Search Results for: "juvelyrė"
Vilniuje veikiančioje autorinės juvelyrikos galerijoje „Argentum“ neseniai atidaryta pirmoji asmeninė juvelyrės, Asociacijos LATGA įsteigtos Jaunojo menininko stipendijos laimėtojos Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės kūrybos paroda.
Giedrė Jankauskaitė, kurianti po prekės ženklu 57 EDGES, kviečia ne tik mėgautis vasara, bet ir nešiotis ją kartu su savimi visus metus. Tam ji sukūrė specialų juvelyrikos dirbinių rinkinį „Summer Outfit“, padėsiantį kasdien su savimi turėti dalelę saulės ir vasaros.
Džiaugiamės „Talentų banke“ pristatydami dar vieną atrastą lobį. Tai – įvairiais talentais apdovanota tekstilininkė ir juvelyrė Eglė Vengalytė de Meulenaer, pasaulį puošianti savo kontrastingais kūriniais.
Jei nori tapti juvelyru, turi keletą variantų – arba keltis į Telšius, arba į artimiausią šalį, kaip kad Estiją. Pastarąjį variantą pasirinko Rūta Petronytė, kuri yra Estijos dailės akademijos juvelyrikos specialybės 3 kurso studentė. Rugsėjo 30 d. galerijoje “Argetum” įvyko pirmoji Rūtos juvelyrikos dirbinių autorinė paroda “Vagišiai”.
Pirmas blynas tikrai nėra prisvilęs, anaiptol – idealiai iškeptas. Net pats parodos pristatymas originaliai išsiskiria iš viso parodų atidarymų konteksto. Čia kūrybiškumas neturėjo ribų. Apie tai kas vyko, kodėl ir už ką – interviu su Rūta.
Rūta Petronytė
Kodėl “vagišiai”?
Prisiminiau paauglystės dienas, kai su visa “chebra”, sėdėdavome galeroje, Užupyje. Laikėme save jaunaisiais menininkais, turėjome draugą, kuris eidavo į “Ikiuką” vogti, prisikišdavo visokių sūrelių į rankoves – tai būdavo tam tikra pramoga.Taip pat tarp mūsų buvo toks “seniokas”(pravardė) – aukštas , ryžas ir šveplas. Vieną kartą, tas “seniokas” kreipėsi: “Ė, vagišiau, pavok man vodzios (degtinės)”. Kartą bedirbdama aš prisiminiau šią frazę – toks mažas, susirietęs, piktas vagišius, eina vogt “vodzios”.Tai nuo to ir prasidėjo vagišiai. Paskui pusmečiui išvažiavau į Barseloną, ten mes “tūsinomės” su panašia “chebra”. Trynėmės po skvotus, grojome gatvėse, buvo tikra bohema. Pasinėriau į kolekciją, ją kūriau ne snobams, ne meno kritikams, kūriau kažką paprasto, kur nėra gilių filosofinių idėjų. Man nėra kančia kurti, visada norisi kažkokio lengvumo. Tada Barselonoje pradėjau drožti iš kaulo, iš medžio, atsirado kita kolekcijos dalis – tai ne vien tik vagišiai, bet ir atsipalaidavę, šamaniški, linksmi, dinamiški kūriniai.
Petronytė
Ar eksponuosi savo parodą kituose šalies miestuose?
Gal ir galima, apie tai kol kas negalvojau, būtų neblogai pasirodyti Šiauliuose ar Klaipėdoje. O šiaip norėčiau juos nuvežti į Taliną ir Barseloną. Tik Taline bijau rodyti, susilauksiu labai daug kritikos. Estijos juvelyrų bendruomenė milžiniška, kiekvienais metais akademiją pabaigia po 6 žmones ir jie visi labai rimti, susireikšminę. Jauni žmonės nedaro parodų, nes jaučiasi nepatyrę, neišmokę. Bet man norisi veiksmo dabar, kad pabaigus akademiją, žinočiau, kuria linkme einu, turėčiau šiokios tokios patirties, o ne gavus diplomą klaust savęs “ir kas dabar”? Noriu anksti pradėti, kad bučiau tokia kieta kaip Statkevičius (juokiasi). Tai yra mano planas – Niujorko ir Londono mąstai.
Rūta PetronytėO dabar apie atidarymą
Labai nyku, kai visi susirenka, pažiūri darbus, išgeria vyno ir išsiskirsto. Norėjosi, kad parodos atidarymas būtų kitoks. Kadangi darbai tokie dinamiški, gyvi, kiekvienam personažui galima sugalvot, ką jis veikia. Voveris atsistojęs prie sienos, pypkę rūko ir visus nužiūrinėja. Jis jau ketina kažką iš kišenės ištraukti arba jis koks nors rajono narkotikų prekeivis, toks kietas. Todėl pamąsčiau, kad tai reikia demonstruoti, kad vagišiai atgytų ir patys atidarytų parodą. Su draugu padarėm “maskes” – žvėrių galvas, paprašiau Šarūno Joneikio, kad pagrotų. Padarėm pristatymą ant laiptų, VDA bendrabučio kieme, draugai “pasirašė” padėti, kiekvienas atspindėjo skirtingą vagišių charakterį, gavosi neblogas, dinamiškas vaidinimas.
Ar turi savo vientisą stilių?
Kol kas ne, bet šiai parodai stengiausi kurti kuo vientisiau.Pagavau vieną idėją ir sekiau visą liniją. Žmonės su žvėrių galvom – šie darbai kaip mažos skulptūros. Egzistuoja ir kitokių mano darbų, štai pavyzdžiui segė “minia”. Žmogeliukai susistato į vieną sistemą, bet galima juos išardyti po vieną. Gali įsisegti vieną arba visus kartu. Rėmiausi mintimi, kad kartais taip lengva surinkti minią blogiems darbams. Pavyzdžiui Hitleris, žmonės net nemąsto, eina visi kartu, stovi iškėlę rankas, o visa kita tampa taip nereikšminga.
Kodėl nusprendei, kad būtent juvelyrika yra tau?
Aš jau 9 klasėj buvau taip sugalvojus. Esu kruopšti ir galiu ilgai sėdėti, krapštyti, koncentruotis ir visiškai nepavargti. Tačiau Lietuvoje juvelyrika galima mokytis tik Telšiuose. Palikti Vilnių ir išvažiuot į mažesnį miestelį labai nesinorėjo. Buvau girdėjusi, kad Estijoje yra gera mokykla, tai pabandžiau, įstojau ir išvažiavau. Bet dabar kai jau mokausi ten treti metai, kartais pagalvoju, kad galėjau kitur išvažiuoti – šalis ne man. Jaučiuosi kaip akmuo, bet labai daug dirbu, tai tas turbūt naudinga. Jei nebūčiau įstojus Estijoje, tikrai dar nebūtų šios parodos. Tačiau akademija neišmokys manęs būti menininke, ten gaunu nemažai praktinės patirties, viskas, kas susiję su technologijomis. Bet menininke esu jau senai.
Rūta Petronytė
Ar nenorėjai mokytis Barselonoje?
Juvelyrika yra tokia uždara bendruomenė, siaura sfera. Jei neturi kieno paklausti, labai sunku atrasti, kur yra gera mokykla. Kai buvau Barselonoje, supratau, kad ten gyventi būtų smagu, bet labai sunku dirbti, ten nieko nesusitarsi su žmonėmis. Prasta mokykla, jų įranga yra geresnė, tačiau visai kitas, nedarbingas mentalitetas. Ispanijoje yra posakis “mañana”. Tai viską ir pasako. O Estijoje mes dirbam net savaitgaliais, visi ariam kiek galim.
Ar turi žmogų, kuris tau padeda, pataria, palaiko?
Taip, labai norėčiau padėkoti juvelyrei Eglei Čėjauskaitei, kurios dėka viskas ir prasidėjo. Aštuonioliktajam gimtadieniui nuo tėvų gavau dovaną – Eglės darytus auskarus bei žiedą, kurie mane ir įkvėpė. Eglė yra man lyg juvelyrikos motina. Ji leidžia naudotis savo dirbtuve, visada pataria, ką reiktų pataisyt, ko trūksta. Esu jai tikrai labai dėkinga.
Rūta Petronytė
Linkime Rūtai nesibaigiančio įkvėpimo ir niekada neatsisakyti šmaikščių personažų savo kūryboje, kurie taip praskaidrina kasdienybę. O norintys pamatyti jos darbus gyvai – užsukite į galeriją “Argetum” iki mėnesio pabaigos.
Marija Balinskaitė
Jau balandžio 8 d. (pirmadienį) 19 val. Kauno kino teatre „Romuva“ startuos VIII tarptautinis medijų meno ir muzikos festivalis „Centras“, kuris atidarymo proga pristatys net šešių šiuolaikinio meno kūrėjų darbų parodą.
Agnė Rinkevičiūtė prieš porą metų baigė kostiumo dizaino studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Dabar mergina susitelkusi į būsimą kolekciją, kurią pristatys drauge su savo močiute Regina Rinkevičiene. Kuomet jaunesnioji ir vyresnioji karta bando viena kitai įrodinėti savąsias tiesas, šios dvi kūrėjos suvienijo jėgas bendram tikslui, kuris jau kovą bus pristatytas viešam vertinimui.
Lapkričio 6 d. 18 valandą įvyks rugsėjo mėnesį (AV17) galerijos surengto konkurso „Jungtys” parodos atidarymas.
Visą savaitę sostinėje trukęs septintasis Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ pirmą kartą paskelbė Metų kino moters apdovanojimo laimėtoją ir tradiciškai išrinko geriausią konkursinės programos filmą.
Į Metų kino moters apdovanojimą pretendavo penkios, su kino pasauliu susijusios moterys: kinotyrininkė dr. Renata Šukaitytė, režisierė Giedrė Žickytė, kino prodiuserė Rasa Miškinytė, režisierė Janina Lapinskaitė ir vykdančioji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
Nugalėtoja šiais metais tapo vykdančioji prodiuserė, Kino tarybos ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narė Lineta Mišeikytė už nuoseklų ir nenuilstantį darbą, siekiant fiskalinių paskatų modelio Lietuvos kino pramonei. L. Mišeikytė yra ne vienos garsios užsienio juostos, filmuotos Lietuvoje, vykdančioji prodiuserė. Jos darbų sąraše – ir Edwardo Zwicko filmas „Pasipriešinimas“, kuriame vaidina garsus britų aktorius Danielis Craigas, ir pelningiausias lietuviškas filmas – Donato Ulvydo režisuotas „Tadas Blinda. Pradžia“.
„Nors visos Metų kino moters apdovanojimui nominuotos moterys be jokios abejonės vertos šio titulo, tačiau šiais metais pasirinkimą lėmė paskutiniai nominančių darbai, jų svoris, taip pat tikslas buvo atkreipti visuomenės dėmesį į tas Lietuvos kine dirbančias moteris, kurios gal nelabai dažnai matomos žurnalų viršeliuose, tačiau kurios dirba labai svarbų darbą keliant Lietuvos kino lygį ir ieškant jam galimybių bei vietos tarptautinėje arenoje“, – sako festivalio „Šeršėliafam“ organizatorė Greta Akcijonaitė.
Metų kino moteris šiemet buvo apdovanta autorine juvelyrės Vitos Pukštaitės-Bružės sukurta sidabrine „Kino fėjos“ sege, taip pat kitais rėmėjų prizais.
Kino mėgėjai taip pat galėjo išreikšti savo nuomonę ir viename populiariame Lietuvos naujienų portale balsuoti už vieną iš nominančių, labiausiai vertą Metų kino moters apdovanojimo. Beveik pusė portalo lankytojų savo balsą atidavė režisierei ir Aktorei Janinai Lapinksaitei, kuri ir tapo publikos Metų kino moterimi.
Festivalio „Šeršėliafam“ uždarymo vakare sostinėje taip pat paskelbtas filmas, kuris šiais metais laimėjo konkursinę programą. Komisija, kurią sudarė režisierius Donatas Ulvydas, aktorius Dainius Gavenonis ir reklamos specialistas Tomas Bartninkas, geriausiu filmu pripažino prancūzų režisierės Valerie Massadian juostą „Nana“. Šis debiutinis pilnametražis meninis filmas kelia pagrindinius gyvenimo ir mirties klausimus, kylančius asmens pabudimo procese. Nana, ketverių metų mergaitė gyvena Prancūzijos kaimelyje, atskirai nuo kitų vaikų. Ji kasdien bendrauja tik su savo motina ir seneliu bei ją supančiu tikruoju pasauliu, susidurdama su jo grožiu ir smurtu.
Geriausiam konkursinės programos filmui „Šeršėliafam“ ir kosmetikos priemonių linija „Rasa“ skyrė 300 eurų apdovanojimą. Be šio filmo dėl prizo taip pat varžėsi lenkų režisierės Annos Kazejak juosta „Sparnuotos kiaulės“, čekės Alice Nellis filmas „Mamos ir tėčiai“ bei slovakės Marianos Solčianskos kūrinys „Legenda apie skraidantį Kiprietį“.
Festivalio žiūrovai taip pat balsavo už jiems labiausiai patikusį „Šeršėliafam“ filmą. Festivalio interneto svetainėje daugiausiai balsų surinko ir be didesnės konkurencijos laimėjo lenkų režisierės Malgoskos Szumowskos filmas „Jos“, kuriame vaidina ir garsi prancūzų aktorė Juliette Binoche. Filmas pasakoja dviejų merginų istorijas, kurios priverčia vidutinio amžiaus rašytoją pervertinti savo pačios gyvenimą ir šeimą. Režisierė drąsiai nušviečia moters seksualumą ir visą jo sudėtingumą.
Moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, kovo 11 d. pasibaigęs Vilniuje, savaitgalį jau vyko Nidoje ir Palangoje. Iki kovo 17 d. festivalio filmai aplankys dar penkis Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Ukmergę, Panevėžį ir Druskininkus.
Martyna lėlių kūryba susidomėjo ir jas pamilo įkvėpta gimtuose namuose turima gausia lėlių kolekcija ir lėlių teatriuko, kuriame paauglystėje vaidino ir pajuto stebuklo, pasakos dvasią, kai lėlės atgyja. Plačiau pati Martyna:
Vasara – puikus metas propaguoti sveiką gyvenimo būdą, pasirūpinti ne tik kūnu, bet ir vidiniu pasauliu. Šįmet Lietuvos festivalių sąrašą papildys išskirtinės koncepcijos festivalis „Mandala“ – tai psichologinių ir dvasinių praktikų, netradicinės medicinos ir kūrybos sintezė.
Renginys vyks rugpjūčio 5-7 dienomis apie 30 km atstumu nuo Vilniaus kaimo turizmo sodyboje „Aukštupys“ (Šalčininkų raj.)
Kas yra „Mandala“?
Festivalio pavadinimas „Mandala“ buvo parinktas neatsitiktinai. Ji, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia ratą, diską, sferą. Plačiąja prasme šis žodis reiškia dėsningumą arba simetrišką struktūrą, išsidėsčiusią apie visa apjungiantį centrą. Viso pasaulio religijos naudoja mandalas kaip Dieviškumo ir vienybės simbolį. Psichoterapijoje uždaras mandalos ratas atlieka palaikomąją funkciją, t. y. palaiko pažeistą ir neharmoningą žmogaus ego.
Festivalio organizatorė Sigita Dabulskytė teigia, kad žmonėms būtų labai naudinga susipažinti su įvairiais būdais padedančiais tobulėti, jaustis laimingesniais, sveikesniais. Šiam tikslui mergina yra parengusi programą, sudarytą iš 4 dalių, simbolizuojančių keturis visatos elementus: žemę, ugnį, orą ir vandenį.
Nuo dvasinių praktikų iki kūrybinio tobulėjimo
Kiekviena programos dalis atstovaus tam tikrų užsiėmimų grupes, pavyzdžiui, oras – dvasines praktikas, ugnis – kūrybą, vanduo – psichologiją, o žemė – žemiškąsias praktikas.
Festivalio lankytojai tuo pat metu galės rinktis vieną iš 4 siūlomų užsiėmimų, o norintys paklausyti muzikos, galės atsipalaiduoti įrengtoje chillout erdvėje.
Organizatorė pristato keletą svečių, atvyksiančių į festivalį:
Meksikietė, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje, Amya Bernal iš Hara centro Kaune. Festivalio metu ji ves vieną iš labiausiai transformuojančių praktikų AUM. Šią meditaciją sudaro 13 stadijų, kurios leidžia paeksperimentuoti su įvairiais mūsų emocinio gyvenimo aspektais – pykčiu, meile, liūdesiu, juoku ir išreikšti šias emocijas saugioje aplinkoje. Taip pat ji ves juoko terapijos užsiėmimą.
Jogos mokytojas Vyrenijus iš Šri Šri jogos centro ves kūno tempimo ir visiško atsipalaidavimo pratimus.
Lina Rudaitienė iš dvasinio ir sveikatingumo centro „Udumbara“ ves rebefingo užsiėmimą bei paskaitą apie pozityvų mąstymą. Rebefingas – tai sąmoningo kvėpavimo technika. Jos metu žmogus guli ir intensyviai kvėpuoja. Tai padeda pasiekti harmonijos būseną, atverti savo vidinius sielos, dvasinius gebėjimus ir tokiu būdu valyti kūną, jausmus, mintis nuo sukaupto streso bei įtampos.
Alicija Eiliakas iš studijos „Menas būti“ organizuoja Gongų maudynes. Jų metu žmonės klausysis gongų garsų, kurie atpalaiduoja, harmonizuoja žmogų.
Laima Barbora Pauliukėnė ves fraktalų terapiją – tai tam tikra piešimo technika, kurios esmė – žmogaus būsenos diagnostika, prognozė ir korekcija, kūrybiškumo atskleidimo bei savirealizacijos priemonė, meditacija.
Kolektyvas „Drum Fever“ mokins mušti būgnais.
Talismanus gamins juvelyrė Ditė Dilginienė ir kt.
Informacija festivalio lankytojams
S. Dabulskytė kviečia dalyvauti tėvelius kartu su savo atžalomis. Festivalyje darbuosis auklyčių komanda iš „Smaragdo miesto“, kuri prireikus pasirūpins mažyliais.
Išalkę galės paskanauti vegetariškų patiekalų lauko valgyklėlėse prienamomis kainomis.
Kadangi festivalis propaguoja sveiką gyvenimo būdą, į alkoholinių gėrimų vartojimą festivalio metu organizatorė atsiliepia taip: „Labai tikiuosi, kad žmonės bus sąmoningi ir supras, kad atvyksta susipažinti su įvairiomis praktikomis bei padirbėti su savimi, papraktikuoti ir alkoholio nesiveš. Jis festivalyje nebus pardavinėjamas.“
Dalyviams bus užtikrintas ramus miegas, nes naktimis nevyks jokie renginiai. Žinoma, norint gerai išsimiegoti, dalyviai turės nepamiršti atsivežti palapines, miegmaišius ir kilimėlius, jei reikia. Festivalio rytas prasidės apie 7 – 8 valandą bendru užsiėmimu.
Festivalio vieta
http://www.aukstupys.lt/atstumai.html
Bilietai
Išankstinio trijų dienų bilieto kaina: 70 Lt
Bilietai renginio dieną: 100 Lt
Vienos dienos bilieto kaina: 50 Lt
Prašome registruotis iš anksto, kad žinotume dalyvių skaičių:
[email protected]