Search Results for: "kraujo donorystė"
Lietuvos nacionalinis kraujo centras nuolat ragina Lietuvos gyventojus duoti kraujo ligoniams. Tačiau ne visiems donorams durys į Nacionalinį kraujo centrą yra atviros. Homoseksualūs ir biseksualūs vyrai nelaukiami kraujo centro priimamajame.
Įdomūs tik vyrai
Diskriminacijos gyslą galima užčiuopti vos prisėdus pildyti kraujo donorų apklausos anketos. Joje vyrų klausiama, ar šie turėjo santykių su kitais vyrais. Atsakę teigiamai kraujo duoti negali.
Potencialių kraujo donorių moterų lytine orientacija nesidomima. Tik teiraujamasi, ar jų „lytinis partneris galėtų turėti santykių su kitais vyrais“.
Nacionalinio kraujo centro direktorius Vytenis Kalibatas teigė, kad dėl klausimo apie homoseksualus ir kraujo donorystę Europoje diskutuojama jau keletą metų. „Kraujo donorai atrenkami pagal Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus, kurie parengti pagal ES direktyvas. Tokia situacija yra visoje Europoje“, – kalbėjo kraujo centro vadovas.
Rizikos grupė
Sveikatos ministerijos įsakyme dėl donorų sveikatos tikrinimo tvarkos absoliučių priešparodymų (kontraindikacijų) sąraše pirmoje vietoje įrašytas „donoro priklausymas padidintos rizikos grupei (homoseksualizmas, narkomanija, prostitucija, alkoholizmas)“.
Paklaustas, ar tokia anketa ir kraujo donorų atrankos sistema nėra diskriminuojanti, V.Kalibatas atsakė: „Tai nėra diskriminavimas. Mes norime, kad nebūtų rizikos užkrėsti recipientą. Duoti kraujo turi sveikoji visuomenės dalis, turinti minimalią riziką perduoti infekcijas. Turėtume patys savęs paklausti, kokio donoro kraujo norėtume“.
Pašnekovas aiškino, kad kraujo centro tikslas – visais būdais užtikrinti maksimalų kraujo tinkamumą recipientams. „Kol kas Europoje nėra tinkamų technologijų bet kokiam virusui aptikti. Virusas gali būti organizme, bet net atliekant jautriausius tyrimus jis gali būti nepastebėtas“, – kalbėjo V.Kalibatas.
Skundžiasi diskriminacija
Lietuvos gėjų lygos projektų vadovas Vladimiras Simonka pripažino, kad homoseksualių vyrų kraujo donorystė – ne kartą diskutuota tema homoseksualų bendruomenėje.
„Daug kas skundžiasi. Esu girdėjęs pasakojimų, kad vyrai perskaito klausimą apie seksualinę patirtį ir neprisipažįsta, nes nori duoti kraujo ir atlikti pilietinę pareigą“, – pasakojo lygos atstovas. Pasak pašnekovo, anketoje esantis klausimas apie vyrų lytinius santykius su vyrais yra visiškai netikslingas, nes priverčia homoseksualius ar biseksualius vyrus meluoti.
Nors Nacionalinio kraujo centro direktorius teigė, kad ES pozicija homoseksualų kraujo donorystės klausimu yra aiški, V.Simonka tikino, kad ES ir Europos Komisija yra nusiteikę prieš tokią diskriminuojančią donorystės praktiką.
Rugsėjo pradžioje Europos Komisija išplatino spaudos pranešimą, kuriame oficialiai teigiama, kad ES teisės aktai neįtvirtina leidimo drausti homoseksualiems vyrams būti kraujo donorais. Įstatymų aiškinime teigiama, kad homoseksualams neturėtų būti draudžiama duoti kraujo, nes „seksualinis elgesys“ ir „seksualinė orientacija“ nėra tas pats dalykas.
Europos Komisija paragino, kad ES šalys nediskriminuotų žmonių dėl jų seksualinės orientacijos. „Klausimas dabar kyla tik toks, ar Lietuva nori šią problemą išspręsti, ar ir toliau anketoje turėti fiktyvų klausimą, į kurį daug kas sąžiningai neatsako“, – kalbėjo Lietuvos gėjų lygos atstovas.
Vyksta tyrimas
Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė komentuoti susidariusios situacijos nenorėjo. „Kaip tik šiuo metu atliekame tyrimą, kuris prasidėjo dėl į mus besikreipusio mažeikiečio. Šiuo metu išsiųsti paklausimai į atsakingas institucijas. Būtų nekorektiška preliminariai komentuoti, kol vyksta tyrimas“, – aiškino lygių galimybių kontrolierė.
Apie kraujo donorų anketą išgirdęs Žmogaus teisių instituto direktorius Henrikas Mickevičius teigė, kad „iš pirmo žvilgsnio matomas nelygus skirtingos seksualinės orientacijos žmonių traktavimas“.
„Tačiau tokia kraujo donorystės praktika gali būti ir nediskriminacinė. Jei žmonių diferenciavimas yra pateisinamas, pavyzdžiui, moksliniais tyrimais įrodyta, kad rizika iš homoseksualių vyrų gauti netinkamo kraujo yra didelė, tokie Nacionalinio kraujo centro veiksmai gali būti nediskriminaciniai“, – pasakojo teisininkas.
Paklaustas, ar ES direktyvos turi būti tiesiogiai įteisintos Bendrijos narės teisinėje sistemoje, pašnekovas teigė, kad direktyvos tiesioginio įsigaliojimo neturi, tačiau šalys neretai savo įstatymuose įteisina daug daugiau, nei yra reikalaujama direktyvoje.
1991-ųjų metų sausio 13-ąją buvo pralietas Laisvės gynėjų kraujas, žuvo 14 žmonių, daugelis buvo sužeisti. Tuomet tūkstančiai piliečių, solidarizuodamiesi su beginkliais žmonėmis praliejusiais kraują už Tėvynės laisvę, savanoriškai plūdo į medicinos įstaigas padovanoti kraujo.
Minint Laisvės gynėjų dienos 20-metį bei pagerbiant žuvusiuosius už Lietuvos Laisvę, sausio 10-ąją skelbiama trijų dienų neatlygintina kraujo donorystės akcija.
Kraujo paaukoti galima bus Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos patalpose (Gedimino pr. 64, Vilnius, priešais Seimo rūmus):
sausio 10 d. – nuo 10 iki 18 val.;
sausio 11 d. – nuo 12 iki 18 val.;
sausio 12 d. – nuo 15 iki 21 val.
Akcijos organizatoriai – Seimo kanceliarija, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, Nacionalinis kraujo centras.
Sausio 10 d. 10 val. Seimo II rūmų Spaudos konferencijų salėje akcijos organizatoriai pristatys akcijos eigą ir svarbą visuomenei. Po spaudos konferencijos žiniasklaidos atstovai bus pakviesti susipažinti su akcijos vykdymo vieta.
Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, savanoriškai duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų. Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – asmens tapatybės kortelę, pasą ar vairuotojo pažymėjimą. Prieš duodamas kraujo donoras privalo būti pailsėjęs, pavalgęs. Negalima kraujo duoti nevalgius, nes tai gali sukelti silpnumą. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos. Nepatartina duoti kraujo po įtempto darbo, naktinės pamainos.
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, praėję 2016 metai Lietuvos organų donorystei ir transplantacijai buvo itin palankūs. Ir ne tik statistine prasme. Praėjusieji metai į Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos istoriją bus įrašyti ir dėl įsimintinų įvykių.
Nuo studentų, pensininkų, kariškių iki Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės – neatlygintinai duoti kraujo ir „uždirbti“ karmos taškų įkalbinėti nebereikia. O ir Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad kraujo donorai savo gyvenimą gali pailginti 5 metais ir net sustiprinti imunitetą.
26–erių slaugytoja Julija ir 51–erių architektas Darius – skirtingi amžiumi, profesija, šeimos padėtimi, pomėgiais ir daugybe kitų dalykų, tačiau juos sieja vienas dalykas – kraujo donorystė. Reguliariai VUL Santariškių klinikų Kraujo centre apsilankantys pašnekovai neatlygintinai kraujo donavo jau daugiau nei 30 kartų, o apie kraujo donorystę tarsi susitarę kalba it apie savaime suprantamą dalyką, pernelyg nesureikšmindami nei skiriamo laiko, nei atlikto gero darbo.
Kas sieja organų donorystę ir projektą „Misija Sibiras“? Iš pirmo žvilgsnio niekas. Joks žmogus su persodintu organu nedalyvavo „Misijoje Sibiras“. Turbūt nė vienas misijos dalyvis, tvarkydamas tremtinių kapus Sibire negalvojo apie organų donorystę. Galima „juodai“ pajuokauti, kad laukiantieji kokios nors transplantacijos dažniau pagalvoja, kas tvarkys jų pačių kapus.
Tačiau šie du, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesisiejantys dalykai, vis tik turi kai ką bendro. Tuo galėjo įsitikinti parodos „Sveikatos dienos 2011“, vykusios balandžio 8–10 d. Kaune, prekybos centre „Mega“, dalyviai, klausę asociacijos „Gyvastis“, jungiančios žmones, gyvenančius persodintų organų dėka arba laukiančius persodinimo operacijos, pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“.
Transplantacijos Lietuvoje atliekamos daugiau nei 40 metų. Mūsų šalies medikai daro stebuklus persodindami praktiškai visus organus, kurie persodinami išsivysčiusiose šalyse – inkstus, širdis, kepenis, plaučius, kasos-inksto, širdies-plaučių kompleksus. Mūsų šalies žmonės daro gerumo stebuklus – sutinka paaukoti mirusiųjų artimųjų organus tam, kad gyventų kiti. Transplantuotieji ne tik gyvena patys, bet ir susilaukia vaikų, taip kurdami dar vieną stebuklą.
Tačiau, vis tik prie ko čia „Misija Sibiras“? Kas matė šį filmą turbūt atsimena vietą, kurioje rodoma kaip kentėjo žygeiviai patirdami troškulį. Troškulį, kai už puodelį vandens būtų galėję atiduoti viską, ką turėjo. Kai buvo pasiryžę gerti iš balos. Ir ašaras, kai galų gale pamatė vandenį…
Lygiai tokį patį troškulį kenčia tie, kurių savi inkstai nebefunkcionuoja. Tie, kuriems tris kartus per savaitę atliekamos hemodializės procedūros. Tie, kurie laukia inksto persodinimo operacijos. Jei inkstai visiškai nebegamina šlapimo, kiekvienas išgertas gurkšnis lieka organizme iki kitos dializės procedūros. Todėl skysčius reikia „žiauriai“ riboti. O troškulys tampa nuolatine būsena, nes per dieną galima išgerti tik 2–3 stiklines skysčių. Ir čia skaičiuojama viskas – ne tik vanduo, kava, arbata, sultys, gaivieji gėrimai ar sriubos, bet ir jogurtai, grietinė, ledai, vaisiai, daržovės.
Žmonės, kurie gyvena persodinto inksto dėka, neužmiršta kadaise patirto troškulio. Nesvarbu, kad kai kurie jau daugybė metų gali gerti tiek skysčių, kiek nori, neskaičiuodami kiekvieno gurkšnio. Galiu pati paliudyti – nuo pirmos inksto persodinimo operacijos praėjo net 27 metai, tačiau puikiai atsimenu, kaip vakarui „susitaupydavau“ stiklinę vandens ir iš lėto ją išgerdavau. Kaip valydama dantis palenkdavau galvą prie čiaupo ir ilgai leisdavau vandeniui tekėti ištroškusia burna. Kaip neištvėrusi greitai gurkštelėdavau keletą didelių gurkšnių ir bėgdavau iš vonios. Troškulys buvo toks, kad atrodė, galėtum vonią išgerti.
Prisimenu penkiametę dializuojamą mergytė, kuri sakė: „Kai man daktarai įdės inkstuką, aš gersiu, gersiu, gersiu.“ Ta pati mergytė, išgirdusi, kad kitoje palatoje gydomam berniukui tėtis atnešė arbūzą ir kviečia visus vaikus, pusiau klausė, pusiau teigė: „Bet man negalima? Taip?“
Prisimenu ir tuos, kurie naktį prieš dializės procedūras praleisdavo sėdėdami, – skysčiai „semdavo“ plaučius, todėl gulėdami jie dusdavo.
Visa tai žinant, nekeista, kad žiūrėdama filmą „Misija Sibiras“ šiaulietė Danutė Račkauskienė, 17 metų gyvenanti persodinto inksto dėka ir daugiau kaip 10 vadovaujanti Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijai „Atgaja“, iš karto atkreipė dėmesį į tuos filmo momentus, kuriuose „Misijos Sibiras“ dalyviai patyrė troškulį. Danutė jau daug metų skaito paskaitas, propaguojančias organų donorystę ir skatinančias saugoti sveikatą. Labai sunku papasakoti sveikam žmogui, kaip jaučiasi žmogus, kurio inkstai nebefunkcionuoja. Juo labiau, kad informacijos apie inkstus nėra daug – Europos inkstų sveikatos aljanso (European Kidney Health Alliance (EKHA) duomenimis, inkstų problemų turi kas dešimtas Europos gyventojas, tačiau kas tie inkstai ir ką jie „veikia“ žino tik apie 5 proc.
Filmo „Misija Sibiras“ atkarpa labai vaizdžiai parodo, kaip jaučiasi troškulį kenčiantis žmogus ir padeda iliustruoti sergančiųjų inkstų nepakankamumu būseną.
Dėkojame „Misija Sibiras“ organizatoriams, kurie mielai sutiko, kad asociacijos „Gyvastis“ atstovai naudotų filmo ištraukas, skaitydami paskaitas ir pranešimus apie organų donorystę bei inkstų ligas. Šiuo tikslu filmo ištrauka pirmą kartą buvo parodyta parodos „Sveikatos dienos 2011“ skaitomo pranešimo „Organų donorystė: mitai ir faktai“ metu.
Taip pat dėkojame parodos „Sveikatos dienos 2011“ dalyviams, kurie domėjosi organų donoryste, pildė asmens sutikimo po mirties paaukoti savo organus transplantacijoms formas, dovanojo kraują.
Parodos metu buvo užpildyta pora dešimčių anketų donoro kortelei gauti, 40 žmonių neatlygintinai paaukojo savo kraujo. Norinčiųjų buvo gerokai daigiau , tačiau kai kurie negalėjo dovanoti kraujo dėl medicininių kriterijų, o užpildyti donoro kortelės – dėl to, kad neturėjo asmens dokumento.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų. Iš viso Lietuvoje per 40 metų atlikta apie 1300 transplantacijų.
Kovo 31 d. duomenimis inksto transplantacijos Lietuvoje laukė 221, kepenų – 44, širdies – 16, plaučių – 1, širdies ir plaučių komplekso – 3, ragenos – apie 230 žmonių.
Spalio 27 d. (trečiadienį) BNS centre vyko asociacijos „Gyvastis“ spaudos konferencija „Menininkai už organų donorystę“. Renginys skirtas Europos ir Pasaulio organų donorystės dienai paminėti.
Asociacija „Gyvastis“, įkurta prieš 17 metų, vienija žmones, gyvenančius persodinto organo (inksto, širdies, kepenų, plaučių) dėka, taip pat laukiančius transplantacijos.
Vienas svarbiausių „Gyvasties“ tikslų – organų donorystės propagavimas. Šiam tikslui į spaudos konferenciją buvo sukviesti žymūs Lietuvos menininkai, kurie savo kūriniais, darbais ir palaikymu prisideda prie idėjos viešinimo.
Renginyje dalyvavo ir savo pozicijas išdėstė dainininkai Marijonas Mikutavičius, Jurgis Didžiulis, Rūta Lukoševičiūtė, Milanno, menininkė Nomeda Marčėnaitė, mados dizainerė Gabrielė Januškevičiūtė, režisieriai Saulius Beržinis ir Sigita Gilienė, dizainerės Karolina Ananeva ir Alicija Makovska-Širvinskienė.
Dauguma žmonių pritaria organų donorystei, bet tik nedaugelis apie tai kalbasi su artimaisiais. Su artimaisiais kalbėti labai svarbu, nes, jei po mirties žmogus gali tapti donoru, prašoma jo artimųjų sutikimo. Mirusiojo artimųjų apsisprendimo ir jų kilnios aukos dėka, daugelis mūsų gali gyventi. Mažai kas žino, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo organų persodinimui, – apie tai niekada nebuvo kalbėta. Jie nežino, kokia buvo jų brangiausio žmogaus pozicija dėl organų donorystės.
Renginyje buvo pristatyta fotoparoda „Už gyvybę“, kurioje eksponuojami žmonių, gyvenančių su persodintu organu arba laukiančių transplantacijos, portretai, režisierės Sigitos Gilienės filmas „Už gyvybę“. Kino režisierius Saulius Beržinis sukūręs filmą apie organų donorystę ir transplantacijas „…ir širdis iškeliauja“, dabar kuria naują meninį-dokumentinį filmą šia tema.
Didelio dėmesio sulaukė mados dizainerės Gabrielės Januškevičiūtės rūbų kolekcija „DONO“, kurią pristatė vaikai ir jaunuoliai, kurie gyvena persodinto inksto, plaučių, kepenų dėka, taip pat paauglė, du metus laukianti širdies transplantacijos: „Man dvidešimt vieneri, 7 metus gyvenu su persodintu inkstu. Noriu padėkoti donoro artimiesiems ir pasakyti, kad gyvenimas puikus,“ – sakė Mindaugas Pacevičius, demonstravęs dizainerės marškinėlius su inksto aplikacija. Panašiai kalbėjo ir 23 metų Sandra Smelstoriūtė, taip pat gyvenanti persodinto inksto dėka, 27-erių Kęstutis Alkimavičius, kuriam persodinti plaučiai. „Aš Kamilė, man 8 metai, man prieš 2 metus daktarai įdėjo inkstuką, kad galėčiau gyventi ir žaisti,“ – sakė mažoji manekenė. „Aš Tadas, man 4 metai, aš gyvenu su mamos kepenimis,“ – dar mažesniam modeliui pačiam sunku buvo pabaigti ilgą sakinį. Ir tik 14-metė Mantė, vilkėjusi rūbelį su širdimi, liūdnai pasakė, kad 2 metus laukia širdelės…
Spaudos konferencijos dalyviai pirmą kartą pamatė, ką tik iš leidyklos atvežtą kompaktinę plokštelę „Taikos dainos“. Tai pirmasis Lietuvoje bendras kariškių ir dainininkų projektas, skirtas visiems donorams. Šį projektą pristatė dainininkė Rūta Lukoševičiūtė, pažadėjusi, kad tai nebus vienkartinis projektas. Šio projekto atlikėjas Milanno kalbėjo, kad padėti žmonėms mes galime ir būdami gyvi, ne tik po mirties, taip paskatindamas kraujo ir kaulų čiulpų donorystę, o Rūta Lukoševičiūtė siūlė prie kitų projektų prisidėti ir Jurgiui Didžiuliui bei Nomedai Marčėnaitei
Renginyje pristatytos dizainerių Karolinos Ananevos ir Alicijos Makovskos-Širvinskienės atvirukų kolekcijos. „AKTIN“ dizainerės Alicijos Makovskos-Širvinskienės žodžiai: „Man organų donorystė – tai vienas iš dovanojimo būdų. Gali padovanoti širdį, gali dovanoti iš širdies – svarbiausia nebūti abejingam.“ Šiuo metu dizainerės sukurtą stilizuotą širdį, inkstą ir žmogaus figūrą asociacija „Gyvastis“ naudoja įvairiais būdais propaguodama organų donorystę: viešajame transporte ir lauko ekranuose eksponuojamuose vaizdo klipuose, informaciniuose skydeliuose, kalendoriuose. O Vilniaus m. savivaldybės paramos dėka po miestą važinės net keletas troleibusų, ant kurių bus taip pat bus demonstruojama socialinė reklama kviečianti pagalvoti apie organų donorystę. Šioje reklamoje vėlgi panaudota dizainerės Alicijos Makovskos-Širvinskienės grafika.
Dizainerė Karolina Ananeva sakė, kad jai organų donorystė – „tai tiesiausias kelias padaryti savo gyvenimą prasmingu. Juk gera žinoti, kad tau išėjus iš šio pasaulio kažkas tave minės geru žodžiu.“ Karolina prisipažino seniai dovanojanti kraujo ir sakė, kad „apetitas kyla bevalgant, – norėjosi padaryti kažką, kas padėtų atkreipti žmonių dėmesį į organų donorystę“. Taip gimė atvirukų kolekcija.
Renginio metu buvo diskutuojama apie požiūrį į organų donorystę. Kaip sako Jurgis Didžiulis „Karste organai niekam nėra reikalingi, svarbiausia yra išgelbėti kito žmogaus gyvybę, neprisirišant prie kūno“. Jie su žmona jau senai pakalbėję apie savo apsisprendimą.
Menininkė, TV laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, skatino visus kuo daugiau kalbėti apie donorystę dabar, o ne tada, kai ištinka nelaimė. Ji pasidžiaugė, kad „Išsipildymo akcijos“ dėka, vienai dar metukų neturinčiai mergytei Adrianai, buvo sėkmingai atlikta kepenų transplantacija Lenkijoje. Mergytei buvo persodinta dalis mamos kepenų. Transplantaciją apmokėjo Valstybinė ligonių kasa, o šeimos kelionę ir gyvenimą svečioje šalyje parėmė „Išsipildymo akcijai“ aukoję žmonės. Nomeda ragino žmones bent aukomis paremti kitus žmones (dažniausiai vaikus), kuriems negalima atlikti transplantacijos Lietuvoje. Menininkė taip pat linkėjo, kad tokių gyvybę gelbstinčių istorijų būtų kuo daugiau.
Kalbėdama apie Gabrielės Januškevičiūtės kolekciją Nomeda Marčėnaitė buvo džiugiai nustebusi, kad net drabužiai gali būti prasmingi.
„Negaliu pasakyti nieko geresnio už užrašą, kurį mačiau ant sienos: „Neimkite savo organų į Dangų, Dievas mato – jie reikalingi čia, Žemėje“, – sako dainininkas Marijonas Mikutavičius.
Jis taip pat pasakojo, kad kažkada su savo religingu seneliu svarstė, kad Dievas kurdamas žmogų ne viską iki galo apgalvojo. „kalbėjome, kodėl Dievas nepasirūpino, kad po mirties žmogaus kūnas tiesiog dingtų. Nereikėtų matyti savo artimo negražaus, prisiminti jo tokio. Tačiau gal Dievo planas toks ir buvo – kad mirusiojo kūnas galėtų būti dar kartą panaudotas?“ – sakė Marijonas Mikutavičius.
„Padovanok man širdį“, tai vieninteliai žodžiai tų, kurie laukia širdies transplantacijų, – sakė Vaiko širdies asociacijos prezidentė Daiva Jonauskienė.
„Nacionalinės Donorų Asociacijos vardu, norėčiau paskatinti žmones kalbėtis šeimose apie savo apsisprendimą po mirties tapti organų donoru. Reikėtų visiems įžvelgti teigiamą organų donorystės naudą tiems, kuriems organų transplantacija gali ne tik padėti gyventi, bet ir suteikia galimybę išgyventi. Neatimkime tikėjimo, vilties ir galimybės išgyventi iš tų, kurie gali gyventi“, sakė Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas Darius Tumšys.
Labai džiugu, kad organų donorystei populiarinti atrandama vis naujų būdų, kurie kartais gimsta labai spontaniškai, bet jų poveikis būna aiškus ir ilgam…
„Mes turbūt esam vieninteliai, kurių gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo visuomenės. Jei visuomenė pritars organų donorystei – mes gyvensime. Jei nepritars, – mūsų paprasčiausiai nebebus,“ – sakė „Gyvasties“ prezidentė Ugnė Šakūnienė 26-erius metus gyvenanti persodinto inksto dėka.
Šiuo metu Lietuvoje inksto persodinimo laukia 222, kepenų – 36, plaučių – 1, širdies – 17, širdies ir plaučių komplekso – 3, ragenos – 140 žmonės. Tarp jų – 6 vaikai.
Kiekvieną dieną Europoje nesulaukę transplantacijos miršta 11 žmonių.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 700 žmonių su persodintu inkstu, širdimi, kepenimis, plaučiais, kasa ar ragena. Kai kurie persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų.
Dėka kilnios aukos šie žmonės gali džiaugtis gyvenimu, matyti, mylėti, dirbti, auginti vaikus, būti naudingi visuomenei ir savo artimiesiems.
Spalio 7 d. VšĮ „Nacionalinis kraujo centras”, Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir pacientų asociacija „Donorystė” kviečia paminėti Europos organų donorystės ir transplantacijos dieną prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama”.
Asmeninio archyvo nuotr. 35 metų Rimantė Ladyšienė – viena iš lietuvių, kuri prieš dvylika metų pasiryžo donuoti savo kaulų čiulpus ir suteikti galimybę pasveikti sunkia kraujo liga sergančiam žmogui, ir, kaip pati sako, pakeisti jo likimą.
Rugpjūčio 2-3 dienomis Zaraso ežero saloje vyksiančiame festivalyje „Galapagai“ bus rengiamos šunų ir jų šeimininkų lenktynės. Nuotaikingomis bėgimo varžybomis muzikos ir pramogų festivalyje bus siekiama atkreipti dėmesį į beglobius gyvūnus.