Search Results for: "keisti ledai"
„Lieknėjimo karštligė“ pavasario metu įtraukia daugelį moterų, tarp jų ir pramogų pasaulio atstoves. Išimčių sau nedaro ir po motinystės atostogų į sceną grįžtanti dainininkė Gintarė Karaliūnaitė – Canuel.
Einate į svečius, ir nežinote, ko tikėtis iš šeimininko? Arba laukiate svečių, ir nežinote, kuo juos pavaišinti? Žvaigždės atskleis, ką mėgsta valgyti ir kuo vaišina savo svečius skirtingi Zodiako ženklai.
Tikriausiai ne vienam šunų mylėtojui suvirpa širdis, kai į jį iš pastalės pažvelgia tokios mielos ir tokios alkanos akys. Kyla pagunda vienu ar kitu kąsneliu nuo pietų stalo pavaišinti savo augintinį. Tačiau veterinarai ir šunų mitybos specialistai akcentuoja, kad žmonėms skirtu maistu ne visuomet galima šerti keturkojį. Įjunkus vėliau šunį atpratinti nuo tokio įpročio bus sunku. Be to, dažnai skanėstai nuo mūsų stalo yra pernelyg sūrūs ar riebūs, juose per daug cukraus. Dar daugiau – kai kurie mūsų mėgstami ir dideliais kiekiais vartojami produktai šunims gali būti mirtinai nuodingi. Šiandien aiškinamės, kokius produktus šunims vis tik galima duoti, o kokiais atvejais gailias akis iš pastalės reikėtų ignoruoti.
Tomas Rimydis, tituluotas vienu geriausių dabartinių Lietuvos šefų – be kruopelės arogancijos, griežtas, bet teisingas, kryptingai siekiantis tikslo, altruistiškas, bet tik su tais, kurie to nori, atsidavęs šeimai ir mylintis Lietuvą. O ypač Lietuvos žemėje užaugintas bei subrandintas natūralias gėrybes. Jūsų dėmesiui – nuoširdus ir motyvuojantis, kupinas teisingų patarimų ir suteikiantis peno susimąstymui Tomo Rimydžio padėkos žodis gyvenimo mokytojams ir patariamasis balsas būsimiems šefams.
Jau puošiamos parduotuvių vitrinos, įstaigos ir mūsų namai skelbs artėjančias šventes. Apie švenčių laukimą, karštligišką ikišventinį šurmulį ir šventes Afrikoje kalbamės su poliglotu, Vilniaus universiteto dėstytoju dr. Gediminu Degėsiu, kuris netrukus su savo ekspedicija „Septynios Afrikos“ aplankys septynis skurdžiausius Juodojo žemyno regionus.
Šis „Liegeois“ desertas, kurį matote paveiksliuke, tai – vieno ketvirtadienio desertas Prancūzijos mokykloje. Tai – aukštose stiklinėse patiekiami šokoladiniai ledai su plakta grietinėle. Savaitės pietų „topas“. Prieš gaudami šį desertą Prancūzijos vaikučiai dar gaus šviežių salotų, geros mėsytės (kasdien vis kitokios), fantastišką gabalėlį ūkininkų gaminto sūrio , na, o pabaigai – tai, ką matote. Ir kasdien vis kitoks meniu!
Viena iš stipriausių motyvacijų pradėti sportuoti – pablogėjusi sveikata ar net ligos diagnozavimas, nors specialistai pataria tai daryti reguliariai, ištisus metus, bet susigriebiama vėliau. Dažnu atveju, moterys po gimdymų skuba atsikratyti priaugtų kilogramų ir pradeda labai sąžiningai prisižiūrėti mitybos ir daugiau judėti. Partnerio neištikimybė ar iširę šeimos santykiai, taip pat gali lemti žmogaus pasirinkimą aktyviai sportuoti. „Atėjęs noras pasikeisti, patikti ne tik kitiems, bet ir sau ar atletiškam partneriui skatina žmones užsirašyti į sporto klubą ir kreiptis į specialistą pagalbos“,- dalinasi savo patirtimi Europos klasikinio kulturizmo čempionas ir asmeninis treneris Deividas Dubinas.
Kulinarijos burtininkas Hestonas Blumentalis, kuris it stebuklingąja lazdele pamojęs, kuria tokius virtuvės šedevrus kaip gyvačių košė ar kiaušinių bei kiaulienos ledus, pasakoja apie savo ilgą ir sunkumų kupiną kelią į patį kulinarijos olimpą.
Esi kilęs iš atrodytų nelabai su profesionaliu maisto ruošimu susijusios aplinkos. Tiesa, kad tavo aistros šaltiniu galima laikyti kelionę į Prancūziją kuomet tau tebuvo 15 metų?
H. B.: Absoliučiai teisingai. Esu įsitikinęs, kad man didelę įtaką padarė mano turimas menkas gastronominių žinių bagažas. Mano mama yra puiki virėja, bet esu aštuntojo dešimtmečio vaikis, kuris augo laikais kuomet prabangos viršūnė buvo avokado salotos, o vienintėlė parduotuvėse esanti makaronų rūšis – mėlynuose paketuose pardavinėjami spagečiai, alyvų aliejus nebuvo naudojamas maisto gamyboje, žmonės lašindavosi jį į ausis ir įsigyti jo buvo galima tik iš vaistininko. Ne tik, kad nebuvau ragavęs austrės – nesu tikras, ar žinojau, kaip ji atrodo. Taigi, vakarieniavimas puikiame Prancūzų restorane išties buvo sukrečiantis įvykis.
Ką pameni iš tos tavo gyvenimą pakeitusios vakarienės, kas tau padarė didžiausią įspūdį?
H. B.: Pažvelgus atgalios – tai buvo vienodai susiję tiek su pačiu maistu, tiek su aplinka, kurioje jis buvo patiektas. Sedėjome Baumanière restorano laukinėje terasoje visiškai greta boksitų klifo, ant stalo degė žvakės. Pamenu nuostabų aptarnaujantį personalą – ausyse skamba jų batų traiškomo žvyro garsas, dydžiu karietą primenantis sūrio vežimėlis atrodė lyg išnyręs iš filmo. Padavėjai pylė padažus ant mūsų suflė bei prieš mūsų akis pjaustė ėrieną. Someljė turėjo į viršų raitytus ūsus. Girdėjosi svirplių keliama „muzika“, o oru sklido levandų kvapas. Netruko nieko – jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje.
Kaip reikiant įkvėptas nusprendei norįs tapti virtuvės šefu, tačiau į tai nėjai tradiciniu, mokinio ir mokytojo santykiais grįstu keliu. Kodėl?
Būdamas 17-os iš Good Food Guide katalogo nusirašiau 20-imt ar 30-imt geriausių restoranų Londone bei jo apylinkėse ir į visus juos parašiau. Vienintėlis teigiamas atsakymas atėjo iš Le Manoir Aux Quat’Saisons vyriausiojo virėjo Raymond’o Blanc’o. Klasikinės Prancūzų virtuvės pagrindų jau buvau mokęsis savarankiškai, be to, suvokiau, kad sutikus eiti ten, man būtų tekę metų metus brautis per nesibaigiančius klasikinės Prancūzų virtuvės ešelonus iki mano išvajotų tikslų. Esi tik mažas didžiulio mechanizmo sraigtelis – taip yra ir taip turi būti. Mokydamasis savarankiškai supratau, jog šitaip judėsiu greičiau. Le Manoir būtų tekę kiekvieną mielą dieną po keturias valandas irtis per dėžių su pupelėmis jūras. Tai lyg kasdien gauti po vieną didžiulės dėlionės detalę. Išbuvau ten tik savaitę, nusprendžiau susirasti paprastą darbą, toliau mokytis ir, galbūt, vieną dieną sutaupyti savo restoranui.
Ir kaip užsidirbai pragyvenimui?
H. B.: Ko tik neteko dirbti: iš pradžių pardavinėjau biuro įrangą, vėliau važinėjau po įvairias kompanijas ir rinkau įrangą, kurios nuomos sutartis būdavo jau pasibaigusi. Mano tėvas turėjo lizingo kompaniją, išėjęs sąskaitybos pagrindų kursą, pradėjau tvarkyti jo buhalteriją. Niekada nenustojau mokytis gaminti ir skrupulingai taupiau savo tikslui. Visas devynių mėnesių santaupas kartu su žmona prašvilpėme kelionėje po Prancūziją: lankėme mėsininkus, žuvų pardavėjus, kepėjus, vyndarius, valgomų varlių augintojus, alyvų aliejaus gamyklas – viską, kas padėtų giliau suvokti sudedamąsias maisto dalis.
Galų gale sutaupei pakankamai savo išsvajotajam restoranui The Fat Duck, bet kodėl įsikūrei galimai geriausius visoje šalyje restoranus priglaudusiame Brėjaus (Berkšyro grafystė) kaimelyje?
H. B.: Brolius Roux laikau britų virtuvės The Beatles fenomeno atitikmeniu, jie labai stipriai pakeitė mūsų gastronomiją. Mintis atidaryti restoraną Waterside Inn kaiminystėje galėjo atrodyti kaip tikras akibrokštas. Tiesa ta, kad nesiekėme atidaryti restorano būtent Brėjuje: aš užaugau Marlau, žmona – Bekonfelde, sugaišome daug laiko ieškodami vietos, kuri būtu greta mūsų gimtinių. Po maždau poros metų radome patalpas Brėjuje, pardavėme savo namą užmiestyje, dar truputi pasiskolinau iš tėvo ir pradėjau kurtis. Nepajėgėme nuomotis būstą, todėl kartu su dviem vaikais apsigyvenome mano tėvų namuose. Dėl to restorano paaukojome viską, žmona labai mane palaikė. Atsidanginti į vietą, kurioje jau ketvirtį amžiaus dirba Michel Roux, iš šono žiūrint, galėjo atrodyti kaip begalo arogantiškas žingsnis.
(2005-ųjų metų žurnalo Restaurant rinkimuose The Fat Duck pripažintas geriausiu restoranu pasaulyje, Waterside Inn teko 19-a vieta,-A.R.)
Ar tikėjaisi, kad tavo restoranas taps tokia sėkminga vieta?
H. B.: Visiškai nesitikėjau to. Fat Duck buvo nedidelė užeiga. Turėjome tik vienerias duris, personalas, tiekėjai ir net klientai – visi vaikščiojo pro tas pačias duris. Pagrindinė mano idėja buvo paprastus, bet aukštos kokybės angliškai virtuvei adaptuotus prancūziškus patiekalus klientam tiekiantis bistro. Atėjęs galėjai kartu su austrėmis išlenkti pintą alaus arba užgerti mūsų siūlomą paštetą raudonu vynu. Mano didžiausia svajonė buvo vieną dieną gauti Michelin žvaigždę (viena žvaigždė – savo kategorijoje puiki virtuvė, dvi žvaigždės – išskirtinė virtuvė, verta nukrypti nuo maršruto, trys žvaigždės – viena geriausių virtuvių, verta atskiros kelionės,- A.R.). Jei būčiau turėjęs remėjų ir tikėjęsis daugiau nei vienos žvaigždės – nė už ką nebūčiau rinkęsis Fat Duck: mažas, prastokas pasiekiamumas, nėra nei stovėjimo aikštelės, nei tualeto restorano viduje. Sąrašą galima tęsti begalo: per žemos lubos, ankštos patalpos ir t.t.
Tačiau likai čia.
H. B.: Taip. Kuomet gavome dvi Michelin žvaigždes, ilgą laiką mąsčiau apie verslo perkėlimą kitur. Norėjau rasti vietą, kurioje galėčiau iš naujo patirti tą kadaise prie Baumanière restorano išgyventą pajūtį. Neturėjau boksitų klifo, svirplių, žvyro, fontano, levandų bei lauko terasos. Staiga, tarsi iš giedro dangaus nukrito ir trečia Michelin žvaigždė. Buvau visiškai šokiruotas. Leidinio direktorius man davė patarimą: „Nieko nekeisk, tu jau pralaužei ledus. Šis sprendimas parodė, jog galima gauti tris žvaigždes ir be tokių blizgučių kaip didžiulis sietynas. Nors tavo restoranas neturi jokių ypatingų prabangos ženklų, vos įėjęs gali pajusti jo unikalią atmosferą“. Aplinkos keitimas būtų viską sugriovęs.
Tavo manymu, maisto kokybei teigiamą įtaką padarė apribojimai su kuriais susidūrei?
H. B.: Maisto ruošimui pasitelkiame beveik visus žmogiškuosius pojūčius: mums vienodai svarbūs tiek garsai, tiek vaizdai, kvapai ir, žinoma, skonis bei išskirtinis aromatas. Turbūt dėl to, kad šalia nėra jokio kalno, vandens telkinio ir laukinės terasos visą savo dėmesį sutelkiau į maistą. Nesant išskirtiniai aplinkai, maistas man tapo savotišku kadaise vaikystėje išgyventų emocijų nešėju. Kaip jau minėjau, jei būčiau turėjęs daugiau pinigų tikrai nebūčiau pasirinkęs šios vietos. Net ir pati maisto ruošimo filosofija visiškai netikėtai pakeitė savo kryptį. Kažkuria prasme, visi šie „tramdomieji marškiniai“ suteikė man didelį postūmį. Kartais žmonės tai veikia labai teigiamai. Suvaržymai skatina kūrybiškumą. Jei būčiau turėjęs remėjų ir didelį biudžetą, naturalu, kad būčiau stengęsis viską padaryti kiek įmanoma prašmatniau. Norėčiau sakyti, kad visa tai yra sudedamosios didžioji plano dalys, bet tiesa ta, kad dirbau pagal turimas galimybes.
Tavo vizitinė kortelė – nuolatiniai kulinariniai eksperimentavimai ir ieškojimai, esi patyręs didelių kulinarinių katastrofų?
H. B.: Daugybę dalykų yra pakrypę nekokia linkme, antra vertus, nesėkmių vis mažėja. Daugumos žmonių nuomone, laboratorijoje mes tik sprogdiname įvairius dalykus, ir kitaip linksmai leidžiame laiką. Ištiesų, maždaug 80 % viso laiko laboratorijose užima koreguojamosios operacijos. Galime paimti paprasčiausius valgomuosius ledus ir išbandyti 6-8 įvairius receptus, pakeisti kiaušinio trynio sudėtį arba bandyti atrasti skirtumą skonio prasme tarp gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Taigi, tai labai teoriška ir praktiška maisto ruošimo pusė. Nors dabartinių savo klaidų katastrofomis nepavadinčiau, man dar yra kur tobulėti. Visų pirma, esu pernelyg užsispyręs: sugaišau net ketverius metus aštrios cukraus vatos išradinėjimui, nors pasiduoti reikėjo jau po pirmo pusmečio.
Labai daug laiko skiri šiems neeiliniams gastronominiams išradinėjimams, o ką mėgsti valgyti namie?
H. B.: Mano žmona mėgsta gana žiauriai su manim žaisti. Turiu polinkį į didžiuosiuose prekybos centruose pardavinėjamus krevečių kokteilius, prašau žmonos jų nebepirkti, bet grįžęs iš darbo visada randu jų šaldytuve. Taip pat dievinu pyragus su kiauliena. Gyvenu, kvėpuoju, miegu, fantazuoju dėl ir apie tai, kaip išgauti kuo daugiau naudos iš turimų ingredientų, todėl kartais toks maistas teikia ypatingą malonumą. Tereikia persijungti. Ai, kartą per savaitę mėgstu užsuktį į indiško maisto išsinešimui užkandines – tiesiog fantastika.
Ar draugai noriai ruošia tau valgį, o gal žmones į neviltį varo vien mintis, jog vertinsi jų paruoštus pietus?
H. B.: Žmonės dažnai man sako, jog niekada man nieko neruoštu. Būti vaišinamam man didžiulis malonumas, draugo namai – tai ne darbas, nereikia visko analizuoti, tiesiog valgyti. Panašiai kaip ir su vyno degustavimu: jį reikia analizuoti, leisti jam „pakvėpuoti“, skalauti burnoje ir visaip gargaliuoti. Degustacijos esmė – trukūmų ir privalumų ieškojimas. Visai kita yra gerti vyną namie ar restorane – tai didžiulis malonumas.
Iš kitos pusės, prieš porą mėnesių supratau, kad pietauti į svečius geriau kviesti senus draugus, o ne naujus pažįstamus, kai jiems patiekiu tokius neįmantrius patiekalus kaip sumuštiniai su sūriu, jiems sunkiai sekasi nuslėpti savo nusivylimą.
Nusipirkote brangaus rūšinio vyno, nepagailėjote litų prabangiam užkandžiui, bet užuot patyrę dangišką malonumą ar bent išgyvenę subtilių pojūčių, nusivylėte. Kodėl? Greičiausiai jūs netyčia išsirinkote vyną ir maistą derinį, kurie nedera tarpusavyje. Nuo seno žinoma, kad vynas ir maistas gali arba papildyti ir padėti vienas kitam atskleisti savo skonius arba trukdyti taip, jog nepajusite nei maisto nei vyno tikrųjų savybių.
Mergina, besirausianti savo vaikino kišenėse ir kaip nenuginčijamą įkaltį traukianti iš jos saldainių popierėlius, cigarečių pakelį ar nuplėštą kino teatro bilietą. Nagingas vyriškis, sandėliuke susimontavęs telefoninių pokalbių sekimo „stotį“…. Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės. Neabejojame, kad bent vieną panašų pavyzdį buvote sutikę ir realybėje. Dar labiau norėtųsi tikėti, kad tas pavyzdys buvote ne jūs pats.