Search Results for: "kelionių fotografijos"
Vilniaus Mokytojų namuose šeštą sezoną veikianti „Vasaros terasa“ šiemet į savo programą įtraukė naują ir aktualų dalyką – trečiadienines vaizdo menininkų naktis „Visual Nights“. Ateinančio ciklo renginio metu liepos 13-ąją ant Mokytojų namų sienų pakibs ir iki pat sezono uždarymo kabės fotografo Igno Maldžiūno darbų paroda.
„Vasaros terasoje“ likusiai sezono daliai įsikursianti paroda neturi pavadinimo. „Noriu, kad fotografijos kalbėtų už save“, – sako Ignas ir savo kūrinius apibūdina taip pat lakoniškai. Eksponatų paruošti keturiolika, juose, sukurtuose šiemet, užfiksuotos dvi merginos. Parodos darbų formatas – absoliutus kvadratas, kaip ir daugelio kitų kūrėjo fotografijų.
Prieš 33-jus metus Kaune, tapytojo ir architektės šeimoje, gimęs menininkas Ignas Maldžiūnas fotografuoja nuo vaikystės, nors diplomą užsitarnavo studijuodamas dizainą. Kaip teigia pats, tikroji aistra objektyvui ir kadrui gimė baigus mokyklą ir ėmus atrasti platųjį pasaulį. Kelionių, kurių maršrutai apima beveik visus žemynus, fotografija užima bene ryškiausią Igno kūrybos dalį.
Personalinės Igno Maldžiūno fotografijos parodos jau surengtos Lietuvoje ir Norvegijoje, Lietuvos menininkų portfolio vienijančiame tinklalapyje „Artišok“ publikuojamas ne vienas jo kūrybos ciklas. Pastaruoju metu menininko dienos bėga organizuojant ir realizuojant fotosesijas interjerams, žurnalams, verslo užsakovams, rengiant kitų krypčių meno projektus – pavyzdžiui, kuriant festivalio „Tundra“ scenų meninį apipavidalinimą.
Parodos atidarymo dieną, liepos 13-ąją „Visual Nights“ muzikinį foną jam kurs didžėjai Anna (Donkey Hot, RU) bei Ruben (Monkey Brothers, Regular-Inner, ES). Įėjimas, kaip ir į visus „Vasaros terasos“ organizuojamus renginius – nemokamas.
Labai neįprastai ir įdomiai įamžinta kelionė aplink pasaulį rusų fotografo Murado Osmanno. Posakis:„paskui tave, kad ir į pasaulio kraštą“ čia labai tiktų – visose nuotraukose Muradas fotografavo savo merginą, vedančia jį už rankos po įvairias pasaulio šalis. Ne visur vyrai mėgsta būti vedami moterų, ypatingai į parduotuves ar į baleto spektaklį, bet Muradas, regis, buvo labai patenkintas savo vedle, aprodžiusia jam egzotiškus kraštus. Tikrai nebanalus kelionių fotografijos albumas.
Daugeliui mūsų nėra nieko natūraliau kaip vasarą pajūryje išsitiesti ant smėlio, pasikaitinti saulėje, o tuomet panirti į vėsinančias jūros bangas. Šį ratą galime sukti daugybę kartų, dieną ar ilgiau. Vis dėlto nepaisant, atrodytų, atostogų prie jūros savaimingumo, už šios tradicijos kyšo ir ilgos verslo ausys – poilsis paplūdimyje, arba taip vadinamasis „Sun and Sea“ (iš anglų kalbos – saulė ir jūra) poilsio tipas jau kelis dešimtmečius yra vienas didžiausių ir geriausiai išvystytų komercinio turizmo sektorių. Kaip jis susiformavo? Kas jam būdinga ir ar Lietuva patenka tarp šalių, kurioms įdegio kultūra yra artima, pasakoja patirties turizmo tyrėja Rasa Levickaitė.
Išgirdus Paryžiaus miesto pavadinimą, daugeliui prieš akis iškyla Eifelio bokštas, nuostabi architektūra, Luvre įsitaisiusi Mona Liza, įsimylėjėlių porelės ir šviežiais prancūzų kepiniais kvepiančios kepyklėlės. Daugiau nei dešimtmetį Paryžiuje gyvenanti lietuvė Goda Klimavičiūtė nusprendė atskleisti, ką būtina pamatyti ir kur apsilankyti šio miesto svečiams.
Rasai Barčaitei Marokas buvo šalis, kurioje ji slėpdavosi nuo šalčio. Praėjusiais metais ji metė darbą Amsterdame ir išvyko žiemoti į arabų žemę. Bilietas į ją, žinoma, buvo be atgalinės datos, o kelionė, kaip Rasa sako, lemtinga. Rasa, keliaudama po šalį viena, suprato, kad nori čia pasilikti. Po kiek laiko, pinigams pasibaigus ir grįžus atgal į Olandiją, sulaukė pasiūlymo iš vieno draugo įsteigti Marakeše freelancerių rezidenciją. Taip čia atsirado „Onion place“ – vieta, kurioje taip gera, kad net bėga ašaros. Plačiau apie tai, modernėjantį Maroką, darbą neturistinių kelionių metu ir svogūnų satyras – pokalbyje su Rasa žemiau.
Valentynas Odnoviunas (27) – jaunas, bet jau nemažai pasiekęs fotografas, kuris po ilgų klajonių nusprendė parodą „Street Shot“ pristatyti Lietuvoje. Keletas klausimų Valentynui apie jo nelengvą kelią į fotografiją.
Birželio 1 d., baigiamojo progreso konferencijos LOGIN renginio metu, menų fabrike „Loftas“ paskelbti 2012 m. Lietuvos interneto apdovanojimų nugalėtojai. Geriausiais juos išrinko interneto vartotojai bei vertinimo komisija, sudaryta iš konferencijos organizatorių ir praėjusių metu interneto apdovanojimų nugalėtojų. Prieš prasidedant britų grupės „Discopolis“ koncertui, geriausiesiems įteikti specialios LOGIN statulėlės bei rėmėjų prizai.
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Britas Richardas Schofieldas prieš kurį laiką iš Anglijos persikėlė į Lietuvą. Ir gyvenimui pasirinko ne ką kitą, o prieš kelis dešimtmečius Sovietų Sąjungos Ignalinos atominės elektrinės gyventojams įkurtą miestą – Visaginą. Būdamas šiame mieste jautiesi kaip prieš 30 metų – blokiniai daugiaaukščiai, rusiški dialogai, skelbimai rusų kalba ir panašiai.
Susitikti su fotomenininku Ignu Maldžiūnu sutarėme kiek simboliškoje vietoje – mokytojų namų kiemelyje įsikūrusioje terasoje, kurioje kaip tik tuo metu vyko jo paties fotografijų paroda.
Deja, teko kiek pakoreguoti planus, kadangi vidurdienį terasa dar nerodė jokių „gyvybės ženklų“. Pokalbiui spontaniškai pasirinkome bene arčiausiai esančią ramią kavinę.
Ignai, kaip prasidėjo Tavo ir fotografijos pažintis? Kodėl būtent fotografija, o ne, tarkim, šokiai, muzika, tapyba, krepšinis, baletas?
Viskas prasidėjo anksti, kai buvau penkerių metų. Su tėčiu važiuodavome į Žemaitiją, jis tapydavo, eskizuodavo, o man nupirko „Смена“ fotoaparatą. Tada pradėjau fotografuoti. Taip ir liko nuo vaikystės. Vėliau pamažu visa tai peraugo į aistrą, kuomet jau nebegali nefotografuoti.
Teko kažkur mokytis fotografijos meno ar kažką apskritai susijusio su menais?
Dailės akademijoje baigiau dizaino studijas. Ten turėjome tam tikrus fotografijos kursus bei galimybę „įlįsti“ į fotolaboratorijas. Tai buvo tarsi kažkokia antra pradžia. O vėliau viskas vyko kažkaip savaime. Tiesiog mėgini įgyvendinti kažkokias idėjas, sugaudyti dinamiškus ar statiškus vaizdus. Iš pradžių, aišku, sekasi sunkiai.
Vėliau turbūt mokaisi tiesiog dirbdamas?
Taip. Ypač gerai, kai sutampa darbas ir aistra. Nereikia kankintis dirbant bei galvojant ką turėtum veikti po darbo.
Kaip gimsta pačios idėjos fotografijoms? Kažkas įkvėpia ar tiesiog pasiduodi spontaniškumui?
Būna visaip. Kartais tiesiog šauna į galvą, kartais „išmąstai“, pradedi galvoti paveiksliukais, statyti šviesą, vaizdus, o kartais kadras tiesiog iš dangaus nukrenta. Priklauso nuo to, ką ir kur fotografuoji, kokią medžiagą gauni ir kokio rezultato sieki. Mėgstu tiksliai susidėlioti kadrus. Būna taip, jog užtrunki pusę valandos bejudindamas fotoaparatą vos po centimetrą, kad kompozicija ir šviesa susideliotų tobulai, kartais dar ilgiau pralauki, kol kažkas išlįs iš už kampo, kol pasitrauks debesis ar panašiai. Tame irgi yra dalis aistros, kadangi taip gaunasi savotiškas žaidimas. Vieni žaidžia kortomis, kiti dar kažką, o aš žaidžiu taip.
Įdomu ir tai, jog rezultato iš karto nematai, jis atsiranda tik po kelių dienų, nes reikia susirinkti visas juosteles, nunešti jas ryškinti, džiovinti, karpyti, skenuoti. Tik beskenuojant pamatai kaip pamažu atsiranda tas paveiksliukas.
Paskutinėms savo fotografijoms pradžioje susirasdavau vietą. Kartais tekdavo tiesiog važinėti ratais ieškant tinkamos vietos, stebėti viską aplink, dėlioti kažkokius paveiksliukus. Kartais reikia būti toje vietoje ketvirtą valandą ryte, prieš brėkštant saulei, ir tada fotografuoti, nes tiki, jog būtent tada ta vieta atskleis savo stebuklą. Lengviausia emociją ištraukt iš žmogaus, bet truputį „pameditavus“ supranti, kad viskas aplink neša savo emocijas. Gera jas vaikytis.
Pirmenybę teikti juostinei fotografijai, ne skaitmeninei?
Aš fotografuoju tik juostiniu. Juostoje yra kažkokia gyvybė, tikrumas. Gaudai kiekvieną momentą ir daug labiau galvoji apie tai, ką ir kaip fotografuoji. Kiek sunkiau yra užfiksuoti judesį, greitai besikeičiantį vaizdą. Laiko užima ne tik mechaniniai nustatymai, bet ir juostos prasukimas.
Lietuva yra pakankamai fotogeniška šalis? Tiek gamta, tiek miestai, tiek žmonės.
Nesakyčiau, kad Lietuva fotogeniška. Nors, kita vertus, mums galbūt tiesiog nėra įdomu tai, ką mes nuolatos matome, nuo gimimo. Kartais bijai, jog tai gali atrodyti banaliai. Pavyzdžiui, fotografas Rimaldas Vikšraitis fotografuoja prasigėrusius kaimo žmones. Tai yra tiesiog realybė, tačiau pastarasis yra bene žymiausias šio laikmečio tautietis fotografas Europoje.
Išvažiavus galbūt tiesiog labiau stebi aplinką. Lietuvoje jau tenka beveik prisiversti stebėti ir mąstyti kadrais. Gamtą apskritai retai fotografuoju. Į ją reikia žiūrėti gyvai, ne ant popieriaus ar monitoriaus ekrane.
Ar šiais laikais įmanoma gyventi iš meninės fotografijos?
Kartais neatsisakau ir komercinės fotografijos. Be to, labai daug dirbu dizaino srityje, kuriu brand‘us, dirbu su teatrų, muzikantų, restoranų, viešbučių, tekstilės grafiniu įvaizdžiu, fotografijos integravimu į grafiką ar interjerus. Tai irgi įdomus darbas, neretai susijęs su menine fotografija. Kažkoks viduriukas tarp uždarbiavimo ir malonumo. Smagu realizuoti save ir tuo pačiu matyti patenkintą klientą.
Maloniausia yra tiesiog važinėti, fotografuoti, pačiam džiaugtis tomis fotografijomis, o paskui jas rodyti, kartais parduoti kaip interjero detales. Jeigu žmonės nori pasikabinti mano nuotrauką ant sienos savo kambaryje, tai yra labai didelis įvertinimas. Tai reiškia, jog padarei šiek tiek daugiau negu tik savo prisiminimą. Nuotrauka turi turėti savo stiprų emocinį pagrindą, savo istoriją, kuri tinka ne tik fotografui.
Be galo problematiška kokybiškai atsispausti didelio formato darbus Lietuvoje. Juk nepradėsi nuotraukų spausdinti paprastais spausdintuvais vien dėl to, kad pigiau ar dėl to, kad žmonės pasiduoda plastmasinėms spalvoms be gylio ir abejotina išliekamąja verte.
Lietuvoje žmonės dažnai užsisako nuotraukas kaip interjero detales, pasikabinimui ant sienos?
Pasitaiko. Tiek įmonės, tiek fiziniai asmenys. Daugumą nuotraukų parduodu Lietuvoje. Yra keletas iškeliavusių į užsienį, tačiau tiesiog per draugus ir pažįstamus. Manau, jog man reikia daugiau fotografuoti nei galvoti apie nuotraukų realizavimą. Vis dar esu tokiame ištisame ieškojime, kuomet vis mėgini ir žinai, jog gali padaryti dar geriau.
Kaip atrodo įprasta laisvo fotomenininko darbo diena?
Įdomiausia tai, jog kiekviena diena yra vis kitokia. Dešimt dienų per savo gyvenimą esu dirbęs dizaino agentūroje, ir to užteko, kad suprasčiau, jog taip dirbti negaliu ir negalėsiu. Priverstinis darbas žudo mintis, polėkį, įstato mane į kažkieno rėmus. Aišku, būna ir sunkių momentų, kai turi nudirbti visos „agentūros“ darbą. Tada miegi po kelias valandas, samdaisi žmones pagalbai, ignoruoji artimuosius ir iki galutinio rezultato tampi zombiu. Nėra toks jau labai saldus laisvo menininko gyvenimas. Daug nestabilumo tiek asmeniniame gyvenime, tiek finansiniuose reikaluose. Tačiau bet kokiu atveju toje laisvėje ir nestabilume yra daugiau grožio nei sistemoje.
Dirbdamas vadinamą ofisinį darbą niekaip negalėčiau keliauti. Išvažiavus reikia laiko apsiprasti. Čia panašiai kaip su žmogumi – juk negali jo pažinti per vieną vakarą ar vieną dieną. Tam reikia daug laiko. Tas pats kalbant apie kažkokią šalį ir joje gyvenančius žmones. Privalau pakeisti aplinką – keliauju apie 4-5 mėnesius per metus. Lygiai taip pat privalau ir gryžti. Negaliu be Namų.
Kalbino Aurimas Minsevičius
Nuotraukos iš Igno Maldžiūno kelionių ciklų (Indija, Nepalas, Kolumbija, Ekvadoras)