Search Results for: "kornelija"
„Mes – Kornelija ir Gileta – ir mūsų statusas – sesės! Amžiaus skirtumas – 3,5 metų. Esame labai panašios, bet kartu ir labai skirtingos, tiek išvaizda, tiek charakteriais. Mes iš tų sesučių, kurios žaibiškai susipyksta ir žaibiškai viena kitai atleidžia, tad tarp mūsų būna visko… Bet svarbiausia – žinojimas, jog kai bus sunku, šalia visada bus ji – sesė…
O išvaizdos pasikeitimai, visada į naudą, ypač artėjant vasarai! 🙂 Manome, kad gautume daug gerų patarimų ir puikiai praleistume laiką seserų pasikeitimo akcijos metu. 🙂 Mes to norime!“
2017 metų rudens stažuotėms NASA atrinkti ir pakviesti atvykti dar 6 studentai iš Lietuvos. Tokių žinių Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) gavo iš NASA Ames tyrimų centro. Konkursą rudens stažuotėms laimėjo Vilniaus universiteto studentai Erikas Švažas, Kazimieras Badokas, Kornelija Vitkutė, Rusnė Ivaškevičiūtė bei Lukas Jakas ir Narūnas Kapočius iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto.
„Per pastarąjį dešimtmetį dar nemačiau tokio galingo, siurrealistinio ir gąsdinančio filmo“, – taip „Žudymo aktą“ („The Act of Killing“) apibūdino garsus dokumentinio kino režisierius Werneris Herzogas. Filmas jau apkeliavo daugiau nei 20 tarptautinių kino festivalių ir buvo apdovanotas daugiau nei 25 apdovanojimais. Triumfuojančioje kūrinio odisėjoje – ir lapkričio 7 d. prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Svarbiausias rudens kino renginys rodys išskirtinius filmus, kurie iki šiol pasaulyje renka svarbius kino prizus ir nominacijas.
Kokias natūralias priemones būtų galima naudoti, kad plaukai greičiau augtų?
Spalio 27 dienos vakarą Kauno „Gargarą“ aplankė Girmantė Vaitkutė su programa „Meeting with Adele“. Scenoje skambėjo geriausios britų atlikėjos dainos – pradedant senesniais kūriniais „Hometown Glory“ ar „Chasing Pavements“, baigiant naująja Džeimso Bondo tema „Skyfall“ ar superhitu tapusia „Rolling in the Deep“. Įspūdingu vokalu ir lyriškomis dainomis džiuginusi publiką atlikėja vakarą baigė sėdėdama ant scenos krašto apsupta gausaus gerbėjų būrio, o atsisveikindama pažadėjo sugrįžti labai greitai. Iškart po bis’o nubėgome į užkulisius užduoti keleto klausimų atlikėjai.
Žmonės kartais… užsidega. Vieną akimirką žmogus atsipalaidavęs sėdi fotelyje, kitą – paskęsta, rodos, iš niekur staiga plykstelėjusiose liepsnose. Melsvi ugnies liežuviai veržiasi iš kūno lauk kaip iš suvirinimo aparato. Po pusvalandžio kūnas virsta krūvele pelenų. Paprastai nenukentėjusios lieka tik kojos – du groteskiškai kraupūs cilindrai, kyšantys iš rūkstančių palaikų krūvelės.
14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.
Koks plaukų kirpimas Jums labiausiai tinka? Koks plaukų dažymas pats geriausias Jūsų veido tipui? Kaip dažyti plaukus? Koks trumpų, ilgų plauku kirpimas Jums tinka? Pristatome plaukų…
316 puslapių knyga „Vilnius“ – naujausias 1956 m. Zalcburge gimusio humanitaro Kornelijaus Helio darbas. Kitiems jo nuopelnams surašyti neužtektų ir visos jaučio odos – vokiečių kalbos ir literatūros, austrų literatūros dėstytojas, rašytojas, publicistas, radijo laidų rengėjas, vertėjas.
Gegužės 31 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų, šveicarų ir Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje susirinko visi humanitaro Kornelijaus Helio kūrybos ir lietuviškos veiklos gerbėjai, bičiuliai. Čia pristatyta jo autorinė knyga „Vilnius“. Jaudinančiai skambėjo pirmieji svečio žodžiai: „Šiandien man ypatinga diena – atiduoti Vilniui, ką gavau iš Vilniaus“.
Lietuviams K. Helis ypač brangus dėl gausybės lietuvių literatūros vertimų, dėl lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos vokiškai skaitančioje Europoje. Jis yra parengęs dvi lietuvių literatūros antologijas, kuriose yra nemažai jo paties verstų tekstų. Skaitančią Europą supažindino su A. Vienuolio, M. Katiliškio, R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, A. Marčėno, V. Bložės, J. Kunčino, V. Juknaitės, K. Platelio ir daugelio kitų autorių kūryba.
K. Helis abiem 2009 m. Europos kultūros sostinėms rengė literatūrinius projektus: „Lincas skaito Vilnių“ (Lince) ir „Vilnius skaito Lincą“ (Vilniuje). 2009 m. išleista autoriaus knyga apie bundantį Vilnių „Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“.
Domėtis Lietuva ir Vilniumi Kornelijus Helis pradėjo netikėtai: 1984 – 1986 m. jis Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Būdamas tikras humanitaras, jis ėmė mokytis ir kalbos tos šalies, kurioje gyveno. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo germanistė, dr. Jūratė Dikšaitė, iki šiol ištikima jo vertimų konsultantė. Kalbėdamas apie pirmąją pažintį su Lietuva, bibliotekos svečias žaismingai papasakojo, kaip vykdamas į Vilnių, šį miestą matė J. Bobrowskio eilėraščių vaizdais – kitokios informacijos neturėjo, juk interneto nebuvo.
Minėtoje knygoje apie bundantį Vilnių autorius kalba apie groteskiškus „realiai egzistuojančio siurrealizmo“ – to meto sovietinio gyvenimo – vaizdus: kaip per dvejus metus jam nepavyko nusipirkti tualetinio popieriaus, kaip pasidarė bloga paragavus vienintelės rūšies dešrą iš parduotuvės, kaip per Kalėdas nebuvo šventinio apšvietimo. Po dvejų metų, praleistų Sovietų Sąjungoje jam buvo aišku – ieškantieji politinių alternatyvų ir pokyčių šioje šalyje neras nieko.
Ir vis dėlto Kornelijus Helis nuolat grįždavo į Vilnių. Minėtoje knygoje jis supažindino su svarbiausiais miesto istorijos momentais, prisodrindamas juos savo išgyvenimais ar įspūdžiais. Nepamiršo geranoriškai pakritikuoti lietuvių gebėjimo „improvizuoti paskutiniąją minutę“, bet vis dėlto prisipažino, kad Vilnius yra mylimiausias jo miestas – po trumpų „flirtų“ su Roma, Venecija, Praha ar Tiubingenu. Jis myli Vilnių tokį, koks jis yra.
Naujojoje savo knygoje, kuri išleista rinktinių Europos miestų serijoje „Europa erlesen“, K. Helis suteikia žodį 83 autoriams, tekstų originalai parašyti 13 kalbų. Daugelį tekstų išvertė pats sudarytojas. Jis taip parinko poeziją ir prozą, kad būtų papasakota miesto istorija – literatūriniais tekstais, dienoraščiais, laiškais. Antras tikslas buvo atskleisti miesto topografiją. Knyga gimė iš medžiagos, kauptos beveik du dešimtmečius – pats ieškojo, klausinėjo kolegų lietuvių.
Knyga pradedama austrų poeto H.C. Artmanno eilėraščiu, kuriame autorius dar sovietų okupacijos metais, žiūrėdamas pro „Lietuvos“ viešbučio langą, siekė atkreipti europiečių dėmesį į Vilnių: /negi neturite akių kaktoje/jūs europiečiai, žiūrėkite.
Taip vokiškai skaitantys europiečiai pakviečiami į beveik 700 metų truksiančią literatūrinę kelionę: nuo legendos apie geležinį vilką, kurios veiksmas vyksta XIV a., iki Tomo Venclovos minčių apie Vilnių, kuris gražesnis už Florenciją. Tiesa, tik keli eilėraščiai skiria legendą nuo istorinio Gedimino laiško, kurį jis pasiuntė keliems Europos miestams, kviesdamas į Vilnių krikščionis amatininkus, pirklius ir karius.
K. Helis kalbėjo, jog nemažai aptiktų tekstų jam pačiam buvo malonus siurprizas. Toks siurprizas jam buvo Georgo Forsterio įspūdžiai apie Vilnių, rašyti 1784 m. – „prieš 100 metų Vilniuje buvo 80 tūkstančių gyventojų, o dabar, kartu su 12 tūkst. žydų, vos 22 tūkst.“ Pateikęs liūdną nusiaubto miesto vaizdą, G. Forsteris vis dėlto mano, jog Vilniaus apylinkės yra gražiausia, ką jis matęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Kliūva netvarkai Vilniaus universitete, ypač lenkių apsileidimui, purvui mieste. Bet autorius pastebi religinę toleranciją. K. Helio nuomone, G. Forsterio laiškai rodo, kaip Apšvietos amžiaus atstovui jam nepažįstamas pasaulis kėlė fobijų.
K. Helis pabrėžė į lietuvių kalbą išverstų Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josefo Franko atsiminimų reikšmę (vertė Genovaitė Dručkutė). Beje, ištrauka iš šios knygos yra vienintelė, versta ne iš originalo, o iš vertimo. Sudarytojas parinko tekstą, kuriame taip pat kalbama apie religinę toleranciją: per kviestinius pietus generalgubernatoriaus rūmuose maloniai šnekučiavosi greta sėdėję katalikų vyskupas, stačiatikių archimandritas, liuteronų ir reformatų kunigai.
Autorius atkreipė dėmesį į tai, kad jis parinktais tekstais siekė parodyti, jog Vilnius kartais tapdavo lyg ir pasaulio istorijos centru. Tad Vilniuje sutinkame ne tik Napoleoną, bet ir „Vilniaus koriką“ Muravjovą, kurio XIX a. į vokiečių kalbą išverstus memuarus pavyko aptikti Vienos bibliotekoje: iš parinktos ištraukos sužinome apie Muravjovo žiaurumą, neapykantą „maištininkams“. Sudarytojas pastebėjo, kad Muravjovo terminologija panaši į tą, kurią sovietai vartojo kalbėdami apie Lietuvos partizanus.
Knygoje stengtasi pateikti skirtingus to paties momento vertinimus. Antai, Antanas Škėma 1944 m. liepos mėn. pradžioje mato žiaurius vaizdus Vilniaus gatvėse, būdamas tarp susijaudinusių lietuvių, kurie stengiasi kaip nors pasitraukti į Vakarus, kad ir su kariniais vokiečių traukiniais. Po kelių dienų tą patį Vilnių, bet kitomis akimis, mato su sovietais atėjęs Ilja Erenburgas.
Vilniečiai gali knygą paskaityti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. O paskaityti tikrai verta – knyga skaitytojui dovanoja daugiataučio Vilniaus mozaiką, poetiškais vaizdais lydi miesto istorijos vingiais, verčia stabtelėti ir kitu žvilgsniu pamatyti pažįstamas vietas.
Be minėtųjų autorių, susitiksime su Johanu Bobrowskiu, Wladislawu Syrokomle, Georgu Braunu, Fadejumi Bulgarinu, Stendaliu, Adomu Mickevičiumi, Tarasu Ševčenka, Alfredu Döblinu, Simonu Dubnovu, Francišaku Aliachnovičiumi, Czeslawu Miloszu, Natalja Arsenjeva, Moiše Kulbaku, Grigorijumi Kanovičiu, Aksinija Michailova, Jurgiu Kunčinu, Maksimu Tanku, Sigitu Geda, Kaziu Bradūnu, Paulina Pukyte ir kitais autoriais, kurių kūryba, dienoraščiai ar dokumentiniai tekstai kalbina Vilniaus praeitį ar dabartį, žymias asmenybes.
Irena Tumavičiūtė
Vokietijos mokslininkai nustatė, kad žarnyno infekcijos epidemiją sukėlė ne ispaniškuose agurkuose rastos bakterijos. E.coli bakterijų šaltinis tebėra nenustatytas.
Ant dviejų ištirtų agurkų rastos E.coli bakterijos, tačiau epidemiją sukėlė ne jos.
„Infekcijos šaltinis tebėra nenustatytas“, – antradienį sakė Hamburgo žemės ūkio ministrė Kornelija Priufer-Storks (Cornelia Pruefer-Storcks).
Vaisių ir daržovių eksportuotojai iš Ispanijos pareiškė, kad krizė jiems per savaitę pridaro nuostolių už maždaug 200 mln. dolerių ir reikalauja išmokėti kompensacijas.