Search Results for: "keistuoliai"
Pasitaiko kasdienėje aplinkoje žmonių, stebinančių vienokiomis ar kitokiomis keistenybėmis, neįprastais įpročiais, dėl ko jie kartais virsta pajuokos objektu. Gal nereikėtų juoktis iš tokių žmonių piktai, nes jie paprasčiausiai truputį kitokie nei mes, be kurių tikrai būtų liūdna.
Keistuolių teatro spektaklis „Pati labiausia pasaka“ buvo pripažintas geriausiu 2010 m. spektakliu vaikams ir pelnė aukščiausią Lietuvos sceninio meno apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių „už žaismingą kelionę į lietuviškų pasakų erdves“. Spektaklio kūrybinė grupė: aktoriai Judita Urnikytė Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis, Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas, spektaklio režisierius Vaidotas Žitkus ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė prisipažįsta, kad spektaklio kūrimas iš tiesų buvo tarsi netikėtumų ir stebuklų pilna kelionė, į kurią jie leidosi nežinodami, kur juos nuves kūrybiniai ieškojimai. Tačiau aktorinė nuojauta, gerai įvaldyta improvizacijos technika, mokėjimas dirbti komandoje, atvirumas savo asmeninei patirčiai ir jaunatviškas azartas davė puikų rezultatą – penki Keistuolių teatro aktoriai suplaka scenoje žaismingą ir skoningą lietuviškų pasakų kokteilį.
Apie kūrybinius nuotykius – keistuoliškas pokalbis su spektaklio „Pati labiausia pasaka“ aktoriais ir režisieriumi.
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ – tai pasakų varžytuvės. Aktoriai žaisdami, pokštaudami varžosi scenoje, kurio iš jų pasaka pati gražiausia, baisiausia, linksmiausia, žodžiu, pati „labiausia“, o kartu padeda vienas kitam papasakoti, suvaidinti vienas kito pasaką – panašiai, kaip žaidžia patys vaikai. Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį spektaklį?
Eimantas Bareikis: Tai turbūt man ta mintis kilo. Mane visada masino lietuvių liaudies pasakos. Dar studijų metais, kai gavau užduotį parodyti etiudą pagal lietuvių liaudies pasaką, perskaičiau jų daugybę ir paskui niekaip negalėjau atsirinkti vienos. Iš to jau vėliau man gimė idėja, kuria pasidalinau su savo kolegomis Keistuoliais. Pernai pavasarį galvojom, kokį kitą sezoną statyti spektaklį vaikams (Keistuoliai turi tradiciją pieš kiekvienas Kalėdas sukurti po naują vaidinimą mažiesiems – L.P.), ir aš pasiūliau, kad tai galėtų būti pasakų varžytuvės: kas paseks pačią linksmiausią, pačią baisiausią, pačią gražiausią, pačią trumpiausią ar pan. pasaką. Pasakiau, jog spektaklį kurti galėtume kūrybinių dirbtuvių principu. Iš to vėliau ir išsirutuliojo spektaklis. Vaidotas Žitkus apsiėmė padėti ir prisiėmė „vyriausiojo“, režisieriaus funkciją.
Vaidotas Žitkus: Eimanto mintis mane užkabino. Įžvelgiau galimybę gražaus žaidimo, nenutolstančio nuo Keistuolių teatro stilistikos. Tas klausimas, kuri pasaka gražiausia pagimdė kūrybinę diskusiją tarp mūsų, kuri vėliau virto kūrybiniu-žaidybiniu ginču.
E.B.: Man buvo labai įdomu tai, kad lietuvių liaudies pasakose veikia daugybė visokių būtybių: pamotės, našlaitėlės, kipšai, slibinai. Ir labai įdomu būtų matyti visus juos vienoje pasakoje, kad jie suktųsi kaip kokioje karuselėje. Lietuvių liaudies pasakos, ir pasakos apskritai, – tai amžina gėrio ir blogio kova.
O kurie pasakų personažai, teigiami ar neigiami, labiau įkvepia? Kurie labiau vilioja į tą pasakų pasaulį, masina žaisti su pasakų siužetais?
Benita Vasauskaitė: Įkvepia gal ne patys personažai, bet jų santykiai. Tas ryšys tarp personažų labiausiai sudomina ir norisi būtent jį sužaisti, suimprovizuoti.
Dalius Skamarakas: Be vieno nebūtų kito. Gerąjį personažą vaidinti norisi, nes jis doras, teisingas ir visada laimės, o blogąjį vaidinti – tiesiog įdomiau, nes gali prisirinkti labai daug charakterio spalvų ir visas jas parodyti.
V. Ž.: Kalbant apie įkvėpimą, mane labiausiai patraukė erdvė pamąstymui ir diskutavimui apie kiekvieno aktoriaus asmeninį santykį su pasakomis. Buvo labai įdomu klausytis kiekvieno pasakojimų apie tai, kaip susitiko su pasakomis vaikystėje, kas pasakojo pasakas, kaip jų klausė, kokį įspūdį paliko, kaip tą įspūdį atsinešė į suaugusiųjų pasaulį. Labiausia įkvėpimo sėmiausi tuose dalykuose – būtent kiekvieno aktoriaus asmeniniame santykyje su pasakomis.
Judita Urnikytė: Nuo diskusijų, pokalbių iki spektaklio buvo nueitas labai ilgas kaitos kelias, todėl drįsčiau pasakyti, kad to spektaklio, koks jis pasirodė, idėjos autoriai dabar jau esame mes visi.
Taigi, Eimantas pasiūlė idėją, o toliau jau spektaklio veiksmą kūrėte jūs visi kartu…
D.S.: Žinoma, nebuvo nei aiškaus scenarijaus, nei aiškių rėmų. Tiesiog visi kartu ieškojo, bandė, kiekvienas įnešė savo dalį į šį spektaklį.
V.Ž.: Visus susiintrigavo Eimanto pasiūlyta kūrybinės dirbtuvės idėja. Ji, kaip jau sakiau, yra labai artima Keistuolių teatro kūrybiniams principams.
B.V.: Taip dirbti mums nėra naujovė. Mes puikiai žinome šituos principus. Todėl ypač patraukli pasirodė Eimanto idėja imti ne kokį nors konkretų autorių, ne vieną pasaką, o lietuvių liaudies pasakas apskritai. Nes tai yra neišsemiami lobiai ir plačiausia erdvė improvizacijai. Ieškojom, kaip atsirinkti pasakas, ir nusprendėm, kad remsimės savo asmenine patirtimi.
Visi: Pasakų perskaitėm tikrai labai labai daug… (juokiasi)
Vytautas Leistrumas: Aš esu iš tų žmonių, kuriems pasakos patinka. Vaikystėje skaičiau labai daug pasakų. Ir kai nuskambėjo pasiūlymas kurti spektaklį, kuris bus pasakų varžytuvės ir kad tai bus kūrybinės dirbtuvės, mane apėmė labai didelis azartas.
Pradėjote kurti spektaklį neturėdami nei aiškaus scenarijaus, nei griežtų kompozicinių rėmų, tai kaip tuomet vyko repeticijos? Kaip sekėsi organizuoti kūrybinį procesą? Ar daug teko ginčytis?
V.Ž.: Manau, nebuvo ginčų, buvo diskusija. Buvo kūrybiškas bendravimas. Visa tai persikėlė ir į sceną: mums kildavo klausimų, kuri gi pasaka iš tų, kurias visi siūlė, yra gražiausia, įdomiausia ir labiausia, kaip ir spektaklio pavadinime. Ir tą ginčą iš esmės matote scenoje.
J.U.: Aš į klausimą, kaip repetavome spektaklį, atsakyčiau vienu žodžiu: žaidėme. Tiesiog neįsivaizduoju kito principo kuriant spektaklį vaikams. O pačiame žaidime buvo visko: diskusijų, juokų, daug daug pasakų, kurių tikrai nespėtume parodyti per vieną spektaklį. Pavadinčiau visus truputį išprotėjusiais dėl savo pasakų, ir dėl viso spektaklio.
E.B.: Pyktis tai mes nesipykstam, bet ginčytis tenka. Bent jau aš nuolat turiu įrodinėti, kad mano pasaka yra pati labiausia (juokiasi).
J.U.: ir teks dar ilgai!
D.S.: O, jis mėgsta ginčytis…
B.V.: Tai mes vis dėlto ginčijamės…
D.S.: Bet mus vienija tai, kad vaidiname šiame spektaklyje ne todėl, kad mus čia kažkas pakvietė, davė darbo, o tai, kad pasakos mums visiems iš tiesų yra labai brangios. Kaip mes tas pasakas rinkomės! Kiekvienas atnešė tikrai ne po vieną pasaką, o visą šūsnį: „va dar šitą paklausykit“, „o aš va žinau dar tokią“, „šita nelaibai? Tada dar tokią galiu papasakot…“. Paskaito žmogus savo pasaką ir pamatai, kad jam ji tikrai rūpi.
Ar sunku buvo atsirinkti kelias „pačias labiausias“ pasakas, kurios pakliuvo į spektaklį?
D.S.: Aišku! Jei vaikui žaislų parduotuvėje lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis greičiausiai norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, ir paskui dar ketvirto… aktoriai juk taip pat tam tikra prasme yra vaikai. O mums visiems, išskyrus Eimantą, tenka pasekti tik po vieną vienintelę pasaką!
E.B.: Bet mano pasakos labai trumpos! Iš tiesų, repeticijų kambaryje ant stalo buvo sukrautos didžiulės krūvos pasakų knygų ir iš visų pasakų atsirinkom kelias dešimtis, vėliau iš jų atsirinkom keliolika, o iš tų keliolikos jau tas kelias, kurios pakliuvo į spektaklį.
B.V.: Buvo dar labai gražus ir šiltas momentas: visos suneštos knygos ar beveik visos buvo asmeninės, iš vaikystės. Tarp jų puslapių radom net sudžiovintų lapų, gėlių…
V.L.: Atsinešėm savo knygas ir Vaidas mūsų paklausė: o kaip jūs patys atradot tas pasakas? Kas jums jas sekė ar skaitė? Taip mes nuo savo asmeninės patirties nukeliavom iki pat to stebuklingojo pasakų pasaulio. Ir šitam spektaklyje viskas yra: ir mūsų pačių išgyvenimai, ir ginčai, ir ieškojimai, ir stebuklinis apsakų pasaulis…
V.Ž.: Kaip sakė Judita, pats principas, be kurio neįmanomas šitas spektaklis, – tai žaidimas. O žaidimo variklis – azartas. Mes labai azartiškai ieškojome tų pasakų, stengėmės jomis užkrėsti vienas kitą. O spektakliui gimus, atsiranda naujas dalyvis – tai žiūrovas. Todėl dabar šituo savo azartu labai norime užkrėsti ir vaikus. Ir apskritai visus, kurie ateis pažiūrėti.
Kalbino Lina Pavalkytė
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ šį sezoną dar bus rodomas gegužės 2 d. 11 val. Elektrėnų kultūros centre, Teatrų jaunimui ir vaikams asociacijos Asitežas projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ rėmuose; gegužės 8 d. 12 val. Vilniuje, Keistuolių teatre; gegužės 17 d. 11 val. Panevėžio Juozo Miltinio teatre.
Jau gruodžio 14, 15 d. 12 val. „Keistuolių teatras“ pakvies visus mažus ir didelius pasakų mėgėjus į naują smagų Kalėdų spektaklį „Pati labiausia pasaka“. Spektaklis skirtas visiems, kurie mielai klausosi pasakų, patys jas seka ir net tiems, kurie sako, kad pasakos jiems nepatinka, bet giliai širdyje vis tiek jas mėgsta.
Keistuolių teatras turi puikią tradiciją – kasmet mažiesiems žiūrovams Kalėdų proga padovanoja po naują dar negirdėtą ir neregėtą spektaklį. Šiemet ši graži tradicija sulaužyta nebus. Tiesa, spektaklis bus kitoks, nei įprasta – tai bus pasakų varžytuvės! Penki Keistuolių teatro aktoriai seks lietuvių liaudies pasakas ir varžysis tarpusavyje – kuri iš jų pasektų pasakų pati gražiausia, linksmiausia, baisiausia, keisčiausia… žodžiu, pati labiausia pasaka iš visų. Žinoma, klausimas nelengvas, todėl Keistuoliai pasakas ir pasakorius vertinti pasikvietė ypatingą svečią – Kalėdų Senelį!
Apie kalėdinę vaikiško spektaklio premjerą Keistuolių teatro aktoriai pradėjo galvoti dar vasarą. Tuomet jaunosios kartos Keistuolių teatro aktoriui Eimantui Bareikiui toptelėjo mintis – sukurti spektaklį, kuriame vyktų savotiškos varžybos: kas paseks pačią įdomiausią, linksmiausią, liūdniausią, stebuklingiausią pasaką. Ši idėja suintrigavo kolegas aktorius Juditą Urnikytę, Benitą Vasanauskaitę, Vytautą Leistrumą ir Dalių Skamaraką, o Vaidotas Žitkus sutiko būti grupės vadovu ir spektaklio režisieriumi. „Eimanto mintis mane „užkabino“. Pamaniau, kad tai puiki gražaus žaidimo, improvizacijos lietuviškų pasakų tema, bendro kūrybinio darbo galimybė. Tai yra labai artima Keistuolių teatro principams,“ – sako V.Žitkus.
Spektaklio kūrimas išties prasidėjo nuo klausimo: kuri lietuvių liaudies pasaka pati labiausia? Aktoriai skaitė knygas, ieškojo pasakų, kurias norėtų pasekti kolegoms ir žiūrovams. Išsirinkti nebuvo lengva. „Jei vaikui žaislų parduotuvėj lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis, aišku, norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, o jei tik galėtų, parsineštų namo visą parduotuvę. Panašiai ir su pasakomis – kuo daugiau jų skaitai, tuo labiau jas visas mėgsti…“ – sako aktorius D.Skamarakas. Galų gale juk labai daug kas priklauso ne tik nuo pačios pasakos, bet ir nuo to, kaip ją paseksi. Aktoriai tiki, kad tas azartas, su kuriuo jie vieni kitus įtikinėjo, kad būtent jų pasirinktos pasakos yra pačios gražiausios, įdomiausios ir labiausiai vertos papulti į sceną, uždegs ir į Kalėdų spektaklį susirinkusią publiką.
Scenografiją ir kostiumus spektakliui kūrusi Laura Luišaitytė prisipažino, kad jai didžiausias iššūkis ir netikėtumas buvo tas, kad teko „aprengti“ ne vieną, o iš karto kelias pasakas. „Spektaklio kūrimas buvo tikras komandinis viso kolektyvo darbas. Tai buvo labai įdomu ir produktyvu. Man patinka, kad žmonės čia kuria su dideliu noru, užkrėsdami azartu vieni kitus,“ – kūrybinio proceso įspūdžiais dalijasi scenografė.
Kalėdinio vaidinimo muzika daugiausia rūpinosi aktorius V. Leistrumas. Pasak jo, spektaklyje „Pati labiausia pasaka“ daugiausia skambės lietuvių liaudies muzika ir dainos, bet bus ir originalių, pačių aktorių sukurtų muzikinių intarpų. „Bet mes juk irgi esam ta pati liaudis… taigi, galima teigti, kad visa muzika – lietuvių liaudies,“ – apibendrina V. Leistrumas, ir priduria, kad jokių fonogramų ir muzikos įrašų nebus – aktoriai dainuos gyvai, kaip ir dera tikriems pasakoriams.
Spektaklyje „Pati labiausia pasaka“ bus pasektos įvairiausios pasakaitės: vienos gerai žinomos, kitos kai kam gal net visai negirdėtos. Ar spektaklio pabaigoje iš tiesų bus nominuota pati labiausia lietuviška pasaka? Pasak aktorių, kiekvienas sprendžia pats, kuri pasaka jam labiausiai patinka. Kas žino, gal kitą kartą vaidinant spektaklį, ta pati pasaka suskambės kitaip, o gal įsipins ir koks naujas pasakojimas? Spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrėjai yra atviri naujovėms ir improvizacijai. „Aš labai džiaugčiausi, jei pažiūrėjęs mūsų spektaklį, bent vienas vaikas parėjęs namo paprašytų mamos ar tėčio ne įjungti televizorių ir „multikus“, o paskaityti ar pasekti lietuvių liaudies pasaką,“ – sako spektaklio režisierius V.Žitkus. Atskleisti lietuviškų pasakų grožį, parodyti, kokios jos įdomios ir puikios – štai ko norėtų Keistuolių teatro aktoriai, įsimylėję pasakas, kurias nekantrauja pasekti mažiems ir dideliems žiūrovams.
Ar vaikystėje nesvajojote susirišti plausto iš tuščių plastiko butelių ir leistis į ilgą žygį upe? O gal iš panašių medžiagų buvote sumanę susikonstruoti fotelį ar rašomąjį stalą? Atiduodami duoklę vis stipriau siaučiantiems ekologijos vėjams, baldų kūrėjai ne tik ieško įdomių ir netikėtų sprendimų, bet vis dažniau žvalgosi ir į atliekų rūšiavimo konteinerius ar supirkimo punktus.
Fotografė Nancy Rica Schiff keliauja po pasaulį fotografuodama keisčiausių profesijų atstovus ar itin specifinius darbus atliekančius žmones. Jos nuotraukų kolekcijoje ir barbių suknelių dizainerė, ir bulvių traškučių degustuotoja, ir žmogus, visą gyvenimą praleidęs blizgindamas monetas.
Turbūt daugeliui, vartant senus albumus, kartais pasidaro kiek nejauku ar juokinga žvelgti į save vaikystės ar paauglystės nuotraukose. Taip, daugelis mūsų išgyvenome tuos keistus metus, kuriais atrodome ne taip, kaip galbūt norėtųsi. Bet žmonės keičiasi.
Bene gražiausią dieną gyvenime (taip, mes apie vestuves) nuotaiką kiek sugadinti gali daug kas: subjuręs oras, netikėtai nepavykęs makiažas, spaudžiantys bateliai, vėluojantys svečiai ir t.t. O kas gali sugadinti vestuvių fotografijas? Bent pažiūrėjus į šias nuotraukas, galima teigti, jog dažniausiai tai būna netikėtai į kadrą pakliuvę giminaičiai, gyvūnai ar šiaip keistuoliai. Taigi jūsų dėmesiui – kiek nevykusių, tačiau juokingų vestuvių fotografijų kolekcija!
Informatika ir merginos, IT specialistai ir aktyvus gyvenimo būdas – šiuos retai šalia linksniuojamus dalykus pavyko suderinti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentei Julijai Semenenko. Trečius metus inžinerinę informatiką studijuojanti mergina jau kraunasi lagaminus kelionei per Atlantą – čia kartu su dar viena lietuvaite bei trisdešimt atrinktų studentų iš viso pasaulio 10 savaičių stažuosis JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre. Artėjant kelionės dienai, su Julija kalbamės apie lūkesčius, aistrą kosmosui ir laužomus stereotipus.
Šiuos personažus žinome iš knygų, komiksų, animacinių filmukų. Vieni juos mylime, kiti nemėgstame, o yra ir prisiekusių gerbėjų. Viena jų – menininkę Sigutė Ach. Su ja leidžiamės į kelionę po Mumių pasaulį, iškapstant guiliausias prasmes.
Visada ryškus, minioje išsiskiriantis „Keistuolių teatro“ aktorius Darius Auželis šypsosi, kalbėdamas apie keistuolius. Visi aktoriai iš „Keistuolių teatro“ taip ir vadinami, bet nepanašu, kad kuris nors įsižeistų. „Mes, keistuoliai, kovojam už savo būvį…“, – sako D. Auželis, sukūręs daugybę įsimintinų personažų, vaidinęs spektakliuose, kino ir televizijos filmuose bei dažnai skolinęs savo balsą animaciniams personažams.