Search Results for: "legendos"
Jau kitą savaitgalį, liepos 4-5 dienomis Varniuose įvyks seniausias muzikos festivalis po atviru dangumi „Bliuzo naktys“. Jame, žinia, pasirodys ir Holivudo filmų aktorius, kovos menų virtuozas bei bliuzo muzikantas Stevenas Seagalas. O jis bliuzo ir savo gerbėjams paruošė didžiulę staigmeną – scenoje pasirodys su bliuzo virtuozu Williamas Morganfieldas.
Miglose paskendusios viršukalnės, milžiniškos girios, veik menančios pasaulio pradžią, erdvės, besidriekiančios ten, kur tik vaizduotė gali nuvesti. Tokį pasaulį savo animacinėje fantazijoje „Didysis lokys“ kuria danų režisierius Esbenas Toftas Jakobsenas (The Great Bear, 2011). Tai naujas filmas, kurį „Skalvijos“ kino centras rekomenduoja jauniausiems žiūrovams, ypač 1-5 klasių moksleiviams.
Kitų metų pradžioje pirmą kartą į Lietuvą atvyks Didžiosios Britanijos regi muzikos žvaigždės „UB40“. Grupė Lietuvos publikai surengs du koncertus – vasario 18 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje ir vasario 19 d. Panevėžio „Cido“ arenoje. Į koncertą susirinkusius žiūrovus grupė džiugins puikiai žinomais ir laiko patikrintais kūriniais.
„Derybas su „UB40“ agentais dėl grupės atvykimo į Lietuvą galima vadinti unikaliomis. Nors grupė aktyviai gastroliuoja ir koncertinis grafikas yra įtemptas, viską suderinti pavyko per rekordiškai trumpą laiką – vos per keletą savaičių, mat, grupės noras pirmą kartą lipti į sceną Lietuvoje buvo didžiulis“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.
„UB40“ – regi muzikos tėvai, legendinės senosios regi mokyklos atstovai, atliekantys taip vadinamą meilės ir taikos muziką, kuri puikiai tinka tiek norintiems atsipalaiduoti ir paskęsti muzikos garsuose, tiek ir nusiteikusiems linksmiau pašėlti.
Su „UB40“ muzika susipažinti ar ją prisiminti galite adresu: http://www.youtube.com/watch?v=zXt56MB-3vc.
Prekyba bilietais į „UB40“ koncertą prasidės gruodžio 8 d. 10 val. „Tiketos“ klubo nariai gruodžio 8 d. bilietus galės įsigyti už specialią kainą, nuolaidos bilietams bus taikomos ir OMNI ID kortelių turėtojams. Bilietus platins „Tiketa“.
„UB40“ susibūrė dar 1978 metais Birmingeme. Įdomu tai, jog per savo gyvavimo metus iki 2008 metų, grupėje nepasikeitė nei vienas iš 8 narių. Šiuo metu grupės sudėtis yra kiek pakitusi.
Nemažos sėkmės vyrų kolektyvas sulaukė ne tik gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir už jos ribų. „UB40“ laikoma viena daugiausiai albumų pardavusių grupių pasaulyje. Iki šiol jie pardavė jau daugiau nei 70 mln. įrašų.
Grupė per savo gyvavimo laikotarpį pristatė 50 singlų, kurie karaliavo tarp geriausių topų kūrinių. Lietuviams puikiai pažįstamos tokios jų melodijos, kaip „Red Red Wine“, „Can‘t Help Falling in Love“, „I Got You Babe“ bei daugelis kitų.
„Ši grupė ir jos atliekamos melodijos labai mėgstamos ir mūsų bendrovės darbuotojų. Jie ir buvo vieni iš tų, kurie pametėjo mintį pasikviesti „UB40“ į Lietuvą“, – atskleidžia J. Vėželis.
2006 metais „UB40“ albumas „Who You Fighting For“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui. Per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią muzikinę karjerą grupė skleidė regi muziką ne tik gimtojoje D. Britanijoje, regi gimtinėje Jamaikoje, bet ir Rusijoje, Pietų Afrikoje, Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje Europos valstybių.
„UB40“ koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.
Viduramžiais Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst. žmonių, daugiausiai moterų. Kodėl? Nes jie buvo apšaukiami raganavimu. Daugiausiai rašytinių šaltinių raganas užfiksavo dar gūdžiais viduramžiais. Tačiau legendos, mitai ir įvairiausios istorijos atėjo ir iki šių dienų, tvirtai šaknis įleisdamos ir pop kultūroje.
Sukurta šimtai filmų, prirašyta knygų, o net ir Lietuvoje vyksta raganų suvažiavimai. Tiesa, šiuolaikinės raganos dažniausiai nesulaukia tokio žiaurumo kaip viduramžiais.
Yra šimtai skirtingų raganų istorijų, siūlome jums susipažinti su raganų medžiokle ir paskaityti apie raganą, kuri net šiais laikais pasirodo žmonėms ir kenkia juodąja magija.
Raganų medžioklė
Raganų medžioklė Europoje prasidėjo Viduramžiais. Nors medžioklė tai suaktyvėdavo, tai vėl nurimdavo, raganos buvo žiauriai žudomos net kelis amžius.
Žmonės kaltino, kad raganos užburdavusios jų gyvulius, užnuodydavusios vandenį, skersdavusios gyvulius, ištvirkaudavusios, platindavusios ligas ir žudydavusios. Be to, atsirasdavo ir tokių, kurie, neva, matė jas skraidančias dangumi ar užsiimančias juodąja magija. Prie to labiausiai prisidėjo krikščionybė – šventikai teigdavo, kad raganos teršia šventą krikščionių kraują.
Raganų medžioklėje labiausiai pasižymėjo Vokietija. Čia nuo maždaug 1628 m. raganos tapo „madingiausiu“ reiškiniu. Dėl visko būdavo kaltinamos būtent jos. Medžioklė ypač suaktyvėjo per 30-metį karą.
Isterija pasiekė ir Ameriką, tačiau ten nebuvo išvengta ir kuriozinių situacijų. Didesnio dėmesio raganos susilaukė, kai vyras ir žmona – Hughas ir Mary Parsons, vienas kitą apkaltino raganavimu. Žinoma, teismą pralaimėjo moteris ir jai buvo paskelbta mirties bausmė už vaiko nužudymą.
Iš viso, buvo nužudyta tūkstančiai žmonių. XVIII a. Vokietijoje sklandė gandas, kad buvo susidorota su „9 mln. raganų“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks skaičius nėra realus, turint omeny tų laikų populiaciją. Manoma, kad raganų Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst.
Socialinė raganų medžioklės pusė
Istorikai apie raganų medžiokles kalba kiek kitaip. Pasak jų, viduramžiais, kada po Europą siautė „raganų medžioklė“, raganomis moteris būdavo apšaukiamos ne pagal kažkokias mistines galias, o pagal to meto visuomenės normas. Viduramžiais moterys negalėjo būti nei daktarėmis, nei užimti aukštesnes pareigas arba įgyti išsilavinimą. Vienišos, našlės, vyresnės ir neturtingos moterys būdavo apšaukiamos raganomis ir apkaltinamos juodąja magija. Tuo tarpu, iš visų sudegintų, nuskandintų, akmenimis užmėtytų ar pakartų „raganų“ vyrų buvo vos penktadalis…
Kaip jau minėta, prie raganų medžioklės labiausiai prisidėjo krikščionybė. Dar Senajame testamente parašyta, kad burtininkėms reikia atimti gyvenimą, XV a. kerai buvo laikomi „didžiausiu įmanomu nusikaltimu“, o šventikai parašė nemažai raganas smerkiančių ir su jomis susidoroti kviečiančių veikalų. Dažniausiai moterys raganomis būdavo apšaukiamos be jokių įrodymų. Tai yra, jeigu kokia kaimo „davatkėlė“ sugalvodavo pakenkti jaunesnei kaimynei – ją tiesiog apšaukdavo ragana, pasakydavo, kad, neva, matė ją skraidant dangumi ir tiek nereikėdavo – kitą dieną kaimynei būdavo surengiamas žiaurus teismas.
Tačiau ne visos raganos būdavo tokios nekaltos. Pasak amerikiečių istorikės Sandros Miesel, kai kurios nuteistos moterys iš tiesų bandydavo pakenkti kitiems ir pačios skelbdavosi sudariusios paktą su velniu ir panašiai. Savaime aišku, kad po tokių „skelbimų“ prasidėdavo jos medžioklė. Nors realiai jos nieko taip ir nepadarydavo, būdavo žudomos už „nuodėmingus norus“.
Raganų medžioklė „išėjo“ iš mados viduramžių gale (apie XVI-XVII a.), kada drąsesni katalikai išdrįso prabilti ir apginti nekaltai žudomus žmones. Prireikė dar poros amžių, kol aprimo Europoje siautėję „raganų medžiotojai“.
Lietuvoje taip pat vyko raganų medžioklė. Šaltiniuose teigiama, kad raganos be visų kitų blogybių, būdavusios ir kanibalės, ypatingai žudžiusios ir valgiusios berniukų kaulus. Paskutinis teismas čia užfiksuotas maždaug XVIII a.
Afrikoje nuo 1996 iki pat šių dienų dar skelbiami raganų teismai. Dažniausiai kenčia vaikai, kuriuos patys tėvai apšaukia kerėjimu. Dažnai vaikai pačių šeimos narių ir nužudomi.
Bello ragana – žymesnė už Bleiro
Turbūt viena gyviausių raganiškų legendų yra atėjusi dar iš XIX a. Amerikos. Pasak legendos kartą ūkininkas iš Tenesio (JAV) – seras Johnas Bellas pamatė savo fermoje lakstant keistą gyvūlį. Bellas gyvį nušovė ir vėliau apibūdino kaip „gyvis su šuns kūnu ir kiškio galva“. Ūkininkas teigė, kad gyvis dažnai rodydavosi jo fermoje, leisdavo keistus garsus ir net bandydavo įsibrauti į vidų. Kartais, kai gyvūnas pasirodydavo, Bello dukra teigė, kad kaip tik tuo metu ją prievartaudavo piktosios dvasios. Istorija tęsėsi su judančiais daiktais, vaiduokliais ir panašiai. Vėliau vaiduoklis, neva, prisipažino, kad yra… Jų kaimynė – Kate Batts, kurią Johnas kažkada buvo įžeidęs.
Po to, kai gyvis buvo nušautas, Bellui labai pakriko sveikata – jį dažnai ištikdavo traukulių priepoliai ir panašiai. Jis mįslingai mirė 1820 m. Šalia jo kūno buvo rastas mažas buteliukas su nuodais.
Kalbama, kad Bello ragana buvo užfiksuota 1935 m. (kaip tik tais metais, kai ji pati paskelbė, kad sugrįš). Tačiau kiti šaliniai tais metais nėra užfiksavę jokių neįprastų įvykių.
Raganų fanatikai ir šiomis dienomis bando surasti Bello ragana, nes, pasak jų, ji vis dar apsireiškia skirtingose pasaulio šalyse ir bando kam nors pakenkti.
Goda Raibytė
Jau šį savaitgalį Vilniaus bei Klaipėdos melomanų laukia du išskirtinės muzikos vakarai – į Lietuvą vėl atvyksta žymiausia Baltarusijos roko grupė „Lyapis Trubeckoy”.
Birželio 9, ketvirtadienį grupė pasirodys Klaipėdos „Švyturio menų doke”, o birželio 10-ąją, penktadienį persikraustys į vilniečių bei sostinės svečių jau pamėgtą unikalią urbanistinę menų fabriko „Loftas” erdvę.
„Lyapis Trubeckoy” ir grupės lyderio Sergey Mikhalok vardą greičiausiai yra girdėję tie, kurie bent šiek tiek domisi itin uždaros mūsų šalies kaimynės kultūriniu gyvenimu.
Atviri, tiesūs, kartais šiek tiek sarkastiški, bte visada – itin nuoširdūs žodžiai dėliojasi grupės dainų tekstuose. Patyrusi, ką reiškia visuotinis ir grandiozinis pripažinimas prisitaikant prie diktatūriškų valdžios sąlygų bei cenzūrų, grupė jau nemažai metų suka visiškai priešinga linkme – kalba apie tai, kokios problemos kamuoja tokios valdžios santvarkos nukamuotą valstybę bei atkakliai siekia visiškos žodžio laisvės.
„Praėjo tie laikai, kai už teisingą, bet politiškai nekorektišką frazę galėjai atsidurti vienutėje. Tačiau dabar vis dar pasitaiko atvejų, kai už savo idėjų gynimą turi susimokėti kitokią kainą – tavęs neremia rėmėjai, netransliuoja radijo stotys ir TV eteris. Tačiau man beprotiškai džiugu, kad „Lyapis Trubeckoy” gerbėjų tik daugėja – jie sužino apie mus internete, iš draugų arba muzikos bendruomenių. Vadinasi, einame teisingu keliu”, – sako grupės lyderis Sergey Mikhalok.
Savo šalyje grupė laisvai pasirodyti negali, jos koncertai draudžiami. Dėl to pasirodymams buvo pasirinkta Lietuva – laisva ir demokratiška valstybė, esanti visiškai šalia.
„Lyapis Trubeckoy“ – viena grupių, kuria Baltarusijos muzikos scena išties gali didžiuotis. Jų muzika turi didžiulį potencialą ir mūsų tikslas – supažindinti lietuvius su muzika, kuri yra taip šalia, tačiau visgi taip sunkiai prieinama paprastam geros muzikos mėgėjui. Mums ištie džiugu, kad šie pasirodymai susilaukė tiek dėmesio – neabejojame, kad jų koncertas paliks neišdildomą įspūdį”, – pasakoja renginio organizatoriai.
Baltarusijos roko legendų „Lyapis Trubeckoy” koncertai – ketvirtadienį (birželio 9) Klaipėdoje, „Švyturio menų doke” ir penktadienį (birželio 10) Vilniuje, menų fabrike „Loftas”. Bilietus platina TIKETA.
Štai nepamirštamo vasaros penktadienio receptas: gražus oras, geras kinas ir puiki nuotaika. Visa tai – pasiekiama ranka, nes kino centras „Garsas“ maloniai kviečia panevėžiečius ir miesto svečius ir toliau mėgautis geru kinu po atviru dangumi.
Šįkart bendradarbiaudami su kino „STUDIJA 2“ būtent Jums parinkome kritikų išliaupsintą dokumentinį filmą „Varpas“ (Rež. A. Stonys, Lietuva, dokumentinis, 2007 m., trys „Sidabrinės gervės“).
Filme kalbama apie legendą, kuri byloja, kad Platelių ežere prieš tris šimtus metų nuskendo varpas. Žiemą, bevežant du varpus per ledą, vienas iš jų atsivėrus properšai nuskendo, kitą pavyko ištraukti. Dabar skambant vienam iš jų bažnyčioje, kitas, anot legendos, atliepia jam ežero dugne. Filmavimo grupė pasiryžta rasti „skenduolį“ ir pradeda povandeninę kelionę.
Režisierius Audrius Stonys šiuo metu laikomas vienu ryškiausių šiuolaikinio Lietuvos kino kūrėjų. 2002 metais režisierius tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, jis taip pat apdovanotas lietuvišku „Oskaru“ – Lietuvos Kinematografininkų sąjungos prizu. „Pasaulis nėra mintis, kaip tvirtina filosofai, visą gyvenimą paskyrę minčiai. Pasaulis visų pirma ir labiausiai – aistra“,- įsitikinęs režisierius.
Filmas „Varpas“ jau šį penktadienį, 22:00, Laisvės aikštėje, po atviru dangumi. Birželio 10 d. kviečiame p atviru dangumi išvysti lietuvišką filmą „Kolekcionierė“ (Rež. K. Buožytė, Lietuva, drama, 2008 m., septynios „Sidabrinės gervės“), birželio 17 d. nebylaus kino po atviru dangumi seansas, matysite pirmąjį filmą kino istorijoje pelniusį „Oskarą“ – „Saulėtekis: dviejų žmonių daina“ (Rež. F. W. Murnau, JAV, romantinė drama, 1927 m.) Kino seansai nemokami, tad nepraleiskite progos mėgautis geriausiais filmais!
Šeštadienį menų fabriko „Loftas” scenoje pasirodė pasaulinės hiphopo legendos „Raw Sugar”, anksčiau besivadinę visiems repo mylėtojams labiau atpažįstamu vardu „The Sugarhill Gang”.
Tiesiai iš Niujorko į Vilnių atvykę senojo repo puoselėtojai Wonder Mike, Master Gee ir Hendogg čia jautėsi puikiai ir nepaisant varginančios kelionės noriai bendravo su gerbėjais. O vakare surengė įspūdingą pasirodymą, tik patvirtinusį tiesą, jog talentas amžiaus cenzo neturi – atlikėjai savo muzika ir energija išjudino, regis, net sienas.
„Mes nerepuojam apie smurtą, ginklus, kekšes ir narkotikus. Viskas, ką norime pasakyti – tai taikos ir džiaugsmo siekis”, – kalbėjo Master Gee šėlstančiai miniai.
Muzikantai scenoje demonstravo pribloškiantį profesionalumą – publiką valdė jie kad ir vienu rankos mostu.
„Tai joks „oldschool”. Tai tikrų tikrausias „THE School”, – taikliai įkvepiantį pasirodymą įvardijo reperų gerbėjai salėje.
Ir iš tiesų, tokios laimingos publikos hiphopo koncertuose reta. „Tai buvo neužmirštamas koncertas tiek „Lofto” svečiams, tiek mums patiems. Gyvai bendrauti su tikraisiais repo pradininkais ir klausytis istorijų, kaip šis judėjimas prasidėjo iš tiesų – neįkainojama patirtis”, – įspūdžiais dalijosi menų fabriko vadovas Viktoras Diavara.
Iškart po koncerto muzikantai išskrido atgal į Niujorką. Lietuvoje jie praleido vos 14 valandų. „Mums didelė garbė, jog „Raw Sugar” atvyko pas mus bene trumpiausiam Europos turui”, – šypsodamasis pridūrė V. Diavara.
Nedaug trūko, kad prie jau šių metų rugsėjį kino teatrus pasieksiančio lietuviško istorinio veiksmo filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ aktorių būtų prisijungęs legendinis Rusijos kino ir teatro aktorius, dainininkas bei televizijos laidų vedėjas Michailas Bojarskis. Juostos kūrėjai neslepia, kad vos užbaigus rašyti scenarijų, pirmiausia nuožmaus carinės Rusijos veikėjo Michailo Muravjovo vaidmuo buvo pasiūlytas būtent jam.
„Šiam vaidmeniui ieškojome būtent rusų aktoriaus, toks buvo pradinis mūsų sumanymas. Iš pradžių mąstėme apie Nikitą Michalkovą, tačiau dėl jo užimtumo net nepavyko susisiekti ir pakalbėti apie pasiūlymą. Tada į galvą šovė mintis apie M. Bojarskį. Jį surasti pavyko gan greitai – kontaktus davė aktoriaus duktė. Po penkių minučių draugiško ir malonaus pokalbio, kino legenda sutiko, kad jam atsiųstume filmo scenarijų“, – pasakoja „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris Žilvinas Naujokas.
Praėjus kelioms dienoms po pasiūlymo, „garsiausiu visų laikų muškietininku“ vadinamam M. Bojarskiui, deja, vaidmens teko atsisakyti. „Filmo scenarijus sudėliotas kone idealiai, skaičiau jį su dideliu pasimėgavimu, kaip gerą šiuolaikinį nuotykių romaną. Tačiau per visą savo karjerą beveik visada vaidinau teigiamus personažus, todėl man būtų sunku įsijausti į aršaus baudžiavos panaikinimo priešininko Muravjovo rolę. Tiesiog nematau joje savęs, nejaučiu personažo“, – telefonu sakė Rusijos legenda.
Tuomet, kai istorinio nuotykių romano kūrybinei komandai teko ieškoti kitų variantų, idealiausias, galima sakyti, atsirado pats. „Vieną dieną internete aptikome pieštą Muravjovo personažo paveikslėlį. Visi sutiko, kad jis – kaip iš akies trauktas Donatas Banionis. Iš pradžių jau tuomet kelerius metus kine nevaidinęs aktorius suabejojo pasiūlymu, tačiau pamatęs paveikslėlį ir nustebęs dėl herojaus panašumo, sutiko“, – prisimena Ž.Naujokas.
86 metų aktorius D. Banionis, pastaruosius keletą metų niekur nevaidinęs, pripažino, kad filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjų kvietimas sukurti personažą jam buvo kiek netikėtas, o ir pats darbas, kaip vėliau pasirodė, nebuvo lengvas: „Filmavimo aikštelėje neteko nuobodžiauti. Reikėjo sukurti įtikinamą personažą, prisiminti rusų kalbą, kuria įsakymus duoda Muravjovas“.
D. Banionis iš viso sukūrė per 100 teatro ir daugiau nei 80 vaidmenų kine. Labiausiai aktorių išgarsinę filmai – „Niekas nenorėjo mirti“ (1965, rež. V. Žalakevičius), „Ne sezono metas“ (1968, rež. S. Kulišas), „Karalius Lyras“ (1970, rež. G. Kozincevas), „Soliaris“ (1972, rež. A. Tarkovskis).
Carinės Rusijos veikėjas M. Muravjovas nuo 1963-ųjų porą metų ėjo Vilniaus generalgubernatoriaus pareigas, malšino 1963-1964 m. sukilimą Lietuvoje. Jis pasižymėjo ypatingu žiaurumu, dėl to vėliau buvo pramintas „Koriku“.
Istorinis nuotykių filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ pasakos apie legendinio svieto lygintojo Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją Didžiojo lietuvių sukilimo išvakarėse. Juostoje taip pat vaidina Mantas Jankavičius, Agnė Ditkovskytė, Antanas Šurna, Dainius Kazlauskas, Tatjana Liutajeva, Andrius Kaniava, Vidas Petkevičius, Jokūbas Bareikis ir kiti garsūs bei žiūrovų mėgiami šalies aktoriai. Filmo, kuris pretenduoja tapti brangiausia visų laikų Lietuvoje sukurta juosta, scenarijaus autorius – Jonas Banys, režisierius – Donatas Ulvydas.
Neseniai filmo kūrėjai paskelbė, jog istorinio romano „Tadas Blinda. Pradžia“ premjera Lietuvos kino teatruose įvyks rugsėjo 23 dieną.
Šis didžėjus iš Didžiosios Britanijos visoje Europoje sukūrė break beat muzikos kultą. Jo talentui lenkiasi „Basement Jaxx“, „Deep Dish“ ir Lietuvos numylėtinis James Zabiela. Jo muziką girdėjo visų pasaulio kontinentų klubinėtojai…
Dizainas ir architektūra
Sandra Kliukaitė. Amerikietiškos miesto legendos : DANGORAIŽIAI
2010-08-21
Dangų rėžiantys, legendomis apipinti, Amerikos metropolių dangoraižiai – aukščiausia urbanizacijos pasekmė tiesiogine šio žodžio prasme. Šie milžiniški pastatai visuomet patenka į garsiausius kino filmus, televizijos kanalus, žurnalus, turistų ir teroristų akiračius. Niujorko Manheteno, Čikagos, Detroito, San Francisko, Bostono dangoraižiai – visi jie miesto ekonominio klestėjimo simboliai. Super-dangoraižių viršutinių aukštų šeimininkais dažniausiai tampa super-herojai, tokie kaip milijonierius Donaldas Trumpas ar didžiojo kino žvaigždės. Šie žmonės grožisi geriausiomis miestų panoramomis, važinėja šarvuotais limuzinais ir retai tepagalvoja, o kas būtų, jeigu sugestų didžiojo dangoraižio liftas?…
Prototipai – garo liftas ir kuklus devynaukšis
Apie liftą užsiminiau ne šiaip sau, nes būtent lifto išradimas paskatino grandiozinių dangoraižių statybų eros pradžią. Truputį juokingą, garais varomą liftą, 1853 metais išrado toks niekam nežinomas barzdotas amerikietis Elisha Otis. Nuo to laiko į dangų galėjo pakilti nors ir žirafa. Naujasis išradimas veikė kaip katalizatorius, skatinęs to meto architektus ieškoti novatoriškų statybos technologijų. Taip atsirado karkasinė sistema, leidusi statyti neriboto aukščio pastatus. Tiesa, XIX amžiaus pabaigoje naujų architektūrinių sprendimų privertė ieškoti ir kitos aplinkybės: smarkiai pabrangusi žemė miesto centre (reikėjo plėstis ne į plotį, o į aukštį), katastrofiškai augantis žmonių skaičius miestuose ir pagaliau pragaištingas Čikagos gaisras, atlaisvinęs vietą eksperimentams ir dangoraižių „džiunglių“ statyboms.
Taigi, pirmasis daugiaaukštis architektūros eksperimentas su talentingojo Elisha Otis liftu iškilo dar 1885 metais (arch. Williamas Le Baronas Jenney). Čia įsikūrė stambi Čikagos nekilnojamojo turto draudimo bendrovė, tačiau jau 1931 m. pastatas buvo sugriautas. Nepaisant to, buvęs vos devynių aukštų – jis iki šiol tituluojamas pirmuoju pasaulio dangoraižiu. O iš tebestovinčių XIX amžiaus Čikagos aukštybinių pastatų negalima nepaminėti amerikiečių architektūros legendos – Louiso Sullivano suprojektuoto „Wainwright“ pastato, iškilusio 1891 metais. Pastarasis pasiekė vos dešimties aukštų lygį, vienok to meto kontekste jau atrodė kaip milžiniškas namas. Minėti aukštybiniai pastatai tapo dabartinių dangoraižių prototipais, įteisinusiais naująją karkasinę statybą ir tam laikui išties modernius inžinerinius sprendimus. O kas buvo po to – labiau priminė sapnus, nei statybų „treko“ tikrovę…
Dangoraižių lenktynės – sapnus primenanti tikrovė
Pastačius pirmuosius Čikagos dangoraižius, prasidėjo tai, ką architektūros istorikai vadina dangoraižių lenktynėmis. XX amžiaus pradžioje dangoraižių lenktynės priminė kažką iš fantastikos ir sapnų srities, bet buvo akivaizdi didžiųjų Amerikos miestų realybė. Jau pačioje XX amžiaus pradžioje dangoraižių lenktynių vairą iš Čikagos perėmė Niujorkas. 1902 metais buvo baigtas „Flatiron‘o“ pastatas Niujorko centre (arch. Danielis Burnhamas). Unikalios trikampio formos, neoklasikinio stiliaus statinys pasiekė 22 aukštų, 87 metrų skalę ir greitai tapo nuolat fotografuojama miesto legenda. Pastatą fotografavo net garsusis fotomenininkas Edwardas Steichenas (1879 – 1973), filmavimo aikšteles čia statė žymiausi amerikiečių režisieriai: Rolandas Emmerichas, Jamesas Cameronas, CBS laidų vedėjas Davidas Lettermanas. Nemažesnio populiarumo kine susilaukė ir 1913 m. užbaigtas „Vulvurto“ (Woolworth building) dangoraižis (arch. Cassis Gilbertas), pramintas Niujorko „Prekybos katedra“. 241 metrų, 57 aukštų neogotikinis „aukštaūgis“ pateko į ne vieną klasika tapusį filmą, taip pat ir į praeitais metais labai garsiai reklamuotą „Projektą MONSTRĄ“ (Cloverfield, 2008) ir daugelį kitų amerikietiškų kino juostų.
Vadinamajame dangoraižių aukso amžiuje (2-3 deš.) dangoraižiai kilo vienas po kito. Ir ne tik Niujorke ar Čikagoje, bet ir Detroito, San Francisko, Bostono centruose. Vis dėl to, įsimintiniausi dangoraižiai atsirado būtent Niujorke. 1930 m. Manheteno bankas pasistatė 283 metrų, 70 aukštų „Wall Street‘o“ dangoraižį (arch. H. Craigas Severance‘as). Tačiau dar tais pačiais metais naują aukščio rekordą sumušė niujorkietis architektas Williamas Van Alenas, pastatęs „Kraislerio“ pastatą (Chrysler building). Art Deco stilistikos (prieškario Niujorke labai madingos), rekordinio – 319 metrų aukščio dangoraižis, tapo legendinio „Chrysler“ automobilių gamintojo centrine būstine. „Kraisleris“, kaip ir prieš tai minėtieji pastatai, pateko į daugybę senųjų foto ir video kadrų, o 2007 metais paskelbtame „Amerikos mėgstamiausių pastatų TOP 150“ užėmė aukštą 9-tą vietą. Norite sužinoti, kas užkariavo pirmąją šio sąrašo poziciją? Be abejo, tikrų tikriausia Niujorko dangoskyros ir kino dokumentikos legenda – „Empire State Building“ (arch. Shreve‘as, Lambas ir Harmonas). 1931 metais pastatyto, 391 metrų, 102 aukštų Art Deco stilistikos giganto iš pamatų neišmušė net 1945 metais į jį įsirėžęs bombonešis. Beveik keturiasdešimt metų turėjęs aukščiausio Pasaulio pastato titulą, „Empire State Building“ nusileido tik 1973 m. iškilusiam „Pasaulio prekybos centrui“ (World Trade Center, arch. Minoru Yamasakis). Asketiškos modernizmo architektūros dangoraižiai-dvyniai su garsiuoju „Windows on the World“ restoranu ir kitais privalumais (kruopščiai ir ironiškai aprašytais Frédérico Beigbederio puslapiuose), žinoma, turėjo fantastiškus vaizdus pro langus. Tačiau kuo pasibaigė į savižudžių teroristų akiratį papuolusių Niujorko „Dvynių“ istorija – pasakoti nebereikia…
Tiesa, grįžtant prie amerikietiškų dangoraižių lenktynių, galima pridurti, kad liūdnai išgarsėję „Dvyniai“ šias lenktynes „prakišo“ dar 8-ajame dešimtmetyje. Kai 1974 m. buvo baigtas iki šiol pats aukščiausias JAV pastatas – „Sears Tower“ Čikagoje (arch. S.O.M.). Lygiai prieš dešimt metų, nepaisydamas 110 aukštų, 443 metrų aukščio ir slidaus stiklo fasado, į „Sears Tower“ be jokio leidimo ir tik savomis kojomis bei rankomis kopė, ko gero, didžiausias planetos ekstremalas – prancūzas Alainas Robertas – „Žmogus voras“. Kopė jis ir į „Empire State Building“ ir dar į daugybę aukščiausių planetos pastatų… Šis žmogus, nuolat ieškantis aukštesnio ir sudėtingesnio pastato, tikriausiai puikiai jaučia dangoraižių lenktynių dvasią… Tiesa, legendiniai, beveik šimtamečiai Amerikos dangoraižiai jau nebesivaržo šiuolaikinėse dangoraižių lenktynėse. Dabar statybų „treke“ pirmauja Azijos dangoraižiai, tokie kaip Kinijos „Shanghai World Financial Center“, Taivano „Taipei 101“ ir, žinoma, „Burj Khalifa“ Dubajuje. Pastarasis šiuo metu yra pats aukščiausias Pasaulyje, o jo ūgis siekia net 828 metrus.
Nuostabu yra tai, kad dangoraižių karštligė, prasidėjusi dar XIX amžiaus pabaigos Čikagoje, per vieną šimtmetį išplito po visus penkis Pasaulio kontinentus (net ir Afriką). Vieni dangų rėžiančius pastatus keikia, kiti juos dievina. Kartais dangoraižiai primena urbanistinius monstrus, o kartais gniaužia kvapą ir tampa ne tik miesto legendomis, bet ir miestų vizitinėmis kortelėmis. Dangoraižis – tai, ko gero, pats kosmopolitiškiausias ir miestietiškiausias pastato tipas. Nes… ar kada matėte dangoraižį kaime?!