Search Results for: "gyvenimo būdas"
Vilniuje viešėsianti fitneso legenda Julio Papi: „Sveikas gyvenimo būdas laikosi ant trijų dramblių“
Šiuo metu Bukarešte (Rumunija) įsikūręs Ispanijos fitneso treneris Julio Papi vadovaujasi vieninteliu principu. „Judėjimas yra gyvenimas“, – įsitikinęs jis. Sveiko gyvenimo būdo šalininkas ir sporto profesionalas, remdamasis ilgamete patirtimi, atskleidė tris pagrindinius faktorius, iš kurių susideda sveikatingumo piramidė.
Keista apie tai rašyti internete. Kad ir kaip būtų sunku patikėti, bet pasaulyje vis dar egzistuoja žmonių, kurie nesinaudoja ne tik juo, bet ir jokiomis kitomis moderniomis technologijomis. Ir taip jie daro tikrai ne todėl, kad visą tai sunku gauti? Ne. Gyvenimą lengvinančios technologijos – greta jų, tačiau joms jos nereikalingos. Tuomet kas tai? Stagnacija, maištas prieš vartotojiškumą, nesugebėjimas keistis kartu su visata ar tiesiog gyvenimo būdas?
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
Nuo gruodžio 3 d. Skalvijos kino centre pradėtas rodyti Mindaugo Survilos filmas „Stebuklų laukas”. Po filmo žiūrovams buvo suorganizuotas susitikimas su pačiu režisieriumi ir filmo idėjos autore – socialinių mokslų daktare Donata Petružyte.
Kaimo turizmas – verslas ar gyvenimo būdas? Į šį ir kitus klausimus buvo ieškoma atsakymų trečiadienį Kėdainių rajone esančioje sodyboje „Medžiotojų sostinė“ surengtame šių metų kaimo turizmo sezono atidaryme.
Naujas vadovas – naujos idėjos
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentu šiemet dvejų metų kadencijai išrinktas 32 metų Linas Žabaliūnas pristatė asociacijos artimiausius planus.
Renginyje taip pat vyko konferencija, skirta kaimo turizmo padėčiai Lietuvoje. Atskirų regionų atstovai pristatė savo sodybas, amatininkus, kulinarinį paveldą, renginio dalyviai buvo kviečiami išbandyti jėgas „Medžiotojų sostinės“ šaudykloje.
LKTA narių apklausa parodė, kad šiemet tikimasi lankytojų skaičiaus augimo 5-15 proc. „Tai nuteikia optimistiškai, tikimės, kad iš tiesų šiemet lankytojų skaičius sodybose vėl pradės augti“, – pažymėjo L. Žabaliūnas.
„Žymiai didesnį dėmesį skirsime rinkodaros priemonėms, siekiant pritraukti daugiau lankytojų iš užsienio. Šiuo metu apie 90 proc. Lietuvos kaimo turizmo sodybų lankytojų yra mūsų šalies gyventojai. Tuo tarpu Europoje kaimo turizmas jau perlipo valstybių sienas, ši atvykstamoji turizmo tendencija ne už kalnų ir pas mus. Iš pradžių mėginsime pritraukti kaimyninių šalių turistus, vėliau žvilgsnį nukreipsime plačiau“, – teigė L. Žabaliūnas, kuris renginyje ilgametei LKTA vadovai Reginai Sirusienei padėkojo už nuoširdų darbą ir gerus rezultatus.
Rengiasi priimti krepšinio sirgalius
Artimiausias asociacijos rūpestis – Europos krepšinio čempionatas. LKTA kuria duomenų bazę apie tas sodybas, kurios pasirengusios priimti krepšinio sirgalius čempionato metu. Netrukus startuos sodybų rezervavimo sistema, skirta krepšinio sirgaliams. Užsieniečiai jau dabar užsisako kambarius kaimo turizmo sodybose.
Taip pat bus plečiamos LKTA vienintelio oficialaus portalo www.atostogoskaime.lt galimybės. Jame bus įdiegta daugiau kaimo sodyboms reikalingų rinkodaros ir reklamos priemonių, bus tobulinama sodybų paieškos sistema. „Vienas svarbiausių darbų – sukurti sodybų rezervacijos internetu sistemą, kuri užsieniečiams leistų patogiau rezervuoti sodybas. Ši sistema labai reikalinga ir tiems kaimo sodybų savininkams, kuriems kaimo turizmas yra verslas“, – pažymėjo LKTA vadovas.
LKTA taip pat stiprins tarptautinį bendradarbiavimą. Lietuvos kaimo turizmo asociacija yra tarptautinės organizacijos „Euro Gites“ nare. Oficialioje organizacijos svetainėje (http://www.eurogites.org/) skelbiama informacija apie Lietuvos kaimo turizmo asociaciją. „Ryšius reikia stiprinti, nes priklausymas šioje organizacijose suteikia didžiulės profesinės naudos. Kasmet vyksta kongresai ir seminarai kaimo turizmo organizatoriams“, – sakė L. Žabaliūnas.
Asociacijos narių sodybos skirstomos į penkias kategorijas, suteikiant joms vieno, dviejų, trijų, keturių ir penkių gandrų ženklus. Šios komforto kategorijos nustatomos pagal asociacijos tarybos patvirtintus klasifikavimo reikalavimus
„Jau parengtos naujos taisyklės, pagal kurias sodyboms suteikiami gandriukai. Taisyklės leidžia lengviau kontroliuoti sodybų paslaugų kokybę. Pagal naujas taisykles yra vertinamos ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir papildomos paslaugos, kurios stiprina kaimo turizmo produkto galimybes. Sodybos turi būti vertinamos ne rečiau kaip kas 5 metai, tačiau savininkų pageidavimu tai galima daryti ir kasmet. Manau, kad šiemet kelioms sodyboms bus suteikti penki gandriukai“, – mano LKTA vadovas.
Sodybos taip pat bus skirstomos į penkias grupes pagal jų tipą, o tai leis portalo lankytojams greičiau ir tiksliau pasirinkti norimą sodybą.
„Tik mitas, kad sodybose daugiausia rengiamos šeimos šventės. Kaimo turizmo sodybos suteikia galimybę pabėgti iš miesto ir pailsėti, klausantis paukščių čiulbėjimo bei grožintis gamtos vaizdais“, – teigė L. Žabaliūnas.
Asociacijai – 14 metų
Lietuvos kaimo turizmo asociacija (LKTA) yra nevyriausybinė organizacija, vienijanti daugelį kaimo turizmo paslaugas teikiančių sodybų šeimininkų. Asociacija, kuri įkurta 1997 metais, šiuo metu vienija 395 narius. Asociacijos būstinė yra Kaune.
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. kaimo turizmo sodybose apsilankė 227,5 tūkst. poilsiautojų, iš jų – 13,2 tūkst., arba 5,8 procento, užsieniečių.
Dauguma užsieniečių atvyko iš Lenkijos (29,3 %), Vokietijos (17,3 %), Rusijos (11,6 %), Latvijos (10,6 %). Daugiausia poilsiautojų sulaukė Vilniaus (45,7 tūkst., arba 20,1 %), Kauno (41,8 tūkst., arba 18,4 %) ir Utenos (38,6 tūkst., arba 16,9 %) apskritys.
Vidutinė nakvynės kaimo turizmo sodyboje kaina vienam asmeniui apskrityse svyravo nuo 37 iki 66 litų. Lietuvos gyventojas už nakvynę kaimo turizmo sodyboje vidutiniškai mokėjo 46 litus, užsienietis – 59 litus. 2010 m. dauguma poilsiautojų atvykdavo tik savaitgaliais.
Populiariausias mėnuo poilsiauti kaimo turizmo sodybose buvo rugpjūtis. Pastaraisiais metais veikiančių kaimo turizmo sodybų skaičius išliko beveik nepakitęs. 2010 m. apgyvendinimo paslaugas teikė 590 kaimo turizmo sodybų, tai 0,3 procento, arba 2 sodybomis, daugiau nei 2009 m., o vietų skaičius padidėjo 1,6 procento – iki 12,4 tūkst.
Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Ignalinos, Molėtų, Lazdijų, Trakų, Utenos rajonų savivaldybėse. Apgyvendinimo paslaugas Ignalinos ir Molėtų rajonų savivaldybėse teikė po 48 kaimo turizmo sodybas, Trakų – 38, Lazdijų ir Utenos – po 37, Plungės – 35, Zarasų – 33, Varėnos – 28, Klaipėdos rajono savivaldybėje – 21 sodyba. Poilsiautojai labiausiai mėgo prie ežerų įsikūrusias sodybas.
Kaspinėliai, gėlytės, karoliukai, nuotraukos ir šiltas, nostalgiškas tekstas, paaiškinantis ir įprasminantis smulkių detalių kompoziciją, – pirmosios mintys, kurios kyla išgirdus žodį „scrapbooking“.
Populiarų Jungtinėse Amerikos valstijose „scrapbookingą“ pamažu atranda ir Lietuvos rankadarbių mylėtojai. Mūsuose jau netgi „įteisintas“ angliško termino „scrapbooking“ lietuviškas variantas – skrebukingas. Apie tai, kas yra tas skrebukingas ir „su kuo jis valgomas“ kalbamės su JAV gyvenančia skrebukingo meistre Irma Peredne.
Tai kas gi yra tas skrebukingas (angl. scrapbooking)?
Scrapbooking/Skrebukingas (angl. „scrap“ – „iškarpa“ ir „book“ – „knyga“, „dėti į knygą“) – tai meniškas, originalus nuotraukų albumų dekoravimo būdas. Tačiau skrep-albumai – tai ne šiaip sau nuotraukų albumai. Tai albumai-istorijos, dienoraščiai, užrašinės, kurios kartu su nuotraukomis saugo atsiminimus, susijusius su svarbiais įvykiais, brangiomis akimirkomis (tai gali būti vaiko piešiniai, pirmoji sruoga, išplėštas sąsiuvinio lapas su pirmuoju rašinėliu, pirmas meilės laiškelis, sudžiovinta gėlė, bilietas į kiną, kelionių bilietai ir pan.).
Kokia skrebinimo istorija?
Šiuolaikinis skrebo bumas (su specialiomis archyvinėmis skrebo medžiagomis) prasidėjo 1980 metais JAV, Utah valstijoje. Amerikietė Marielen Christensen Pasaulinėje Metraščių Konferencijoje pristatė net 50 tomų skrebo albumų, įamžinusių jos šeimos gyvenimą. Tai sukėlė nemažą visuomenės susidomėjimą ir Marielen atidarė pirmąją skrebinimo priemonių parduotuvę „Keeping memories Alive“.
Iki šiol beveik visa Amerikos skrebo industrija telkiasi Utah valstijoj. Statistiškai kas trečioje amerikiečių šeimoje bent vienas šeimos narys užsiima skrebu. Kadangi gyvenu JAV, galiu patvirtinti tai, kad priemonių, skirtų skrebinimui, galima surasti net kai kuriose maisto paduotuvėse – taip čia paplitęs šis hobis.
Kokia Jūsų pačios skrebinimo istorija?
Kai laukiausi pirmagimio, užsimaniau jam sukurti pirmųjų gyvenimo metų prisiminimų albumą. Internete radau kelias skrebo galerijas, kurios man begalo patiko – mane tiesiog pakerėjo skrebukingas. Dar ir dabar atsimenu, kaip sau pasakiau: „Ir aš noriu išmokti tokį grožį kurti!”.
Po keleto metų praktikos skrebas man tapo meditacija, pabėgimu nuo rutinos. Didžiąją dalį laiko skiriu savo šeimai bei būsto priežiūrai, o naktis yra tas metas, kai galiu skirti laiko sau, užsiimti tuo, kas man patinka – skrebukingu.
Esu be galo laiminga, kad turiu atskirą kambarį savo „rankdarbiavimui“. Vakare, kada šeima miega, su karštos arbatos puodeliu rankoje praveriu savo „skreb-oazės“ duris, įsijungiu muziką ir pasijaučiu taip lyg būčiau rojuje.
Mane ramina niekučių, atraižėlių komponavimas, o akimirką, kai pasiseka taikliai atkurti tą nuotaiką, kuri yra užfiksuota nuotraukoje, taip ir norisi sušukti „Eurika!”.
Skrebas sujungia nuotrauką su tekstu, tai yra tarsi savotiška nuotraukos interpretacija. Manau, kad kiekvienas iš mūsų geidžia palikti dalelę savęs ateinančiai kartai, o skrebo darbai yra lyg žinutė kitiems: “Aš gyvenu, myliu, jaučiu ir štai ką vertinu!”. Tai nuostabus būdas ne tik kitiems susipažinti su mumis, bet taip pat ir mums patiems pažinti save.
Kokios priemonės yra reikalingos norinčiam užsiimti skrebinimu?
Pradžiai pakanka įsigyti storesnio popieriaus. Skrebinimui labai tinka akvarelinis popierius, nes ant jo galima piešti dažais, akvarele. Prieš einant į rankdarbių reikmenų parduotuvę, pravartu apsidairyti namuose. Jei užsiimate kokiais nors rankdarbiais, tikėtina, kad atrasite sagų, juostelių, siūlų, audinių atraižų, sudžiovintų gėlių, kuriuos kuo puikiausiai galite panaudoti skrebinimui.
Kaip vyksta skrebinimo procesas?
Pirmiausia, parenku nuotraukas. Tada, žiūrėdama į nuotraukas, svarstau, kokį jausmą noriu įamžinti. Stengiuosi, kad mano skrebukai nebūtų vien „sausas“ duomenų pateikimas (t.y. ne tik atsakytų į klausimus: kas pavaizduota nuotraukoje? Kur? Kaip?), bet ir atskleistų mano jausmus, kuriuos man sukelia nuotraukoje įamžinti prisiminimai.
Kitas žingsnis – tinkamo pavadinimo sukūrimas. Kai jau žinau pavadinimą ir viską vienijančią koncepciją, apgalvoju įvairias detales, kurios galėtų pabrėžti, atskleisti temą. Tada belieka parinkti tinkamą dizainą, kurį galima sukurti pačiam arba rasti internete (pvz. pagemaps.com) ir, smagiausia dalis, – skrebuko puošyba – popieriukų karpymas, klijavimas ir t.t.
4. Kiek apytiksliai laiko trunka skrebo gamyba?
Labai įvairiai. Dažniausiai vieną vakarą skiriu vieno skrebuko gamybai. Tačiau skrebinimas man yra didelis malonumas ir juo užsiimdama aš dažnai užmirštu, kad egzistuoja toks dalykas kaip laikas. Skrebinu iki tol kol pradedu jausti nuovargį, kas būna kad ir 4 valandą ryto.
5. Koks skrebukingo panaudojimas praktikoje? Kolekcionuojate savo darbus, dovanojate draugams, giminėms, o gal parduodate?
Skrebukus daugiausia kolekcionuoju. Skrebinimas man yra labai asmeniškas procesas, kuriuo įamžinu nepakartojamus savo šeimos išgyvenimus bei šventes. Mano skrebo darbeliai mano akimis ̶ tai lyg vaizdiniai dienoraščiai, atlikti fotoreportažiniu stiliumi. Užsakymų nepriimu, kadangi nejausčiau įkvėpimo dubliuoti skrebukus ar gaminti tik paviršutiniškai dekoratyvinius, gažius, tačiau „neišjaustus“, bedvasius skrebus.
6. Iš kur semiatės idėjų naujiems scrapbooking‘o darbams? Kas jus įkvepia kurti?
Skrebinimas ̶ tai ne tik hobis, bet ir mano gyvenimo būdas. Gėda prisipažinti, bet prieš ką nors išmesdama, visada pagalvoju: „galbūt galėsiu panaudoti skrebui“. Turiu vieną lagaminuką su etikete „junk“ („nereikalingi daiktai“ aut. pastaba). Į jį dedu visokius niekučių šlamšto „lobius“. Skrebui esu sukarpius savo nudėvėtus džinsus ir net nuėmus dekoratyvines sages nuo batelių. Taip pat mane įkvepia internetinės skrebukų galerijos, dainų žodžiai, prekių pakuotės, interjero dekoravimo žurnalai, šiuolaikinių madų tendencijos… Mane įkvepia pats gyvenimas.
Ačiū už pokalbį.
Čia pateikta tik nedidelė dalis Irmos skrebukingo darbelių, daugiau galite pamatyti čia:
http://www.flickr.com/photos/34386833@N07/
Prieš ketverius metus, ji diskutuodama su draugu nusprendė kardinaliai pakeisti mitybą ir tapti veganiškos mitybos šalininke. Kadangi individuali maisto vartojimo kultūra yra neatsiejamas kiekvieno kasdieninio gyvenimo pagrindas, dvidešimtmetei merginai tai buvo tik pirmas žingsinis link dabartinio tikslo… Kuris veda į nuožmią ir principinę kovą už gyvūnų teises.
Pavasaris – ne tik atgimstančios gamtos, bet dažnam ir suintensyvėjusios veiklos metas. Dirbantieji siekia kuo daugiau nuveikti iki vasaros, o moksleiviai ir studentai uoliai ruošiasi egzaminų sesijoms. Šiuolaikinio žmogaus darbui tapus neatsiejamu nuo kompiuterių, bene labiausiai kenčia akys. Būtent šiuo metų laiku dauguma žmonių pastebi nusilpusį regėjimą: pradeda mirguliuoti akyse, liejasi vaizdas, vis dažniau tenka prisimerkti. Niekada akinių nenešioję žmonės pradeda svarstyti, ar nevertėtų jų įsigyti.
Indijos vandenyne plūduriuojanti ašaros formos sala – Šri Lanka – ankščiau buvo netgi vadinama Ceilonu dėl čia besidriekiančių arbatos plantacijų. Todėl Šri Lankoje galite paragauti tikros juodosios arbatos, surinktos salos gyventojų rankomis. Populiari salos atrakcija – pasivaikščiojimas raitomis ant dramblio, kuris čia laikomas geriausiu žmogaus draugu.
Įsimintiniausią gyvenimo dieną kelias ar net keliolika valandų praleisti vestuvinėje fotosesijoje – įprasta jaunavedžių dienotvarkė. Vis dėlto, pasak fotografės Redos Ruželės, vis dažniau pageidaujamos ir papildomos fotosesijos, organizuojamos gerokai prieš didžiąją dieną. Iš užsienio nusižiūrėtos „generalinės“ vestuvių fotosesijos repeticijos dažnai organizuojamos būtent nuotakos pageidavimu.