Search Results for: "ištrauk mane iš stalčiaus"
Du mėnesius redakcijos paštą užkimšti bandė esė konkurso „Ištrauk mane iš stalčiaus“ dalyvių tekstai. Jais visais, o labiausiai jų gausa be galo džiaugiamės, dėkojame dalyvavusiems ir jums leidus skelbiame 4 nugalėtojus. Jų tekstus, kaip ir žadėjome, spausdiname ir apdovanojame „Kitų knygų“ leidiniais.
Mokslo metai eina vis tikryn. O aš – vis aukštyn – link Viešosios bibliotekos. Bet kaip nenoriai… Turbūt ir jums teko susidurti su realybe, kad ten knygos per penkias minutes nepasiimsi – nueisi į vieną aukštą, į kitą, į tą kabinetą, į aną, ir pusę dienos jau išbraukei iš savo gyvenimo. Ar verta?
Esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ skelbiame baigtu. Be galo džiaugiamės didžiuliu būriu dalyvių, kuris, prisipažinsime, nustebino mus pačius. Dėkojame visiems atsiuntusiems savo darbus.
Vėlgi mindžioju pažįstamą betono taką, dar turbūt menantį sovietmetį – numindžiotos plytelės, nudriskę kraštai, prilipusios gumos byloja ir šuniškai numindžiotą gyvenimą.
Kažkaip keistai jaučiuosi. Na, kitaip sakant, katiniška nuojauta. Be galo stipri katiniška nuojauta, vedanti mane prie namų. Ką tai galėtų reikšti?
Kodėl viskas visuomet prasideda nuo širdies? Gali tepti delnus kreida nuo prakaito, susigrūsti pirštus pažastin, kad išsivaikščiotų užledėjęs kraujas, bet širdis, išdavikė, prieš valandėlę prilygusi šveicariškam laikrodžiui, jau muša kažin kokį klumpakojį krūtinėj, pasiutimu uždegdama tavo skruostus, arba, atvirkščiai, nubalinus it negyvėlio. Protarpiais virpa it paukštelis – Jėzau, nustirtum iš gailesčio, jei nebūtų tavo asmeninė. Ak, mano mylimos, ak senos tetos, ak dėstytojai… Visiems bijojau pažvelgt į akis, bet nieko negali būti baisiau už šitą laukimą.
„Ir čia reikia matyti tik trapeciją su savo vidurine linija. Per čia einančią ir va, kažkur čia, susikertančią… Ji lygiagreti trapecijos pagrindams“ ir bla bla bla…
Kai dangus atima žemę, apsunkusios kojos praranda savo prasmę, bet lyg mistinei būtybei (o aš ne ji) man nereikia sparnų.
Penktą ryto pažadina tave pro durų plyšius bandanti įsibrauti gruodžio pūga. Šaltis laižo langus, aplink nė gyvos dvasios. Tik tu ir jau matyti šešėliai, stipriai nagais įsitvėrę miegą, primenantį katės. Vienatvėje orientyru pabūtų Dievas, tačiau juo netiki, o ir pats čia užsukti vengia. Paimi nuo stalo žalsvą butelį ir geri salstelėjusį įkvėpimą. Kadaise, kai dar gerdavai vyną iš taurių… O moterie!
Niekaip nepavyksta išmesti iš galvos to vaizdo. Idealaus apvalumo vandens lašelis kabo ore, o po juo lygus ir ramus vandens gabalėlis. Dominuoja paslaptingai mėlynas, smaragdinis spalvų koloritas. Tai vaizdas, kuris ištrina man iš atminties laiką, matmenis, datas ir skaičius. Įdomiausia tai, kad pasąmonė numato, kas bus toliau. Mažas, skaidrus vandens apskritimas sekundę, ar net trumpiau, leisis žemyn. Jo forma išsikreips (galbūt jis bijo) vos tik pasieks vandens paviršių, o jį pasiekus, pliumptelės į paslaptingą ir dar jam nepažįstamą pasaulį. Keletą akimirkų lašelis dar egzistuos. Jis dar iškils į paviršių įkvėpti oro, bet tai bus paskutinis kartas, nes po to jo nebeliks. Jis nenorės su tuo susitaikyti. Dar kurį laiką drebins ir maištaus – dr ums ramybę. Nuo tos vietos, kur baigsis vienalytis lašelio egzistavimas, sklis didelės bangos: viena, antra, trečia, tačiau jos aprims ir vėl įsivyraus ramybė.