Search Results for: "hobis"
„Kaip hobį paversti verslu arba darbu?“, – atsakymą į šį mūsų laikais itin aktualų klausimą žino kulinarijos studijos „ČIOP ČIOP“ vadovė, tinklaraščio www.dervynas.lt autorė Urtė Mikelevičiūtė, kuri, kaip pati sako, yra apsėsta savo pomėgių. Ši garsi vyno ir maisto žinovė, kadaise palikusi šiltą banko darbuotojos kėdę, mielai sutiko savo patirtimi pasidalyti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Karjeros dienų dalyviais ir jiems atskleidė savo 4 ingredientų sėkmės receptą.
Kaspinėliai, gėlytės, karoliukai, nuotraukos ir šiltas, nostalgiškas tekstas, paaiškinantis ir įprasminantis smulkių detalių kompoziciją, – pirmosios mintys, kurios kyla išgirdus žodį „scrapbooking“.
Populiarų Jungtinėse Amerikos valstijose „scrapbookingą“ pamažu atranda ir Lietuvos rankadarbių mylėtojai. Mūsuose jau netgi „įteisintas“ angliško termino „scrapbooking“ lietuviškas variantas – skrebukingas. Apie tai, kas yra tas skrebukingas ir „su kuo jis valgomas“ kalbamės su JAV gyvenančia skrebukingo meistre Irma Peredne.
Tai kas gi yra tas skrebukingas (angl. scrapbooking)?
Scrapbooking/Skrebukingas (angl. „scrap“ – „iškarpa“ ir „book“ – „knyga“, „dėti į knygą“) – tai meniškas, originalus nuotraukų albumų dekoravimo būdas. Tačiau skrep-albumai – tai ne šiaip sau nuotraukų albumai. Tai albumai-istorijos, dienoraščiai, užrašinės, kurios kartu su nuotraukomis saugo atsiminimus, susijusius su svarbiais įvykiais, brangiomis akimirkomis (tai gali būti vaiko piešiniai, pirmoji sruoga, išplėštas sąsiuvinio lapas su pirmuoju rašinėliu, pirmas meilės laiškelis, sudžiovinta gėlė, bilietas į kiną, kelionių bilietai ir pan.).
Kokia skrebinimo istorija?
Šiuolaikinis skrebo bumas (su specialiomis archyvinėmis skrebo medžiagomis) prasidėjo 1980 metais JAV, Utah valstijoje. Amerikietė Marielen Christensen Pasaulinėje Metraščių Konferencijoje pristatė net 50 tomų skrebo albumų, įamžinusių jos šeimos gyvenimą. Tai sukėlė nemažą visuomenės susidomėjimą ir Marielen atidarė pirmąją skrebinimo priemonių parduotuvę „Keeping memories Alive“.
Iki šiol beveik visa Amerikos skrebo industrija telkiasi Utah valstijoj. Statistiškai kas trečioje amerikiečių šeimoje bent vienas šeimos narys užsiima skrebu. Kadangi gyvenu JAV, galiu patvirtinti tai, kad priemonių, skirtų skrebinimui, galima surasti net kai kuriose maisto paduotuvėse – taip čia paplitęs šis hobis.
Kokia Jūsų pačios skrebinimo istorija?
Kai laukiausi pirmagimio, užsimaniau jam sukurti pirmųjų gyvenimo metų prisiminimų albumą. Internete radau kelias skrebo galerijas, kurios man begalo patiko – mane tiesiog pakerėjo skrebukingas. Dar ir dabar atsimenu, kaip sau pasakiau: „Ir aš noriu išmokti tokį grožį kurti!”.
Po keleto metų praktikos skrebas man tapo meditacija, pabėgimu nuo rutinos. Didžiąją dalį laiko skiriu savo šeimai bei būsto priežiūrai, o naktis yra tas metas, kai galiu skirti laiko sau, užsiimti tuo, kas man patinka – skrebukingu.
Esu be galo laiminga, kad turiu atskirą kambarį savo „rankdarbiavimui“. Vakare, kada šeima miega, su karštos arbatos puodeliu rankoje praveriu savo „skreb-oazės“ duris, įsijungiu muziką ir pasijaučiu taip lyg būčiau rojuje.
Mane ramina niekučių, atraižėlių komponavimas, o akimirką, kai pasiseka taikliai atkurti tą nuotaiką, kuri yra užfiksuota nuotraukoje, taip ir norisi sušukti „Eurika!”.
Skrebas sujungia nuotrauką su tekstu, tai yra tarsi savotiška nuotraukos interpretacija. Manau, kad kiekvienas iš mūsų geidžia palikti dalelę savęs ateinančiai kartai, o skrebo darbai yra lyg žinutė kitiems: “Aš gyvenu, myliu, jaučiu ir štai ką vertinu!”. Tai nuostabus būdas ne tik kitiems susipažinti su mumis, bet taip pat ir mums patiems pažinti save.
Kokios priemonės yra reikalingos norinčiam užsiimti skrebinimu?
Pradžiai pakanka įsigyti storesnio popieriaus. Skrebinimui labai tinka akvarelinis popierius, nes ant jo galima piešti dažais, akvarele. Prieš einant į rankdarbių reikmenų parduotuvę, pravartu apsidairyti namuose. Jei užsiimate kokiais nors rankdarbiais, tikėtina, kad atrasite sagų, juostelių, siūlų, audinių atraižų, sudžiovintų gėlių, kuriuos kuo puikiausiai galite panaudoti skrebinimui.
Kaip vyksta skrebinimo procesas?
Pirmiausia, parenku nuotraukas. Tada, žiūrėdama į nuotraukas, svarstau, kokį jausmą noriu įamžinti. Stengiuosi, kad mano skrebukai nebūtų vien „sausas“ duomenų pateikimas (t.y. ne tik atsakytų į klausimus: kas pavaizduota nuotraukoje? Kur? Kaip?), bet ir atskleistų mano jausmus, kuriuos man sukelia nuotraukoje įamžinti prisiminimai.
Kitas žingsnis – tinkamo pavadinimo sukūrimas. Kai jau žinau pavadinimą ir viską vienijančią koncepciją, apgalvoju įvairias detales, kurios galėtų pabrėžti, atskleisti temą. Tada belieka parinkti tinkamą dizainą, kurį galima sukurti pačiam arba rasti internete (pvz. pagemaps.com) ir, smagiausia dalis, – skrebuko puošyba – popieriukų karpymas, klijavimas ir t.t.
4. Kiek apytiksliai laiko trunka skrebo gamyba?
Labai įvairiai. Dažniausiai vieną vakarą skiriu vieno skrebuko gamybai. Tačiau skrebinimas man yra didelis malonumas ir juo užsiimdama aš dažnai užmirštu, kad egzistuoja toks dalykas kaip laikas. Skrebinu iki tol kol pradedu jausti nuovargį, kas būna kad ir 4 valandą ryto.
5. Koks skrebukingo panaudojimas praktikoje? Kolekcionuojate savo darbus, dovanojate draugams, giminėms, o gal parduodate?
Skrebukus daugiausia kolekcionuoju. Skrebinimas man yra labai asmeniškas procesas, kuriuo įamžinu nepakartojamus savo šeimos išgyvenimus bei šventes. Mano skrebo darbeliai mano akimis ̶ tai lyg vaizdiniai dienoraščiai, atlikti fotoreportažiniu stiliumi. Užsakymų nepriimu, kadangi nejausčiau įkvėpimo dubliuoti skrebukus ar gaminti tik paviršutiniškai dekoratyvinius, gažius, tačiau „neišjaustus“, bedvasius skrebus.
6. Iš kur semiatės idėjų naujiems scrapbooking‘o darbams? Kas jus įkvepia kurti?
Skrebinimas ̶ tai ne tik hobis, bet ir mano gyvenimo būdas. Gėda prisipažinti, bet prieš ką nors išmesdama, visada pagalvoju: „galbūt galėsiu panaudoti skrebui“. Turiu vieną lagaminuką su etikete „junk“ („nereikalingi daiktai“ aut. pastaba). Į jį dedu visokius niekučių šlamšto „lobius“. Skrebui esu sukarpius savo nudėvėtus džinsus ir net nuėmus dekoratyvines sages nuo batelių. Taip pat mane įkvepia internetinės skrebukų galerijos, dainų žodžiai, prekių pakuotės, interjero dekoravimo žurnalai, šiuolaikinių madų tendencijos… Mane įkvepia pats gyvenimas.
Ačiū už pokalbį.
Čia pateikta tik nedidelė dalis Irmos skrebukingo darbelių, daugiau galite pamatyti čia:
http://www.flickr.com/photos/34386833@N07/
Pradėdamas pasakojimą norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, šiai dienai itin Lietuvai reikšmingą valstybę – Islandiją. Be pelenų šleifo, kuris „sujungė“ atrodytų tolimas šalis, dabar mus vienija ir gyventojų skaičius.
Ar manai, kad viską žinai apie karjeros pasirinkimą? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kur kas paprasčiau, nei yra iš tiesų. Daugelis, pasidavę pasroviui vėliau atsiduria padėtyje, kada pasirinkta profesija nekelia pasitenkinimo, o priešingai – gyvenimo kasdienybė tampa vis pilkesnė ir teikia mažiau džiaugsmo.
Lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė save vadina tikra benzingalve. Nuo pat vaikystės automobilių sportu besižavinti moteris sako, kad trasoje jai svarbiausia – pergalė prieš save, įrodymas sau, kad svajonės pasiekiamos. Aistė sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su žymiausiomis šalies lenktynininkėmis ir tikina, kad jei yra noras, tokios problemos, kaip finansai – lengvai išsprendžiamos.
Gintarei su Hodžkino limfoma, kurią mergina dabar vadina savo buvusia drauge, susigyventi teko per pusę metų. Pirmuosius ligos simptomus pajutusi prieš Kalėdas, jau kitais metais per gražiausias metų šventes baigė gydymą. Per šiuos lemtingus metus jai teko susidurti su sunkumais diagnozuojant ligą, mat pirmieji simptomai buvo palaikyti alergija, o vėliau – su iššūkiais derinant gydymą ir mokslus. Liga merginai suteikė galimybę atgaivinti svajonę apie Vokietiją – šalį, kuria nuo vaikystės žavėjosi, mokėsi vokiečių kalbos, svajojo joje gyventi ir mokytis. Dabar Gintarė vėl mokosi vokiečių kalbos, nes nori laisvai ja kalbėti ir drauge su širdies draugu planuoja išvykti gyventi į Vokietiją ir ten tęsti mokslus.
Didžiausia ieškančių antros pusės klaida – trūkumų medžioklė ir privalumų neigimas. Turime milžinišką pasirinkimą ir lengvai nurašome potencialius partnerius, nes jiems šiek tiek pritrūksta iki mūsų idealios vizijos. Privalumų nematome, nes jų neieškome.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje paskelbtas šių metų „Femina Bona“ talentų fondo konkursas jau penktus metus kviečia norinčius plačiau atskleisti savo grožio ir estetikos talentą. Fondas suteikia galimybę laimėti profesionalius mados, stiliaus, plaukų kirpimo, vizažo, fotografijos mokymus ir iš esmės pakeisti savo karjerą. Apie tai, ką atveria šis konkursas, kalbamės su ankstesnių metų fondo laimėtojais – vizažiste Inga Krasilevičiūte, fotografu, septyniolikmečiu elektroninio žurnalo „Etiquette“ leidėju Niku Tereščenko ir bei „Femina Bona“ Meistrų akademijos vadove Aušra Kirliene.
Prieš septynerius metus pokeriu susižavėjęs Kauno technologijos universiteto (KTU) informatikos dėstytojas Andrej Afonin šiandien yra pripažintas žaidėjas, tarptautiniuose turnyruose dalyvaujančios Lietuvos sportinio pokerio komandos narys. Labiausiai jį žavi šio proto žaidimo tarpdiscipliniškumas – gerų rezultatų pasiekia gebantys sujungti skirtingų mokslų žinias.
Jau beveik 200 metų skaičiuojanti nėrimo vašeliu technika atgimsta moderniame namų dekoravime. Dar senolių naudota technologija šiais laikais atgimė neįprastu pavidalu – neriama iš batraiščio ar virvės. Pastaruosius keletą metų ši iš Skandinavijos keliaujanti namų dekoravimo mada vis labiau įsitvirtina ir lietuvių