Search Results for: "gruzinų kinas"
Skoningas nuo tokių smulkmenų kaip programėlės iki joje pateikiamų filmų, mažas kaip kavos puodelis, bet stiprus kaip pastarųjų savaičių speigas – taip būtų galima apibūdinti devintąjį prancūziškų filmų festivalį „Žiemos ekranai“. Šiek tiek poetiškai, bet kaip dar gali nuteikti šios šalies kinas? Ypač trumpi susitikimai prieš seansus su vienu iš jo grandų Otaru Joselianiu, kuriais šį savaitgalį džiugino festivalio organizatoriai.
Į speiguotą sostinę vakar laimingai nusileido kultinis režisierius Otaras Joselianis. Gerai nusiteikęs ponas Otaras vakar „Žiemos ekranų“ atidarymo metu rėžė kalbą apie gruzinų ir prancūzų kiną. Kūrėjas festivalyje viešės visą savaitgalį. „Skalvijos“ kino centre jis pats pristatys keturis savo filmus: penktadienį – „Šantrapa“, šeštadienį – „Sudie, mano karvide“, sekmadienį – „Balandį“ ir „Pastoralę“. Po seansų žiūrovai turės galimybę su juo pabendrauti gyvai.
Po savaitės, rugsėjo 25 dieną, seniausiame Lietuvos kino teatre „Romuva“ prasidės septintasis Tarptautinis Kauno kino festivalis. Atidarymo filmas – australų režisierės Cate Shortland drama apie vokiškuosius „vilko vaikus“. Vizualiai bei emociškai užburianti „Lorė“ pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusių nacių vaikų pastangas išlikti, apie ideologijų kaitą ir žmogiškumo kainą. Šiųmečio festivalio programose svarbią vietą užima prancūziškas kinas bei jauni kūrėjai, tradiciškai laukiama nemažai svečių iš kino pasaulio.
Šį vakarą iškilmingai uždarytas 18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Dvi savaites kvietęs į geriausius kino filmus, diskusijas, susitikimus su garsiais kino kūrėjais bei renginius, festivalis su lankytojais atsisveikina iki kitų metų. Uždarymo ceremonijos metu įteikti net aštuoni apdovanojimai. Pagrindinis festivalio prizas ir „Kino pavasario“ statulėlė atiteko režisieriui Slawomirui Fabickiui už filmą „Myliu”.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vėl visus kviečia į kino teatrų sales pažiūrėti vertų dėmesio dokumentinių filmų. Per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams. Tokia beveik dvi savaites truksianti vakarienė siūloma visiems dokumentinio kino gurmanams. Vakarienės pavadinimas – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis(VDFF), kuris sostinę džiugins kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
8 kartą vyksiantis VDFF šiemet jau turi ištikimų gerbėjų ratą, kuris dar neprasidėjus festivaliui jau perka išankstinius bilietus ar abonentus. „Susidomėjimą dokumentiniu kinu rodo ir pirmą kartą „skavijoje“ matomas toks gausus žurnalistų būrys“, – džiaugėsi kino teatro direktorė ir viena iš festivalio programos sudarytoja Vilma Levickaitė.
Tad kas vyks festivalyje ir kaip nepasimesti filmų gausoje? Kaip ir kiekvienais metais, festivalis sudarytas iš pagrindinės programos, specialiosios programų, vieno autoriaus kūrybos pristatymo, konkursinės programos darbų ir meistriškumo dirbtuvių.
Visus festivalio filmus jungs bendras apsektas – Žmogus ir šūkis „Mes esame dokumentika“, kuris ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai. Pradedam nuo pradžių:
Pagrindinėje festivalio programoje bus pasakojamos 9 kino istorijos, taip pat istorija apie vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Pasak V.Levickaitės, programos temą jai padiktavo Amsterdamo dokumentinių filmų festivaluje pamatytas : Bente Milton filmas apie virtualų pasaulį „Mano avataras ir aš“, 2010. „Iš pradžių galvojau atrinkti tik filmus, susijusius su virtualia relybe, bet vėliau visgi šias ribas praplėčiau“, – teigė V.Levickaitė. Programą sudarys 5 filmai, iš kurių turbūt daugelį intriguoja JAV režisieriaus Morgano Spurlocko filmas, kurio pavadinimas pasako viską už save – „Geriausiai parduotas filmas“.
Konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos. Lietuvai atstovaus Evaldo Janso ir Audriaus Kuprevičiaus filmas „Laisvė kurti“, Aloyzo Jančoro sukurtas profesoriaus Sauliaus Sondeckio kino portretas „Mocarto obuoliai“, jauno režisieriaus Mindaugo Survilos premjerinis dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ ir A. Stonio praėjusių metų filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“. Tad lietuvių darbus pamatyti išties įdomu, nors keletą iš jų turbūt dauguma jau matė, o kad A.Stonys yra vienas iš VDFF programos sudarytojų nereiškia, kad kvepia korupcija, nes kam atiteks prizai už geriausią darbą, nuspręs tarptautinė žiuri, vadovaujama danų kino kritiko ir eksperto Tue Steen Muellerio.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, žiūrovams bus parodyti visi jo sukurti filmai. Šį jauną režisierių pasiūle vienas iš A.Stonys, kuris išsigynė, kad nors ir labai norėjo, kad A.Paunovo darbai būtų rodomi VDFF, tai buvo kolektyvinis organizatorių sprendimas.
Meistriškumo kursai surengti bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.
Žinoma, bus neapsieta be prizų, nes 13 tūkst. litų prizinį fondą konkurso laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas, ištikimai mecenuojantis VDFF konkursą. Kaip teigė festivakio organizatoriai, Kazickai dar neik karto nebuvo apsilankę festivalyje, tačiau jiems nuolat siunčiami nugalėtojų flmai ir informacija. Tad tereikia džiaugtis, kad dokumentinis kinas sulaukia ir privačių rėmėjų lėšų.
Norėtume išskirti VDFF atidarymo ir uždarymo filmus: tai A. Stonio režisuotas pirmasis Latvijos ir Gruzijos finansuotas bendros gamybos filmas, sukurtas Gruzijoje „Raminas“. „Šiam filmui reikalingos lėšos buvo gautas iš Latvijos ir Gruzijos. Lietuvos net neprašėme, nes gautų pinigų ir taip pakako“, – teigė A. Stonys. Kitas verta dėmesio darbas – režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“, pasakojantis apie daugiau nei 20 metų Budos miške netoli buvusio Karijotiškių sąvartyno gyvenančius žmones.
O pabaigai, reikia pasidžiaugti, kad dokumentinis kinas vis daliau pripažįstmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Štai šių metų Venecijos kino festivalį atidarė ne tik vaidybinė, bet ir dokumentinė kino juosta, o Maskvos kino festivalyje atsirado dokumentinių filmų programa“, – teigė Stonys. O VDFF organizatorė Sonata Žalneravičiūtė pasidžiaugė, kad mūsų žiūrovų nebereikia įtikinėti, kad dokumentinis kinas – tai ne vien apie miškuose bėgiojančius žvėriukus.
Tad tikrai, kada paskutinį kartą žiūrėjote dokumentinį filma? Jei atsakymas – seniai, subėkit pirkti bilietų į VDFF ir susimatysime tenai.
Drama TSRS (Gruzija) Kino platintojas: Lietuvos kinas Režisierius: Tenghiz Abuladze Aktoriai: Ramaz Chkhikvadze, Lika Kavjaradze, Soso Jachvliani, Zaza Kolelishvili, Kote…