Search Results for: "krepšinio reklama"
Artėjant Europos krepšinio čempionatui „Viasat“ jam skirtoje reklamoje kreipiasi į krepšinio sirgalius ir kelia klausimą, ar šis sportas tikrai yra antroji lietuvių religija, jei mūsų tautiečiams įdomus tik Lietuvos komandos pasirodymas. Europos krepšinio čempionatas yra aukščiausio lygio renginys su didžiausiomis šio sporto žvaigždėmis, tad visos varžybos vertos fanų dėmesio ir laiko prie ekranų, nes tikri krepšinio sirgaliai domisi ne tik savo, bet ir kitų komandų žaidimu – tokią žinią nori perduoti reklamos kūrėjai Lietuvos fanus ragindami nepraleisti gražiausių čempionato momentų.
Pirmą kartą apie Aistę Jakimavičiūtę parašėme praėjusią vasarą, kai vieną birželio dieną draugai lyg susitarę feisbuke pasidalijo idiliška „Chevrolet“ reklama su daug jaunų besišypsančių žmonių, sakančių, kad svajonės pildosi. Ne iš karto supratome, kad tą reklamą sukūrė Lietuvos studentai. Atrodė per daug kokybiška. Neoficialiais duomenimis, konkurso, kuriam ji ir buvo sukurta, reklama nelaimėjo, „nes buvo per profesionali“. Aistė buvo jos režisierė.
Mylintiems muziką, 2013-ieji yra dėkingi metai: muzikos kiekis ir jos pasiekiamumas dabar yra didesnis nei bet kada istorijoje. Tik problema, kad pačios muzikos vertė nukrito iki maždaug tiek, kiek kainuoja dainos klipo peržiūra „YouTube“ – nulio. Tuomet kaip šiame versle uždirbami pinigai?
„Įsivaizduokite: net Vilniaus Žalgirio stadione nebuvo kur obuoliui nukristi – žmonės sėdėjo ne tik tribūnose, bet ir ant žoles, o tai viso labo buvo varžybos tarp Vilniaus ir Gdansko“, – sako Antanas Arėška, Vilniaus apskrities bokso federacijos direktorius bei Pasaulio bokso federacijos tarptautinės kategorijos teisėjas.
Prekybos centrai prieš naujuosius mokslo metus vilioja vaikus ir jų tėvelius įvairiomis mugėmis ir prekių gausybe. Tačiau tėveliai skundžiasi, kad, norint tinkamai parengti pradinuką mokyklai, reikia maždaug tūkstančio litų.
ELTA
Siųsti nuorodą
Spausdinti
Dalintis
REKLAMA
Naujienų agentūros ELTA korespondentė pabandė tai patikrinti drauge su keletą dešimtmečių Kauno Eigulių mokykloje besidarbuojančia, metodininkės kvalifikaciją turinčia pradinukų mokytoja Laima Liutkiene, kurios pastebėjimu, prieš rugsėjo pirmąją tėveliams susidaro daug išlaidų, kurias, gerai apgalvojus, galima gerokai sumažinti. Pinigus leidžiant apgalvotai, gali pakakti ir kelių šimtų litų.
– Gal prieš kelis dešimtmečius būdavo gerų vadovėlių pradinių klasių mokiniams. Dabar tokių vadovėlių nėra, tačiau yra puikūs pratybų sąsiuviniai. Į juos „sukeltos“ įvairios užduotys. Tai – didelis palengvinimas tiek mokiniui, tiek pedagogui. Pratybos pritaikytos prie vadovėlių ir yra apgalvotai parengtos mokytojų ekspertų. Yra lietuvių kalbos, matematikos, muzikos, pasaulio pažinimo pratybos. Deja, pratybų sąsiuviniai daug kainuoja. Vieneriems mokslo metams pratybų komplektas vienam mokiniui gali kainuoti 100-120 litų.
Taip sakau remdamasi savo ilgamete patirtimi. Šiemet mokysiu trečiokus. Žinau, kad pratybas galėsim rinktis iš trijų variantų. Mūsų mokykloje visos mokytojos pačios užsako savo mokiniams reikiamą pratybų komplektų skaičių – perka jas visai klasei ir neretai gauna nuolaidų, kokių negaus tėtis, apipirkdamas savo vieną ar kelis vaikus. Bendradarbiaujame su knygynais. Jie viską mums pristato pagal išankstinį sąrašą. Ir jeigu kurio nors vaiko tėveliai iš karto neturi pinigų už pratybas atsiskaityti, būna, knygynas palaukia.
– O mokyklines uniformas irgi turėtume įrašyti į „neišvengiamų pirkinių“ sąrašą?
– Mūsų mokykloje privalu dėvėti mokyklinius švarkelius. Ir mergaitėms, ir berniukams. Tačiau tiek Eigulių, tiek kitose Kauno mokyklose mokslo metų pradžioje rengiamos vietinės mugės, per kurias tėveliai gali nupirkti savo vaikui išaugtinį, kažkam jau tarnavusį, bet gerai atrodantį uniforminį švarką. Tokiu atveju už jį nereikia mokėti šimto ar daugiau litų, pakanka 10-20 litų. Vadinasi, įmanoma pataupyti.
Žinoma, vaikas nori ir naujo sportinio kostiumo, naujų batų, baltinių, kelnių, megztinuko. Ir visa tai galima pigiau nusipirkti ten, kur drabužius perka didelė dalis Lietuvos gyventojų, mokytojai – ne išimtis. Taip, pigių drabužių parduotuvėse, kur dažnai ir naujų daiktų pasitaiko. Mūsų mamos nagingos: jei reikia juos gražiai sutvarko.
– Vieno prekybos centro katalogas. Jame mokyklinių prekių nuotraukos ir greta parašytos kainos. Parkerio, pigesnio nei 16 litų, mugės kataloge nėra. Kuprinės – ryškios, barbių ir kitų užjūrio herojų atvaizdais papuoštos. Viena tokia kainuoja kiek daugiau nei 30 litų. Ar daug tokių kuprinių vaikai atsineša į klasę? O gal teko laimė mokytojai pamatyti mokinio kuprinukę, tarkim, su kokio Lietuvos kunigaikščio atvaizdu?
– Tikrai tokio stebuklo nemačiau. Tik mačiau ne kartą, kaip tos „barbinės“ kuprinukės dažnai neatlaiko nė pusmečio. Todėl tėvai turi būti pasirengę papildomoms išlaidoms mokslo metų viduryje.
Ne man vienai gaila, kad savos, lietuviškos, mokyklinių reikmenų pramonės nebeturime. Bet gal nebūtinai tik kunigaikščių paveikslais reikėtų prekes vaikams puošti, gal „suveiktų“ ir krepšinio atributika.
Realybė yra tokia: visai neprastų ir tvirtų kuprinių kai kas vos už keletą ar keliolika litų nusiperka jau minėtose „humanose“. Ir gali džiaugtis tvirtu, gal ne tokiu ryškiu, tačiau pakankamai kokybišku pirkiniu, tarnaujančiu ne vienerius metus.
– Tai ar viską jau aptarėme, ir daugiau nieko papildomai mokinukams mokslo metų išvakarėse pirkti nebūtina?
– Mokiniams dar prireiks įsigyti keletą parkerių, keletą sąsiuvinių, pieštukų, trintukų, flomasterių. Pieštukinė gal ir pernykštė tiks.
Tėveliai turėtų pratinti vaikus iš vakaro pagal kitos dienos pamokų tvarkaraštį susidėti kuprinę, kad vaikas kasdien nesitemptų viso savo „turto“ į mokyklą. Ir dar noriu pridurti, jog nebūtina kasmet pirkti naują kuprinę. Mokau savo auklėtinius daiktus tausoti, neperkrauti tos kuprinės. Džiaugiuosi, kai prie mokytojos patarimų vaikui ir tėveliai namie prisideda savais panašiais pamokymais.
Vasario 12 dieną, šeštadienį, nuo 12 iki 19 val., „Siemens” arenoje pirmą kartą Vilniaus miesto istorijoje vyks sporto mugė „Sportuojantis Vilnius“, skirta vaikų užimtumo programos skatinimui. Sporto mugės metu vyks MHP pasaulio rąsto kėlimo čempionatas bei Lietuvos ir Pasaulio galiūnų dvikova. Manoma, kad nemokamą renginį aplankys ne mažiau 5 tūkstančių vilniečių ir miesto svečių.
Norėdamas sužinoti televizoriaus gimimo datą, internete radau daug ginčų. Nesutarimus skatina tai, kad televizorius išrastas ne vienu dideliu bum, bet daugybe mažų bum. Juos visus sudėjus ir išėjo išradimas. Televizorius išrastas apytikriai 1925–1930 m. Dėl mano gimimo datos nei kas ginčijasi, nei kam įdomu. 1982-ais. Dėl televizoriaus ilgaamžiškumo mūsų abiejų gyvenimo keliams buvo lemta susikirsti. Kas iš to susikirtimo išėjo, parašysiu toliau.
Pasyvumo dovana
Televizorius yra neįtikėtino gerumo daiktas. Mano galva, žmonija nieko tobulesnio už jį kol kas neišrado. Kodėl gi? Springstantis vaizdais ekranas okupuoja du pačius svarbiausius mūsų pojūčius: regą ir klausą. Iš penkių pojūčių šiedu suteikia mums 90 proc. visos gaunamos informacijos. Radijas okupuoja tik klausą. Kompiuteris papildomai įtraukia lietimą, tačiau jis negali atsverti pačios pagrindinės televizoriaus funkcijos – pasyvumo generavimo. Taip. Televizorius mums reikalingiausias dėl to, kad padeda „išsijungti“, tapti „fotelių bulvėmis“, kaip tūlas amerikietis sakytų, „couch potato“. Ekranas liūliuoja ir čiūčiuoja. Kompiuteris negali to padaryti, nes jis per daug įmantrus: turi judinti pelę, maigyti klavišus. Televizorius turi vieną pultelį, kuriame realiai užtektų šių klavišų: garso reguliavimo ir kanalų perjungimo. Pamenu, mano vaikystėje pranašesnieji pasigamindavo savadarbius pultelius. Jais galėdavo perjungti kanalus tik pirmyn, t. y. užtekdavo vieno mygtuko manipuliavimui ekranu! Televizorius atitraukia nuo gyvenimo, nuo rūpesčių ir įtraukia į savo spalvingai nerūpestingą pasaulį.
Kas dar įdomu. Spalvingasis ekranas subtiliai perteikia tau žinią, jog esi visiškai nereikšmingas žmogus. Prisiskambinus į „Žinių radijo“ laidą žavingasis gerb. Skamarakaitės balsas dar paprašys tavęs prisistatyti, o TV laidose niekam tu neįdomus, net jei ir sugebi prisiskambinti, nes tavęs nemato.
Visgi, niekas to nereikšmingumo, tėškiamo tiesiai į akis, pernelyg nesureikšmina. Greičiausiai čia slypi gilios psichoanalitinės šaknys, siekiančios pirmuosius gyvenimo metus. Kai buvau vienerių, ne kažin ką suvokiau. Net savo vardo dorai nežinojau, ką jau čia apie Berlyno sieną ar pasaulinius karus. Žodžiu, apie nieką per daug negalvodavau, o visas pasaulis buvo vienas didelis ekranas, televizorius. Tik pultelio neturėjau. Žiūrėdavau aš į tą ekraną ir apie nieką negalvodavau – pasyvumo rojus! Reikšmingas ar nereikšmingas aš – na koks gi skirtumas, gerbiamieji?
Rūpesčio surogatas
Tęsiant nereikšmingumo temą, verta pateikti dar vieną paaiškinimą, kodėl mes taip ramiai toleruojame tai, kad televizija taip mus nuvertina. Ogi todėl, kad televizija pataiko tiesiai į mūsų, iš prigimties narcizų, visagalybės kompleksą. Juk kai esi mažas, užtenka pravirkti ir šalia atsiranda šilta krūtis su šiltu pienu. Užtenka prišlapinti sauskelnes, jos pakeičiamos sausomis. Pirmas dalykas, kurį pradedu po truputį savo maža makaule įsisąmoninti, kad aš visagalis.
TV pataiko būtent į tai. Drybsau ir spaudinėdamas pultelį šokdinu viso pasaulio vaizdus. Kur čia vaizdus. Jei noriu, galiu ir įžymybes priversti šokti (girdėjau, kad posakis „eik tu šokti“ dabar vartojamas kaip kito, itin necenzūrinio, keiksmažodžio pakaitalas). Kam trenktis į Turkiją, jei vyrų krepšinio batalijas matau savo svetainėje. Ir dar su pakartojimais, kurių taip trūksta nuėjus į gyvas krepšinio rungtynes. Man net nereikia surasti lydekos, kuriai turėčiau paliepti, užtenka įsijungti televizorių, kad sužinočiau informaciją apie ištisą dieną plušėjusią profesionalią komandą.
Ekranas apgauna mane įteigdamas, kad aš visagalis. Kad galiu paspaudęs vieną mygtuką vėl gauti šiltą krūtį su šiltu pienu. Iš tikrųjų ekranui aš – tik statistinis vienetas. Jis nežino mano vardo, jis nemato mano ašarų, jam į mane nusispjaut.
Ir už tai aš dar turiu sumokėti. Ne, skaitytojai, ne tik pinigais už televizorių ar už skaitmeninę transliaciją kokiai nors kabelinei. Turiu sumokėti daug rimčiau. Esu verčiamas žiūrėti reklamas.
Reklamų teroras
Prisipažinsiu (ir kartu susireikšminsiu): per TV stengiuosi žiūrėti tik futbolą. Nes gali net 45 min. stebėti vientisą vaizdą. Futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, kartu ir daugiausiai traumų sukeliantis jį žaidžiantiems, galbūt dėl to jam taikomos tokios išimtinai palankios sąlygos? „Formulė 1“, krepšinis ir daugelis kitų sporto laidų neišvengė reklamų invazijos.
Kuo blogai reklamos?
Tai jau tikrai ne tuo, kad pirksite tai, kas reklamuojama dažniausiai. Čia dar tik pusė bėdos. Daug didesnė blogybė yra į jūsų gyvenimą atsėlinantis fragmentiškumo demonas. Žiūri sau įsitempęs, kaip DiCaprio plukdo mylimąją tuoj nuskęsiančiu laivu, ir staiga – pampers, cola, mastercard, anonsai, pampers, cola, mastercard.
Reklamos išblaško, pertraukia dėmesingą filmo žiūrėjimą, sutrikdo koncentraciją. Nebebūname su „Titaniko“ herojais čia ir dabar. Jie kažkur trumpam pradingsta. Nebeįsijaučiame! O jei perkeltume tai į gyvenimą? Blaškomės, darome daug darbų vienu metu, paskambinę pamirštame, ką norėjome pasakyti, nebeskaitome storų knygų, nebegalime išsėdėti vakarėlyje ar svečiuose nepatikrinę telefono, e. pašto. Pasimetame. Nebežinome, ko norime ir ką darome.
Gražu tai, kas vientisa, sklandu ir harmoninga. Tai, kas fragmentiška, – sudarkyta ir iškraipyta.
Priklausomybė
Dar vienas prisipažinimas: neturiu televizoriaus jau kuris laikas. Bijau jo. Bijau to, ką jis žada: rūpesčio, šilumos, visagalybės glostymo. Bijau, kad tapsiu pasyvus ir nugrimsiu. Nebemąstysiu. Pasiduosiu ir atsiduosiu.
Vis tik rašant šį straipsnį kaip niekad šokinėjo mintys. Fragmentiškas straipsnis. Neabejotinai turiu susitikimo su ekranu žymę…