Search Results for: "klasika"
Nors į turistinius gidus galima įtraukti praktiškai visą Italiją, vis dėlto yra tokių vietų, kurias ir turistai, ir patys italai ypatingai vertina. Vienas didžiausių šalies kelionių organizatorių jau nuo ateinančios vasaros rengia keliones į geriausiais Italijos kurortais garsėjantį Riminį, kur ilsisi ir patys italai. Ieškantiems kaitresnės saulės, aštresnės picos su mafijos prieskoniais rekomenduojama Sicilijos sala. Kur už kiekvieno kampo slepiasi vis kita istorija.
Ant Adrijos jūros kranto įsikūręs istoriškai vienas seniausių Italijos kurortų – Riminis – ir vietinių, ir atvykėlių poilsiautojų simpatijas pelnė dėl klasika tapusių „vintažinių“ ištisus kilometrus besidriekiančių smėlio paplūdimių ir Senovės Romos architektūrą išsaugojusio senamiesčio. Lyg to būtų maža, pasaulyje itin vertinama Emilija-Romanija regionui priklausančio miesto virtuvė. Dėl nenutrūkstančių kulinarinių potyrių ieškančių turistų srautų vietos restoranai neužsidaro net per italams gyvybiškai būtiną siestą!
Jeigu vyktų nuobodžiausių daržovių rinkimai, tikėtina, juos be konkurencijos laimėtų bulvės. Šeimininkės jų paprastai griebiasi tada, kai šaldytuve nebelieka jokių kitų produktų. Tačiau kulinarai neskuba šios daržovės nurašyti. Pasak jų, yra daug bulvių paruošimo būdų bei nemažai pagardų, kuriais paskanintos bulvės nustebins netikėtu skoniu. Kokie jie?
Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.
„Jaunieji turkai“ – būtent taip buvo vadinami Jeanas-Lucas Godardas, François Truffaut, Claude’as Chabrolis ar Éricas Rohmeras. Tokį apibūdinimą išvardintiems prancūzams pelnė maišto dvasia ir veržimasis į rytojaus kiną. Jie buvo Naujosios bangos branduolys, pradėjęs kurti laisviau, originaliau, naudojantis technologine pažanga, bandant išgryninti individualų stilių, išleidžiant kuo mažiau pinigų, iškeliant negirdėtus vardus, eksperimentuojant su įprastinėmis filmo sudedamosiomis dalimis. Naujosios bangos judėjimas netruko ilgai, tačiau jo pėdsakas kino istorijoje, ir ne tik prancūzų, gana ryškus iki šiol.
VšĮ „Meno avilys“ ir Lietuvos ambasadai JAV bendradarbiaujant, balandžio 9-12 dienomis Niujorke bus rodomi lietuvių kūrėjų dokumentiniai kino filmai. Viename žymiausių kino muziejų Museum of the Moving Image (Judančio vaizdo muziejuje) pristatomi „Meno avilio“ iniciatyva suskaitmeninti ir restauruoti septyni lietuvių dokumentinio kino istoriją reprezentuojantys kūriniai.
„Kažkur už jūrų marių. Kur karališkos pilys padalintos pusiau, kur piratų laivai įkalinti lede ir miestai negali prabusti iš amžino žiemos miego, gyvena berniukas vardu Kajus”, – taip prasideda visiems puikiai žinoma Christiano Anderseno pasaka „Sniego karalienė“. Šią ir daugelį kitų įsimintinų istorijų vaikams ir ne tik jiems primins „Skalvijos“ kino centras.
Klasikinis menas, nesvarbu tai kinas, literatūra, muzika, dailė – reikalauja išskirtinio pasiruošimo. Žinoma, juo galima tik mėgautis, tačiau kartais žinių trūkumas apie laikmetį, iš kurio kūrinys atkeliavo, trukdo tai daryti. Vienas iš tokių pavyzdžių – sausio mėnesio sekmadieniniai kino klasikos vakarai „Skalvijoje“, kviečiantys pažiūrėti prancūzų režisieriaus Jeano Cocteau’o filmą „Orfėjas“ (Orphée, 1950).
9 metai, 130 spektaklių, 40 tūkstančių žiūrovų – tokia Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ matematika. Jau rugsėjo 26-ąją šie skaičiai gerokai šoktels į viršų, nes tądien startuos jau 10-oji šio festivalio programa, šiandien organizatorių pristatyta „Lietuvos rusų dramos teatre“.