasta tais laikais, tardomi.
Verta turėti minty ir tai, kad apie įspūdingus įvykius dabar yra išlikę tik paskiri pasakojimai, deja, neužfiksuoti muzikinėje kultūroje įrašų pavidalu. Kaip ir grupių atveju – mus pasiekė žinios daugiausia apie oficialiai įteisintus, registruotus kolektyvus, galėjusius koncertuoti platesnėje viešumoje, bet nedaug ką žinome apie labiau autsaideriškas to laikotarpio grupes, grojusias labai siaurame klausytojų rate. Įdomu ir tai, kad buvusioje TSRS ir Tarybų Lietuvoje visur regimas transparantas „Taika“, „Taika pasauliui“ tapo vienu iš sąlyčio taškų, per kurį tapo įmanoma įterpti hipiškos mąstysenos ir stiliaus muziką. Tai buvo lyg šventas žodis vadinamosios tarybų ideologijos sergėtojams, kurį ištarus buvo imtasi kurti roko oratorijas ar rengti dainų autorių-atlikėjų politinės dainos festivalius, derinti simbolinę hipišką reikšmę su fasadine, šiaip ar taip, uždegant žalią šviesą kūrybinei raiškai. Taip pat buvo ir stebėtinų legalumo ar stebuklingo drąsių taurių norų išsipildymo pavyzdžių, kaip roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas Vytauto Kernagio, Kęstučio Antanėlio ir Olego Zacharenkovo iniciatyva per 1971 m. Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute.
Visa tai – margaspalvė istorija roko, galbūt užgimusio hipiškose svajonėse, pergudravusio tarybų valdžios edukacinę sistemą ir nenuilstančio šiandien laužyti komercijos nuostatas.
Lukas Devita
„Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011“
Spalio 11-ąją tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis TARP į poezijos parą kvies įsisukti šiuolaikinio meno mėgėjus, skaitytojus, medijų meno atstovus, kinomanus, grafikus, melomanus ir smalsuolius. Devintą kartą vykstantis renginys šių metų tema „PARAidžiui“ ir netradicine dvidešimt keturių valandų forma per trumpą laiką kvies pažinti šiuolaikinės poezijos formas.
Knygoje pristatoma ankstyvoji Amerikos ir Britanijos psichodelinio roko muzika, hipių sąjūdis, taip pat jų atspindžiai tolesnėje kultūros raidoje – muzikoje, kituose menuose ir visuomenės gyvenime. Nesiekiama pateikti ankstyvojo roko istorijos, bet mėginama savitai pažvelgti į roko muzikos kūrybingumą ir jos tyrinėjimų galimybes, ieškoma tęstinumo, skirtingų meno sričių tarpusavio sąsajų, mokomasi analizuoti bei kūrybiškai interpretuoti roko muziką, iškeliant geriausias idėjas.
Roko muzika pasižymi keisčiausiomis kombinacijomis su nemuzikinės kultūros sritimis. Tačiau mažai kas galėjo nuspėti tokį kuriozišką derinį, kaip legendinė JAV psichodelinio roko grupė „Grateful Dead“ ir 1992 m. Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė. O būtent taip ir įvyko, kai grupės, simbolizuojančios Amerikos kontrkultūros ištakas, nariai tapo tuomet visai jaunos nepriklausomos valstybės krepšinio rinktinės rėmėjais ir, tiktų pasakyti, dar daugiau – rinktinės draugais.
Ufologijoje ateivių „portretai“ sukurti remiantis liudininkų parodymais (mačiusių juos iš toli ar net kontaktavusių), išskiriant tipų savybes pagal objektyvią pasakojimų daugumą, o taip pat ir pranešimų patikimumą. Kontaktų atveju, beveik visi ateiviai, kaip teigiama, geba naudoti telepatinį ryšį, minčių perdavimą, kas leidžia pranokti kalbos barjerus.
1. Pirmiausi
Pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, skirtas roko ir populiariajai, ar kaip tuomet buvo įvardyta, pramoginei muzikai, tapo „Melomanas“, pasirodęs Vilniuje 1989 m. liepą. Nuo jo ir pradedama ši Luko Devitos apžvalga…
Yra žmonių, kuriems nekyla jokių abejonių, – mes tikrai ne vieni Visatoje. Mus stebi, lanko, galbūt net naktimis pagrobia protingos būtybės iš kosmoso. O danguje nuolat sušmėžuojantys šviesuliai yra ateivių laivai… Tokiais dalykais tikinčių žmonių yra daugiau, nei gali pasirodyti – pakanka pasidomėti lietuviškais interneto tinklalapiais apie NSO.
Pasirodė naujas žurnalo Laikas.lt numeris, kurio pagrindinė tema – ateiviai. Laikas.lt žurnalas randamas daugelyje Vilniaus ir Kauno kavinių ir barų.