Search Results for: "grupė Akvarium"
Ko gero, joks kitas gyvas sutvėrimas nesikumščiuoja taip bauginamai stipriai (ypač atsižvelgiant į jo kelių centimetrų kūno dydį), kaip tai daro koraliniuose rifuose gyvenantis spalvingasis burnakojis vėžys-maldininkas (angl. – „peacock mantis shrimp“).
Zala ir Driukas – tai dviejų gerai žinomų atlikėjų duetas. Andrius Zalieska arba Zala – grupės „Arbata“ įkūrėjas ir lyderis – šypsosi nuolatos: tiek scenoje, tiek gyvenime. Aurimas Driukas – profesionalus gitaristas, kurio muzikinis horizontas itin platus. Jis grojo projektuose kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir D. Katkaus vadovaujamu Vilniaus miesto Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, koncertuoja su įvairaus žanro atlikėjais: Alina Orlova, gotikinio roko grupe „Siela“, alternatyvaus roko grupe IR. Kviečiame paskaityti energijos ir pozityvumo persmelktą pokalbį su Andriumi Zalieska–Zala.
Keisti hermafroditų pasaulio atstovai jūrų šliužai intymiai greituko sampratai suteikia visai kitokią prasmę. Pasirodo, kaip byloja naujausio tyrimo rezultatai, kad būtų įmanoma dažniau užsiiminėti reprodukcine veikla, jūrų šliužai, savo penius panaudoję pagal paskirtį, juos… numeta šalin, kad išaugtų nauji ir vėl būtų galima imtis padermės tęsimo veiksmų.
Norėdami geriau suprasti lietuvišką roką (plačiąja prasme – ir stilistiškai, ir kaip subkultūrą), turime žinoti ir tai, kuo gyveno bei gyvena mūsų kaimynai – latviai, estai, rusai, baltarusiai, lenkai. Tyrinėjimus pradėsime nuo bendros situacijos TSRS, taip pat šįsyk paminėsime ir Lenkiją. Apie kitų kaimyninių šalių roko ištakas ir raidą pakalbėsime truputį vėliau.
14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.
Mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus Nail Akhmediev iš Fizikos ir inžinerijos tyrimų mokyklos Australijos nacionalinio universiteto (angl. Research School of Physics and Engineering), kartu su kolegomis iš Hamburgo Technologijų universiteto bei Turino universiteto vykdo netiesinės dinamikos eksperimentus, kuriais bando paaiškinti bangų „žudikių“ (angl. rogue, killer) atsiradimą. Dabar yra nustatyta, kad šios didžiulės bangos gali atsirasti santykinai ramiame vandenyje atviroje jūroje ir net paskandinti laivus.
Naudodami akvariumą, bangų generatorių ir Lego konstruktoriaus laivelį, mokslininkai galėjo parodyti, kad gali atsirasti žymiai didesnės bangos žudikės nei anksčiau manyta. Šios bangos buvo pavadintos super bangomis žudikėmis (angl. super rogue waves), nes jos gali būti apie penkis kartus didesnės nei kitos aplinkoje esančios bangos.
„Mūsų gauti rezultatai gali suteikti žymiai daugiau žinių apie šiuos paslaptingus objektus“, – pasakė dr. Akmediev. – „Toks didelis bangų žudikių stiprinimas lyginant su įprastomis bangomis leidžia manyti, kad egzistuoja visiškai naujo tipo bangos – super bangos žudikės. Mes parodėme, kad jūroje esant net mažam bangavimui bangos žudikės gali atsirasti dėl netiesinės dinamikos efektų vandens paviršiuje. Tai neįprastas faktas, kuris galėtų paaiškinti bangų žudikių stebėjimą atviroje jūroje, esant ramiam orui.“
Bangos žudikės tik neseniai buvo moksliškai pripažintos. Anksčiau tai buvo tik jūrininkų pasakojimuose egzistuojantys objektai. Nežiūrint dešimtmečio debatų apie šias bangas, šios bangos, vadinamos Peregrine solitonais, buvo eksperimentiškai stebėtos optiniame pluošte tik visai neseniai.
Darbo rezultatai buvo atspausdinti prestižiniame „Physical Review“ žurnale. Straipsnyje pabrėžiama, kad teorija yra svarbi norint suprasti bangų žudikių susidarymą pasaulio vandenynuose.
„Žinoma realiame vandenyne reikia žymiai nuoseklesnio tyrimo, bet mes tikimės, kad tyrimų rezultatai bus svarbūs nagrinėjant ekstremalias bangas vandenynuose bei ekstremalius procesus gamtoje ir visuomenėje“.
Lego konstruktoriaus laivelis atlaikė bangos žudikės smūgį. Tačiau iš tikrųjų gamta retai yra tokia gailestinga. Paskutiniai tyrimai rodo, kad monstrinės bangos pasirodo žymiai dažniau nei buvo manyta anksčiau.
Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?
Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?
Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?
Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.
Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.
Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.
Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?
Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?
Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?
Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.
Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.
Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?
Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.
Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.
Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?
„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?
„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?
Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?
Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?
Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?
Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė
Grupės „Akvarium“ lyderio Boriso Grebenščikovo kuriama muzika skirta tikrai ne tik vyresniajai kartai. Ir rusų kalbos visai nebūtina mokėti, kad pajustum jo koncertuose skleidžiamą magiją. Čia užtenka tik klausytis… Visu tuo buvo galima įsitikinti vakar „Ūkio banko“ teatro arenoje vykusiame akustiniame B. Grebenščikovo koncerte.
Daug pavasario, daug egzotikos ir dar daugiau geros nuotaikos pasitiko sausakimšą salę B. Grebenščikovo gerbėjų. 58 metų muzikantas, kaip visada, atrodė nepriekaištingai ir ekstravagantiškai. Ramus ir tuo pačiu linksmas, lyg rytų išminčius, įsitaisęs ant minkštos pagalvėlės tarp spalvotų gėlių, žalios lapijos, su arbatos puodeliu – B. Grebenščikovas mėgavosi atliekama muzika.
Dar prieš koncertą su juo rengtame interviu muzikantas minėjo, kad „galiausiai jam atsirado galimybė pagroti gitara“. Na, ir pagrojo – dvi valandas. Koncerto pertrauka buvo skirta atsakymams į žiūrovų klausimus. Per pirmąją dalį visi norintieji ko nors paklausti B. Grebenščikovo metė į dėžutę ant lapelio surašytus klausimus. Jam dar tik pradėjus skaityti, ko jo klausiama, salė jau kartu su atlikėju visu balsu kvatojosi. Apskritai roko legenda vadinamo B. Grebenščikovo bendravimas su publika priminė susitikimą su senu draugu pasėdėti prie vyno taurės skambant puikiai muzikai.
B. Grebeščikovas viename raštelyje perskaitė jį nuo 5 klasės įsimylėjusios gerbėjos klausimą „ar į Vilnių jis atvyko su žmona“. Muzikantas nesutrikęs visiems pristatė pirmoje eilėje sėdinčią savo žmoną ir pasakė, kad meilė labai gražus jausmas.
Jausmų įvairovės koncerte tikrai netrūko. Didžiulį jų pliūpsnį suteikė scenos kraštuose įsitaisę muzikantai. Turint komandoje tokį perkusininką, kokį turi B. Grebenščikovas, galima apskritai koncerto metu padėti gitarą ir išeiti parūkyti. Senai teko matyti tokia energija trykštantį ir su tokia šypsena grojantį žmogų. Kai kurių jo demonstruotų instrumentų pavadinimų daugelis tikriausiai nebuvo net girdėjęs. Nuolat keičiamų ritmikos instrumentų garsai veikė tarsi burtai.
Dar buvo dūdelė, gražių pianino melodijų… O sugrojus paskutinei dainai, visi esantys salėje atsistojo ir garsiais plojimais, trypdami kojomis ragino muzikantus grįžti į sceną. Pridurti tikriausiai daugiau nieko ir nebereikia. Gal tik tai, kad vakar nebuvusieji kartu, dar turi galimybę sudalyvauti B. Grebenščikovo kūrybiniame vakare, vyksiančiame šiandien Kaune.
Akustinis Boriso Grebenščikovo koncertas: dainos, kurios grojamos taip, kaip jos ir buvo sukurtos. Gitara, minimalus žmonių kiekis scenoje, kamerinė „naminė“ koncerto aplinka, kurioje galima klausti visko ir, greičiausiai, gauti atsakymą. Pakliūti į tokį „savą“ vakarą – ir senų „Akvarium“ gerbėjų, ir daugelio, nors kartą pajutusių B. Grebenščikovo dainų magiją, svajonė.
Interviu su grupės „Akvarium“ siela – B. Grebenščikovu apie akustiką ir viską po truputį.
Borisai, iš kur kilo būtinybė naujam formatui – kūrybiniam vakarui?
Dėl pačios paprasčiausios priežasties: dainos, kurias rašau, sudarytos iš daugybės sudėtingų atlikimo būdų. Kai groja „Akvarium“, scenoje visada 6-7 žmonės, ir tai tam tikra prasme suvaržo. O kai dainos išimamos iš puikios, bet „statiškos“ aranžuotės ir tampa „mobiliomis“, skirtomis vienam ar dviem instrumentams, atsiranda visiškai kitas pojūtis. Kažkada pastebėjau, kad man tai taip pat labai įdomu. Todėl visos dainos egzistuoja dviejose formose. Galiausiai man atsirado galimybė pagroti gitara, nes „Akvarium“ niekas net negalvoja, kad mane galima girdėti. Juk kai groja visa grupė, mes visi žinome kas gausis, o kai esame dviese ar trise – to nežino niekas, pirmiausia – mes patys. Malonu daryti tai, kas tau pačiam dar nežinoma.
Ar sudėtinga išlaikyti kamerinio skambesio atmosferą? Juk tokie koncertai – dideli „kvartirnikai“, artimas bendravimas ir dainavimas pritariant gitara.
Sutinku, tai kas kita. Kai groja didelė grupė, jaučiamas tam tikras energijos kiekis, kuris visus laiko, o čia nelaiko niekas. Tarsi mestų tave į vandenį, ir kaip moki, taip ir plauki. Bet, manau, tai labai teigiamas pojūtis.
Ar žiūrovai gali „užsakyti“ dainas tokiuose koncertuose?
Taip, pastoviai gaunu raštelius, ir, reikia pasakyti, žmonės labai išradingi ir skirtingi, šaunuoliai! Nėra buvę to, ko jie būtinai nepaprašytų. Netgi „Gorod zolotoj“ prašo labai retai, kas man malonu. Nors tai nuostabi daina. Dainuoju tik tai, ką jaučiu, jog šiandien tiesiog būtina sudainuoti. Kai suprantu, kad dainos galima nedainuoti – iš karto ją išmetu iš repertuaro. Pavyzdžiui, užvakar mes ją dainavome ir viskas, ką galėjome su ja padaryti, jau padaryta – tada daina išbraukiama, o į programą įtraukiama kažkas naujo.
Laimingieji, patekę į kūrybinį vakarą Vilniuje, kuris vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, kalba apie ypatingai sėkmingą šios vietos atmosferos susijungimą su tuo, kas vyksta scenoje. Koncertas tapo atsivėrimu. Kaip vyko susitikimai su žmonėmis kituose miestuose, šalyse? Teko girdėti, jog lankėtės net Kinijoje.
Žinote, įsimena visi pasirodymai, nes kaskart koncerte būna viskas, ką aš noriu padaryti. Taigi kiekviena vieta, scena suteikia kažką savito. Vienas dalykas groti Vilniuje, kitas – kambaryje Tuloje, t.y. patalpoje, kuri yra dydžio sulig dideliu kambariu ar mažu klubu, kuriame ant žemės sėdi 80 žmonių. Tačiau man visa tai telpa netgi ne į kūrybinio vakaro formatą, o į pojūtį, jog tai – „dainos virtuvėje“. Beje, Kinijoje mus priėmė labai gerai – visa salė buvo vien rusai. Nė vienas kinas neapsireiškė, ir ačiū Dievui. Kol kas.
Kodėl?
Todėl, kad norint būti žinomu Kinijoje reikiai tiek daug pinigų, energijos, kas man asmeniškai nepavyktų, nes nemoku per prievartą būti maloniu. Žinau, kad mūsų muzikos klausosi ir kinai, ir japonai, tiesa, jų nedaug. Man to pakanka. Žinoma, aš už, kad susirinktų pilnos salės kinų, tačiau specialiai tam jokių veiksmų nesiimsiu. Kol kas. Nors mano planuose yra įrašas su kinų liaudies instrumentų orkestru, seniai apie tai kalbuosi su jų dirigentu. Man įdomu išbandyti absoliučiai man nepažįstamą muzikos sritį.
Ar taip pat norėtumėte išbandyti ir, tarkime, Jūsų sukurtas klasikinio repertuaro aranžuotes?
Žinote, tai būtų tuščias laiko ir svetimo dėmesio švaistymas. Be to, man jau nebėra laiko dainuoti netgi savo parašytas dainas. Taigi jei pradėsiu groti klasiką, nemokėdamas niekuo groti, žmonės man to neatleis ir pradės linčiuoti. Ir jie bus teisūs.
Ar esate sumanęs projektų vaikams?
Ne. Mano kūryba skirta ne suaugusiesiems ir ne vaikams. Ji skirta žmonėms. O kokio jie amžiaus ir ką jie mąsto, yra visiškai ne mano reikalas. Neturiu teisės apie tai galvoti.
Trokštantieji susitikimo su B. Grebenščikovu jo kūrybiniuose vakaruose galės apsilankyti – gegužės 4 d. 19 val. Ūkio banko teatro arenos scenoje (Vilnius) ir gegužės 5 d. 19 val. „Girstučio“ kultūros centre (Kaunas). Daugiau informacijos Renginių gide.
Šeštadienį Kaune, prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ esančiame akvariume, vyks analogų neturintis renginys – povandeninė Undinėlės fotosesija tarp ryklių.
Renginio organizatorius, tinklalapio Fotonaras.lt įkūrėjas Tomas Degutis sako, kad žiūrovai išvys reginį, kokio niekada nėra buvę nei mūsų šalyje, nei Europoje.
„Undinėlė yra mitais ir legendomis apipintas personažas, o jos pasirodymas tarp aštriadančių ryklių suteiks reginiui dar daugiau paslaptingumo ir įtampos. Žiūrovams ketiname papasakoti intriguojančią Undinėlės istoriją. Ko ji ieškos vandens gelmėse, dabar neišduosime“, – pasakojo T. Degutis.
Undinėlės šokį tarp ryklių įamžins profesionali Fotonaras.lt komanda.
Pagrindinį personažą įkūnys Lietuvos plaukimo meistrė, daugkartinė įvairių plaukimo pirmenybių nugalėtoja Erika Bespalko.
„Po vandeniu darytos nuotraukos – visiškai kitokios nei įprastos. Vandenyje fotografuojami žmonės atrodo plastiški, o savotiškas apšvietimas suteikia paslaptingumo“, – aiškina T. Degutis, kurio vadovaujama profesionali komanda vienintelė Lietuvoje teikia povandeninės fotografijos paslaugas.
Iš karto po Undinėlės fotosesijos, po vandeniu darytos nuotraukos bus demonstruojamos prekybos centre įrengtuose ekranuose, o visą renginį tiesiogiai transliuos „Mikrovisatos“ interneto televizija.
Renginio žiūrovams gerą nuotaiką dovanos muzikos grupė „Biplan“. Renginys vyks šeštadienį, vasario 26 d., nuo 17 val., prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“.