Search Results for: "grafičiai"
Turbūt retas nieko negirdėjo apie žymųjį Banksy – populiariausią grafičių meistrą, visuotinio pripažinimo saulaukusį už sveiką humorą bei tam tikrą poziciją vienu ar kitu klausimu atspindinčius darbus. Nenuostabu, jog šis menininkas sulaukia ir nemažai mėgdžiotojų… Profesionalus fotografas bei prisiekęs keliautojas Nickas Sternas nusprendė realybėje atkurti garsiojo Banksy grafičius ir sukūrė nuotraukų seriją, pavadinimu „You Are Not Banksy“. Kviečiame susipažinti su fotografo darbo rezultatais!
Nors pirmaisiais grafičiais galima laikyti ir piešinius urvuose, šios subkultūros judėjimo pradžią akivaizdžiausiai žymi pirmosios jos apraiškos JAV. 8 dešimtmetyje čia grafičiai prasidėjo nuo politinių aktyvistų užrašų ant sienų ir tokių gaujų kaip „Savage Skulls“ (liet. „Laukinės kaukolės“), „La Familia“ (liet. „Šeima“) ir „Savage Nomads“ (liet. „Laukiniai klajokliai“) teritorijų žymėjimo. Vėliau palaipsniui tai išsivystė į šiandieninį grafitį – įvairiakryptį, daugiatikslį ir skirtingą. Ne visada susimąstome, kodėl grafičiai atsiranda, kas juos piešia, dažniau vertiname, grožimės ar burnojame. O užkulisiai labai įdomūs ir juos analizuojantys sociologai pateikia ypatingų įžvalgų.
Praėjusiais metais grafičių piešėjų menams nuvalyti nuo pastatų sienų vien Vilniaus miesto savivaldybė išleido apie pusę milijono litų. Vieniems tai – aerozoliu trykštantis menas, kitiems – nesuvaldomas ir dargi nemažai kainuojantis pastatų sienų niokojimas. O kaip reaguotumėte išvydę ant namo sienos „žaliąjį grafitį“? Iš tikros žolės arba samanų.
Karta, kuriai suteiktas žodis. Jie neša žinią, nes turi, ką pasakyti. Jais tiki. Naujasis grupės „Skamp“ video su gyvu pasirodymu būtent apie juos. „This Generation“. Jie šiandienos akys, veidai ir dvasia.
„Jei pogrindį smarkiai nušvies, jo nebeliks. Be to, dauguma veiklų yra nelegalios. Nebūtina pažinoti piešėjų ar jų gaujų, kad suprastum jų piešinius, istoriją ir evoliuciją. Viskas yra ant sienos, bet tam reikia akylumo ir pastabumo“, – tai priežastis, kodėl apie graffiti subkultūrą žinome nedaug, išsakyta vieno jos atstovų.
Vystydamasi grafičių subkultūra išsišakojo į daug krypčių – vis dar išliko nelegalus grafitis, atsirado street art‘as, lietuviškai vadinamas gatvės menu, greta to – komercinis grafičių naudojimas, verslo forma atliekant individualius užsakymus ir dekoruojant pastatų interjerą ar eksterjerą. Neišvengta ir grafičio technikos kaip kūrybiškumo skatinimo metodo. Mindaugas Tiknius, buvęs grafičių piešėjas, šiandien Vilniuje įsikūrusiame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre jaunuolius moko piešti grafičius ir gatvės meno kūrinius. Jis sako, kad tai priemonė, padedanti skatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, neįspraudžiant jų į mokyklinio ir akademinio piešimo rėmus.
Grafičių subkultūra kelia ne vieną konfliktą visuomenėje. Patys grafičių piešėjai konkuruoja tarpusavyje, nuolat „kariauja“ su teisėsauga ir, dažnai, su užrašus ant sienų keikiančiais miestų gyventojais. Vis dėlto grafičių subkultūra pykdo ir kuria temas diskusijoms dar vienai grupei žmonių – architektūros tyrinėtojams.
Nepriklausomybės paskelbimas Lietuvoje nulėmė naujų madų vėjus iš Vakarų, atpūtusius ir masyvią hiphopo kultūrą. Muzika, riedlentės, apdribę rūbai ir, žinoma, grafičiai – visa tai neilgai trukus apžavėjo jaunus lietuvius ir tarsi pastūmėjo save išreikšti nelegaliai ant miesto sienų purškiant dažus. Tai buvo grafičių subkultūros Lietuvoje pradžia, apie kurią papasakoti sutiko Lietuvoje žinomas buvęs grafičių scenos dalyvis, pravarde Plūgas.
Su Ernestu Zacharevičiumi susitikome simboliškoje vietoje – Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Ernestas – gatvės menininkas iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantis Malaizijoje ir žinomas visoje Europoje bei Pietų Azijoje. Šiomis dienomis jis daug keliauja dalyvaudamas gatvės meno festivaliuose. Neaplenkė ir Lietuvos. Čia jis užtruko vos porą savaičių, o kaip priminimą apie save paliko piešinį ant buvusio kino teatro „Lietuva“ sienos, atidariusį ir pirmąjį Vilniaus gatvės meno festivalį.
Skirtingomis spalvomis ir formomis kalbančios sienos yra vienas gyvo miesto įrodymų. Šokiruojantys, žavintys, kartais verčiantys susimąstyti grafičiai skirtingose Vilniaus erdvėse, ne visiems ir ne visada pastebimi. Juk būna, kad milijoną kartų eini ta pačia gatve ir tik milijonas pirmąjį atkreipi dėmesį į piešinį ar užrašą ant sienos, kuris ten yra jau ne vieną dieną.