Search Results for: "knygos recenzija"
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Šis „Liegeois“ desertas, kurį matote paveiksliuke, tai – vieno ketvirtadienio desertas Prancūzijos mokykloje. Tai – aukštose stiklinėse patiekiami šokoladiniai ledai su plakta grietinėle. Savaitės pietų „topas“. Prieš gaudami šį desertą Prancūzijos vaikučiai dar gaus šviežių salotų, geros mėsytės (kasdien vis kitokios), fantastišką gabalėlį ūkininkų gaminto sūrio , na, o pabaigai – tai, ką matote. Ir kasdien vis kitoks meniu!
Rokas Flickas (g. 1936, iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis) skaitytojui jau žinomas kaip vienaveiksmės istorinės monologinės dramos apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ ir knygų „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą“, „Atrastoji žemė“, „Šiaurės Sachara“ autorius. Šiais metais „Alma littera“ išleido naujausią R. Flicko romaną „Paskutinis traukinys“.
Kaip praneša leidykla „Kitos knygos“, „2006 m. rugsėjį nužudyta Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja šiandien tapo tikra XXI a. ikona, simbolizuojanti tiesų žodį ir bekompromisę laikyseną prievartos, žudynių bei karų pasaulyje. Pradėjusi rašyti Rusijos valdžiai itin nepatogiomis Čečėnijos karo temomis, ji nepabūgo valstybės grasinimų ir pilietiškai drąsiais straipsniais toliau plėšė melo šydą nuo grobuoniškos Putino Rusijos, prisidengusios karo prieš terorizmą mitu. Rašė tol, kol jos nepakirto samdyto žudiko kulka…“
M. H. Clark „Susidvejinimas“: detektyvinės variacijos daktaro Džekilo ir pono Haido tema (recenzija)
Turbūt daugelis rašytojų paklausti papasakotų, kaip jiems kilo idėja parašyti vieną ar kitą literatūrinį kūrinį ir kas buvo tas akstinas ar lemiamas veiksnys, pasėjęs jų galvoje pirminę, dar žalią idėjinę sėklą. Ne išimtis ir detektyvinių romanų autoriai. Rašydami knygas, vieni šio žanro atstovai neieško įkvėpimo šaltinių iš šalies, o pasikliauja savo turtinga vaizduote. Kiti remiasi tikrais įvykiais, teismų stenogramomis ar dokumentais, sumaniai įvilkdami visą šią sausą ir nuobodžią informaciją į grožinės literatūros rūbą. Dar kiti elgiasi visiškai priešingai.
Ilgokai svarsčiau, ką nebanalaus galima būtų parašyti apie populiarią knygą, skirtą visiems gerai žinomam asmeniui. Nors Steve‘as Jobsas (tikr. vardas Steven Paul Jobs, 1955-2011) aprašytas vienu metu ir kaip genijus, ir kaip paprastas žmogus, jis lieka ir paslaptimi, kurią bandyta atskleisti neplonoje biografijoje. Tad pažvelkime į jį per paslapties ir simbolikos prizmę.
Dar visai neseniai konkurse mainome knygą apie Steve’ą Jobsą į recenziją. Konkursą laimėjo Vilma ir atsiuntė išties puikią Walterio Isaacsono knygos apie Jobsą recenziją, kurią ir publikuojame ir laukiame komentarų iš tų, kurie skaitė šią knygą.
Prieš kelias savaites gavome dovanų knygelę apie katinėlio Finduso nuotykius („Kaip Findusas gaidį Karuzą išvijo“, autorius Sven Nordqvist) ir nuo tada kasdien ją vartome, skaitome, grožimės, juokiamės iš aprašomų nuotykių, analizuojame spalvingas iliustracijas. Dabar tai pati mylimiausia Elzės knygelė, vis atneša man ją skaityti, visur vežasi ir vis prašo apie „didelę vištą“ (supraskit, gaidį) paskaityti.
Šioje knygelėje pasakojama apie katinėlio, vardu Findusas, išgyvenimus, kai į jo ramią, paprastą ir nesudėtingą kasdienybę netikėtai įsiveržia rimtas konkurentas – gaidys. Jis kaip mat pavergia vienintelių Finduso draugų – vištų ir šeimininko – dėmesį ir simpatijas, tad katinėlį užvaldo didelis pavydas ir nepasitenkinimas. Jis nenori susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu, prarastu populiarumu, jį liūdina vištų ir šeimininko Petsono žavėjimasis Karuzu. O sunkiausia ištverti itin garsų gaidžio giedojimą, kuriuo žavisi visi kiti ūkio gyventojai. Ir tada Findusas imasi įvairiausių priemonių, norėdamas susigrąžinti vištų simpatijas ir atsikratyti taip nemėgiamo gaidžio. Skaitant knygelę ir mums pasidaro gaila to nuoširdžiai liūdinčio katinėlio, kartu su juo liūdime, pykstame ant šaižiai giedančio, išdidaus Karuzo ir kartu su Findusu norime, kad jo nebebūtų. O kai vis tik katinėlis pasiekia tikslą ir išveja savo konkurentą, tiek jam, tiek mums pasidaro liūdna ir gaila gaidžio. Skaitydami jaučiamės taip pat, kaip ir katinėlis: „Findusas susigėdo. Iš tiesų juk to ir tikėjosi. Tačiau tik šiaip, mintyse.. O kai mintys tapo tikrove, jis ėmė graužtis“.
Knygutėje labai natūraliai ir šmaikščiai aprašomos katinėlio emocijos ir jo bandymai išspręsti problemą. Negali nesužavėti katinėlio ironiška kalbėjimo maniera, kai jis reiškia savo nepasitenkinimą naujuoju namų gyventoju. Su šypsena skaitome ir apie vištų būrio žavėjimąsi gaidžiu. Čia man panašu į gerus šiuolaikinius animacinius filmus, kurie skirti vaikams, bet tam tikros vietos suprantamos ir tikrai priverčiančios nusijuokti ar bent jau nusišypsoti tik suaugusiuosius. Labai smagiai skaitoma knygelė, ryškūs visų veikėjų charakteriai, vaikams aiškiai suprantami jų tarpusavio santykiai. Manau, kad skaitant ją kiekvienas vaikas savyje gali atpažinti Findusą – kartais besijaučiantį nuskriaustu, nemylimu, pykstantį ant kito, kuris gauna daugiau dėmesio, kuriuo labiau žavimasi ir nuoširdžiai pavydintį. Man labai patiko, kad ši knygelė ne tik linksma, kupina nuotykių, bet ir pamokanti pagarbos kitam, atsakomybės už savo veiksmus, padedanti vaikui suprasti kitų žmonių jausmus, ieškoti tinkamų sprendimų susidarius konfliktiškoms situacijoms.
Mažiesiems tikrai patiks ir spalvingos, dinamiškos paties autoriaus pieštos iliustracijos. Į jas žiūrėdami lengvai galėsite atpasakoti visus katinėlio nuotykius, išraiškingai nupieštuose veiduose atpažinsite visų veikėjų emocijas. Ir kiekvieną kartą matydami šiuos paveikslėlius atrasite kažką naujo ir tuo tikrai džiaugsitės…