Search Results for: "jogos mokykla"
Apie mokytojus šarlatanus, pamokoms leidžiamus pinigus ir kitus iš piršto (ne)laužtus prasimanymus pasakoja jogos centro „Shanti“ meistras ir vadovas Aurelijus Šarka.
Aurelijus studijavo verslo vadybą ir finansų valdymą, daug metų dirbo finansų sektoriuje, mėgo ekstremalų sportą, tačiau tai jam nepadėjo pabėgti nuo streso ir nuolatinės įtampos. Galiausiai darbas vyriškiui visiškai nebeteikė malonumo: jis norėjo būti laisvas, nepriklausomas ir sveikas. Tuomet, 2008 m., jis ir išbandė jogą.
Šešerių metų mergaitė yra jauniausia jogos trenerė pasaulyje. Pastaruosius dvejus metus lanksčioji mergaitė buvo ruošiama pagal ašaramo programą Šiaurės Indijoje. Jos treneris Haris Ketanas (Hari Chetan) pasakoja, kaip prieš dvejus metus pas jį buvo atvesta smulki mergaičiukė ir jis pastebėjo joje slypintį talentą.
Dabar mažoji trenerė kiekvieną rytą 5.30 val. pradeda užsiėmimus. Vieną grupę sudaro apytiksliai 30 asmenų. Čia galima sutikti įvairiausių žmonių: mokinių, pensininkų, verslininkų ar namų šeimininkų.
„Jaučiuosi puikiai, kai žmonės seka mano instrukcijas, esu lyg tikra mokytoja“, – džiaugėsi mergaitė. „Joga susidomėjau, pamačiusi savo brolį ja užsiiminėjant. Bandžiau pratimus atlikti pati, tačiau tai man pasirodė per sunku, todėl paprašiau tėvų, kad nusiųstų mane į jogos mokyklą“.
Vienuolikmetis trenerės brolis Harš Kumar (Harsh Kumar) yra įrašytas į Limkos rekordų knygą, nes būdamas penkerių mokėjo visus 84 jogos pratimus. Tačiau, kaip pasakoja pats berniukas, jis niekada nebuvo susidomėjęs mokytojo darbu, kaip jo sesė.
Šruti senelis mano, kad jo mažoji anūkėlė yra tikras stebuklas. „Ji labai greitai mokosi ir yra perfekcionistė. Kiti tokio amžiaus vaikai daug sunkiau išmoksta įvairias technikas, o ji labai greitai perpranta. Anūkė turi neišsemiamos kantrybės“, – didžiavosi senelis. Jai prireikė tik 6 mėnesių mokymų ir ji jau stebino visus darydama sudėtingas pozas su idilišku lengvumu bei tvirtumu.
Shruti gali viena atlikti sudėtingiausias, visų jėgų reikalaujančias pozas. Be didelių pastangų ji gali visą savo kūną išlaikyti ant rankų ar užsikelti kojas ant galvos.
Devyniasdešimtmetis Šruti gerbėjas Svami Banu (Swami Bhanu) pasakoja, kad nuostabiausias dalykas yra tai, jog ji bando taikyti alternatyvias pozas, kurios yra tikrai sudėtingos seniems žmonėms, tačiau ji visuomet išlieka labai kantri.
Verslininkas Lokendra Pal Singh (Lokendra Pal Singh), kuriam šiuo metu yra 48-eri, pasakoja Šruti užsiėmimus pradėjęs lankyti prieš tris mėnesius. „Pajutau teigiamus pokyčius savo gyvenime. Anksčiau buvau irzlus, o dabar pajėgiu kontroliuoti savo pyktį ir už visą tai galiu padėkoti šiai 6-erių metų trenerei“, – pasakojo verslininkas.
Visi sutinka su teiginiais, kad jogos pratimai atpalaiduoja ir treniruoja kūną. Tačiau ar žinote, kad joga gali gydyti?
Lietuvius tėvynės grožiu iš paukščio skrydžio nustebinęs fotografas ir keliautojas Marius Jovaiša puikiai žinomas ir bėgikų tarpe. Ne vieną maratoną ar ilgųjų distancijų nuotolį įveikęs bėgikas vis dar neatsisako šios aistros, nors vis daugiau dėmesio skirti pradėjo gimnastikai. M. Jovaiša apie bėgimą, kaip svarbią gyvenimo dalį papasakos birželio 9-10 dienomis vyksiančiame „Citadele Kauno maratonas EXPO“ renginyje.
Šiandien Visuomenės harmonizavimo parke, Prienų rajone prasideda Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas. Liepos 10 – 13 dienomis vyksiančiame verslo, politikos, kultūros ir mokslo festivalyje jau renkasi pirmieji lankytojai. Šiandien jau prasideda diskusijos, lankytojai turės progą pabendrauti su žymiais rašytojais, tinklaraštininkais. Vakare scenoje pasirodymus ruošia „Keymono”, Gjan, „Biplan”, bus rodomi trumpametražiai filmai.
Apie plaukus su kirpėja-stiliste Vaida Urbaite galima kalbėtis valandų valandas. Ji aistringai, su užsidegimu diskutuoja apie naujausias mados tendencijas, naujienas, papasakoja įspūdžius iš aplankytų seminarų, dalinasi istorijomis kaip plaukų dėka galima gauti arba prarasti darbą ir išduoda, kokias žvaigždžių nuotraukas jai dažniausiai pakiša klientės. „Lietuvaičių žvaigždė numeris vienas – tai Jennifer Aniston. Kone kiekvieną dieną gaunu bent po vieną jos nuotrauką“, – šypsosi ji.
Rugsėjo mėnesio herojai be grimo, nes…
…fotografo Rimaldo Vikšraičio objektyve – nenugrimuoti socialiniai paribiai
…žurnalisto Edmundo Jakilaičio kasdienybė – tiesioginis eteris
…juodadarbiai emigrantai nebijo papasakoti savo (ne)sėkmių už Lietuvos ribų
…Imantas Reed, tepęsis daug grimo muzikiniame realybės šou, visą jį nusivalė ir įkūrė indie roko grupę
…Natalie Shau ir Hideo kurti fotografijos meną įkvepia naktis
…„Kebblogo“ komanda negaili šiurkštesnių žodžių nevalgomam maistui
…interneto komentarų kultūra jos paprasčiausiai neturi
…kas geriau už Rytį Zemkauską gali pasakyti, kas yra snobo kinas?
Visai neseniai „Facebook’e“ mačiau nuotrauką, kurioje vaizduojamas prie rašomojo stalo, stovinčio daugiabučių kiemo viduryje, į kompiuterio ekraną sulindęs jaunuolis. Iliustracijos apačioje parašyta: „Mama liepė eiti pažaisti į lauką.“
Kai galvoje susikaupia begalė informacijos, natūraliai pradedi ją grupuoti. TŪSŲ „stalčius“ šį kartą buvo pilniausias. Gal dėl to, kad vasara ir jos savaitgaliai baigiasi trečiadienį, o prasideda ketvirtadienį?.. O gal todėl, kad skirtingai leisdami laiką po linksmybių visi jaučiamės kone vienodai, užduodame sau panašius klausimus, į kuriuos stengsimės atsakyti šiame numeryje. Beje, gal kai kam gali atrodyti, kad nėra čia ką kalbėti apie TŪSUS, o tuo labiau rašyti? Bet jei susitikę su draugais penkias valandas galite dalytis vakarėlio įspūdžiais, mes jums taip pat turime ką papasakoti – juk TŪSAS TŪSUI NELYGUS.
Saulėtą popietę su aktoriumi Kirilu Glušajevu susitinkame pačioje sostinės širdyje. Išbėgęs iš naujo statomo spektaklio repeticijos, vyras skuba papietauti ir su „Laikas.lt“ pasidalyti savo požiūriu į humorą. „Mano požiūrį į humorą gali iliustruoti viena garsi frazė: „Juokas – dalykas rimtas“, – nieko nelaukdamas atšauna aktorius ir leidžia suprasti, jog šio pokalbio metu pigių juokelių nebus. Žinoma, mes to ir tikėjomės…
Kirilai, gal gali pagrįsti šį savo teiginį?
Pasirodo, jog šis posakis nėra paradoksalus, nes kai žmogus juokiasi, jo organizme vyksta tikrai labai sudėtingi ir rimti procesai: širdies ritmo pagreitėjimas, širdies stimuliacija, vėdinasi viršutiniai kvėpavimo takai ir t. t. Lygiai taip pat, kalbant apie juoką, kaip apie dalyką rimtą, galima prisiminti tuos pačius viduramžius, praeitį ir pažvelgti į dabartį, kai ne vietoje nuskambėjęs juokelis žmogui gali kainuoti karjerą, bausmę, o kai kada ir gyvybę.
Ar buvai kada nukentėjęs už ne vietoje ištartą pokštą?
Taip, tikrai taip. Tokių atvejų pasitaikydavo bendraujant su moterimis, taip pat kai kuriais atvejais su žmonėmis, kurių humoro jausmas nėra toks jautrus ir atviras, kaip įsivaizduoji.
Kurioje vietoje moterų humoro jausmas prasilenkia su tavuoju?
Šiaip moterims galima sakyti viską, tik reikia atsižvelgti į tai, kokia tai moteris ir kaip tu jai tuos juokus pateiki. Su moterimis iš esmės yra labai smagu juokauti apie tam tikrus akivaizdžius jų trūkumus, paerzinti ir tuoj pat pamyluoti… (šypsosi). Man atrodo, jog kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Kokiomis taisyklėmis vadovaujatės „Kitame kampe“ kurdami šmaikščias situacijas?
Turime vieną pagrindinę taisyklę – nejuokinti žiūrovo. Kalbant apie juoką, kaip apie rimtą reikalą, prisiminiau vieną posakį: „Dalykai, kurie mums atrodo rimti, yra juokingi ir visiškai rimta – tai, iš ko mes juokiamės“. Tai va, „Kitame kampe“ mes būtent ir nesistengiame juokinti, o tiesiog kurti situacijas, kurios būtų atpažįstamos, nes tik jos žmonėms kelia juoką. O atpažįstama yra tiesa. Atpažįstama tai, ką mes patys esame patyrę, matę, skaitę ar girdėję. Ir kai yra tas atpažįstamumo momentas, tuomet gimsta arba juokas, arba užuojauta. Šiaip, manau, jog dažnai juokas yra savotiška gynybinė reakcija į tai, ką mes atpažįstame. Atpažįstame save ir juoku bandome nuo to atsiriboti.
Ar kurdami situacijas „Kitam kampui“ stengiatės atsiriboti nuo šių dienų aktualijų, o gal priešingai?
Atsiriboti nuo aktualijų negali, nes tu kvėpuoji šiuo oru ir vaikščioji šia žeme. O „Kito kampo“ situacijos atsiranda paprastai. Tai įdirbio klausimas. Nori nenori, kiekvienas iš mūsų turi didžiausius klodus savo pasąmonėje, tik labai dažnai laikui bėgant ir asmenybei bręstant esame sukultūrinami, dėl to užsidedame daug skydų ir daug ką, kas mumyse yra bjauraus, gražaus, stebinančio ar netikėto, – paslėpta po ta kauke, kurią uždeda visuomenė ir jos taisyklės. Mes daug laiko skiriame treniruotėms ir jokiu būdu jų nevadiname repeticijomis, nes jos yra skirtos lavinti visišką atsipalaidavimą scenoje ir neutralumą tam, kad išliktum atviras situacijoms, kurias siūlo žiūrovai ar scenos partneris. Todėl treniruotės yra labai svarbu.
Ar pasitaiko kurioziškų situacijų scenoje, kai patys negalite nesijuokti?
Žinoma, taip būna, bet stengiamės valdytis. Tam ir yra skirtos treniruotės. Manau, kad visų tragiškiausia yra tada, kai aktoriams scenoje juokinga, o žiūrovams – ne. Tai galima palyginti su tokia situacija, kai žmogus pasakoja anekdotą ir nespėjęs papasakoti jo pabaigos juokiasi, nes jis jam labai juokingas, bet aplinkiniai anekdoto negirdi ir nesupranta pasakotojo.
Kirilai, tu humoristas ne tik scenoje, bet ir gyvenime?
Tai priklauso, kur ir su kuo aš esu. Čia toks paradoksas. Jeigu žmogus humoristas, tai dar nereiškia, kad jis toks ir gyvenime. Kiekviename iš mūsų gyvena 1 000 žmonių, o koks tu būsi, priklauso nuo to, kada ir kur tas vienas iš tavyje slypinčiųjų žmonių išlįs pirmiau.
Koks tu esi su pačiais artimiausiais žmonėmis?
Galiu būti linksmas, despotiškas, griežtas ir nuobodus. Galiu išvis visą dieną pratylėti. Tai priklauso nuo aplinkybių.
Ar visada troškai būti aktoriumi?
Taip, visada to norėjau. Tiesa, baigdamas mokyklą, sužinojau, kad tais metais niekas nerenka naujo aktorių kurso. Dėl to man reikėjo kur nors stoti, nes tuomet vyravo toks požiūris, jog būtina žūtbūt kur nors įstoti. Be to, reikėjo ir dėl kariuomenės… Bet kur stoti nenorėjau, o kadangi mokiausi dailės mokykloje ir vaizduojamieji menai tiek tuomet, tiek dabar man labai svarbūs gyvenime, įstojau į dizaino specialybę. Metus lankiau intensyvius parengiamuosius kursus ir vieną kursą prasimokiau ten. Daug buvo darbo, pinigų ir nervų įdėta. Nepaisant to, grįžęs vasarą namo pas tėvus pranešiau jiems, jog vyksta papildomas priėmimas pas režisierių Rimą Tuminą. Man pavyko įstoti ir aš mečiau dizaino studijas. Džiaugiuosi.
Ar mėgsti pasakoti anekdotus draugų kompanijose bei įvairiuose susibūrimuose?
Kalbant apie anekdotus, turiu labai blogą atmintį. Vaikystėje jų perskaitydavau daug, bet niekuomet vėliau neatsimindavau. Tačiau neseniai perskaičiau rusų aktoriaus ir klouno Jurijaus Nikulino knygą „Beveik rimtai“. Labai gera knyga. J. Nikulinas beveik kiekvieną jos skyrių pradeda kokiu nors senu anekdotu arba nutikimu iš cirko gyvenimo.
Koks tavo požiūris į juokdarius ar visuomenės klounus?
Labiausiai paplitusi juokdario tradicija buvo Rusijoje. Į juos buvo žiūrima kaip į kvailius. Bet toks santykis leisdavo jiems pasakyti labai daug tiesos. Tiesiog ta tiesa dažnai būdavo suprantama tik tiems, kurie turėjo ir galėjo ją suprasti. Pažvelkime į juokdarį iš Šekspyro pjesės „Karalius Lyras“. Ką jis kalba šioje pjesėje? Tiesą, nors jis yra laikomas kvailiu. Kitas pavyzdys – pasakojimas apie jurodivus (atsiskyrėlius). Į juos visuomenė žiūrėdavo kaip į visiškus bepročius, juokdarius, pajacus. Tai buvo atsiskyrėliai, vaikštantys kur papuola ir pranašaujantys ateitį. Žmonės jų bijodavo, nes jų pranašystės ir įžvalgos labai dažnai išsipildydavo. Kultūrine prasme juos suvokdavo kaip visuomenės atmatas, bet bažnytine prasme jie turėjo tam tikrą šventumo aurą, kadangi jurodivai buvo atsisakę bet kokio socialinio statuso.
Gal atsimeni kokį įdomų faktą apie jurodivus?
Yra apie juos metraščiuose užfiksuota tokių istorijų, į kurias, žinoma, galima žiūrėti su šypsena, tačiau jos yra gana simbolinės ir pamokančios. Vienas pasakojimas, kurį prisimenu, yra apie tai, kaip degė vienas didelis Rusijos miestas. Visi bandė jį gesinti, bet liepsna tik didėjo. Tuomet vienas iš miesto galvos patarėjų pasiūlė nueiti pas vietinį jurodivą ir paklausti, ką daryti. Miesto gyventojų delegacija taip ir padarė, o atsiskyrėlis jiems pasiūlė imti lazdą ir ja gerai padaužyti miesto vadovui per galvą. Delegacijos nariai paklausė jurodivo, grįžo į miestą ir primušė miesto valdovą. Gaisras baigėsi. Nežinau, kiek šiame pasakojime yra faktinės tiesos, bet simboliškai suvokiant gaisrą kaip nelaimę, o primušimą – kaip vaistą nuo nelaimės, viskas atrodo suprantama. Tai per tam tikrą humoro prizmę pateikiamas paradoksalus, simbolinis ir kartu sarkastiškas pasakojimas, kuris turi gilią prasmę.
Ar Lietuvoje matai tokių vadinamųjų jurodivų, kuriuos visuomenė laiko nuošalyje, bet jie kalba tiesą?
Taip. Vilniaus gatvėse galima sutikti tokių žmonių. Vienas iš tokių – kunigaikštis Vilgaudas (Vilniaus senamiesčio pažiba, atributika, be kurios dažnas vilnietis neįsivaizduoja senamiestyje dvelkiančios kosmopolitiškos auros – red. past.). Suprantu, kad žmonėms, kurie rečiau apsilanko sostinės centre, ko gero, keista matyti ir girdėti jį rėkiantį „Amerika!“ ar sėdantį ir kalbinantį nepažįstamus žmones. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kalbos atrodo vieni kliedesiai, tačiau įsiklausius tam tikrą refleksiją į šiandieną galima išgirsti. Jis nekalba formuluotėmis, jo kalboje daugiau abstrakcijų, žodžių žaismo, bet jose visada galima atrasti tam tikrą šiandienos atspindį. Dar studijų laikais kartą man teko užeiti į vieną valgyklą, kur užsuko ir kunigaikštis. Jis išsitraukė iš savo kišenės Šekspyro sonetus ir pradėjo juos garsiai deklamuoti – buvo labai gražu. Tad, man rodos, jog juokdarys – jo vaidmuo. Tiesa, pasitaiko, kad ta kaukė kartais suauga su žmogumi ir jos nuklijuoti nebeįmanoma…
Dažnai atlieki juokingus vaidmenis. Ar nebijai juokdario etiketės, kuri gali trukdyti atlikti rimtus vaidmenis?
Ne, nebijau. Vis tiek yra amplua ir, nori nenori, – jis galioja. Juk sunku įsivaizduoti herojų, kuris yra 160 cm ūgio ir dar apkūnus, na, nebent būtų tokia koncepcija.
Ar niekuomet nebandei laikytis dietų, vaikytis grožio idealų bei stereotipų?
Ne. Aišku, kartais mažiau suvalgai, bet tai tik tam, kad pats jaustumeisi gerai. O jeigu jautiesi gerai, tai tau nereikia jokių dietų. Daug svarbiau, manau, tai, kaip jautiesi.
Citatos:
Rimti dalykai yra juokingi, o rimta – iš ko mes juokiamės
Sunku įsivaizduoti herojų 160 cm ūgio ir apkūnų