Search Results for: "kino teatrai"
Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?
Tadas Blinda ir animacija
Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.
Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.
„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.
Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas
Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.
„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.
Kaip konkuruoja „mažieji“
Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.
„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.
„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.
„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.
Daug ką lemia reklama
Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.
„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.
Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.
„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.
Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kovingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.
Kino teatrus jau pasiekęs naujasis George’o Millerio veiksmo filmas „Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias“ (angl. „Mad Max: Fury Road“) su Tomu Hardy ir Charlize Theron savaitgalį šventė įspūdingą startą – juosta per pirmąsias dienas pasaulio kino teatruose surinko net 109,4 mln. JAV dolerių. Lietuvoje filmą pamatyti jau spėjo per 10 tūkstančių žiūrovų.
Penktadienio vakarą didžiausias šalies kino festivalis „Kino pavasaris“ prisijungs prie nuo gausos kultūrinių renginių nemiegosiančios sostinės. Savo gerbėjams ir visiems kino mylėtojams „Kino pavasaris“ dovanos ištisas 6 valandas nemokamų kino seansų. Rytoj, liepos 5 dieną, 20 val. visi kviečiami ant pievelės prie Baltojo tilto, kur didžiuliame ekrane bus rodomi lietuviški bei užsienio kūrėjų susukti trumpo bei ilgo metro filmai.
Jaunos mūsų šalies režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“ 2008 m. „Sidabrinėse gervėse“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu. Po dvejų metų dokumentinė juosta „Šanxai Banzai“ tapo geriausia „Scanoramos” konkursinėje programoje ,,Naujasis Baltijos kinas”. Dar po metų, 2011-aisiais, pasirodė taip pat trumpo metro filmas „Laikinai“, apkeliavęs daugybę įvairių šalių festivalių ir teigiamai įvertintas kritikų.
Vos tik pastačiau koją ant Helsinkio asfalto su visais turistiniais nešuliais jau bėgu tiesiai į brolių Kaurismakių kino salę „Andorra“.
„Kam sėdėti kino teatre dvi valandas ir laukti tos išsvajotos filmo kulminacijos, jeigu yra galimybė visas emocijas patirti, pavyzdžiui, per dešimt minučių“, – ironiškai sako „Vilniaus kino šortų“ direktorė Rimantė Daugėlaitė. Jau rytoj, rugsėjo 6-ąją, sostinėje prasidėsiantis trumpų filmų festivalis šiemet provokuojančiai klausia: „Kam laukti?“
Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo vasara ir rugsėjis jau beveik beldžia į visų langus. Artėjančiu rudeniu labiausiai džiaugiasi kultūros naujovių gerbėjai, nes po vasaros atostogų naujus repertuarus pristato teatrai, koncertų salės, klubai ir, žinoma, kino teatrai.
Sako, kino industrija vasarą apmiršta, kino teatrai skaičiuoja nuostolius, o žiūrovai ilsisi, pavargę nuo veiklos, reginių ar vienas kito. Bet… yra tokių (šiek tiek apsėstų žmonių rūšis), kurie kuria filmus patys, tam aukodami savo laisvalaikį, lėšas, energiją. Jie susibūrę svetainėje kinomanai.lt, prisiskaitę kalnus literatūros apie kiną, gerai pramokę montažo ir galintys vienas kitam paskolinti brangiausią filmavimo bei apšvietimo techniką. Jiems niekas nesuka galvos dėl filmų temų, būsimos aktorės nesako „ne“, o kritika juos skatina tobulėti ir linksmina.
Liepos 22 d. Kinomanai.lt visus kino mylėtojus pakvies į 2011 m. Vienos vaidybinės scenos filmų festivalį-konkursą, kuriame bus parodyti 15-ka griežčiausią atranką praėjusių filmų ir įvyks festivalio apdovanojimai.
Nepriklausoma kino kūrėjų sąjunga „Kinomanai.lt“, vienijanti ne tik mėgėjiško kino kūrėjus, šiais metais itin daug dėmesio skyrė kuriamų filmų meniniam lygiui stiprinti. Buvo organizuojami virtualūs seminarai, kuriuose visi norintys galėjo pagilinti savo žinias kino scenarijaus rašymo, režisūros, vaidybos bei filmavimo srityse. Seminaruose dalyvavo ir su kino kūrėjais diskutavo įvairių sričių specialistai: V. Gaigalas, S. Parulskis, I. Butkutė, E. Vėlyvis, M. Jampolskis…
Vienos vaidybinės scenos filmų festivalis unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje. Festivalio filmai turi apsiriboti viena lokacija, turėti visas būtinas filmo dalis, būti originalūs ir trukti 3-10 min. Sukurti tokį filmą nėra lengva – reikia daug režisieriaus sumanumo ir aktorių talento, kad vienoje vietoje vykstantis veiksmas prikaustytų žiūrovo dėmesį, todėl atranką sugebėjo praeiti toli gražu ne visi kino kūrėjų darbai. Festivaliui buvo pateikta daugiau negu 30 trumpametražių filmų, iš kurių atrinkti 15 geriausių. Filmų temos pačios įvairiausios: gangsteriai, meilė, gyvenimo prasmė, seksas… Vienuose jų vyrauja komiškos situacijos, kituose nagrinėjamos rimtos gyvenimiškos temos. Jau ir profesionalai specialiai šiam festivaliui sukūrė filmą pagal Canta ir Trentinjan tragediją Vilniuje…
Pirmieji išvysti festivalio filmus turės galimybę vilniečiai liepos 22 d. 17 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Po filmų peržiūros bus apdovanoti konkurso nugalėtojai, kuriuos išrinks speciali kino kritikų, režisierių bei kitų kino specialistų komisija bei patys žiūrovai. Vėliau festivalio filmai keliaus į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį ir Druskininkus.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas.
Nekomercinio kino teatro „Pasaka“ veikla įvertinta prestižinės kino teatrų asociacijos „Europa Cinemas“ komisijos. Nuo šiol „Pasaka“ – nekomercinius Europos kino teatrus vienijančio tinklo narė.
Didžiausia Europos kino organizacija
„Europa Cinemas“ šiuo metu vienija 1005 kino teatrus 566 miestuose 68-iose šalyse. Organizacijos tikslas – populiarinti, puoselėti ir finansiškai remti Europos šalių kiną. Narystė „Europa Cinemas“ suteikia galimybę „Pasakos“ atstovams dalyvauti visose svarbiausiose diskusijose Europos kino vystymo klausimais, taip pat suteikia teisę į finansinę paramą. Šiam tinklui priklauso ir dar du nekomercinio kino teatrai Lietuvoje – „Skalvijos“ kino centras Vilniuje ir Panevėžio kino centras „Garsas“.
Kino teatrai turi atitikti keliamus reikalavimus
Norint tapti „Europa Cinemas“ nariu, kino teatro „Pasaka“ repertuare turi būti ne mažiau nei 35 proc. Europoje sukurtų filmų. Anot kino teatro įkūrėjos Gretos Akcijonaitės, „esant dabartinei politinei ir ekonominei situacijai Lietuvoje, kai valstybės paramos nėra, o platintojai taip pat nelinkę rizikuoti vežti nekomercinius, specifinei auditorijai skirtus filmus, prireikia nemažai išradingumo ir pastangų, norint atitikti šiuos kriterijus bei Lietuvos žiūrovus ir toliau džiuginti europietiškais kūriniais“.
Galimybės dalyvauti sprendžiant globalius kino ateities klausimus
Narystė „Europa Cinemas“ – ne tik kokybės įvertinimas bei suteikia galimybę gauti finansinę pagalbą. „Be to, kad už europietiškų ir nacionalinių filmų rodymą turime galimybę gauti nedidelę finansinę paramą, dalyvavimas tarptautinio tinklo veikloje, bendravimas su kitais nariais, leidžia suvokti kino situaciją, neatsilikti nuo technologinių ir ideologinių naujovių, drauge formuoti ateities Europos kinematografijos viziją, numatyti jos transformacijas,“ – taip pat pabrėžė kino teatro „Pasaka“ įkūrėja Greta Akcijonaitė.
Kino teatro „Pasaka“ veiklos įvairovė
Kino teatro „Pasaka“ veikla apima ne vien kino rodymą. Įkurta viešoji įstaiga „Kino pasaka“ užsiima ir europietiškų filmų platinimu, be to, kino teatras vykdo švietėjišką veiklą ir taip skatina žiūrovus domėtis europietišku, autoriniu, klasikiniu kinu. Kino kritikės Izoldos Keidošiūtės organizuojamos paskaitos, scenaristo Sauliaus Drungos scenarijaus rašymo studija, animacijos kursai, kino viktorinos, kino istorijos paskaitos moksleiviams – tai pagrindiniai kino teatro vykdyti edukaciniai projektai.
Nuo 2009 m. rugsėjo 18 d., kai buvo atidarytas kino teatras „Pasaka“, jame apsilankė beveik 60 tūkst. žmonių. Daugiausia žiūrovų dėmėsio sulaukė šie filmai: bulgarų drama „Pasaulis yra didelis, ir išsigelbėjimas slypi už kampo“, amerikiečių režisieriaus Woody Alleno komedija „Kad ir kas benutiktų“, itališka komedija „Rugpjūčio šventė“, ispanų drama „Aš taip pat“, ispanų kino režisieriaus Pedro Almodovaro „Šalti apkabinimai“, JAV režisierių, brolių Coenų „Rimtas vyrukas“ bei britų politinė satyrinė komedija „Vienoje kilpoje“.
„Pasaka“ taip pat priklauso CICAE – Europos nekomercinius kino teatrus ir festivalius vienijančiam tinklui ir yra „Europa Distribution“ – Europos platintojų tinklo – narė.